Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Estijos Respublikoje įregistruotos įmonės Leonhard Weiss OÜ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Estijos Respublikoje įregistruotos įmonės Leonhard Weiss OÜ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autokausta” dėl piniginių lėšų išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.11. Vien fakto konstatavimas, kad Depozito sutartis nebuvo sudaryta išimtinai užtikrinant Užteršto grunto byloje priimto teismo sprendimo įvykdymą, kaip ir nurodė teismas, yra savaime pakankamas reikalavimui dėl nuostolių atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės.

17. Byloje nustatyta, kad ieškovė Leonhard Weiss OÜ, atsakovė UAB „Autokausta“ ir BUAB „Hidrostatyba“ 2017 m. rugpjūčio 1 d. sudarė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, siekdamos dalyvauti, o vėliau ir įvykdyti užsakovės AB „LTG Infra“ „Rail Baltica“ geležinkelio ruožo Kaunas – Palemonas rekonstrukcijos projektą. Projekto atsakinguoju partneriu buvo paskirta BUAB „Hidrostatyba“.

18. Partneriai 2017 m. rugpjūčio 1 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 (toliau – ir Susitarimas Nr. 1). Susitarime Nr. 1 numatyta, kad partneriai, laimėję konkursą, prieš pasirašydami pirkimo sutartį, įsipareigoja visų partnerių vardu atidaryti atskirą sąskaitą banke, kurioje esančios lėšos būtų partnerių disponuojamos kartu, tai yra bet kokios bankinės operacijos (mokėjimai) vykdomi trimis parašais, kurių po vieną teks kiekvieno partnerio įgaliotam atstovui. Ši sąskaita bus nurodoma visose sąskaitose – faktūrose, išrašytose užsakovui. Visos lėšos, gautos iš užsakovo, vykdant Projektą, turi (turėjo) būti mokamos į šią banko sąskaitą (Susitarimo Nr. 1 2 punktas). Laimėję viešąjį pirkimą Projektui įvykdyti, partneriai (toliau – ir Rangovas) 2018 m. birželio 1 d. su Užsakovu sudarė rangos sutartį Nr. SP-287 (toliau – Rangos sutartis), skirtą Projekto darbams įgyvendinti. Pagal Rangos sutartį atlyginimas už kiekvieno iš partnerių atliktus darbus buvo mokamas į bendrą (bendrai partnerių valdomą) banko sąskaitą, kaip tai numato Susitarimas Nr. 1.

19. Partneriai 2019 m. lapkričio 20 d. sudarė susitarimą Nr. 5, kuriame susitarė pakeisti atsakingą partnerį ir atsakingu partneriu paskyrė ieškovę, kuri perėmė visas buvusio atsakingo partnerio UAB „Hidrostatyba“ teises ir pareigas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gruodžio 9 d. iškėlė Hidrostatyba restruktūrizavimo bylą, 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi nutraukė restruktūrizavimo bylą ir iškėlė BUAB „Hidrostatyba“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-54-538/2023).

20. Po Hidrostatybos pasitraukimo tarp likusių dviejų partnerių kilo ginčai dėl tolesnio jungtinės veiklos ir statybos rangos sutarčių vykdymo ir nuostolių Projekte dėl Hidrostatyba padengimo. Dėl to buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-632-273/2021 (Užteršto grunto byla) dėl 2 820 804,32 Eur už užteršto grunto darbus priteisimo iš atsakovės (Užteršto grunto suma). Užsakovas ginčo objektu buvusią Užteršto grunto sumą sumokėjo į bendrą partnerių sąskaitą.

