- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-12
- Bylos Nr.
- 2S-131-252/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Pareiškėjas
- D. L.
- Suinteresuotas asmuo
- K. L., „Swedbank“, BAB bankas „Snoras“, Biržų
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 131 - 252 - 2014
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 12 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. L. atskirąjį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-1167-434-2013 pagal pareiškėjos D. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims K. L., „Swedbank“, AB, BAB bankas „Snoras“ ir Biržų kredito unijai dėl bankroto bylos iškėlimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Biržų rajono apylinkės teisme buvo gautas D. L. pareiškimas suinteresuotiems asmenims K. L., „Swedbank“, AB, BAB bankas „Snoras“ ir Biržų kredito unijai, kuriuo D. L. prašė jai iškelti bankroto bylą, kadangi negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Nurodė, kad jos sutuoktinis K. L., kaip K. L. individualios įmonės savininkas, 2005 m. iš „Swedbank“, AB apyvartinėms lėšoms pasiskolino 150 000 Lt, įkeitė namą, adresu (duomenys neskelbtini), be to, 2006 m. įmonės verslui vystyti iš AB Snoro bankas pasiskolino 35 000 Lt. Už abu kreditus laidavo pareiškėja. Taip pat ji 2009-04-27 iš Biržų kredito unijos pasiėmė paskolą, kurią investavo į tos pačios įmonės veiklą. 2009-09-14 K. L. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, kuri baigta 2010 metais. Pardavus įkeistą namą, pareiškėja „Swedbank“, AB liko skolinga 23 146,05 Lt. Viso pareiškėjos skolos kreditoriams sudaro 219 605,68 Lt. Šiuo metu ji dirba buhaltere penkiose įmonėse, tačiau vis tiek uždirba nepakankamai, kad padengtų visus įsiskolinimus.
Žemesnės instancijos teismas
Biržų rajono rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą ir grąžino jį pateikusiam asmeniui. Iš teismui pateiktų dokumentų bei teismų sistemos „Liteko“ nustatė, kad 2010-09-20 Panevėžio apygardos teismo sprendimu nuspręsta pripažinti, jog K. L. įmonė, kurios savininkas yra pareiškėjos sutuoktinis, veiklą baigė dėl bankroto. Šioje byloje pareiškėja buvo įtraukta trečiuoju asmeniu. Pareiškėja yra K. L. įmonės dalyvė (CK 2.45 str.), o kadangi K. L. individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str.). Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens bei fizinio asmens, esančio jos dalyviu ir laiduotoju, turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog pasibaigia šio fizinio asmens prievolės tiek kaip įmonės dalyvio, tiek ir kaip įmonės laiduotojo (CK 6.128 str. 3 d., 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Pripažino, kad pareiškėjos prievolės suinteresuotiems asmenims yra pasibaigusios dar iki LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimo, todėl laikė, jog pareiškėja, paduodama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, padavė ieškinį tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, dėl ko jau buvo nuspręsta Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-205-278/2010 ir priimtas galutinis sprendimas 2010-09-20.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2013-12-27 nutartį panaikinti ir priimti prašymą iškelti D. L. bankroto bylą. Nurodo, kad ji 2013-12-06 pirmą kartą kreipėsi į teismą su prašymu iškelti fizinio asmens bankrotą, nes Fizinių asmenų bankroto įstatymas įsigaliojo tik 2013-03-01, tad 2009 metais kreiptis į teismą ir 2010 metais bankrutuoti, kaip teigiama skundžiamoje nutartyje, pareiškėja negalėjo, nes tokio įstatymo nebuvo. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. aiškiai yra nurodytos sąlygos, kuriomis remiantis teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau Biržų rajono apylinkės teismas nepateikė nei vieno motyvo, paremto Fizinių asmenų bankroto įstatymu, dėl kurio būtų atsisakyta iškelti bankroto bylą ir kokiu Fizinių asmenų bankroto įstatymu remiantis buvo atsakyta priimti iš pareiškėjos pareiškimą. Teismas įmonės bankrotą, kuris pasibaigė 2010 m. rugsėjo 20 d., prilygino fizinio asmens bankrotui, nors fizinių asmenų ir įmonių bankrotų paskirtis skiriasi. Įmonės bankroto atveju pasibaigia įmonės veikla. Tuo tarpu fizinių asmenų įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Kai veiklą bankrotu baigė K. L. įmonė, D. L. įsipareigojimai prieš kreditorius nepasibaigė, nes paskolas pareiškėja ir jos sutuoktinis ėmė ne įmonės, bet savo vardu. Pasibaigus įmonės bankroto procesui, nebuvo atkurtas pareiškėjos mokumas – banko sąskaitos liko areštuotos ir antstoliai išieško likusias po įmonės bankroto ir teismuose priteistas skolas. Tokiu būdu, pareiškėja save laiko nemokia, nes neišgali mokėti susidariusių įsiskolinimų kreditoriams ir prašo iškelti jai, kaip fiziniam asmeniui, bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Atskiruoju skundu keliamas nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos D. L. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvus ir atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas.
