Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro (toliau – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiosios nepilnametės S. K. įstatyminės atstovės L. K. civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos 10 000,00 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. kovo 5 d., tamsiu paros metu, J. (J.) K. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Šalčininkų rajone, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su S. K., gimusia (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad ji yra mažametė, kuri dėl savo amžiaus negalėjo visapusiškai pilnai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, įvertinti pasekmių ir galimos žalos, o dėl baimės jausmo negalėjo pasipriešinti, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės ir veikdamas prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą S. K. atžvilgiu, t. y. uždengdamas ranka nukentėjusiajai burną, kad ji nerėktų, o kita ranka laikydamas jos rankas ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, įvedė savo lytinį organą mažametei nukentėjusiajai į makštį ir lytiškai su ja santykiavo natūraliu būdu prieš jos valią, tuo padarydamas mažametei nukentėjusiajai S. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį po to išsivysčiusiu depresinio elgesio sutrikimu.Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:E. M. pripažinti kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą ir nuteisti:

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo, o taip pat BPK įtvirtintas nuosprendžio surašymo taisykles. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko E. M. nepagrįstai išteisintas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.Apelianto teigimu, apygardos teismas, vertindamas nukentėjusiosios mažametės S. K. parodymus neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuotą mažamečių nukentėjusiųjų parodymų vertinimo analogiškose bylose specifiką, jos parodymus nepagrįstai vertino dar griežčiau, nei suaugusiųjų asmenų, ir be jokio teisinio pagrindo prioritetą suteikė išteisintojo E. M. parodymams. Prokuroro vertinimu, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiosios S. K. parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-117/2014 (toliau – ekspertizės aktas Nr. 103MS-117/2014) taip pat nurodyta, kad S. K. parodymai yra išsamūs ir realistiški: atitinka jos amžių, jos vartojamą žodyną, turimas žinias ir gyvenimišką patirtį. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimą tarp nukentėjusiosios S. K. parodymų, kuriuose ji nurodė, kad E. M. ją prispaudė (ant jos užvirto) jai gulint ant nugaros, ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2052/14 (01) (toliau – specialisto išvada Nr. G 2052/14 (01)) nurodytos aplinkybės, kad S. K. bandant priešintis, išteisintasis apvertė ją ant pilvo, teismo posėdyje apklausė nepilnametę nukentėjusiąją. Apklausiama apygardos teisme S. K. dar kartą patvirtino, kad E. M. ant jos užvirto ir prispaudė ją gulinčią ant nugaros. Taigi, buvęs prieštaravimas buvo pašalintas. Nepaisant to, apygardos teismas šios aplinkybės nuosprendyje neaptarė ir nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi. Anot apelianto, tai patvirtina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, jau turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Be to, šis teismas neatsižvelgė į BPK 186 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojai ir nukentėjusieji į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais, taip pat ignoravo ekspertizės akte Nr. 103MS-177/2014 nurodytą rekomendaciją nukentėjusiosios daugiau neapklausti. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad išvadoje Nr. G 2052/14 (01) nukentėjusiosios parodymams prieštaraujančią įvykio versiją pateikęs specialistas teisme neapklaustas. Tačiau teisiamajame posėdyje apklausus nepilnametę nukentėjusiąją, apygardos teismo nuosprendyje į jos parodymus neatsižvelgta. Skundžiamame nuosprendyje, pateikiant motyvus dėl nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo, akcentuota, jog nukentėjusioji apklausiama teisme nurodė, kad įvykio metu buvo tamsu, ji nieko nematė. Tačiau S. K. taip pat teigė, jog E. M. visos varpos į jos makštį neįvedė, kadangi jo lytinis organas buvo didelis. Apelianto vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtina S. K. parodymų prieštaringumo. Priešingai, nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, jog įvykis (jos išžaginimas) vyko tamsiu paros metu, kad ją išžagino E. M.. Apie patį įvykį mažametė paaiškino taip, kaip ji mokėjo: ji matė, suprato, kad E. M. lytinis organas buvo per didelis, dėl ko jam nepavyko visos varpos įvesti į jos makštį. Šiais nukentėjusiosios parodymais abejoti nėra pagrindo dar ir dėl to, kad ir tamsiu paros metu galima įmanoma įžiūrėti daiktų kontūrus, siluetus.Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje akcentuojama, kad įvykio metu nukentėjusioji nešaukė, į pagalbą nekvietė nei savo tėvo, nei brolio, miegojusių tame pačiame name. Tačiau iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji priešinosi E. M. veiksmams: pajutusi, kad kažkas liečia jos kojas ir traukia prie savęs, ji tam asmeniui trenkė, suprato, kad ją liečia būtent E. M.. Vėliau, pajutusi, kad pastarasis ją nurenginėja, ji verkė ir drebėjo, o kai E. M. ant jos užvirto ir laikė prispaudęs, S. K. pradėjo gintis – jį atstūmė, išlaisvino savo kojas, jas atrėmė į jo pilvą ir pastarąjį nuvertė, jam pasakė keletą negražių, necenzūrinių žodžių, verkė. Apeliantas pažymi, kad veikos padarymo metu S. K. buvo vos vienuolika metų, todėl priešingai, nei nuosprendyje nurodė teismas, nėra pagrindo iš mažametės, kurios socialinė branda ir aplinkybių suvokimas dar ribotas, reikalauti adekvačių situacijai savigynos veiksmų. Apelianto vertinimu, mažametė šioje situacijoje gynėsi taip, kaip mokėjo – verkė, stūmė E. M. nuo savęs. Tačiau apygardos teismas šių aplinkybių nuosprendyje neįvertino, taip pat neatsižvelgė į ekspertizės akte Nr. 103MS-177/2014 pateiktą išvadą, kad aktyvesnį S. K. pasipriešinimą išteisintojo veiksmams ypatingai sunkino jos būsena įvykių metu (išgąstis, baimė, stiprus pasimetimas) ir situacinės aplinkybės (E. M. yra gerai jai pažįstamas asmuo, kuriuo ji pasitikėjo; taip pat įvykių metu jis buvo fiziškai stipresnis už nukentėjusiąją). Apelianto teigimu, nuosprendyje nepagrįstai pažymėta, jog nukentėjusioji S. K. apklausų metu nenurodė jokių pirmajam lytiniam aktui būdingų objektyvių padarinių, t. y. kraujavimo, spermos išsiliejimo. Apklausų metu nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad priešinosi išteisintojo veiksmams, kad po įvykio jautė skausmą lytinių organų srityje. Išteisintasis E. M. apklausiamas teisme taip pat patvirtino, kad įvykio naktį dėl didelio girtumo pasiliko nakvoti S. K. namuose, tačiau patį mažametės išžaginimo faktą neigė. Apelianto vertinimu, aptartos aplinkybės apie įvykio metu buvusį nukentėjusiosios pasipriešinimą bei išteisintojo stiprų apsvaigimą nuo alkoholio, leidžia daryti išvadą, kad išteisintasis lytinio akto galėjo nebaigti spermos išsiliejimu, dėl ko mažametė nukentėjusioji šios aplinkybės apklausų metu ir nenurodė. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas S. K. parodymus, nepagrįstai nurodė, kad ne pats įvykis, o pokalbis su teta ir močiute ir jų sukeltas skandalas sukėlė jai didelį šoką, nes iki šio pokalbio S. K. jokių suicidinių minčių neturėjo. Be to, ši aplinkybė galėjo turėti įtakos S. K. parodymų turiniui. Apeliantas pažymi, kad ekspertizės aktas Nr. 103MS-177/2014 tam tikra apimtimi patvirtina, kad pas S. K. buvo atvykusi jos teta ir senelė, kurios kalbėjo su ja. Tačiau priešingai teismo išvadoms, minėtame ekspertizės akte nurodyta, jog duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį S. K. parodymams negauta. Prokuroro vertinimu, esant nurodytų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiosios S. K. parodymų prieštaringumo yra nepagrįsta.Apelianto teigimu, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė neteisingą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymų nepatvirtino objektyvūs bylos duomenys. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog paties įvykio pašaliniai asmenys nematė, o S. K. giminaičiai ilgą laiką buvo suinteresuoti, kad šis įvykis neiškiltų į viešumą. Dėl to jie siekė nutylėti mažametės išžaginimo faktą. Taigi, visiškai natūralu, kad teisme apklausti liudytojai negalėjo visa apimtimi patvirtinti nukentėjusiosios parodymų. Kita vertus, apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevertino vieno pagrindinių E. M. kaltės įrodymų, t. y. specialisto išvadoje Nr. G 2052/14 (01) S. K. nustatyto sužalojimo – seno, daugiau nei trijų parų senumo mergystės plėvės plyšimo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji nurodė, kad vieninteliai jos lytiniai santykiai buvo prievartiniai santykiai su E. M. 2013 m. kovo 5 d. Liudytoja L. K., nukentėjusiosios S. K. motina, apklausta teisme taip pat nurodė, kad, kiek jai yra žinoma, jos dukra nėra turėjusi lytinių santykių, nedraugavo su jokiu vaikinu. Tačiau apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik išteisintojo išsakytomis prielaidomis, neištirtais ir objektyviais bylos duomenimis nepatvirtintais teiginiais, jog S. K. mokytoja ir klasės auklėtoja V. M.