Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. būdamas vieninteliu uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)), akcininku, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. kovo 28 d., veikdamas vieninga tyčia, dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunkios ekonominės padėties ir nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno įmonės kreditoriaus - akcininko R. R. kreditorinius reikalavimus: 2012-10-05 susigrąžino 30000 Lt, 2013-01-29 susigrąžino 10000 Lt ir 2013-03-28 susigrąžino 10000 Lt, t.y. iš viso iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kasos susigrąžino 50000 Lt, kuriuos buvo paskolinęs bendrovei 2011-01-19 pagal 2011-09-19 Paskolos sutartį Nr. 2011/09 ir dėl to padarė turtinės žalos 33 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams ir 1 įkaito turėtojui, kuriems bendri UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriniai įsiskolinimai yra 1729610,81 Lt.

R. R. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas nuo 2002 m., įmonei šiuo metu yra iškeltas bankrotas. Daugiau akcininkų be jo nebuvo. Porą metų buvo įmonės direktorius, o paskui - komercijos direktorius. Nuo įmonės pradžios porą metų buvo direktoriumi, o paskui 2005 m. keitėsi direktorė ir ja tapo R. Š., direktore ji buvo iki bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2012-10-05 iki 2013-03-28 buvo komercijos direktoriumi, tuomet buvo atsakingas už transporto veiklą. Už farmacijos veiklą buvo atsakinga R. Š.. 2011 m. jis buvo įmonei paskolinęs 50 tūkst. litų, kad būtų atsiskaityta su kreditoriais. Kai skolino įmonei pinigus, tai negalvojo, kad bus bankrotas, nors buvo pavėlavimai su atsiskaitymais, nes transporte yra labai dideli vėlavimai, be to, buvo bankrutavusios kelios įmonės, kurios iki šiol jiems liko skolingos. Jiems reikėjo atsiskaityti už kurą, su lizingais, todėl reikėjo tos sumos, kurią jis paskolino įmonei. Tuomet jie iš karto atsiskaitė su kreditoriais, tačiau negali pasakyti, kokiomis sumomis. Kai paskolino pinigų, įmonės veikla kažkaip nepagerėjo - tiesiog reikėjo tuo momentu pinigų atsiskaityti su kreditoriais, nes nebegavo kuro, reikėjo padengti lizingą. Jiems trūko 50 tūkst. litų apyvartinėms lėšoms. Po pinigų paskolinimo iki bankroto iškėlimo įmonėje dirbo kaip dirbę. Negali tiksliai pasakyti, kokie iki bankroto buvo bendri įmonės įsiskolinimai, nes buvo virš 20 sutarčių lizingui, iš kurių susidarė didelė skola, iš kurių buvo parduotas įmonės turtas ir grąžintos bankui skolos, o kitos transporto priemonės buvo grąžintos. Gali būti, kad įsiskolinimas yra toks, kaip nurodyta kaltinime, tačiau reikia žiūrėti, iš ko jie susideda. 2011 m. tokių įsiskolinimų nebuvo, tačiau taip pat tiksliai sumų negali nurodyti. 50 tūkst. litų priėmė jis pats. Šią sumą įmonė jam grąžino paskolą iki bankroto iškėlimo per tris dalis, tačiau sumų neprisimena, bet buvo atsiskaityta visiškai. Sprendimą grąžinti paskolą priėmė direktorė R. Š., kadangi buvo parduotas turtas ir buvo uždirbta pinigų. Raštiško sprendimo grąžinti paskolą nematė, o apie sprendimą sužinojo iš direktorės - ji jam pati pasakė. Išmokėjimo parašai yra jo, o ne direktorės, kadangi jis buvo atsakingas už kasą. Buvo išrašytas orderis, tai jis ir pasirašė, vadovaudamasis žodiniu direktorės nurodymu. Nežino, kodėl R. Š. tai neigia. Negali paaiškinti to, kad ji sako, jog tuo metu realiai įmonėje ji nedirbo, tačiau dokumentai rodo, kad ji dirbo. R. Š. parodymai, kad nuo spalio mėnesio ji nebedirbo įmonėje, mano, neatitinka tikrovės. Ji buvo atsakinga už farmacijos veiklą. Nebuvo R. Š. prašymo atleisti ją iš pareigų, tokio prašymo iš viso nematė ir nepasirašė. Skolos buvo atiduotos ne vienam kreditoriui, o keliems. Sakykim už 50 tūkst. litų buvo parduota turto, tuomet 20 tūkst. litų atsiskaityta su banku anksčiau laiko ir 30 tūkst. litų paskirstyta kreditoriams. Tuomet gavo gal 10 tūkst. litų, o kiek gavo likę kreditoriai -pasakyti negali, kadangi reikia žiūrėti į dokumentus. Viskas buvo daroma iš pelno: tas, kas buvo uždirbta, buvo parduodama, dalinama kreditoriams. Kai buvo grąžinta paskola jam, tai įmonė buvo dirbanti, tik turinti skolų. Už personalo valdymą buvo atsakinga direktorė R. Š.. Jo pareiginių nuostatų nebuvo, buvo komercijos direktorius atsakingas už transporto veiklą. Kai buvo komercijos direktoriumi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo apie 20 žmonių. Direktorė ir jis kaip akcininkas turėjo teisę priimti sprendimus, atstovauti įmonę. Prokūra jam buvo išduota, kai direktorė buvo išvažiavusi atostogų 1 mėn., kad galėtų pasirašyti sutartis. T. y. prokūra naudojosi vieną mėnesį, tačiau ji buvo neterminuota. Prokūroje buvo nurodyta, ką gali atlikti kaip įgaliotas asmuo, buvo datos pradžia, o pabaigos nebuvo. Joje buvo nurodyta, kad gali pasirašyti sutartis, kad negali parduoti turto, negali atstovauti bankuose. Mano, buvo nurodyta, kad gali atsiskaityti su kreditoriais, tačiau tiksliai neprisimena - reikėtų skaityti. Jei buvo galima atsiskaityti su tiekėjais, tai buvo galima atsiskaityti ir su kreditoriais.

