- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-25
- Bylos Nr.
- I1-3396-279/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00273-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- M. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Šalys prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Esant šioms aplinkybėms byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 6 dalis).
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu į administracinį teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 6000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 1-6) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. jam atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose Kybartų padalinyje (Kybartų pataisos namuose) (toliau skunde – Marijampolės PN) įkalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Trūko gyvenamojo ploto bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose – gyvenamojo ploto trūkumas sudarė daugiau kaip 1 kv. m, dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Nebuvo poilsio kambario, asmeninius drabužius reiškėjo džiovinti gyvenamojoje patalpoje, nes atsakovės atstovas netinkamai suteikė skalbimo ir džiovinimo paslaugą, drabužių džiovinimas didino patalpos drėgmės lygį, šaltuoju metu drabužiai nedžiūdavo, pradėdavo pelyti. Atsakovės atstovas nesuteikė valymo priemonių. Vėdinimas per langus buvo nepakankamas. Gyvenamojoje patalpoje buvo apribotas šviesos laidumas, todėl tamsios paros metu gyvenamojoje patalpoje buvo prieblanda. Nebuvo patalpos maisto produktams susidėti, maistą reikėjo laikyti gyvenamojoje patalpoje, virtuvėlės patalpa buvo per maža. Nebuvo pakankamo kiekio sanitarinio mazgo inventoriaus ir įrenginių. Šešias dienas per savaitę nebuvo suteikiamas dušas. Atsakovas tinkamai neatliko remonto ir grybelio pašalinimo darbų pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Nėra įrengti evakuaciniai išėjimai, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu. Atsakovės atstovas pareiškėjui suteikė nepatogius baldus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 24 valandas buvo stebimas svetimų (kalinamųjų) asmenų, dėl to pareiškėjo asmeniniai ir psichologiniai trūkumai negalėjo likti paslaptyje, nuolatinis buvimas tarp asmenų žeminio jo orumą, nes turėjo miegoti, praustis kartu su svetimais asmenimis, pats pareiškėjas prieš jo valią turėjo dalyvauti kitų nepažįstamų asmenų privačiame gyvenime, dėl ko patirdavo didelių psichologinių išgyvenimų. Jautė didelį pažeminimą ir spaudimą iš atsakovės atstovo pusės, suteikiant tokias nežmoniškas kalinimo sąlygas, kurios susijusios su minties laisvės reiškimu ir pasirinkimu, emociniu spaudimu, nesudarant tinkamos privačios asmeninės aplinkos, jautė didelę atsakovo įtaką jo seksualinės orientacijos pasirinkimui. Pareiškėjas nėra ir nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, dvasinį sukrėtimą, patyrė sveikatos sutrikimus.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės PN atsiliepimu (b. l. 19-26) į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN byloje prašo taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo reikalavimus vertinti laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Marijampolės PN pateikė duomenis apie 4 būrio gyvenamojo kambario Nr. 403 plotą, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, pateikė duomenis kiek joje yra įrengta miegamųjų vietų. Marijampolės PN pateikė duomenis kiek 4 būrio sanitariniame mazge yra sanitarinių įrenginių, pateikė duomenis kiek nuteistųjų buvo laikoma 4 būryje, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosios patalpos yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (galiojo iki 2020 m. sausio 21 d.) (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Remiantis šiuo įsakymu 1 drabužių ir avalinės džiovykla būna kiekviename būryje. Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji Marijampolės PN taip pat gali naudotis skalbyklos paslaugomis. Nurodė, kad Marijampolės PN patalpos atitiko higienos normus reikalavimus, keliamus temperatūrai, apšvietimui, švarai, sveikatai, gryno oro patekimui. Nurodė, kad Marijampolės PN laikosi priešgaisrinės saugos reikalavimų. Nurodė, kad pareiškėjas su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis buvo supažindintas 2016 m. birželio 10 d. Nurodė, kad Marijampolės PN užtikrina, kad kiekviename būryje būtų virtuvė, atskirta patalpa maisto produktams laikyti. Nurodė, kad teisės aktai virtuvės ploto nereglamentuoja. Nurodė, kad nuteistieji į dušą išleidžiama kartą per savaitę pagal dienotvarkėje nustatytą laiką. Nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas tiek gyvenamojoje patalpoje, tiek naudojantis sanitariniais mazgais. Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą Marijampolės PN dėl neužtikrintų tinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.
Pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos, kurią, jo teigimu, Marijampolės PN patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 1). Marijampolės PN skundo reikalavimams už 2016 m. birželio 7 d. – 2019 m. sausio 25 d. laikotarpį byloje prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 19-20).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žiūrėti, pavyzdžiui 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žiūrėti, pavyzdžiui 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
LVAT praktikoje yra nurodyta, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žiūrėti, pavyzdžiui 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽŽT) yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žiūrėti, pavyzdžiui 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93).
