Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. U. ir R. U. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Tauragės rajono savivaldybei, P. A., A. M., A. M., Valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Turto bankas“, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja R. U. teismo posėdyje nedalyvavao. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinakmai. Pareiškėjos atstovas advokatas R. J. pareiškimo reikalavimą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjai 2002-09-09 įsigijo patalpą – dėvėtų rūbų parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 22). 2003-07-17 pareiškėjai įsigijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 23). Pareiškėjai nurodo, kad tokiu būdu bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo dvi patalpas gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Šis namas yra 0,1350 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jiems nuosavybės teise priklauso 29/90 šio sklypo (b. l. 5-10). Žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), yra ūkinis pastatas pažymėtas plane 3I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 15; 17-18). Iš nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos nustatyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra ūkinis pastatas, kuriam 2020 m. liepos 8 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai ir suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11-21). Šis ūkinis pastatas pastatytas 1966 metais, jo plotas - 76 kv. m. (b. l. 17-18).

Pareiškėjai nurodo, kad ūkinio pastato dalimis plane pažymėtomis indeksais 1-5 ir 1-7 jie naudojasi savo reikmėms, rūpinasi jomis, remontuoja ir naudoja jas kaip savo atitinkamai nuo 2002 m. ir 2003 m. Ūkinis pastatas nėra registruotas nekilnojamojo turto registre, atitinkamai daiktinės teisės niekieno vardu nėra įregistruotos - nei valstybės, nei savivaldybės, nei kitų asmenų vardu. Pareiškėjai teigia, kad sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai valdo minėtą dalį ūkinio pastato daugiau kaip 10 metų, visą valdymo laiką buvo įsitikinę, kad niekas neturi daugiau teisių į daiktus už juos. Todėl nori įregistruoti aukščiau minėtas ūkinio pastato patalpas VĮ „Registrų centras“ savo vardu, tačiau įregistruoti patalpas atsisako, kadangi pareiškėjai negali pateikti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Tokie dokumentai jiems niekada nebuvo išduoti.

Įgyjamosios senaties (usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus.

Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektas (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu (CK 4.24 straipsnis). Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka. Nuosavybės teisių prezumpcija atsiranda tik įregistravus nuosavybės teises viešame registre. Tinkamai nesuformavus objekto kaip nekilnojamojo daikto ir jo neįregistravus, gali būti pripažįstama nuosavybės teisė tik į statybines medžiagas, o ne patį daiktą (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-202/2009, Nr. 3K-3-287-706/2016 ir kt.).

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, kai yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. 1) Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2) Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu. 3) Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką – t.y. valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2 - 3 dalys). 5) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai, t.y. asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6) Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8) Valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų.

Pareiškėjams tenka pareiga įrodyti visų salygų įgyjamosios senaties taikymui egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad atitinkamai 2002 m. ir 2003 m. įsigijus 2 nuosavybės teisės objektus name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), atitinkamai perduoti valdymui 2 sandėliukai (pažymėti indeksais 1-5; 1-7) pagal tuo metu name vyraujančią praktiką visiškai nepagrindžia įgyjamosios senaties taikymo sąlygų, kadangi toks perdavimas valdymui nebuvo pasirašytinai, atlygintinai perduotas ir niekur neužfiksuotas. Be to, nekilnojamieji daiktai privalomai turi būti registruoti viešame registre (CK 4.253 straipsnis). Daiktinės teisės (šiuo atveju nuosavybės teisė) į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektą įgyjamosios senaties būdu, nekilnojamojo turto objektas – statinys turi būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Suinteresuotas asmuo A. M. patvirtino ir neginčijo aplinkybės, kad E. U. faktiškai valdo sandėliukus pažymėtus indeksais 1-5; 1-7. Pareiškėjas E. U. teigia, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), su sandėliuku valdo jau nuo 1986 m. Ūkinis pastatas su sandėliukais jau buvo pastatytas, kas juos pastatė ir organizavo jų statybą nežino, tačiau mano, kad kiekvienam butui priklauso po sandėliuką, todėl nori, kad konkrečių jo valdomų sandėliukų nuosavybės teisė būtų įteisinta jo ir sutuoktinės R. U. vardu VĮ „Registrų centras“. Teismas su tokia pareiškėjų pozicija nesutinka dėl žemiau aptariamų motyvų.

Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktos kadastrinių matavimų bylos matyti, kad statinių išdėstymo plane yra pažymėti pagalbiniai pastatai (pastatas) 3I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir atitinkamai jame esantys sandėliukai, pažymėti indeksais 1-1; 1-2; 1-3; 1-4; 1-5; 1-6; 1-7; 1-8 (b. l. 11-21). Tačiau iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nėra įregistruoto jokio ūkinio pastato, todėl teismo vertinimu teismas sutinka su suinteresuoto asmens Tauragės rajono savivaldybės pozicija, kad nors ūkinis pastatas ir nėra registruotas valstybės vardu, tačiau priklauso valstybei. Kasacinis teismas išaiškinęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-535/2008).

Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas negali būti pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti, todėl ir nagrinėjamu atveju statinys, kuris buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir nebuvo perduotas privačių asmenų nuosavybėn (privatizuoti), vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjami. Taigi nors pareiškėjai ir teigia, kad dalį ūkinio pastato valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti šį nekilnojamąjį turtą įgyjamąja senatimi (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

Kaip minėta auksčiau, iš bylos medžiagos nustatyta, kad ūkinis pastatas pastatytas 1966 metais. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę buvo vykdomas Butų privatizavimo įstatymo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-41/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atstovas nurodė, kad anksčiau savivaldybei priklausę butai buvo privatizuoti ir gyventojai turėjo galimybę šiuos butus įsigyti (ką nagrinėjamu atveju atitinkamai 2002 m. ir 2003 m. padarė pareiškėjai) ir kiekvienam butui priklausė po sandėliuką. Tačiau šiuo atveju sutiktina su suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ atsiliepime pateikta pozicija, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad jie ar ankstesni gyvenamojo namo savininkai būtų privatizavę ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pagal 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai - pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai turėjo būti įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos ministrų tarybos 1982-03-25 nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, tačiau duomenų, kad ginčo patalpos būtų įkainotos ir kad už jas butus privatizavę asmenys būtų sumokėję, pareiškėjai nepateikė.

Be to, nors pareiškėjai ir pateikė 2020 m. liepos 8 d. nekilnojamojo daikto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą, tačiau teismas pažymi, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų surinkimas (kadastrinių matavimų atlikimas), taip pat unikalaus numerio suteikimas šiame etape nereiškia, kad nekilnojamojo turto objektas yra suformuotas ir kad daiktas besąlygiškai bus įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalis). Statiniai kaip nekilnojamieji daikai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įgaliotos institucijos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Statinių registravimo tvarką nustato įstatymai. Nekilnojamojo turto objektų formavimas yra iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus, ir nepriklauso teismų kompetencijai (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-563/2009, Nr. 3K-3-669/2013).

Nagrinėjamu atveju statinys, kuriame yra prašomi įteisinti 2 sandėliukai ir į kuriuos yra prašoma nustatyti nuosavybės teises, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, t.y. nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas. Taigi nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto, tokiu būdu nėra ir būtinos CK 4.68 – 4.71 str. nurodytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Taip pat pažymėtina, kad neįregistruotas statinys didžiąja dalimi (263/675 žemės sklypo) yra valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, jais nustatytas aplinkybes bei kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad nėra būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui nustatyti, todėl pareiškimas nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi civilino proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263 straipsniu, 533 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.