Liudytoja R. Š. teisme parodė, kad nelabai žino, dėl kokių aplinkybių yra pakviesta, tik žino, kad buvo iškelta civilinė byla, o kad dar yra baudžiamoji byla, tai nelabai žinojo. Pas tyrėją buvo apklausta apie finansinę įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. Toje įmonėje dirbo 12 m., nuo 2002-02-01 vaistininke. Nuo 2005-10-21 keitėsi jos pareigos ir tapo direktore, kadangi buvo tokie farmacijos įstatymai, pagal kuriuos būtinai direktoriumi turėjo būti vaistininkas. Todėl ji ir tapo direktore. 2012 m. rudenį išreiškė norą išeiti iš darbo. Atsisakė farmacijos veiklos vadovo pareigų bei buvo parašiusi pareiškimą atsisakyti direktoriaus pareigų, adresuotą Registrų centrui. Pareiškimą Registrų centrui perdavė per R. R., kad jis jį nuvežtų, o pati į Registrų centrą nevažiavo. Visa tai vyko 2012 m. spalio mėnesio pabaigoje - lapkričio mėnesio pradžioje. Registruotą laišką siuntė vasario mėnesį, kad ją atleistų iš darbo. O kitas prašymas buvo paduotas R. R.. T. y. pirmiausia rugsėjo mėnesį buhalterijoje buvo paliktas atsisakymas farmacijos veiklos vadovo pareigų, paskui spalio mėnesį buvo prašiusi laišką nuvežti į Registrų centrą. R. R. atsisakymą paėmė iš buhalterijos. Vėliau atsirado registruotas laiškas dėl išėjimo apskritai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o Registrų centrui laiškas buvo dėl atsisakymo direktoriaus pareigų. Vasario mėnesio pabaigoje - kovo mėnesio pradžioje, kai pradėjo skambinėti, sužinojo, kad vis dar yra direktorė. Iki sausio mėnesio galvojo, kad yra paprasta darbuotoja. Kai pareiškė norą išeiti, t. y. kai R. R. parašė žinutę, tai „atlėkė“ iš ryto ir išsidarbino iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vasario mėnesį pasirašė dokumentus, nes buhalterė pasakė, kad vis tiek buvo direktore ir turi pasirašyti. Nuo spalio mėnesio iki vasario mėnesio, nepasirašinėjo nieko, nes galvojo, kad nėra direktorė. Iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ būtų išėjusi ir rudenį, tačiau jos kolegė vaistininkė susilaužė koją ir buvo du su puse mėnesio biuletenyje. Iki 2013-01-30 skaitėsi kaip dirbanti įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2013-01-30 pradėjo dirbti kitoje vaistinėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Įsivaizdavo, jog nuo 2012 m. rudens buvo nebe direktorė, kai parašė pareiškimą ir jį R. R. turėjo nuvežti į Registrų centrą. Įsivaizdavo, kad yra eilinė darbuotoja, todėl tik laukė, kol jos kolegė pasveiks ir grįš į darbą. Parašiusi pareiškimą laukė ir, kai grįžo po mėnesio laiko registruotas laiškas su prašymu atleisti iš darbo, palaukė dar 14 dienų ir nutraukė darbą. Direktorės pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėjo nuo 2005 m. spalio iki 2012 m. rudens. Tuo metu, kai ji ėjo direktoriaus pareigas, R. R. buvo komercijos direktorius, akcininkas, kasininkas. R. R. turėjo visus įgaliojimus kaip įmonės savininkas. Nuo 2005 m. iki 2012 m. rudens eidama direktorės pareigas, sprendimų įmonės vardu nepriimdavo - priimdavo sprendimus susijusius su vaistine. Sprendimai buvo susiję su tuo, iš kokio tiekėjo priimti vaistus, atsiskaitymai su tuo, kas liečia vaistinę, t. y. viskas, kas liečia vaistinę. UAB „(duomenys neskelbtini)“ be vaistinės užsiimdavo krovinių pervežimu. Už krovinių pervežimo sritį atsakingas buvo R. R., tai sprendimus, kas liečia pervežimus, taip pat priimdavo R. R.. Iki 2010 m. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ finansinė būklė buvo stabilesnė, buvo atsiskaitoma laiku. Kas vyksta įmonėje, kuri liečia transportą, žinojo tik gal 30 procentų, t. y. kad vėluoja atsiskaitymai. 2010 m. atsirado daugiau vaistinių, buvo mažesnis pelnas. Kas lietė vaistinę, tai buvo dvi vaistininkės, sanitarė. Iš pradžių atlyginimai nevėluodavo, o nuo 2010 m. pradėjo vėluoti, t. y. iš pradžių buvo išmokami dalimis, o paskui vėluodavo po kelis mėnesius. Kai 2010 m. įmonės veikla pablogėjo, nebuvo priimta jokių sprendimų, kad būtų pagerinta įmonės būklė - bent jau jos nuomonės niekas neklausė. Nebuvo priimti sprendimai skolintis iš asmenų, banko ar kitų investicijų, kad būtų gelbėjamasi nuo finansinių sunkumų - bent jau jai tai nėra žinoma. R. R. žinojo apie tai, kad nuo 2010 m. pablogėjo įmonės finansinė būklė, nes jis toje įmonėje dirbo. Akcininkas R. R. yra skolinęs įmonei lėšų 2010 m. ar 2011 m., nes kažkam reikėjo sumokėti - gal bankui. Gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymams su kreditoriais. R. R. paskolinta suma jam buvo grąžinta, tačiau tai ji sužinojo tik išeidama iš įmonės, t. y. gavusi dokumentus, kurie yra civilinėje byloje. Per darbo laikotarpį jai nėra tekę priimti sprendimų dėl atsiskaitymų su kreditoriais. Įmonėje buvo pareiginės nuostatos, apibrėžiančios jų, kaip vaistininkų, pareiginius nuostatus. R. R. pagal užimamas pareigas dėl disponavimo lėšomis turėjo visus įgaliojimus. Net pavedimus tvarkė jis pats, o ne buhalterė. Dėl pinigų išmokėjimo R. R. sprendimo nepriėmė, apie tokį sprendimą nieko nežino, o kad jam buvo grąžinti pinigai, sužinojo pradėjus bylą. Jos niekas neklausė nuomonės dėl pinigų grąžinimo R. R.. Dėl pinigų grąžinimo R. R. niekur nepasirašinėjo. Nežino, kas pasirašė finansinės atskaitomybės dokumentus, deklaracijas, VMI ir Sodrai 2013 m. Negali pasakyti, kokius dokumentus pasirašė vasario mėnesį, tačiau pasirašė kaip direktorė, nes tada sužinojo, kad dar buvo direktorė. Sprendimus atsiskaityti su farmacijos kompanija iš pradžių priimdavo vaistininkai, t. y. ji ir buhalterė. Kadangi nuo 2010 m. sąskaitos nebebuvo, tai vaistinėje surinktus pinigus nešdavo į banką, kad sumokėtų konkrečiai įmonei. Kai atvažiuodavo vairuotojas, tai pinigus už vaistus perduodavo per vairuotoją, kadangi banko sąskaitos būdavo nuolat užblokuotos. Pinigus atiduodavo vaistų tiekėjams. Nuolat atsiskaitydavo su įmone „(duomenys neskelbtini)“, tai paskutinis atsiskaitymas galėjo būti 2013 m. sausio mėnesį. Būdavo tokios sąlygos, kad kai atveždavo vaistus, tai jie sumokėdavo, kiek galėdavo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansines ataskaitas pasirašydavo direktorius. Su darbuotojais darbo sutartis pasirašydavo ji, tačiau juos priimdavo ir atleisdavo R. R.. Sutartis su tiekėjais pasirašydavo ji. Nežino, kokiu tikslu buvo išduota prokūra R. R., t. y. gal todėl, kad nereikėtų jai skambinti iš vaistinės, jai nebereikėjo pasirašinėti jokių sutarčių bankuose ir kitur. Nuo 2010 m., kai R. R. gavo prokūrą, tai visus pirkimo ir panašius dokumentus pasirašydavo jis pats.

