Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nuteistajam E. K. (E. K.) ir jo gynėjui advokatui D. F. (Dmitrij Fomkin), nuteistajam R. M. ir jo gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. ir E. K. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 2 dalyje, ir jiems paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalies, 5 dalies 5 ir 8 punktų nuostatomis, iš dalies atidėtas ir nustatyta, kad R. M. ir E. K. privalo po šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti vienerių metų laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies, tai yra vienerių metų, vykdymas atidėtas dvejų metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant R. M. ir E. K.: 1) dirbti arba būti registruotiems Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į realiai atliktinos bausmės laiką įskaitytas R. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. gruodžio 8 d. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo E. K. kaltės

11. BK 199² straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. E. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl to, kad, veikdamas grupėje iš anksto susitarusių asmenų, neteisėtai įgijęs, neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė sudarė 21 164, 55 Eur dydžio sumą, t. y. viršijo 250 MGL. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti, tvirtindamas, kad įvykio vietoje nebuvo ir darant šią nusikalstamą veiką nedalyvavo.

12. Apelianto teigimu, kad jis nebuvo įvykio vietoje, patvirtina duomenys apie jo naudojamo mobiliojo ryšio telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini), buvimą telekomunikacijos bokštų 011A417, 3E01, 011A40D, esančių Mickūnuose, Vilniaus r. sav. (t. y. netoli namų), veikimo zonoje. Kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, E. K. iš tiesų gyvena netoli Mickūnų ((duomenys neskelbtini)), o jo naudojamas telefono numeris 2020 m. gruodžio 7 d. iš tiesų buvo užfiksuotas Mickūnuose esančių telekomunikacijos bokštų veikimo zonoje (t. 2, b. l. 177). Vis dėlto, skirtingai nei nurodo nuteistasis, tai jo kaltės nepaneigia. Kaip matyti iš telekomunikacinių įvykių išklotinės, E. K. naudojamas telefono numeris minėtų telekomunikacijos bokštų veikimo zonoje buvo fiksuotas 2020 m. gruodžio 7 d., 13.50 – 14.28 val., tuo tarpu nusikalstama veika buvo padaryta tą pačią dieną apie 21.00 val. Taigi, akivaizdu, kad tai yra pakankamas laiko tarpas atvykti iš Mickūnų į nusikaltimo padarymo vietą – Jaciūnų kaimo prieigas. Nuteistasis E. K. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo kitoje vietoje, todėl jo apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje laikomi nepagrįstais.

13. Kad E. K. kartu su kitais asmenimis gabeno akcizais apmokestinamas prekes, patvirtino liudytojas M. A., buvęs įvykio vietoje ir sulaikęs nuteistąjį R. M.. Liudytojas išsamiai papasakojo įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad, pirmiausia, E. K. ir kitus asmenis jis pastebėjo per naktinio matymo prietaisą, per kurį matomi asmenų siluetai, galima atskirti jų kūno sudėjimą, vėliau jiems leido priartėti 3 metrų atstumu ir pradėjo sulaikymo operaciją – R. M. sulaikė, o kiti du asmenys spėjo pabėgti. Liudytojas M. A. patikino, kad įvykio vietoje tikrai matė E. K., matė jo veido siluetą, atpažino jį iš kūno sudėjimo, galėjo apibūdinti jo aprangą – buvo su kepure ir mova, sportiškai apsirengęs, dėvėjo turistinio tipo kelnes, nurodė, kad jis yra aukšto ūgio. Atpažinti E. K. liudytojui padėjo tai, kad anksčiau jau buvo jį matęs (t. 4, b. l. 120–122). Nors apeliantas nurodo, kad M. A. tik numanė, jog įvykio vietoje galėjo būti E. K., vis dėlto, iš liudytojo parodymų turinio matyti, kad jis buvo įsitikinęs, jog gabenant akcizais apmokestinamas prekes matė būtent E. K.. Kaip nurodė M. A., 2020 m. gruodžio 7 d. naktis buvo šviesi, jis asmenis matė ne tik per naktinio matymo prietaisą, bet ir betarpiškai, priartėjo vos 3 metrų atstumu, galėjo išsamiai nurodyti, pagal kokius bruožus nustatė E. K. tapatybę, todėl šio liudytojo parodymai apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių. Kadangi M. A. matė E. K. ne tik per naktinio matymo prietaisą, apelianto siūlomas eksperimentas su termovizoriumi nėra tikslingas. Pažymėtina, kad liudytojas M. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus apie asmenų, taip pat ir E. K., atpažinimą, kurie baudžiamojo proceso metu nekito (t. 3, b. l. 3–4). Tai, kad M. A. iš karto kolegoms nenurodė, kokius asmenis jis atpažino, jo parodymų patikimumo nepaneigia. Baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių savo tarnybines funkcijas vykdęs M. A. būtų suinteresuotas apkalbėti E. K., tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas.