21. Kadangi tarp šalių kilo ginčas dėl to, kaip turėtų būti padalyta suma ir kam ji priklauso, pinigai nebuvo išmokėti jokiam jungtinės veiklos partneriui ir liko Projekto banko sąskaitoje, kol vyko Užteršto grunto byla. Taip pat tuo metu vyko ginčai tarp Užsakovo ir Rangovo (ieškovės ir atsakovės) dėl rangos sutarties vykdymo. Ieškovė ir atsakovė sutarė visas bylas užbaigti taikos sutartimi kartu išsprendžiant visus ginčus vykstančius Projekte. 2021 m. gruodžio 10 d. Taikos sutartyje buvo numatyta, kad ieškovė ir atsakovė atidarys depozitinę sąskaitą, į kurią ieškovė perves 2 820 804,32 Eur.

22. Šalys 2022 m. sausio 14 d. sudarė sutartį dėl sąlyginio lėšų deponavimo (Depozito sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo pervesti 2 820 804, 32 Eur sumą, esančią sąskaitoje Nr. EE10 2200 2210 7280 4288, per 3 (tris) darbo dienas nuo šios Depozito sutarties sudarymo dienos, į Vilniaus r. 7-ojo notaro biuro notarės Jurgitos Šukienės specialiąją depozitinę sąskaitą Nr. LT83 7044 0600 0522 6710, esančią AB SEB banke. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. sausio 17 d. notarei buvo pateiktas šalių prašymas priimti 2 820 804,32 Eur sumą į notarės depozitinę sąskaitą; 2022 m. sausio 17 d. ieškovė atliko nurodytos sumos mokėjimą.

23. Ieškovė nurodo, kad Hidrostatybai pasitraukus iš jungtinės veiklos, Rangos sutartį turėjo įvykdyti likę du iš trijų Jungtinės veiklos partnerių. Tarp dviejų likusių partnerių kilo ginčai dėl to, kaip turėtų būti toliau vykdoma tiek Jungtinės veiklos sutartis, tiek Rangos sutartis ir kaip turėtų būti dengiami pasitraukusio partnerio Hidrostatyba sukelti nuostoliai įgyvendinant Projektą, dėl to prasidėjo ir teisminiai ginčai, vienas iš kurių vyko dėl Projekte numatytų atlikti naftos produktais užteršto grunto valymo darbų. Užsakovui ginčo objektu buvusią Užteršto grunto sumą sumokėjus į bendrą partnerių sąskaitą, dėl tarp ieškovės ir atsakovės kilusio nesutarimo ši suma iš minėtos sąskaitos nebuvo išmokėta nė vienam jungtinės veiklos partneriui ir liko Projekto banko sąskaitoje. Tuo pačiu metu tarp Užsakovo ir Rangovo vyko ginčai dėl Rangos sutarties vykdymo. Galiausiai tarp šalių buvo sutarta visas bylas užbaigti taikos sutartimi. Rangovui ir Užsakovui derantis dėl taikos sutarties sąlygų, atsakovė pareiškė, kad jokios taikos sutarties su Užsakovu nepasirašys, jei ieškovė neužtikrins Užteršto grunto byloje teismo sprendimo vykdymo, jei toks sprendimas būtų palankus atsakovei. Tuo tikslu atsakovė pareikalavo, kad 2 820 804,32 Eur iš bendros sąskaitos būtų pervesti į notaro depozitinę sąskaitą. Kadangi ieškovė Užteršto grunto sumos nenaudojo ir ji nuo pat jos sumokėjimo momento buvo Projekto banko sąskaitoje, laukiant teismo galutinio sprendimo, ieškovė sutiko su tokiu atsakovės reikalavimu.

25. Taigi, šalių pozicijos dėl Depozito sutarties sąlygų yra priešingos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Depozito sutarties lėšos nebuvo skirtos Užteršto grunto bylos reikalavimams vykdyti. Teismas įvertino, kad šalys aiškiai apibrėžė sutarties sąlygas, todėl sutartis įgijo įstatymo galią ir tapo privaloma.

26. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl piniginių lėšų išmokėjimo. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu ieškovė iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai (prieštaringai) aiškino Depozito sutartį ir tikruosius šalių ketinimus; pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino atsakovės pareigą patvirtinti mokėjimą iš Depozitinės sąskaitos, todėl nepagrįstai nenustatė, kad atsakovės veiksmai, atsisakius patvirtinti mokėjimo instrukciją, buvo neteisėti; ieškovė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė nuostolius, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė.