Liudytoja V. B. teisme parodė, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2009-2013 m. buhaltere. Įmonės akcininkas buvo R. R.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmė vaistų prekyba, transporto paslaugomis, pradžioje medienos pervežimu, transporto nuoma. Nuo 2009 m. iki įmonės bankroto įmonės direktorės pareigas ėjo R. Š.. R. R. buvo komercijos direktorius. R. Š. daugiau tvarkė visą, kas buvo susiję su vaistais, jų prekyba, t. y. vadovavo vaistinei. Ji darydavo užsakymus, bendraudavo su atstovais, atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Pavedimus ir bankinius reikalus visos įmonės tvarkydavo R. R.. R. R. buvo atsakingas už transportą, automobilius, o R. Š. į tai nesikišdavo. Įmonei buvo suteikta paskola apie 40-50 tūkst. litų, ją suteikė R. R.. Paskolą suteikė, nes trūko pinigų atsiskaitymams, kam jie ir buvo panaudoti. Kai R. R. įnešė tuos pinigus, tai įmonės būklė buvo „ne kokia“. Gavus šią paskolą nebuvo atsiskaityta su visais kreditoriais, nes reikėjo, kad mašinos važiuotų, reikėjo pirkti kurą, detales, remontuoti. Tie pinigai daugiausia buvo panaudoti transportui. Ši paskola R. R. buvo grąžinta dalimis - 10 tūkst. litų, 20 tūkst. litų. Orderius kaip buhalteris pasirašydavo ji, jei tuo metu dirbo, nes ji labai sirgo. Jei pinigai buvo paimti, tai ji ir išrašė tą orderį, juos paėmė R. R.. Jai buvo pasakyta, kad reikia išrašyti orderį, t. y. buvo išrašyti du kartus po 10 tūkst. litų. Jei ji orderio dėl 30 tūkst. litų nepasirašė, tai gal tuo metu sirgo. Nebuvo jokio dokumento, kurio pagrindu buvo išrašyti orderiai grąžinant paskolą - bent jau to neprisimena. Jei reikėdavo, dokumentus rengdavo ji, tačiau jai atrodo, kad dokumentų dėl paskolos grąžinimo nebuvo. Nežino, kas priėmė sprendimą R. R. grąžinti tą sumą dalimis - tikrai ne ji. Kai R. R. buvo grąžinta paskola, tai kažkiek atsiskaitydavo su kreditoriais, tačiau sumų nurodyti negali, bet jos nebuvo ženkliai didelės. Pabaigoje daugiausia atsiskaitinėdavo už vaistus. Metinės atskaitomybės, deklaracijas mokesčiams bei Sodrai pasirašydavo R. Š.. Juridinių asmenų registrui teikiamus duomenis pasirašydavo ji. Darbo sutartis su priimamais darbuotojais sudarydavo bei juos atleisdavo R. Š.. Neprisimena, kokiems konkrečiai kreditoriams buvo panaudota 50 tūkst. litų paskola. Galėjo būti, kad iš paskolos buvo padengiamas įsiskolinimas atlyginimams. Taip pat galėjo būti, kad iš tų pinigų buvo dengiamos skolos mokesčiams bei Sodrai, nes buvo nemažos skolos. Galėjo būti dengiamos skolos farmacininkams už vaistų tiekimą. Įmonė paskolą R. R. grąžino pardavusi turtą, t. y. kai gavo įplaukas. Paskutinį kartą įmonė su tiekėjais atsiskaitinėjo iki pat pabaigos, o ypač už vaistus. Už vaistus atsiskaitinėjo tol, kol dirbo vaistinė. Įmonėje bankrotas buvo iškeltas 2013 m. balandžio mėnesį. Kai susirinkdavo „lyčnų“ pinigų, tai išsimokėdavo algas, kurios nebuvo didelės, nes tada jau dirbo už minimalų atlygį. Įmonei bankrutavus liko įsiskolinimas už darbą ir 3000 Lt, ir 4000 Lt, ir 5000 Lt - kiekvienam skirtingai. Įsiskolinimai atlyginimams galėjo būti nuo rugsėjo mėnesio ar spalio mėnesių.