14. Tai, kad kitas įvykio vietoje buvęs pareigūnas S. P. E. K. neatpažino, savaime nereiškia, kad jo atpažinti negalėjo ir M. A.. Kaip matyti iš liudytojo S. P. parodymų, jis asmenis stebėjo per termovizorių, sulaikymą pradėjo M. A., tuomet prisijungė ir jis, tačiau du asmenys jau buvo nubėgę, S. P. matė tik jų tamsius siluetus (t. 4, b. l. 147, t. 2, b. l. 184). Taigi, akivaizdu, kad M. A. pabėgusius asmenis matė iš arčiau ir be naktinio matymo prietaiso, kadangi pirmas pradėjo sulaikymo operaciją, juo labiau, su jais jau buvo susidūręs anksčiau tarnybos metu, todėl lengviau galėjo juos atpažinti.

15. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo E. K. gynėjas kėlė klausimą, kuriam iš nuteistųjų sulaikyme dalyvavusių pareigūnų buvo išduotas termovizorius, t. y. S. P. ar M. A., ir kuris juo naudojosi. Iš liudytojų parodymų matyti, kad S. P. įvykio vietoje naudojosi termovizoriumi, o M. A. – naktinio matymo prietaisu. Tokiais liudytojų parodymais abejoti nėra jokio pagrindo. Priemonėmis, kurios buvo naudojamos operacijos metu, joje dalyvavę pareigūnai galėjo dalintis tarpusavyje, todėl neturi jokios reikšmės, kuriam konkrečiai buvo išduotas naktinio matymo prietaisas, o kam – termovizorius.

16. Apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojami liudytojo R. R. parodymai. Liudytojas nesakė, kad įvykio vietoje E. K. nematė, jis apskritai negalėjo nurodyti trijų matytų asmenų tapatybės, nes juos matė maždaug 20 metrų atstumu, asmenys ėjo tankia miškinga vietove, lauke jau temo, todėl R. R. nurodė matęs tik trijų asmenų su kepurėmis siluetus (t. 4, b. l. 123). Nuteistasis R. M. taip pat kategoriškai nepaneigė veikęs su E. K.. R. M. teigimu, nusikalstamos veikos darymo metu visi buvo su veidus maskuojančiomis kaukėmis, todėl to, kad kartu su juo ėjo E. K., jis patvirtinti negalėjo (t. 4, b. l. 103). Liudytojas A. Ž. į įvykio vietą atvyko vėliau, kai R. M. jau buvo sulaikytas, o kiti asmenys pasišalinę (t. 4, b. l. 122), todėl, skirtingai nei nurodo apeliantas, šis liudytojas negali patvirtinti, kad E. K. nebuvo įvykio vietoje nusikalstamos veikos padarymo metu.

17. Svarbu pažymėti ir tai, kad liudytojo M. A. parodymus dėl E. K. atpažinimo patvirtina netoli sulaikymo vietos pėdsekio šuns rasta juoda megzta kepurė, ant kurios nustatytas vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su E. K. DNR profiliu su 99,99999999999999999999999,84326 proc. tikimybe (t. 1, b. l. 60–61). Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys paneigia nuteistojo E. K. gynybinę versiją, kad šią kepurę jis pametė miške prieš savaitę. Kaip matyti iš liudytojo A. D. parodymų, toje vietoje, kur buvo sulaikytas R. M. ir gulėjo nešti ryšuliai, šuo aptiko pėdsakus ir ėmė jais sekti ta kryptimi, kuri ir buvo nurodyta, kaip asmenų pasišalinimo kryptis. Persekiojant pėdsakais, šuo aptiko ir pažymėjo ant žemės gulinčią juodą kepurę. Anot liudytojo, tarnybinis šuo nežymi bet kokio numesto daikto, žymi tik tą, kuris yra susijęs su jo sekamais pėdsakais. Jei šuo pažymėjo daiktą, vadinasi, tas daiktas priklauso žmogui, kurio pėdsakais šuo seka. Liudytojas A. D. patikino, kad kepurė galėjo būti palikta maždaug prieš valandą, ne anksčiau, nes pėdsakas buvo labai „šviežias“ ir šuo iš karto jį paėmė. Jei pėdsakas būna senesnis, šuo vangiau eina pėdomis (t. 4, b. l. 138–139). Taigi, kadangi šuo sekė pėdsakais, kuriuos jis užuodė prie neštų ryšulių su akcizais apmokestinamomis prekėmis, ir sekdamas šiais pėdsakais rado E. K. priklausančią kepurę, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad E. K. dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, nėra jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio ir E. K. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį išteisinti. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad tai, kada sulaikyti nusikalstamos veikos padarymu įtariamus asmenis, priklauso nuo pasirinktos tyrimo taktikos ir surinktų duomenų, todėl tai, kad E. K. nebuvo sulaikytas tą patį vakarą, kai buvo padarytas nusikaltimas, niekaip nepaneigia jo kaltės.