Dėl Depozito sutarties sąlygų aiškinimo

27. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Depozito sutarties tikslas buvo užtikrinti tinkamą šalių tarpusavio įsipareigojimų įvykdymą bei tai, jog atsakovė turėjo teisę vienašališkai spręsti dėl depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų, yra nepagrįsta. Apeliantė nurodo, kad atsakovės el. laiškuose aiškiai pripažįstama, jog atsakovė nenori jokių papildomų teisių, išskyrus tas, kurios buvo numatytos jungtinės veiklos sutartyje.

28. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

29. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys (sutartyje – Partneriai) 2022 m. sausio 14 d. sudarė Depozito sutartį (toliau – Sutartis), kurios dalykas nustatytas Sutarties 1 punkte, t. y. ieškovė įsipareigojo pervesti 2 820 804,32 Eur sumą į notarės Jurgitos Šukienės specialiąją depozitinę sąskaitą (Depozito sutarties 1.1. papunktis); Depozito sutarties 1.1. papunktyje nurodytą mokėjimo sumą įskaičius į sąskaitą, Partneriai suteikė teisę Notarui pervesti atitinkamas lėšas Partneriams tik Depozito sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka. Iš Depozito sutarties turinio matyti, kad šios sutarties sudarymo tikslas – užtikrinti tinkamą tarpusavio įsipareigojimų įvykdymą pagal Jungtinės veiklos sutartį ir vėlesnius jos pakeitimus, Rangos sutartį bei 2021 m. gruodžio 10 d. sudarytą Taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad nei Depozito sutartyje, nei Taikos sutartyje nėra sąlygų (nuostatų), kurios sietų Depozito sutarties sudarymą ir piniginių lėšų pagal ją pervedimą į Depozitinę sąskaitą su Užteršto grunto byloje priimto teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu.

30. Taikos sutartis buvo sudaryta siekiant tarpusavio nuolaidomis galutinai išspręsti tarp šalių Taikos sutartyje nurodytus ginčus nagrinėjamose bylose, nesutarimus ir klausimus, susijusius su Rangos sutarties vykdymu, optimizuojant finansinius, laiko resursus, siekiant išvengti papildomų išlaidų ir žalos (Taikos sutarties AA, Z dalys). Be to, Taikos sutarties 15 punkte numatyta, kad Leonhard Weiss OÜ ir UAB „Autokausta“ įsipareigoja ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šios Taikos sutarties pasirašymo sudaryti susitarimą dėl naujos depozitinės sąskaitos atidarymo arba joms priimtino notaro / advokato depozitinės sąskaitos naudojimo ir atitinkamai lėšų minėtose sąskaitose disponavimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Taikos sutartimi buvo numatyta sudaryti naują susitarimą dėl naujos depozitinės sąskaitos atidarymo.

31. Nors apeliantė teigia, kad atsakovė 2021 m. gruodžio 15 d. el. laiške aiškiai patvirtino, jog Depozito sutarčiai taikomos Jungtinės veiklos sutarties ir papildomų susitarimų, įskaitant Susitarimą dėl lėšų paskirstymo, nuostatos, tačiau teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais, pabrėžia, kad iš minėto šalių susirašinėjimo matyti, jog atsakovė iš esmės nurodė, kad pinigų išmokėjimas iš Depozitinės sąskaitos buvo išskirtinai susietas tik su bendru ieškovės ir atsakovės sutarimu. Be to, kaip paaiškino atsakovė, jos noras sudarant Depozito sutartį išimtinai buvo tik siekis apsisaugoti nuo situacijų, kuomet ieškovė nemokėtų atsakovei Projekte priklausančių sumų ir (ar), jai elgiantis nesąžiningai bei išvedus atitinkamas sumas iš Banko sąskaitos, atsakovė prarastų galimybes atgauti jai priklausančias sumas. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į šalių 2021 m. gruodžio 16 d. susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad atsakovė reikalavo įnešti į Depozitinę sąskaitą visus pinigus, esančius „bendroje“ banko sąskaitoje, bet padarė nuolaidą ir sutiko su mažesne (ieškovės nurodyta) suma, kuri sutapo su Užteršto grunto bylos pagrindinio reikalavimo suma. Vien tai, kad nurodytos sumos sutapo, savaime niekaip nepagrindžia ir nereiškia, jog atsakovė sutiko, kad Depozito sutartis būtų susieta su viena (Užteršto grunto ar kita) byla. Byloje įrodymų, kad atsakovė sutiko, jog Depozito sutartis būtų susieta su viena konkrečia byla, nėra (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė Depozito sutarties sudarymą visada siejo su visų tarp šalių kilusių ginčų užbaigimu, užsitikrinant savo turimų reikalavimų vykdymą.

32. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 kt.). Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas).

33. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šalių el. laiškų turinys patvirtina atsakovės nurodytus argumentus, jog Depozito sutarties sąlygos nėra siejamos su konkrečia byla, t. y. Užteršto grunto byla. Be to, 2021 m. gruodžio 22 d. el. laiške ieškovė nurodė, jog Mokėjimo instrukcijos pateikimas notarui galimas tik pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus ir ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesiams nuo jų paskelbimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtina, kad ieškovė, 2021 m. gruodžio 22 d. el. laiške nurodydama „įsiteisėjusius teismo sprendimus“, akivaizdžiai nesiejo Depozito sutarties tik su konkrečia Užteršto grunto byla. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad minėto laiško turinys patvirtina, jog ieškovei buvo aišku ir ji su tuo sutiko, kad Depozitinės sutarties paskirtis užtikrinti ne konkrečios bylos vykdymą, bet, kaip ir nurodyta Depozito sutarties preambulėje, užtikrinti tinkamą tarpusavio įsipareigojimų įvykdymą pagal Jungtinės veiklos sutartį ir vėlesnius jos pakeitimus, Rangos sutartį bei 2021 m. gruodžio 10 d. sudarytą Taikos sutartį.

34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Depozito sutarties 2021 m. gruodžio mėnesio projekto versija patvirtina, jog ieškovė norėjo susieti Depozito sutartį su Užteršto grunto byla. Tačiau minėtoje redakcijoje nurodytos nuostatos dėl Kauno apygardos teisme užvestos bylos Nr. e2-632-273/2021 dėl 2 820 804,32 Eur skolos už Partnerio 2 atliktus naftos produktais užteršto grunto darbus nebuvo įtrauktos į galutinę Depozito 2022 m. sausio 14 d. sutarties redakciją. Dėl šios priežasties, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo pripažinti, kad Depozito sutarties pagrindu pervestos lėšos buvo skirtos Užteršto grunto byloje pareikštų reikalavimų vykdymui.

35. Taip pat sutiktina ir su atsakovės argumentais, kad jeigu deponuota suma būtų siejama su konkretaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, tai Depozito sutartyje būtų ne tik buvęs konkrečiai įvardintas konkrečios bylos sprendimas, bet ir aptartos kitos reikšmingos aplinkybės, t. y. Depozito sutartyje turėjo būti aptarta konkrečios teismo priteistos sumos paskirstymas, teismo sprendimo vykdymo aplinkybės / terminai bei kt. Šiuo atveju Depozito sutartyje nėra nuostatų, kuriose būtų aptartos minėtos aplinkybės.