2014-01-07 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 208 str. 1 d. nurodyta, kad 2013-04-26 Šiaulių apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-768-124/2013 iškėlė UAB vaistinė „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą ir patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorinį reikalavimą 28.069,00 Lt sumai (1 t., 9-12 b. l.).

2013-04-26 Šiaulių apygardos teismo nutartimi įmonei „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla (1 t., 20-23 b. l.).

2013-08-27 Šiaulių apygardos teismo nutartimi patvirtinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių finansiniai reikalavimai (1 t., 24-25 b. l.).

2011-09-11 paskolos sutartyje Nr. 2011/09 nurodyta, kad R. R. (paskolos davėjas) perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (paskolos gavėjui) 50000 Lt, kuriuo paskolos gavėjas privalėjo grąžinti per 12 mėnesių nuo jos suteikimo dienos (1 t., 42 b. l.).

2011-09-19 kasos pajamų orderiu serija Nr. 1488222, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priėmė R. R. skolinamus 50 000 Lt (1 t., 43 b. l.).

2012-10-05 kasos išlaidų orderiu Nr. 2389 UAB „(duomenys neskelbtini)“, kasininkas R. R. išdavė R. R. 30 000 Lt (1 t., 44 b. l.).

2013-01-29 kasos išlaidų orderiu Nr. 2471 UAB „(duomenys neskelbtini)“, kasininkas išdavė R. R. 10 000 Lt (1 t., 45 b. l.).

2013-03-28 kasos išlaidų orderiu Nr. 2508 UAB „(duomenys neskelbtini)“, kasininkas išdavė R. R. 10 000 Lt (1 t., 45 b. l.).

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2015-01-05 specialisto išvadoje Nr. 140-(01652)-IS1-12 nurodyta, kad specialistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokumą ir bankroto tikimybę skaičiuoja pagal 2010-12-31, 2011-12-31 balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų duomenis. Pagal 2010-12-31 ir 2011-12-31 balansų duomenis ir pelno (nuostolių) ataskaitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-12-31 ir 2011-12-31 buvo nemoki, bendrovės bankroto tikimybė buvo labai didelė. Specialistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokumą ir bankroto tikimybę skaičiuoja pagal 2012-12-31 ir 2013-06-20 balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų duomenis. Pagal 2012-12-31 ir 2013-06-20 balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-12-31 ir 2013-06-20 buvo nemoki, bendrovės bankroto tikimybė buvo labai didelė. 2010-12-31, 2011-12-31, 2012-12-31 ir 2013-06-20 laikotarpiu įmonei labai trūko apyvartinio kapitalo, nuo kurio priklauso įmonės galimybės plėsti veiklą, vykdyti savo įsipareigojimus, būti konkurencinga (1 t., 116-120 b. l.).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015-02-10 kreditorių sąrašą ( 1t., 130-131 b. l.).

Šiaulių apygardos teismas 2015-01-23 nutartimi patvirtino ieškovės bankrutavusios vaistinės UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens R. V., ir atsakovo R. R. pasirašytą taikos sutartį, pagal kurią: atsakovas R. R. sumoka ieškovei 18825 Eur (aštuoniolika tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt penkis tūkstančius eurų). Šia sutartimi atsakovas visa apimtimi (t. y. 14481 eurų suma) atlygina žalą už negaliojančių sandorių (t. y. 2012-10-05, 2013-01-23, 2013-03-28 mokėjimų) sudarymą. Taip pat atsakovas šia sutartimi iš dalies (4344 eurų suma) atlygina žalą už bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto neperdavimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iš dalies atlygina ieškovei žalą, ieškovė atsakovo atžvilgiu atsisako visų kitų civilinėje byloje Nr. 2-352-267/2015 jam pareikštų reikalavimų (1 t., 132-135 b. l.).

Darbo sutartyje Nr. 2 nurodyta, kad R. R. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo – finansininku, direktoriumi, vadybininku (1 t., 167-172 b. l.).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2000-06-01 įsakymu Nr. 2, vadybininkas R. R. paskirtas atlikti ir bendrovės kasininko darbą (1 t., 173 b. l.).