–P. iš mokinių yra girdėjusi, jog nukentėjusioji S. K. bendrauja su vyresnio amžiaus vaikinu, kad vyresni nepažįstami vaikinai ją paveža automobiliu į mokyklą. Be to, iš nuosprendžio turinio nėra aišku, kokias, išteisintojo kaltės klausimui pagal jam pareikštą kaltinimą išspręsti, reikšmingas aplinkybes patvirtina ar paneigia minėti teismo samprotavimai apie nukentėjusiosios tariamą draugystę su vyresniais vaikinais.Prokuroro vertinimu, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, liudytojų parodymai šioje byloje dėl esminių įvykio detalių sutampa. Apygardos teisme apklausti liudytojai painiojo ne esmines įvykio aplinkybes, o datas (mėnesius, dienas). Tačiau pirmosios instancijos teismas, analizuodamas liudytojų parodymus, šiems mažai reikšmingiems faktams nepagrįstai suteikė prioritetą, taip menkindamas mažametės nukentėjusiosios parodymus. Be to, nuosprendyje daugiausiai dėmesio skirta įvykių eigos po išžaginimo, o ne paties išžaginimo fakto analizei. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, akcentavo liudytojo A. K. (A. K.) parodymų prieštaringumą. Apklausiamas teisme šis liudytojas nurodė, kad jo geras draugas A. B. jam papasakojo, jog pastarasis iš paties E. M. sužinojo apie tai, kaip jis nuvedė S. K. į naujai J. K. statomą namą ir ten ją išžagino. Šie liudytojo parodymai prieštarauja byloje esantiems duomenims, kad nukentėjusioji buvo išžaginta savo senuosiuose namuose. Tačiau iš visos bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji apie patirtą seksualinę prievartą yra pasakojusi tik savo motinai L. K.. Kitų liudytojų parodymai yra netiesioginiai, t. y. liudytojai apie tai, kad E. M. išžagino S. K., sužinojo ne iš pirminio šaltinio (S. K.), o iš trečiųjų asmenų. Prokuroro vertinimu, dėl šios priežasties, liudytojo A. K. parodymai neįrodo E. M. nekaltumo bei nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, nepatvirtina jų prieštaringumo. Apelianto teigimu, E. M. iškelta gynybinė versija, jog būtent A. B., siekdamas jam atkeršyti už tai, kad jis kreipėsi į policiją dėl pastarojo neteisėtų veiksmų prieš jį patį, galėjo inicijuoti baudžiamąją bylą dėl S. K. išžaginimo, yra nepagrįsta. Ja patikėjęs apygardos teismas neįvertino bylos duomenų, kad niekas iš artimųjų neviešino S. K. išžaginimo fakto, laikė jį paslaptyje tol, kol mažametė nukentėjusioji, nesulaukusi artimųjų pagalbos ir užtarimo, nepabandė nuodytis vaistais ir pateko į ligoninę. Apie galimai seksualinę prievartą patyrusią nepilnametę teisėsaugos institucijoms pranešė ne jos artimieji, o Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, gavę pranešimą iš Eišiškių gimnazijos, kad S. K. gydoma Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl S. K. išžaginimo, pradėjo vertinti su nagrinėjama byla nesusijusias E. M. nurodytas aplinkybes, kad jis po šių įvykių buvo sumuštas, o vienas iš jį mušusių asmenų buvo S. K. brolis D. (D.) K. Pradėdamas vertinti šiuos su nagrinėjama byla nesusijusius įvykius apygardos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įrodymų liečiamumo reikalavimo. Be to, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apygardos teismas visiškai ignoravo liudytojo J. K. duotus parodymus, jog pastarasis sužinojęs apie galimą mažametės dukters nėštumą, kalbėjosi su E. M.. Pokalbio pradžioje E. M. neigė, bet po to, išgirdęs kad apie tai bus pranešta policijai, liudytojui pripažino, kad įvykio metu buvo girtas ir neprisimena ką darė. E. M. paprašė nesikreipti į policiją, pasiūlė susitaikyti geruoju, žadėjo padarytą žalą atlyginti dirbdamas pas nukentėjusiosios tėvą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, suabsoliutino E. M. parodymus, nepagrįstai suteikė jiems išskirtinę reikšmę. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog apygardos teismas nevertino liudytojos V. K. (V. K.) parodymų, iš kurių matyti, kad ji skambino E. M., tačiau jokių pinigų iš jo nereikalavo, kad jų negavus kreipsis į policiją – negrasino. Tačiau dėl neaiškių priežasčių nuosprendyje besąlygiškai patikėta baudžiamosios bylos medžiaga nepatvirtintais išteisintojo E. M. parodymais, kad liudytoja V. K. iš jo reikalavo atvežti 10 000,00 Lt. Prokuroro vertinimu, esant nurodytų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios S. K. parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai yra nepagrįsta, o išteisinamasis nuosprendis neteisėtas.Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras ir nukentėjusiosios įstatyminė atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti.Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti E. M. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 138 straipsnio 1 bei 2 dalį motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 20 straipsnio nuostatas ir netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Taigi, apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas šioje baudžiamojoje byloje – nustatyti, ar E. M. atliko seksualinės prievartos veiksmus prieš mažametę S. K., jei taip – tai kokius, ar suvokė mažametės amžių, ar jai atsiradęs nesunkus sveikatos sužalojimas kilo dėl išteisintojo veiksmų, kaip išteisintojo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti ir kokios rūšies bei dydžio bausmė paskirta.Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas E. M. pagal jam pareikštus kaltinimus, savo sprendimą motyvavo tuo, kad vieninteliai tiesioginiai E. M. kaltės įrodymai – nukentėjusiosios S. K. parodymai – viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, vienodi, neatitiko sąžiningo proceso standarto. Be to, jų nepatvirtina kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Anot teismo, sugretinus nukentėjusiosios S. K., jos motinos L. K., tėvo J. K., liudytojų K. B., D. K., V. K. parodymus, matyti, kad tiek pati nukentėjusioji, tiek kiti teismo apklausti liudytojai nurodė visiškai skirtingas aptariamo įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nukentėjusiosios S. K. parodymų nepripažino teisingais konstatavęs, kad jų nepatvirtino kiti bylos duomenys, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai taip pat nedavė pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad E. M. būtų atlikęs jam inkriminuotus veiksmus. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, atlikęs rodymų tyrimą, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei baudžiamosios bylos medžiagą, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas turi ištirti ir įvertinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, neįvertino visų byloje esančių duomenų, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Baudžiamosios bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. kovo 5 d. nukentėjusiosios S. K. tėvas J. K., jam priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) Šalčininkų rajone šventė savo gimtadienį ir kartu su E. M. vartojo alkoholinius gėrimus. Pastarasis, dėl to, jog smarkiai apgirto, liko nakvoti J. K. namuose. Išteisintasis E. M., apklausiamas teisme pripažino šias įvykio aplinkybes, tačiau kategoriškai neigė atlikęs kokius nors seksualinės prievartos veiksmus prieš mažametę S. K.. Išteisintasis parodė, kad apytikriai po mėnesio nuo minėto įvykio, kai jis liko nakvoti J. K. namuose, jam paskambino J. K. ir pasakė manantis, kad jis lytiškai santykiavo su jo dukra S. ir įtaria, jog ji laukiasi. Gal po savaitės J. K. pranešė E. M., kad S. K. nėštumas nepasitvirtino. Po šių įvykių E. M. santykiai su J. K. ir S. K. išliko normalūs, jis su ja pasisveikindavo, toliau bendravo su jos tėvu. 2014 metų balandžio mėnesį, per Velykas, (duomenys neskelbtini) kaime tarp E. M. ir A. B. kilo konfliktas, kurio metu išteisintasis buvo sužalotas ir dėl to kreipėsi į policiją. Po šio įvykio A. B. jam pasakė žinantis apie E. M. J. K. šeimos anksčiau pareikštus įtarimus dėl S. K. išžaginimo ir žadėjo pasinaudodamas šia informacija atkeršyti. Po šio pakalbio E. M. paskambino J. K. sesuo V. K. ir išsakė pretenzijas dėl S. K. išžaginimo. Tuomet jis suprato, kad šią informaciją pastaroji gavo iš A. B.. V. K. E. M. skambino kelis kartus, reikalaudama sumokėti 10 000,00 Lt, priešingu atveju grasino kreiptis į policiją. E. M. manymu, būtent A. B. įkalbėjo J. K. šeimą reikšti jam pretenzijas dėl tariamo S. K. išžaginimo ir taip gauti iš jo pinigų.Taigi, išteisintasis kaltės pagal jam pareikštus kaltinimus nepripažino. Tačiau kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai. Nagrinėjamu atveju pirmiau aptartus išteisintojo E. M. parodymus visiškai paneigia mažametės nukentėjusios S. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teismo posėdžio metu, S. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą L. K. parodymai, liudytojų J. K., K. B., V. K., O. V., E. S. A. (A.) ir Č. M.–P., eksperčių Dovilės Trijonytės, Ramunės Drazdauskienės ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos ekspertės Jūratės Gincman-Dorošenko parodymai, specialisto išvada Nr. G 2052/14 (01) taip pat ekspertizės aktas Nr. 103MS-177/2014. Teisėjų kolegija pažymi, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką ypatingą reikšmę pirmiau aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Šioje byloje tiriamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog seksualinis neliečiamumas, kaip įstatymo saugoma vertybė – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Neabejotina, kad seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni, nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie išteisintojo E. M. įvykio metu atliktų veiksmų pobūdį, nepagrįstai patikėjo bei nuosprendyje vadovavosi vien tik jo pateikta gynybine versija. Nesant teisinio pagrindo, vadovaudamasis tik prielaidomis ir objektyvia baudžiamosios bylos medžiaga nepatvirtintais kai kurių liudytojų parodymais apie netinkamą pačios nukentėjusiosios elgesį, apygardos teismas be pagrindo atmetė nuoseklius, logiškus bei išsamius nukentėjusiosios S. K. parodymus apie prieš ją padaryto seksualinio pobūdžio nusikaltimo aplinkybes.