Dėl bausmių

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

18. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems E. K. ir R. M. bausmes, tinkamai vadovavosi bausmės individualizavimo principu bei atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistieji padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikaltimas padarytas, siekiant gauti turtinės naudos. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad R. M. praeityje ne kartą teistas (tiek už turtinio pobūdžio, tiek už smurtinius nusikaltimus), atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmes, paskutinį kartą iš laisvės atėmimo įstaigos paleistas 2018 m., šis nusikaltimas padarytas esant neišnykusiam teistumui (t. 3, b. l. 97–115), per penkerius metus iki nusikaltimo padarymo administracine tvarka buvo baustas penkis kartus, taip pat ir už akcizais apmokestinamų prekių laikymą ir gabenimą, pažeidžiant nustatytą tvarką, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, po nusikaltimo padarymo administracine tvarka baustas dar du kartus (t. 3, b. l. 125–131). R. M. dirba pagal individualios veiklos pažymą (t. 4, b. l. 164), yra vedęs. E. K. praeityje ne kartą teistas, paskutinį kartą 2019 m., šis nusikaltimas padarytas esant neišnykusiam teistumui (t. 3, b. l. 191–196), per penkerius metus iki nusikaltimo padarymo administracine tvarka buvo baustas keturiolika kartų, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra (t. 4, b. l. 27–38). E. K. nedirba (t. 4, b. l. 40), registruotas Užimtumo tarnyboje, nevedęs, turi mažametį vaiką (t. 4, b. l. 175). Byloje nustatytos dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. tai, kad nusikaltimą jie padarė, veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdami recidyvistai (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

19. Nors apeliantai nurodo, kad nusikalstama veika buvo baigta iš karto, kai akcizais apmokestinamos prekės buvo sulaikytos Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau tai nusikaltimo pavojingumo nesumažina, kadangi nusikalstama veika buvo nutraukta, įsikišus valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuteistieji siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, pasišalindami iš įvykio vietos, tačiau R. M. buvo sulaikytas, o E. K. pasišalinti pavyko. Toks apeliantų elgesys leidžia teismui daryti išvadą apie didesnį jų asmenybių pavojingumą, nenorą prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Apeliantai taip pat neteisūs, teigdami, kad cigarečių kiekis buvo nedidelis. Nuteistieji gabeno 5 999 pakelius cigarečių „Fest“, pažymėtus Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių vertė, apskaičiuota į muitinę vertę įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 21 164, 55 Eur, kas leido jų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, t. y. pripažinti kaltais už sunkesnę nusikalstamą veiką. Taigi, toks gabentų cigarečių kiekis negali būti laikomas nedideliu.

20. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis nustatytas mažesnis nei galimas skirti šios bausmės vidurkis ir kurių vykdymas iš dalies atidėtas, yra proporcingos padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistųjų R. M. ir E. K. asmenybėms, atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežtos, todėl nuteistiesiems skirti kitos rūšies bausmes – baudas nėra jokio pagrindo. Apeliantai praeityje yra ne kartą teisti, nusikaltimas padarytas esant neišnykusiam teistumui, sistemingai daro administracinius nusižengimus, kas reiškia, kad jų nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis, o anksčiau jiems paskirtos bausmės teigiamos įtakos jų elgesio pokyčiams neturėjo.

21. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatyta daugiau nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nuteistajam R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi, nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas negalimas. Teigiamai vertintina tai, kad R. M. rūpinasi savo sunkiai sergančia sutuoktine ir padeda šeimai finansiškai, sutiktina, kad sutuoktinei gali iškilti sunkumų savarankiškai vykstant į gydymo įstaigas, tačiau tokie padariniai yra natūrali neteisėto elgesio pasekmė, kurią R. M. turėjo įvertinti prieš nusikalsdamas. Kaip matyti iš apelianto pateiktų medicininių dokumentų (t. 4, b. l. 165–167), sutuoktinės sveikatos būklė nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo žinoma, tačiau dėl šių aplinkybių savo neteisėtų veiksmų nuteistasis neatsisakė.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

22. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2022 m. vasario 14 d. pateikė pažymą Nr. APD-2022-00624, kuria prašo iš R. M. valstybės naudai priteisti 56,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų sumą, susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

23. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 1 dalį, kai nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

24. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį, be kita ko, apskundė nuteistasis R. M.. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, todėl nuteistajam R. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas R. Prėskienis. Kaip matyti iš pateiktos pažymos, antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma nėra didelė, bylos duomenimis, nuteistasis R. M. dirba, todėl jo turtinė padėtis leis ją sumokėti. Be to, atsižvelgiama ir į tai, kad nuteistojo R. M. apeliacinis skundas yra atmetamas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Esant tokioms aplinkybėms, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo R. M. turi būti išieškotos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. M. ir E. K. (E. K.) apeliacinius skundus atmesti.

Iš R. M. išieškoti valstybės naudai 56,67 Eur (penkiasdešimt šešis eurus 67 centus) už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.