2013-02-25 R. Š. prašyme nurodyta, kad prašo atleisti ją iš vaistininkės-direktorės pareigų (1 t., 174 b. l.).

Iš VSDFV pažymos apie asmens įdarbinimus matyti, kad R. Š. dirbo vaistinėje UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuo 2002-02-01 iki 2013-03-28 (2 t., b.l. 12)

Iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas ėjo šie asmenys: E. Z. nuo 1999-03-16 iki 2003-04-14, R. R. nuo 2003-04-16 iki 2005-11-02, R. Š. nuo 2005-11-02 iki 2013-07-04. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkas R. R. nuo 2004-07-12. Juridinio asmens vardu veikia vadovas ir (ar) prokuristas. Prokūra įregistruota 2010-07-02 R. R. vardu. (2 t., b.l. 13-19)

Iš 2008-09-18 Vaistinės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įstatų 5.2 punkto matyti, kad bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas. 5.5 punkte matyti, kad bendrovės vadovas arba jo įgaliotas asmuo gali išduoti prokūrą bendrovės darbuotojui ar kitam asmeniui bendrovės vardu ir dėl jos interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su bendrovės verslu, o taip pat bendrovės vardu ir dėl jos interesų atlikti teisinius veiksmu teisme ir kitose ne teismo institucijose. Prokūra turi būti rašytinė ir įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka. (2 t., b.l. 40-47)

Iš 2015-05-19 UAB ,,Ritava“ rašto dėl informacijos pateikimo matyti, kad pagal 2011-09-19 d. Paskolos sutartį R. R. įnešė į kasą 50000 Lt. Tą pačią dieną 48000 Lt buvo išmokėti atskaitingam asmeniui R. R. (priedas Nr. 2). Per 2011-09 mėn. kaip atskaitingas asmuo už vaistinę UAB .(duomenys neskelbtini)" R. R. sumokėjo pagal sąskaitas 11148,63 Lt įvairiems juridiniams asmenims (priedas Nr. 3). Pagal buhalterinės apskaitos žiniaraštį sąskaitai: 25402 "Atskaitingi asmenys" 2011-09-01 d. įmonės skola R. R., kaip atskaitingam asmeniui, buvo 36255,14 Lt (priedas Nr. 3). Skola susidarė už padarytus atskaitingo asmens mokėjimus pagrinde per 2011 m. 07 mėnesį, nes skolos likutis 2011-07-01 d. buvo tik 1538,28 Lt (priedas Nr. 4), o 2011-08-01 d. - 30742,55 Lt (priedas nr. 5). Nuo 2005 m. spalio 21 d. R. R. buvo komercijos direktorius, darbo sutartis nutraukta 2013 m. kovo 26 d. (priedas Nr. 6). Nuo 2005 m. spalio 21 d. R. Š. ėjo direktorės pareigas, darbo sutartis nutraukta 2013 m, kovo 28 d. (priedas Nr. 8). Pareigybių aprašymą bankroto administratorius teismui pateikti negali, kadangi tarp administratoriui perduotą įmonės dokumentą bylos su įmonės darbuotoją pareigybių aprašymais nebuvo. Per bankų sąskaitas nuo 2012-10-01 d. iki 2013-03-28 d. įmonė su kreditoriais neatsiskaitinėjo, išskyrus vieną mokėjimą (priedas Nr. 8, pirmas lapas). Visi mokėjimai buvo atliekami per įmonės kasą (priedas Nr. 9) arba per atskaitingą asmenį (priedas Nr. 10). (2 t., b.l. 51-122)

Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – pasireiškia vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. Būtinieji objektyvieji požymiai: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Nusikalstamos pasekmės – turtinė žala ir (ar) negautos pajamos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Be to, turi būti nustatytas priežastinis ryšis tarp pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymo momento (materialioji nusikalstamos veikos sudėtis).

Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris jį perleidžia vienam ar keletui kreditorių, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2013).

Specialaus subjekto požymis šioje sudėtyje reiškia tą subjektą kurio įmonė buvo sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemoki. Nėra svarbu, kaip vadinasi kaltininko juridiniame asmenyje einamos pareigos ar šių pareigų pavadinimas, svarbu tai, jog pagal užimamas pareigas įmonėje kaltininkas turėjo teisę ir galimybę disponuoti įmonės-skolininkės turtu.

Subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba įmonė nemoki, kai šiai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir tai, jog sąmoningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, kad dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalos, ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kitiems kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti. Motyvas ir tikslas kvalifikuojant veiką teisinės reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2009).

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas asmens veikoje, todėl apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstant asmenį kaltu padarius atitinkamą Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina konstatuoti tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą.

Norint pripažinti asmenį kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti kaip pavojingos veikos, numatytos BK 208 straipsnyje padarymą, taip ir tiesioginę ar netiesioginę tyčią asmens veikoje.