Įvertinus skundo teiginius ir argumentus, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 7 d. jautė skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą, galimai sukeltus kalinimo sąlygų. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas privalėjo suvokti galimus įvairaus pobūdžio teisių į nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimus. Bylos duomenimis, skundą teismui parengė tik 2022 m. sausio 25 d. (b. l. 1). Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių nustatytu terminu kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises. Tokių svarbiomis pripažintinų aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu. Esant atsakovės atstovo reikalavimui, skundo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2019 m. sausio 25 d. taikoma ieškinio senatis. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2016 m. birželio 7 d. – 2019 m. sausio 25 d. atmetama (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
Marijampolės PN reikalavimu pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, konstatuojama, jog byloje nagrinėjamo ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpis yra nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Ginčo laikotarpiu gyvenamųjų patalpų plotą reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos ,,Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) (galiojo iki 2020 m. sausio 22 d.). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 10, 20-21) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo laikomas 4 būrio 403 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 16,70 kv. m, gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,34 kv. m gyvenamojo ploto (16,70 / 5 = 3,34). Atsižvelgiant į LVAT praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius.
Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.
Vertinant pareiškėjo skundo argumentą, kad nustatant minimalaus gyvenamojo ploto normą, reikia atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą, atsižvelgiama tai, jog, vadovaujantis EŽTT (žiūrėti, pavyzdžiui 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 334/13) praktika ir LVAT išaiškinimais (žiūrėti, pavyzdžiui 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į patalpose esančių apstatymo baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).
Nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpiu nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, pareiškėjo skundo argumentas, susijęs su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto pažeidimą dėl patalpoje esančių baldų, atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš to, kad Mariampolės PN nebuvo pakankamo kiekio kiekio sanitarinio mazgo inventoriaus ir įrenginių.
Sanitarinio mazgo inventorių, įrenginių kiekį pataisos įstaigų reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos ,,Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos“ (toliau – Aprūpinimo normos).
Aprūpinimo normų 7 punktas nustato, kad prausykla, tualetas aprūpinami: lentynėle asmens higienos priemonėms (po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės; sienine pakaba (bendras kabliukų skaičius ne mažesnis už praustuvių skaičių); praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų); šiukšlių dėže (1 vnt. prie kiekvieno klozeto (unitazo); klozetu (gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 21-22) nurodė, kad laikosi Aprūpinimo normų reikalavimų. Nurodė, kad 4 būrio sanitariniame mazge yra 6 unitazai ir 6 pisuarai (viso 12 kietųjų įrenginių), prausykloje – 7 praustuvės. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu 4 būryje buvo iki 81 nuteistojo.
Iš atsakovės atstovo nurodytų duomenų daroma išvada, kad Marijampolės PN nepažeidė Aprūpinimo normų 7 punkto reikalavimų aprūpinti sanitarinį mazgą tinkamu kiekiu sanitarinių įrenginių, kadangi nagrinėjamu atveju 81 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 12 kietųjų įrenginių (7 asmenims teko 1 kietasis įrenginys (81 / 12 ? 7) bei 81 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 7 praustuvėmis (12 asmenų teko 1 praustuvė (81 / 7 ? 12).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginys dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo skundo argumentas, kad sanitariniame mazge trūko inventoriaus, atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde konkrečiai nenurodė ko konkrečiai trūko sanitariame mazge, todėl teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kad sanitarinį mazgą aprūpina inventoriumi, kaip tą numato Aprūpinimo normos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad šešias dienas per savaitę jam nebuvo suteikiamas dušas.
Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Ginčo metu galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte buvo numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu
Vertinant šį pareiškėjo skundo argumentą, teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde neginčija, jog jam buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kaip tai yra numatyta Higienos normos HN 134:2015 44 punkte, Vidaus tvarkos taisyklių, 258 punkte. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentas dėl dažnesnio naudojimosi dušu, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš to, kad gyvenamojoje patalpoje buvo drėgna, buvo įsiveisęs pelėsis, gyvenamojoje patalpoje buvo nepakankamas vėdinimas per langus, gyvenamojoje patalpoje buvo prastas apšvietimas, Marijampolės PN nesuteikė pareiškėjui valymo priemonių.
Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.
Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Higienos normos HN 134:2015 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pavyzdžiui laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 22-23) nurodė, kad Marijampolės PN patalpos atitiko higienos normos reikalavimus, keliamus temperatūrai, apšvietimui, švarai, sveikatai, gryno oro patekimui.
Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais oficialiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų susijusių su Higienos normų HN 134:2015 pažeidimu nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Marijampolės PN, žinodami apie tam tikrus gyvenamųjų patalpų neatitikimus Higienos normų HN 134:2015 reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius argumentus. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Higienos normų HN 134:2015 reikalavimų neatitinkančios gyvenamosios patalpos spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl gyvenamosios patalpos neatitikimo higienos normų reikalavimams nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Todėl pareiškėjo skundo argumentai susiję su tuo, kad gyvenamoji patalpa neatitikimo higienos normų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žiūrėti, pavyzdžiui 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016, 2019 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1598-662/2019, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovės atstovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir panašiai) ir negali pateikti (žiūrėti, pavyzdžiui 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja Marijampolės PN administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN nėra evakuacinių išėjimų, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 23) nurodė, kad kiekviename bendrabučio aukšte yra gaisriniai čiaupiai, gesintuvai, esant gaisro atvejui visuose bendrabučio aukštuose yra evakuaciniai išėjimai, ką įrodo byloje pateiktas nuteistųjų bendrabučio IV-o aukšo evakuacijos planas (b. l. 33). Duomenų, kad Marijampolės PN būtų netvarkinga elektros instaliacija, atsakovės atstovas neturi. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais. Vertinant pareiškėjo teiginius, sprendžiama, kad skunde gaisrinės saugos taisyklių pažeidimai, elektros instaliacijos netvarkingumas apibūdinti abstrakčiai, jų detaliai neaprašant. Todėl vien deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio teiginiai, jog buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės gaisrinės saugos srityje, nenurodant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pripažįstami kaip pakankami įrodymai, patvirtinantys pataisos įstaigos neteisėtus veiksmus (neveikimą). Teismas pažymi, kad pareiškėjas, turėdamas informacijos apie tai, jog Marijampolės PN nevykdo priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, turėjo teisę teikti skundus valstybinės priešgaisrinės priežiūros subjektams. Nagrinėjant bylą, duomenų apie pareiškėjo skundus, teiktus valstybinę priešgaisrinę priežiūrą vykdantiems subjektams, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai, kad Marijampolės PN nėra evakuacinių išėjimų, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN nebuvo sudarytos sąlygos drabužių skalbimui ir džiovinimui.
Ginčo metu galiojusių Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punktas nustatė, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui).
Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 22) nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosios patalpos yra įrengtos vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Remiantis šiuo įsakymu 1 drabužių ir avalinės džiovykla būna kiekviename būryje, ką patvirtina ir byloje pateikta nuotrauka (b. l. 60). Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji Marijampolės PN taip pat gali naudotis skalbyklos paslaugomis, ką patvirtina byloje pateikta ,,Dušinės, skalbyklos, kirpyklos, avalynės ir drabužių taisyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarka“ (b. l. 49). Taigi, atsakovės atstovo pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktos galimybės skalbtis ir džiovintis rūbus, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN nebuvo patalpos maisto produktams susidėti, todėl maistą reikėjo laikyti gyvenamojoje patalpoje, virtuvėlės patalpa buvo per maža.
Ginčo metu galiojusių Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.10 ir 5.11 punktai nustatė, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui), o esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui).
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 24) nurodė, kad 4 būryje yra įrengta virtuvė ir atskira patalpa laikyti maisto produktus, ką patvirtina byloje pateiktos nuotraukos (b. l. 54-56, 58-59). Taigi, atsakovės atstovo pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus kad Marijampolės PN nebuvo patalpos maisto produktams susidėti, todėl maistą reikėjo laikyti gyvenamojoje patalpoje, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Vertinant pareiškėjo skundo argumentą, kad virtuvėlės patalpa buvo per maža, teismas pažymi, kad jokie teismas aktai nereglamentuoja virtuvėlės ploto, todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų byloje nėra.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN nebuvo laisvalaikio kambario.
Ginčo metu galiojusių Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktai nustatė, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui).
Vertinant šį pareiškėjo skundo argumentą, kad teismas pažymi, kad byloje yra pateikta gyvenamojo korpuso 4 aukšto schema (b. l. 32) patvirtinanti, kad 4 būryje yra įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad Marijampolės PN nebuvo laisvalaikio kambario, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN jam suteikė nepatogius baldus.
Teismas pažymi, kad pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi reglamentuoja Aprūpinimo normos. Vertinant pareiškėjo skundo argumentą, kad Marijampolės PN jam suteikė nepatogius baldus, teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kokie jam suteikti baldai buvo nepatogūs. Pažymėtina ir tai, kad byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl, jo nuomone, suteiktų nepatogių baldų, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo skunde nurodė, kad jis nebuvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis.
Teismas pažymi, kad toks pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas, nes tokį jo argumentą paneigia atsakovės atstovo pateikti įrodymai (b. l. 41). Iš pateikto dokumento matyti, jog pareiškėjas 2016 m. birželio 7 d. atvykęs į Marijampolės PN buvo supažindintas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, tai patvirtina pareiškėjo parašas.
Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl jo privatumo neužtikrinimo, tvirtino, jog nesudarant tinkamų privačios asmeninės aplinkos sąlygų, jautė didelę įtaką seksualinės orientacijos pakeitimui, kaltino atsakovą kišimusi į jo asmeninį gyvenimą, prieš jo valią sudarant sąlygas seksualinės orientacijos pakeitimui. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo pažeidimo atmestinos kaip nepagrįstos. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kalinimo sąlygų įtakos jo seksualinės orientacijos pasikeitimui yra abstrakčios, nedetalizuotos, niekuo nepagrįstos, todėl laikomos neįrodytomis.
Likusieji pareiškėjo skundo teiginiai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).
Šioje byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pažymi, kad tam tikras pareiškėjo laisvių apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, teismo vertinimu paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nesant visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.