36. Pažymėtina, kad pirmoji iš Depozitinės sąskaitos 2022 m. gruodžio 16 d išmokėta ieškovei suma – 1 000 000,00 Eur; antroji iš Depozitinės sąskaitos 2023 m. birželio 14 d. išmokėta ieškovei suma – 465 014,88 Eur; trečioji iš Depozitinės sąskaitos 2023 m. spalio 6 d. išmokėta ieškovei suma – 144 962,54 Eur. Šiuo atveju matyti, kad ieškovė tiek iki ieškinio pirmosios instancijos teisme pareiškimo (2023 m. vasario 10 d.), tiek ir jau priėmus ieškinį (2023 m. vasario 14 d.), sutiko ir su kitais piniginių lėšų išmokėjimais iš Depozitinės sąskaitos, t. y. iš šios sąskaitos buvo atliekami mokėjimai, ieškovė juos priėmė bei jų neginčijo. Įvertinus nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad Depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos nebuvo skirtos tik Užteršto grunto byloje priimto sprendimo vykdymo užtikrinimui – mokėjimai iš Depozitinės sąskaitos buvo vykdomi laikantis Depozito sutartyje įtvirtintų sąlygų ir tvarkos bendru sutarimu.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022).

38. Kaip jau buvo minėta, Depozito sutartyje nėra nuostatų, kad ši sutartis sudaryta siekiant užtikrinti tik Užteršto grunto byloje atsakovės pareikštą reikalavimą, t. y. Depozito sutartis nebuvo siejama tik su viena byla, nebuvo skirta užtikrinti konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo vykdymą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad šalys ilgai derino Depozito sutarties galutinę versiją ir galutinėje minėtos sutarties versijoje jokių nuostatų, jog ši sutartis bus siejama su konkrečia byla, nėra. Šių aplinkybių neįrodė ir apeliantė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, kad į Depozito sąskaitą įmokėta suma buvo jos nuosavybė dėl įvykdyto sprendimo Užteršto grunto byloje, atmeta kaip visiškai nepagrįstus.

39. Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, o ir atsakovė pripažino, kad Depozito sutartis iš esmės buvo analogiška 2017 m. rugpjūčio 1 d. Susitarimui Nr. 1 ir tai, apeliantės teigimu, patvirtina, kad Depozitinė sąskaita tiesiog pakeitė bendrą Projekto sąskaitą. Teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais, pabrėžia, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovė nenustatė ir nepripažino tokio fakto, todėl minėti apeliantės argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

40. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad Depozito sutartis nebuvo sudaryta siekiant užtikrinti Užteršto grunto byloje priimto teismo sprendimo vykdymą, todėl nėra pagrindo Depozito sutartį tapatinti su 2017 m. rugpjūčio 1 d. Susitarimu Nr. 1 bei teigti, jog tokiu būdu Depozitinė sąskaita pakeitė bendrą Banko sąskaitą. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į atsakovės argumentus, kad Depozito sutarties sudarymą ir Depozitinės sąskaitos šios sutarties pagrindu atidarymą lėmė neteisėtas ir nesąžiningas ieškovės elgesys ir netinkamas jos kaip partnerio pareigų vykdymas. Taigi Depozito sutarties sudarymas buvo netinkamų ieškovės kaip atsakingojo partnerio pareigų vykdymo pasekmė. Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, jai siųsti elektroniniai laiškai nepatvirtina atsakovės pripažinimo, kad šios sąskaitos turi būti tapatinamos, t. y. iš šalių pateikto susirašinėjimo matyti, jog šalys siekė, kad Depozito sąskaita būtų valdoma bendrai. Sutiktina ir su atsakovės argumentais, kad ji tokiu būdu patvirtino ne siekį Depozitine sąskaita pakeisti Banko sąskaitą, bet siekį, jog būtų užtikrintas sąžiningas atsiskaitymas iš Depozitinės sąskaitos ir ieškovei būtų užtikrinta galimybė dalyvauti piniginių lėšų disponavime. Nesant tokio susitarimo būtų paneigta pačios Depozito sutarties esmė – užsitikrinti, kad turimi piniginiai reikalavimai iš tiesų bus vykdomi. Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad jeigu šalys būtų susitarusios, jog Depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis turėtų būti disponuojama 2017 m. rugpjūčio 1 d. Susitarime Nr. 1 nustatyta tvarka, tai tokios nuorodos į minėtą susitarimą būtų įvardintos Depozito sutartyje arba į ją būtų perkeltos konkrečios aptariamo susitarimo nuostatos, tačiau šalys dėl to nesusitarė.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog Depozito sutartyje yra numatyta, kad piniginės lėšos turės būti valdomos bendru sutikimu ir abiejų šalių parašais, savaime nereiškia, jog tokiu būdu yra pakeičiamos Jungtinės veiklos sutarties ar susitarimų nuostatos bei tai, kad Depozitine sąskaita pakeičiama Banko sąskaita. Aplinkybę, kad bendra Banko ir Depozitinė sąskaita nėra tapačios, patvirtina ir atsakovės nesutikimas pervesti visas Projekte iš užsakovo gaunamas pinigines lėšas, t. y. lygiai tiek pat, kiek buvo pervedama į bendrą Banko sąskaitą. Minėtos sąskaitos buvo valdomos skirtingais pagrindais. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija nusprendžia, kad Depozito sutartis buvo savarankiškas susitarimas, todėl nei šios sutarties nei Depozitinės sąskaitos nėra pagrindo tapatinti su kitais tarp šalių sudarytais susitarimais. Taigi, apeliantės argumentai, kad abi šalys turėjo pareigą paskirstyti Depozitinėje sąskaitoje esančias pinigines lėšas, laikantis 2017 m. rugpjūčio 1 d. Susitarime Nr. 1 nustatytos tvarkos, bei dėl Depozitinės sąskaitos ir bendros Banko sąskaitos sutapatinimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

42. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog Depozito sutartis buvo sudaryta siekiant užtikrinti Užteršto grunto byloje priimto teismo sprendimo įvykdymą ir pakeitė bendrą Banko sąskaitą (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties visi apeliantės argumentai, susiję su jos nurodytu Depozito sutarties sąlygų aiškinimu, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl palūkanų ir nuostolių priteisimo

43. Apeliantė nurodo, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – vengė paskirstyti mokėjimą, todėl pagal 2017 m. rugpjūčio 1 d. Susitarimo Nr.1 nuostatas jos atžvilgiu taikytinos 0,1 proc. dydžio palūkanos, numatytos aptariamame susitarime.

44. Kaip jau buvo minėta, šalys sudarė 2017 m. rugpjūčio 1 d. susitarimą prie jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Nr. JVS-HS-LW-A-17-08-01 dėl iš Perkančiosios organizacijos gautinų piniginių lėšų nuosavybės teisės, kurio 1 punkte nustatyta, jog partneriai susitaria, kad iš Perkančiosios organizacijos už atliktus darbus gautinos piniginės lėšos nuosavybės teise priklausys tam partneriui, kuris bus atlikęs tuos darbus, už kuriuos bus atsiskaitoma. Susitarime Nr. 1 numatyta, kad partneriai, laimėję konkursą, prieš pasirašydami pirkimo sutartį, įsipareigoja visų partnerių vardu atidaryti atskirą sąskaitą banke, kurioje esančios lėšos būtų partnerių disponuojamos kartu, t. y. bet kokios bankinės operacijos (mokėjimai) vykdomi trimis parašais, kurių po vieną teks kiekvieno partnerio įgaliotam atstovui. Šalys susitarė, kad ši sąskaita bus nurodoma visose sąskaitose – faktūrose, išrašytose užsakovui, o visos lėšos gautos iš užsakovo, vykdant Projektą, turi (turėjo) būti mokamos į šią banko sąskaitą (Susitarimo Nr. 1 2 punktas). Susitarime taip pat buvo nustatyta, kad jei vienas iš partnerių delsia ar vengia atlikti bet kokius veiksmus (pvz. nepasirašo/ vengia pasirašyti mokėjimo nurodymą), toks partneris įsipareigoja kitiems partneriams mokėti po 0,1 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo neišmokėtos kitiems partneriams sumos už kiekvieną delsimo/ vengimo dieną.