Pažymėtina, kad pagal BK 208 straipsnio dispoziciją šio nusikaltimo padariniai - turtinė žala kreditoriams, kuri pasireiškia kaip negautos pajamos tenkinant jų reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Ši žala atsiranda dėl to, kad kreditoriai praranda tam tikrą bendro turto dalį, kuris sumažėja dėl skolininko nesąžiningumo, kai jis patenkina vieno ar kelių pasirinktų kreditorių reikalavimus. Žala turi būti padaroma ne mažiau kaip dviem likusiems kreditoriams, o nusikaltimas laikomas baigtu sudarius situaciją, kai įmonės – skolininko bendro turto sumažėja ir dėl to kreditoriai negali realiai patenkinti savo reikalavimų tokia apimtimi, kokia būtų galėję iki nesąžiningo skolininko pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo patenkinimo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223/2012).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad R. R. būdamas vieninteliu uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)), akcininku, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. kovo 28 d., veikdamas vieninga tyčia, dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunkios ekonominės padėties ir nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno įmonės kreditoriaus - akcininko R. R. kreditorinius reikalavimus: 2012-10-05 susigrąžino 30 000 Lt, 2013-01-29 susigrąžino 10 000 Lt ir 2013-03-28 susigrąžino 10 000 Lt, t.y. iš viso iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kasos susigrąžino 50 000 Lt, kuriuos buvo paskolinęs bendrovei 2011-01-19 pagal 2011-09-19 Paskolos sutartį Nr. 2011/09 ir dėl to padarė turtinės žalos 33 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams ir 1 įkaito turėtojui, kuriems bendri UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriniai įsiskolinimai yra 1729610,81 Lt.

Nors teisme R. R. savo kaltę neigė, tačiau teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, kad R. R. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, kasininku bei komercijos direktoriumi, pasirašė 3 kasos išlaidų orderius, kurių pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo R. R. 50 000 Lt. Pažymėtina, kad ant 2012-10-05 kasos išlaidų orderio yra tik R. R., parašai kaip kasininko ir kaip asmens, gavusio pinigus; ant 2013-03-28 orderio yra tik kasininko parašas, be R. R., kaip gavėjo parašo; ant 2013-01-29 orderio yra R. R. parašai kaip kasininko ir kaip asmens, gavusio pinigus, bei vyr. finansininko. Atkreiptinas dėmesys, kad išrašytą kasos išlaidų orderį pasirašo įmonės vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos išlaidų orderius. Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma (žodžiais ir skaitmenimis) ir data. Jeigu kasos išlaidų orderyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai pagal orderį neišmokėti. Kas parodo, R. R. savivalę, kadangi, 2013-03-28 kasos išlaidų orderis neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų ir jam neteisėtai išduoti pinigai. Pažymėtina, kad pagal BK 208 str., nusikaltimas gali būti padaromas iki to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti kaltininko įmonei bankroto bylą (įmonių bankroto įstatymas („Valstybės Žinios", 2001, Nr. 31-1010)). Iš byloje esančios Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2015-01-05 specialisto išvados matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-12-31, 2011-12-31, 2012-12-31 ir 2013-06-20 buvo nemoki, bendrovės bankroto tikimybė buvo labai didelė, įmonei labai trūko apyvartinio kapitalo, nuo kurio priklauso įmonės galimybės plėsti veiklą, vykdyti savo įsipareigojimus, būti konkurencinga, t.y., R. R., būdamas vieninteliu įmonės akcininku ir kasininku, žinodamas, kad minėtais laikotarpiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nemoki, taip pat žinodamas apie kreditorių reikalavimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei suvokdamas, kad visiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti bendrovė neturi pakankamai pinigų, nesilaikė mokėjimų eilės. Taip apeidamas ir sumažindamas įmonės galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais, R. R. pasirašydamas kasos išlaidos orderius bei būdamas nesąžiningas, susigrąžino paskolintus 50 000 Lt. Specialisto išvada patvirtina tyčinius R. R. veiksmus, kadangi R. R. suvokė, kad jo įmonės finansinė padėtis yra labai sunki ir siekė apeidamas kitus kreditorius susigrąžinti paskolintus pinigus pirmiau už kitus, juolab jo įmonėje užimamos pareigos leido jam tai padaryti, nes jis turėjo visą teisę valdyti įmonės finansinius reikalus. Be to, R. R., būdamas įmonės akcininku, komercijos direktoriumi ir kasininku turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą žinoti apie įmonės finansinę padėtį. Iš 1999-03-17 darbo sutarties Nr. 2, matyti, kad R. R. buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininku, kas patvirtina faktą, kad R. R. turėjo suvokti įmonės finansinę būklę (167-171 b. l.). Be to, R. R. buvo suteikta prokūra, kurioje nurodyta tik jos pradžios data, tačiau nenurodyta prokūros galiojimo pabaiga (t.y., ji buvo neterminuota), nors kaip nurodo R. R. jis ja naudojosi tik mėnesį, kol direktorė atostogavo. Prokūra jam suteikė galimybę pasirašyti sutartis, be to, kaip mano pats kaltinamasis buvo nurodyta, kad jis gali atsiskaityti su kreditoriais. Kas dar labiau sustiprino R. R. poziciją įmonėje, tiek valdant pačią įmonę, tiek jos išteklius (finansus). Teismas pažymi, kad prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens verslu. Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkamame registre datos, išskyrus tuos atvejus, kai atstovaujamajam iškelta bankroto byla ir/ar likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo. Prokuristas atsako atstovaujamajam ir tretiesiems asmenims taip pat kaip ir prekybos agentas. Tokie duomenys leidžia teismui pripažinti, kad R. R. veiksmuose nustatyti visi BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyti požymiai, t.y., R. R. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu savininku, komercijos direktoriumi bei kasininku, nustatyta R. R. tiesioginė tyčia, kadangi jis suprato, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki ir, kad jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, ir sąmoningai patenkino savo, kaip paskolos davėjo reikalavimą, nors žinojo, kad dėl to kiti kreditoriai patirs žalos, be to, dėl jo padarytų veiksmų, turtinę žalą patyrė 33 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriai. Kreditorių reikalavimų pareiškimo, jų tvirtinimo, eiliškumo, tenkinimo tvarką ir terminus reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Teismų praktikoje konstatuota, kad kol vyksta bankroto byla, turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik bankroto byloje teismo nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio, o vėliau, esant pagrindui jį tikslinti, - kol pagal įstatymą toks tikslinimas galimas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010). Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje būtina nustatyti turtinės žalos padarymo faktą ir tai, kad ši žala padaryta likusiems (ne mažiau kaip dviem) kreditoriams. Kreditorių išvardijimas aprašant inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes nėra būtinas, juo labiau, kai dėl šių aplinkybių nekyla neaiškumų ir apie jas byloje yra duomenų (Šiaulių apygardos teismas 2013-08-27 nutartimi patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą). Pakanka, kad pagal baudžiamojoje byloje surinktus duomenis teismai galėtų konstatuoti atitinkamas aplinkybes. Taigi, kiekvienam kreditoriui padarytos žalos nedetalizavimas ir kreditorių neišvardijimas kaltinamajame akte šioje byloje nelaikytinas tokiu šio procesinio dokumento trūkumu, kuris trukdytų teismui nagrinėti bylą ar suvaržytų kaltinamojo R. R. teisę į gynybą (kasacinė nutartis Nr. 2K-223/2012). Pažymėtina aplinkybė, kad R. R. kaltė dėl sudarytų negaliojančių sandorių, t.y., dėl 2012-10-05, 2013-01-23, 2013-03-28 mokėjimų, įrodyta ir Šiaulių apygardos teismo 2015-01-23 nutartimi, kuria patvirtinta ieškovės bankrutavusios vaistinės UAB „(duomenys neskelbtini)“, bankroto administratoriaus ir R. R. pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią, R. R. įsipareigojo atlyginti žalą už minėtus sandorius. Tokie duomenys leidžia teismui pripažinti, kad tokiu būdu R. R. būdamas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku, komercijos direktoriumi ir kasininku, žinodamas sunkią įmonės ekonominę padėtį, kai įmonei grėsė bankrotas ir įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturėjo pakankamai pinigų, pasirašė kasos orderius ir išsimokėjo sau – vieninteliam akcininkui 50 000 Lt, kas sumažino įmonės galimybė atsiskaityti su kreditoriais pagal tuometinio įstatymo reglamentuotą atsiskaitymų eiliškumą. Kadangi R. R. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė paskolos sutartį, tai R. R. turėjo būti traukiamas į bendrą kreditorių sąrašą, t.y., neturint išskirtinės pirmumo teisės į reikalavimo įvykdymą, kas patvirtina R. R., kaip skolininko nesąžiningumą. Tokiu būdu R. R. pažeidė įstatymu nustatytą mokėjimų eilės tvarką ir sumažino įmonės „(duomenys neskelbtini)“ galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais, kurių sąrašą patvirtino Šiaulių apygardos teismas nutartimi. Neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, R. R. jų apie tai neinformavo, o sudarė galimybę patenkinti ar sumažinti tik vieno, savo kreditorinį reikalavimą, nors numatė, kad dėl to neatsiskaitys su likusiais kreditoriais ir pastarieji patirs turtinę žalą. Teismas laiko nustatytu faktu, kad R. R. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, veikdamas vieninga tyčia, žinodamas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akivaizdžiai gresiantį bankrotą, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik savo (akcininko) kreditoriaus reikalavimą ir susigrąžino 50000 Lt ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems 33 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams ir 1 įkaito turėtojui, kurių bendra reikalavimų suma - 1729610,81 Lt, tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 str. 1 d., tai yra „Skolininko nesąžiningumas“.