CPK 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pateikus ieškinį, teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, privalo išsiaiškinti, ar dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, ar nėra įsiteisėjusios teismo nutarties dėl ieškovo atsisakymo ieškinio ar patvirtintos taikos sutarties. Pagal CPK 259 str. 1 d., teismas išsprendžia iš esmės bylą priimdamas sprendimą. Įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam teismo sprendimui, šalių teisės ir pareigos tampa nustatytos, pasiekiamas tam tikras procesinis rezultatas, dėl kurio ir vyko procesas. Kartu subjektinė teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta ir ji išnyksta. Tam, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų, CPK 279 str. 4 d. nustatyta, jog sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. CPK 137 str. 2 d. 4 p. nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2007; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinio pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą.
Bankroto procesas – tai teismo arba neteismine tvarka vykdomų įmonių bankroto procedūrų visuma (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 2 d.). Į šią sąvoką patenka ne tik bankroto bylos iškėlimas, bet ir kreditorių reikalavimų tvirtinimas, administratoriaus veikla, įskaitant turto pardavimą. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d.). Šis įstatymas reguliuoja fizinio asmens bankroto procesą. Pagal šio įstatymo 6 str. 1 d., teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja yra fizinis asmuo, suinteresuotais asmenimis nurodyti pareiškėjos sutuoktinis K. L., kreditoriai „Swedbank“, AB, BAB bankas „Snoras“. Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-205-278/2010 ieškovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškė ieškinį atsakovui K. L. įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl, priešingai pirmosios instancijos teismo argumentams, nėra pagrindo pripažinti, kad įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo 2010-09-20 sprendimas yra priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas nepagrįstai įmonės bankrotą prilygino fizinio asmens bankrotui. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju vertinant ieškinių tapatumus nesutampa nei ieškinio pagrindas, kadangi nurodomos skirtingos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, nei ieškinio dalykas, kadangi įmonės bankroto byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl K. L. individualios įmonės, o ne dėl pačios D. L., kaip K. L. įmonės dalyvės, nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos prievolės suinteresuotiems asmenims yra pasibaigusios. Pabaigus bankroto procedūras, baigiasi ir bankrutavusio subjekto turtinės prievolės kreditoriams, tačiau įmonės savininkų – fizinių asmenų, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, teisinis statusas nesikeičia, jų asmeninės prievolės, skirtingai nei likviduotos individualios įmonės prievolės, nesibaigia ir pasibaigus bankroto procedūrai, o įmonės savininkų kreditoriai turi teisę reikalauti jas vykdyti teismo sprendimų vykdymo proceso nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-229/2007; kt.). Jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 str. 5, 6 d.), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 str. 3 d.) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 str. 1 d.). Tačiau nagrinėjamoje byloje iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad „Swedbank“, AB dar iki bankroto bylos iškėlimo K. L. įmonei kreipėsi į teismą dėl skolos, palūkanų priteisimo iš K. L. įmonės, K. L., D. L., tuo pagrindu buvo priimtas Biržų rajono apylinkės teismo 2008-07-24 preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-831-752/2008. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo laiduotojai D. L. metu pagrindinio skolininko (K. L. įmonės) veikla nebuvo pasibaigusi ir ji nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, t. y. jos prievolė „Swedbank“, AB nebuvo pasibaigusi. „Swedbank“, AB kreditorinis reikalavimas bankroto byloje nebuvo pilnai patenkintas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tokiu atveju, kai bankrutuojant skolininkui reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Šiuo atveju skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl kreditorius bankrutavus pagrindiniam skolininkui turi teisę reikalauti, kad prievolę grąžinti skolą įvykdytų kitas solidarusis skolininkas pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 str. 4 d.). Todėl antstolės I. B. kontoroje yra vykdomas 23 146,05 Lt skolos išieškojimas iš D. L. išieškotojo „Swedbank“, AB naudai (b. l. 22). Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2008-03-05 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-233-752/2008 solidariai iš K. L. ir D. L. priteista 35 231,72 Lt įsiskolinimo, susidariusio pagal 2006-11-03 paskolos sutartį Nr. 035-36560-001, 8 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, taip pat po 528,50 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno, AB bankas „Snoras“. 2008-04-07 Biržų rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-233-752 dėl 35 760,22 Lt įsiskolinimo išieškojimo iš D. L. BAB bankas „Snoras“ naudai, išieškojimas vykdomas antstolės I. B., areštuota 35 232,05 Lt Lt skolos ir 3 060,05 Lt vykdymo išlaidų (b. l. 24). Taigi, likvidavus individualią įmonę, pasibaigė D. L. prievolės tik įmonės kreditoriams, tačiau prievolės, kurias D. L. įgijo kaip juridinio asmens dalyvis, išliko, todėl antstolei yra pagrindas tęsti asmeninių skolų išieškojimą iš D. L. (CK 2.50 str.). Pastebėtina, kad minėtos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl D. L. nemokumo.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti D. L. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiama nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti ir D. L. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.