45. Nors projekto sąskaita ir buvo skirta paskirstyti užsakovo pervestas lėšas už partnerio atliktus darbus bei Papildomame susitarime Nr. 1 buvo numatyta atsakomybė už vėlavimą išmokėti pinigines lėšas iš bendros Banko sąskaitos , tačiau byloje duomenų, kad atsakovė, vykdant Depozito sutartį, atliko neteisėtus veiksmus, nėra (CPK 178 straipsnis). Pabrėžtina, kad atsakomybė minėtame susitarime yra numatyta būtent už vėlavimą paskirstyti pinigines lėšas už atliktus darbus iš bendros Banko sąskaitos, o Depozito sutartyje netesybos nebuvo numatytos. Šioje byloje nustačius, kad Depozito sutartis buvo savarankiška tarp šalių sudaryta sutartis, teisėjų kolegijos vertinimu, nebeliko pagrindo teigti, jog šiai sutarčiai galėtų būti taikomos kitos sutarties papildomo susitarimo nuostatos. Kaip matyti, ieškovė reikalavimą dėl palūkanų priteisimo grindžia kitame ir su Depozito sutartimi nesusijusiame 2017 m. rugpjūčio 1 d. susitarime Nr. 1 įtvirtintomis nuostatomis. Taigi, šio papildomo susitarimo nuostatos dėl palūkanų nagrinėjamu atveju nėra taikomos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovės veiksmai, vykdant Depozito sutartį, buvo neteisėti, ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 729 848,58 Eur palūkanas.

46. Apeliantės teigimu, jos prašomi priteisti nuostoliai atsirado dėl atsakovės veiksmų. Apeliantė nurodo, kad jeigu atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi jai tenkančias pareigas ir būtų patvirtinusi mokėjimą iš Depozitinėje sąskaitoje buvusių lėšų, ieškovei nebūtų reikėję mokėjimo vykdyti asmeninėmis lėšomis ir nebūtų kilęs priverstinio vykdymo klausimas, t. y. nebūtų priskaičiuotos perteklinės procesinės palūkanos (išlaidos vykdomojoje byloje).

47. Įvertinus Depozito sutarties sudarymo tikslą, sutartyje nustatytas šalių pareigas bei šioje byloje konstatavus, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Depozito sutartis buvo sudaryta, siekiant užtikrinti Užteršto grunto byloje priimto teismo sprendimo įvykdymą, nėra pagrindo nuspręsti, kad ieškovės vykdymo proceso metu patirtos išlaidos susidarė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovės reikalaujamus priteisti nuostolius sudarė jos patirtos išlaidos, susijusios su priverstiniu Užteršto grunto byloje priimto teismo sprendimo įvykdymu. Dėl šios priežasties, apeliantės argumentai, kad jos prašomi priteisti nuostoliai atsirado būtent dėl atsakovės veiksmų, atmestini kaip nepagrįsti.

48. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė civilinei atsakomybei taikyti nustatytų sąlygų, t. y. atsakovės neteisėtų veiksmų, žalos fakto bei priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių.

49. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantė iš esmės siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos sprendime aiškiai ir išsamiai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos, o sutikti su apeliantės skundo argumentais nėra pagrindo.

50. Dėl esminių ieškovės skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

51. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, išaiškino ir pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, ginčui aktualią teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53. Atsakovė, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 8 424,63 Eur.

54. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

55. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės išlaidos už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, buvo patirtos 2024 m. spalio mėn. (išrašyta ir apmokėta sąskaita faktūra), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2023 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 196,40 Eur. Rekomendacijų 8.11 papunktis nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 2 855,32 Eur (1,3 x 2 196,40 Eur). Atsakovės prašomos priteisti 8 424,63 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl mažinamos iki 2 855,32 Eur ir, apeliacinį skundą atmetus, priteisiamos iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Autokausta”, juridinio asmens kodas 135007799, iš ieškovės Leonhard Weiss OÜ, juridinio asmens kodas 12083348, 2 855,32 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt penkis eurus 32 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.