Kaltinamojo gynėjas nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje R. R. yra netinkamas subjektas. Nurodo, kad kaltinamajam nuosavybės teise priklauso tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos ir jis yra tik akcijų, o ne įmonės, kaip jos turtinių teisių ir pareigų komplekso savininkas, todėl negali būti laikomas skolininku BK 208 str. prasme. Be to, nurodo, kad BK 208 str. numato atsakomybė tik skolininkui. R. R. pareikštas kaltinimas yra reiškiamas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui, nors BK 208 str. nenumato atsakomybės akcinės bendrovės (skolininko) akcininkui. Atkreipė dėmesį, kad R. R. nėra ir nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu.

Atmetami R. R. gynėjo teiginiai, kad R. R. netinkamas subjektas šioje baudžiamojoje byloje. Kaip jau minėta anksčiau, specialaus subjekto požymis reiškia tą subjektą kurio įmonė buvo sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemoki. Nėra svarbu, kaip vadinasi kaltininko juridiniame asmenyje einamos pareigos ar šių pareigų pavadinimas, svarbu tai, jog pagal užimamas pareigas įmonėje kaltininkas turėjo teisę ir galimybę disponuoti įmonės-skolininkės turtu. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad R. R. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo akcininku, kasininku, komercijos direktoriumi. Kaip nurodė pats R. R., jis įmonėje dirbo komercijos direktoriumi, be to, jam buvo išduota prokūra kuri buvo neterminuota ir joje kaip nurodė R. R. jam buvo suteikta teisė atsiskaityti su tiekėjais ir kreditoriais. Liudytoja R. Š. patvirtino, kad kai ji buvo direktorė, R. R. buvo komercijos direktorius, akcininkas, kasininkas ir turėjo visus įgaliojimus kaip įmonės savininkas. Be to, per darbo laikotarpį, jai nėra tekę priimti sprendimų dėl atsiskaitymų su kreditoriais, kas patvirtina aplinkybę, kad R. R. savavališkai grąžino skolą, kadangi jis ir pats nurodė, kad rašytinio nurodymo nebuvo, o vadovavosi tik žodiniu direktorės (R. Š.) nurodymu. R. R. pagal užimamas pareigas dėl disponavimo lėšomis, turėjo visus įgaliojimus, net pavedimus tvarkė jis pats, o ne buhalterė. Tokias aplinkybe patvirtino ir liudytoja V. B., kuri nurodė, kad įmonės pavedimus ir bankinius reikalus tvarkė pats R. R.. Be to, R. R. savivaliavimą ir galimybę tvarkyti įmonės finansinius reikalus patvirtina ir byloje esantys kasos orderiai, kurių pagrindu R. R. išsimokėjo sau skolą ir kurie neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad R. R. būdamas vieninteliu įmonės akcininku ir pagal užimamas pareigas įmonės komercijos direktoriumi bei kasininku, pasinaudodamas savo įmonėje užimamomis pareigomis, žinodamas apie gresiantį pavojų, grąžino sau, kaip įmonės kreditoriui pinigus, todėl teismas mano, kad jis yra tinkamas subjektas šioje baudžiamojoje byloje.

Be to, teismas atmeta ir R. R. gynėjo teiginius, kad R. R. savo veiksmais, nepadarė jokios žalos likusiems 33 UAB „(duomenys neskelbtini)‘ kreditoriams ir 1 įkaito turėtojui; kreditorių interesai dėl atsiskaitymo su jais eiliškumo pažeidimų buvo apginti ir patenkinti civilinėje byloje, todėl jokios žalos kreditoriams iš esmės nebuvo padaryta, kadangi tai nepaneigia R. R. kaltės. Ta aplinkybė, kad R. R. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė taikos sutartį dėl reikalavimų, nešalina R. R. baudžiamosios atsakomybės, nes R. R. padaryta veika neprarado pavojingumo, nepasikeitė ir jo veiksmais padarytos žalos dydis, nusikaltimo dalykas ar kiti nusikalstamos veikos požymių ypatumai, taigi veika netapo mažareikšme (kasacinė nutartis Nr. 2K-321-489/2015). Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad R. R. veiksmai nebuvo nulemti įprastinės verslo praktikos, ekonominio būtinumo ir siekio apsaugoti bendrovės interesus. R. R. suprato, kad bendrovei gresia bankrotas, kad nesąžiningai patenkina išskirtinį savo, kaip kreditoriaus reikalavimą, numatė, kad likusieji kreditoriai dėl to patirs žalą (tenkinat kreditorių interesus iš bankrutuojančios įmonės lėšų, sumažės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų dalis į kurią kitiems kreditoriams būtų galima nukreipti savo reikalavimus), ir to norėjo. Taigi byloje yra aiškus R. R. santykis su jo padaryta veika, todėl ko kaltė reiškėsi tiesiogine tyčia ir nesudaro šioje byloje mažareikšmiškumo. Pažymėtina, kad atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį galima ir tada, kai kreditorių reikalavimų patenkinimas atliekamas imperatyviai nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, o atskirų kreditorių reikalavimų patenkinimas galimas kaltininkui sudarant ir vykdant įvairius, tiek teisėtus, tiek neteisėtus, civilinius teisinius sandorius. Šiuo atveju turtinė žala kreditoriams buvo padaryta R. R. įforminus kasos išlaidų orderius, nors teismas pažymi, kad ir išrašyti orderiai, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Teismo nuomone, pateikiant kaltinimą pagal BK 208 str. didelės reikšmės neturi, kad R. R. sudarė taikos sutartį, dėl jo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir ši aplinkybė nešalina baudžiamosios atsakomybės. Kritiškai vertinami kaltinamojo advokato teiginiai, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik tada, kai kaltinamasis sudarė tokias sąlygas, kada civiline tvarka jau nebegalima apginti nukentėjusiojo asmens interesų, kadangi R. R. grąžinus sau pinigus, nuo to momento jau buvo padaryta žala kitiems kreditoriams, ir nepaisant to, kad šiai dienai ši žala atlyginta, jo neteisėtų veiksmų nepašalina.

Teismas, paskirdamas R. R. bausmę, atsižvelgia į jam inkriminuotos ir teisiamojo posėdžio metu įrodytos nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, jo asmenybę, elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo.

Kaltinamasis R. R. padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė iš savanaudiškų paskatų. Kaltinamasis R. R. anksčiau neteistas ( 1 t., b.l. 157), baustas administracine tvarka (1 t., b.l. 163), VšĮ Psichiatrijos ligoninės, Psichikos sveikatos centro pacientų registre neįrašytas (1 t., b.l. 161), VšĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centre neįrašytas (1 t., b.l. 159), dirbantis (1 t., b.l. 162). Teismas įvertinęs visą tai bei BK 55 straipsnio nuostatas pripažįsta, kad bausmės tikslai R. R. gali būti tinkamai įgyvendinti jam, kaip dirbančiam asmeniui, paskyrus piniginę baudą, jos dydį nustatant žemiau įstatymo numatyto sankcijos vidurkio.

Daiktiniai įrodymai – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai, saugomi Šiaulių AVPK, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui UAB ,, (duomenys neskelbtini)“.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

R. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalį ir skirti 85 MGL (3201,10 Eur) dydžio baudą.

Daiktinius įrodymus – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus, saugomus Šiaulių AVPK, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui UAB ,, (duomenys neskelbtini)“.

Nuosprendis per 20 dienų, nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.