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo pakankamai nuoseklūs ir išsamūs. Mažametė nukentėjusioji S. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. kovo 5 d. buvo jos tėčio gimtadienis. Jo metu tėtis J. K. ir E. M. vartojo alkoholinius gėrimus, abu labai apgirto. Apie 21.00 val. ji užmigo ant lovos esančios tame pačiame kambaryje kur ir stalas, prie kurio sėdėjo jos tėvas ir E. M.. Kai ji prabudo, buvo jau tamsu. Nukentėjusioji S. K. atsibudo nuo jausmo, kad kažkas liečia jos kojas, traukia prie savęs. Ji suprato, kad tai ne brolis, ir atpažinusi E. M. bei jam trenkusi vėl užmigo. Vėliau nukentėjusioji vėl atsibudo, jautė, kad kažkas nuvelka jai pižamą. Matė, kad tai darė E. M., kuris buvo visiškai girtas. E. M. nukentėjusiosios pižamos šortus ir kelnaites numovė iki kelių. Ji verkė ir drebėjo, nesuprato ko jis iš jos nori, nes jai buvo tik vienuolika metų, lytinių santykių nei prieš tai, nei po to ji nėra turėjusi. E. M. savo džinsus taip pat nusimovė iki kelių ir ant jos užvirto. Pastarasis S. K. prispaudė ir laikė už rankų, tuo pačiu metu abiem kojomis laikė jos kojas praskėtęs. E. M. savo lytinį organą išėmė iš trumpikių, įvedė į jos makštį, bet ne visą, nes jos makštis buvo per maža, o jo organas buvo per didelis. Dėl to jam nepavyko jo įvesti iki galo. Jo lytinio organo dydį nukentėjusioji matė, jautė, kad jis bando jį įvesti į vidų, jautė, kad jo organas buvo tvirtas. Nukentėjusioji S. K. pradėjo gintis. Išlaisvino savo kojas, atsirėmė į E. M. pilvą ir jį nuvertė. Jeigu E. M. nebūtų buvęs girtas, jai nebūtų pavykę išsilaisvinti. Tada E. M. nuėjo atsigerti vandens. Grįžęs jis vis tiek prie jos lindo. Ji apsirengė, suspėjo apsimauti kelnaites ir paimti šortus į rankas. Ji verkė, atsigulė prie sienos, apsiklojo antklode ir užmigo. E. M. vėl pradėjo prie jos priekabiauti. Ji pasakė jam keletą necenzūrinių žodžių, apsiverkė ir užmigo, o jis užmigo šalia. Kai nukentėjusioji S. K. atsibudo ryte, jai labai skaudėjo rankas ir kojas. Kraujo po lytinio akto nebuvo, bet labai skaudėjo lytinių organų srityje. Skaudėjo visą dieną, ant rankų buvo mėlynės, kitų nubrozdinimų nepastebėjo. Ji buvo šoko būsenoje, su niekuo nekalbėjo, apsirengė ir išėjo į mokyklą. Visą pamoką žiūrėjo pro langą ir verkė, galvojo eiti pas gydytoją. Tuo metu ji jau sirgdavo mėnesinėmis. Po to įvykio kažkurį laiką mėnesinėmis nesirgo, todėl motinai pasakė, kad yra nėščia, papasakojo jai viską, kas įvyko. Tačiau mama apie įvykį niekam nepranešė, nusprendusi, kad to daryti neverta. Mama jai nupirko nėštumo testą. Nukentėjusioji atliko nėštumo testą ir jis buvo neigiamas. Apie įvykį galėjo žinoti jos mama, tėvas, brolis ir kaimynas A. B., nes jos tėvas ir brolis su juo bendravo. Kai praėjus metams brolis apie E. M. poelgį papasakojo S. K. močiutei ir tetai, šios atvažiavę į nukentėjusiosios namus netinkamu elgesiu apkaltino pačią S. K.. Po to ji bandė žudytis ir buvo išvežta gydytis į ligoninę. Nukentėjusioji S. K. šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu – parodė vietą virtuvėje kur tėtis J. K. su E. M. gėrė alkoholį, lovą kur ji miegojo ir buvo žaginama bei kitas aplinkybes (t. 1, b. l. 27-31). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos medžiagoje užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai, kaltinantys E. M., nebuvo papasakoti sklandžia, loginėmis išvadomis pagrįsta kalba. Tačiau jie buvo pakankamai nuoseklūs ir išsamūs. Analogiško turinio parodymus nukentėjusioji davė tiek apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. 103MS-177/2014 (t. 1, b. l. 50-55)), tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme. Priešingai nei tai darė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija, vertindama minėtų nukentėjusiosios parodymų patikimumą, atsižvelgia į nukentėjusiosios amžių, nuo įvykių praėjusį laiko tarpą, mažametės jautrumą ir panašias aplinkybes. Nelogiška iš nukentėjusio nepilnamečio vaiko, kuris veikos padarymo metu buvo mažametis, reikalauti labai tiksliai prisiminti visas įvykio aplinkybes, mėnesius, datas, nes to negalėtų padaryti netgi suaugęs žmogus, ypač kalbėdamas apie traumuojančias patirtis. Pažymėtina, jog įvykio metu nukentėjusioji buvo 11 metų amžiaus. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-177/2014, taip pat byloje apklaustų eksperčių Dovilės Trijonytės, Ramunės Drazdauskienės parodymų matyti, jog dėl ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso ir aplinkybių, jog E. M. buvo asmuo, artimas jos aplinkai bei įgijęs pasitikėjimą – nukentėjusiosios S. K. psichologinei savijautai būdinga padidinta įtampa, nerimas, vangumas. Be to, po byloje nagrinėjamų įvykių S. K. išsivystė depresinis elgesio sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl patirtos seksualinės prievartos, dėl kurio ji 2014 m. balandžio 26 d. – 2014 m. gegužės 8 d. buvo gydoma psichiatrijos ligoninėje. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes skundžiamame nuosprendyje neatsižvelgė. Apklausus nukentėjusiąją teismo posėdyje buvo pašalintas jos ikiteisminio tyrimo teisėjui duotuose parodymuose ir specialisto išvados Nr. G 2052/14 (01) įvykio aplinkybių aprašyme esantis prieštaravimas, kad E. M. ją po savimi pasigulė kniūbsčią, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nuosprendyje neįvertino, o tik formaliai konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi. Apklausiama teisme nukentėjusioji dar kartą patvirtino, kad E. M. ją prispaudė gulinčią ant nugaros. Taigi, abejoti nukentėjusiosios parodymų nuoseklumu ir patikimumu nebuvo jokio pagrindo. Juo labiau, kad specialisto išvados Nr. G 2052/14 (01) įvykio aplinkybių aprašyme duoti nukentėjusiosios paaiškinimai neatitinka mažamečio nukentėjusiojo apklausos standartų ir neturėtų būti laikomi turinčiais aukštesnę įrodomąją galią nei ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmosios instancijos teismui duoti nukentėjusiojo parodymai. Kita vertus, net ir šiuose paaiškinimuose nukentėjusioji patvirtino, kad E. M. įvykio metu bandė įvesti į jos makštį savo lytinį organą, tačiau jam to pilnai padaryti nepavyko.Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog S. K. parodymuose nurodyta aplinkybė, kad įvykio metu buvo tamsu, neduoda pagrindo išvadai, kad ji turėjo iš viso nieko neįžiūrėti ir nejausti. Juo labiau, kad iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog išteisintasis, atlikdamas nusikalstamus veiksmus, neapsiribojo savo lytinių organų demonstravimu, o pradėjo lytinį aktą, t. y. buvo įvedęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį. Tai, kad nukentėjusioji apklausų metu nenurodė pirmajam lytiniam aktui būdingų požymių, t. y. spermos išsiliejimo, kraujavimo, neduoda pagrindo išvadai, kad S. K. meluoja, o seksualinės prievartos iš viso nebuvo. Iš nukentėjusiosios parodymų turinio matyti, kad E. M. įvykio metu varpos į jos makštį pilnai neįvedė ir lytinio akto nebaigė. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų lytiniam aktui su mažamete nukentėjusiąja būdingų požymių objektyviai negalėjo būti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje akcentavo, kad nukentėjusioji nešaukė ir į pagalbą nekvietė nei tame pačiame kambaryje miegojusio savo tėvo, nei kitame kambaryje miegojusio brolio. Tačiau bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, kad mažametė nukentėjusioji E. M. priešinosi kitais būdais, t. y. bandė išsilaisvinti, jį atstūmė, verkė, prašė nelysti, pasakė jam kelis necenzūrinius žodžius. Pagal teismų formuojamą praktiką lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas arba kaltininkai turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Nagrinėjamu atveju, vien ta aplinkybė, kad mažametė nukentėjusioji, kurią išteisintojo veiksmai įvykio metu šokiravo ir išgąsdino, nepasirinko adekvačių gynybos priemonių, kurias susidariusioje situacijoje būtų rinkęsis suaugęs asmuo, nedaro E. M. prieš ją atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų teisėtais. Juo labiau, kad iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog sutikimo lytiniams santykiams ji nedavė, bandė parodyti, kad nenori, jog išteisintasis ją liestų, ji verkė ir norėjo jam priešintis. Taigi, nukentėjusioji aiškiai išreiškė savo nesutikimą, tačiau E. M. to nepaisė. Įvykio metu jis panaudojo prieš mažametę, kuri dėl savo mažametystės buvo bejėgiškos būklės, fizinę jėgą užguldamas ją savo kūnu bei prispausdamas jos rankas ir taip atėmė galimybę priešintis jo atliekamiems veiksmams. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų leidžiančių spręsti, kad mažametė nukentėjusioji pati savo noru sutiko atlikti lytinį aktą su išteisintuoju. Kita vertus, bylos medžiagoje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, kad išteisintasis įvykio metu viena ranka laikė užspaudęs nukentėjusiajai burną. Nukentėjusioji apklausų metu šios aplinkybės nepatvirtino. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog E. M. pareikštame kaltinime nurodyta aplinkybė, kad įvykio metu jis viena ranka laikė užspaudęs nukentėjusiajai S. K. burną, kad ji nerėktų, nepasitvirtino.Vis dėlto, įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, nėra jokio pagrindo mažametės nukentėjusiosios S. K. parodymus šioje byloje laikytini melagingais ar iš esmės prieštaringais ir jais netikėti. Nukentėjusioji nuosekliai nurodė pagrindines įvykio aplinkybes, taip pat aplinkybes, susijusias su aplinkinių reakcija ir jų veiksmais, sužinojus apie jos patirtą seksualinę prievartą, bei su jos pačios atliktais veiksmais, kai iš aplinkinių nesulaukė tinkamos pagalbos (savęs žalojimas, bandymas nuodytis). Be to, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios S. K. parodymus patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.Visų pirma, nukentėjusiosios parodymus patvirtina proceso metu apklaustų asmenų parodymai. Nukentėjusios atstovė pagal įstatymą L. K. proceso metu nuosekliai parodė, kad dukra S. K. jai yra pasakojusi, jog galimai 2013 m. kovo 5 d. buvo išžaginta kaimyno E. M., todėl gali būti nėščia. Sužinojusi apie tai, paprašė draugės nupirkti nėštumo testą, tačiau dukters nėštumas nepasitvirtino. Ji dvejojo – eiti su dukra pas ginekologą ar ne, bet nusprendė to geriau nedaryti, nes jai pasirodė, kad dukra viską išsigalvojo. Vyras J. K. taip pat liepė apie įvykį niekam nesakyti, žadėjo pats pasakyti močiutei ir kreiptis policiją, bet nesikreipė. Po kurio laiko jos sūnus ir kaimynės sūnus A. B. apie įvykį papasakojo vyro seseriai V. K.. Pastaroji su S. močiute buvo atvykę į L. K. namus ir auklėjo S. K. kaltindamos ją netinkamu elgesiu. Liudytoja K. B. parodė, kad 2013 metais L. K. prašymu pirko nėštumo testą, o pastaroji prasitarė, jog šis testas reikalingas ne jai, bet jos dukrai S. K.. Apie S. K. išžaginimą jos sūnus A. B. galėjo sužinoti iš E. M., su kuriuo kurį laiką palaikė draugiškus santykius, arba iš kaimyno J. K..Liudytojas J. K. parodė, kad kai žmona jam pasakė apie įvykį, po kelių dienų į svečius atėjusiam E. M. jis pranešė, jog S. K. galimai nuo jo laukiasi. Iš pradžių E. M. neigė, bet po to pripažino, kad buvo girtas ir neprisimena, ką darė. Išgirdęs, jog apie įvykį bus pranešta policijai, paprašė nepranešinėti, pasiūlė susitaikyti geruoju, pasakė, kad padės darbais. Liudytojas J. K. nutarė nesikreipti į policiją, nes jie su E. M. – kaimynai, santykiai visada buvo geri, juo labiau, kad susidariusios situacijos nebuvo įmanoma pakeisti. Tačiau po to, kai jo dukra pateko į psichiatrinę ligoninę ir apie tą įvykį sužinojo mokykloje, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Liudytoja V. M.-P. parodė, kad lankant S. K. ligoninėje pastaroji papasakojo, jog šeima ją kaltina nebūtais dalykais, o iš tikrųjų ji buvo išprievartauta kaimyno E. M.. Po šio pokalbio specialiai sudaryta savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus ir mokyklos atstovų komisija buvo nuvykusi į nukentėjusiosios tėvų namus ir su jais bendravo. Į klausimą, kodėl apie S. K. išžaginimą nebuvo pranešta iš karto, t. y. 2013 metais, tėvas J. K. atsakė, jog nenorėjo pyktis su kaimynu. Pati S. K. daugiau nieko nenorėjo aiškinti, tik pasakė, kad jos niekas nepalaiko, močiutė ir teta jai daro spaudimą. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojos E. S. A. bei O. V., parodžiusios, kad 2014 metų gegužės mėnesį Šalčininkų rajono Vaikų teisių apsaugos skyriuje buvo gautas pranešimas, pasirašytas Šalčininkų gimnazijos direktoriaus, dėl to, kad 6 klasės mokinė S. K. gydoma Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Gimnazijos psichologė žodžiu pranešė, kad mergaitė bandė nuodytis ir tai darė ne pirmą kartą. Kitą dieną, buvo nuvykta į gimnaziją, bendrauta su 6 klasės auklėtoja, kuri pasakė, kad S. K. jai papasakojo, jog buvo išžaginta kaimyno. Dar kitą dieną mergaitės namuose buvo bendrauta su S. K. tėvais, kurie patvirtino faktą apie dukros išžaginimą. Taigi, pirmiau aptarti liudytojų, tiesiogiai bendravusių su nukentėjusiąja S. K. bei jos tėvais parodymai iš dalies patvirtina S. K. parodymus apie tai, kad tėvams ji pranešė, jog 2013 m. kovo 5 d. E. M. prieš ją panaudojo seksualinę prievartą, nurodė mananti, jog laukiasi. Tačiau šiai aplinkybei nepasivirtinus, jos tėvai apie įvykį teisėsaugos institucijoms nepranešė, ja nepatikėjo. Po šių įvykių nukentėjusiosios psichologinė būklė blogėjo, ji bandė žudytis ir dėl to atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Kita vertus, nukentėjusiosios bei minėtų liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir išteisintojo E. M. parodymai. Apklausiamas teisme jis parodė, jog po J. K. gimtadienio praėjus neilgam laiko tarpui pastarasis jam reiškė pretenzijas dėl galimo S. K. nėštumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino apsiribodamas nepagrįsta išvada, jog nesant galimybės iš liudytojų parodymų nustatyti tikslaus nėštumo testų pirkimo laiko ir skaičiaus, tokie liudytojų parodymai yra nepatikimi ir jais remtis sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą nėra pagrindo.Apklausiamas teisme liudytojas A. K. parodė, kad apie S. K. išžaginimą jam papasakojo jo geras draugas A. B.. Liudytojo teigimu, pastarasis iš paties E. M. sužinojo apie tai, kaip jis nuvedė S. K. į naujai J. K. statomą namą ir ten ją išžagino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog šie liudytojo parodymai prieštarauja byloje esantiems duomenims apie nukentėjusiosios žaginimo aplinkybes. Vis dėlto, sprendžiant dėl šio liudytojo parodymų vertinimo svarbu atsižvelgti į tai, jog apie S. K. išžaginimą liudytojas sužinojo ne iš pirminio šaltinio (S. K.), o iš trečiojo asmens (A. B.). Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad A. K. parodymuose esantys prieštaravimai nepaneigia nukentėjusiosios S. K. parodymų ir nepatvirtina jų prieštaringumo. Taigi, nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą L. K., liudytojų J. K., D. K., J. K. (J. K.), V. K., K. B. parodymai yra nenuoseklūs, išvestiniai iš nepatikimų S. K. parodymų, todėl nepatvirtina jos parodymų. Sugretinus šių asmenų parodymus su nukentėjusiosios S. K. parodymais matyti, kad juose esminių prieštaravimų nėra. Šių liudytojų parodymų turinys patvirtina, kad nukentėjusioji S. K. dar 2013 metais pasakė savo motinai apie patirtą seksualinę prievartą, buvo aiškintasi, ar pastaroji nesilaukia, tačiau nustačius, kad nukentėjusioji nėra nėščia, buvo nuspręsta apie įvykį niekam nepranešti. Įvykio aplinkybės iškilo į viešumą tik tuomet, kai apie jas sužinojusios nukentėjusiosios teta ir močiutė, užuot padėjusios nukentėjusiajai, ją pasmerkė ir neatlaikiusi patiriamo spaudimo nukentėjusioji S. K. bandė nusižudyti.Priešingai nei nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, be asmeninių įrodymų – nukentėjusiosios S. K., pirmiau nurodytų jos atstovės pagal įstatymą ir liudytojų, o iš dalies ir paties E. M. parodymų, šioje byloje svarbią įrodomąją reikšmę turintys faktiniai duomenys nustatyti specialisto išvada Nr. G 2052/14 (01) taip pat ekspertizės aktu Nr. 103MS-177/2014. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, kad objektyvių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu S. K. būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Po byloje nagrinėjamų įvykių S. K. išsivystė depresinis elgesio sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl patirtos seksualinės prievartos. Šiuo metu S. K. psichikos sutrikimų nekonstatuojama. S. K., atsižvelgus į jos amžių ir turimas žinias, nagrinėjamų įvykių metu visapusiškai teisingai nesuprato su ja atliktų veiksmų reikšmės (pavojingumo, daromos žalos), todėl ji negalėjo aktyviau šiems veiksmams priešintis. Aktyvesnį jos pasipriešinimą kaltininko veiksmams ypatingai sunkino jos būsena įvykių metu (išgąstis, baimė, stiprus pasimetimas) ir situacinės aplinkybės (kaltininkas yra jai gerai pažįstamas asmuo, kuriuo ji pasitikėjo; taip pat įvykių metu jis buvo fiziškai stipresnis už nukentėjusiąją). Iš karto po bylos įvykių išgyvenami S. K. jausmai (neigiami, intensyvūs, konfliktiški) bei vėlesnis jos elgesys (save žalojantis elgesys, bandymas nusižudyti) atitiko kaltininko veiksmų esmę bei tolimesnę įvykių seką: nukentėjusioji įgijo daugiau žinių apie kaltininko veiksmus, kreipėsi pagalbos į jai artimus asmenis, kurie buvo abejingi ir priešiški nukentėjusiosios atžvilgiu, laiku nesuteikė jai tinkamos pagalbos. S. K., atsižvelgus į jos amžių, protinio išsivystymo lygį ir jai būdingus individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes (įvykių laiką, vietą, įvykių dalyvius, jų veiksmus), ir gali duoti apie tai parodymus. S. K. padidintas polinkis fantazuoti nėra būdingas. Duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį S. K. parodymams negauta. S. K. parodymai išsamūs ir realistiški: atitinka jos amžių, jos vartojamą žodyną, turimas žinias ir gyvenimišką jos patirtį (t. 1, b. l. 50-55). Apklausiamos pirmosios instancijos teisme ekspertės Dovilė Trijonytė, Ramunė Drazdauskienė šias ekspertizės akto išvadas patvirtino, nurodė, kad smulkūs nukentėjusiosios parodymų neatitikimai neduoda pagrindo manyti, kad mergaitė įvykį išsigalvoja ar duoda parodymus įtakojama kitų asmenų. Taigi, aptarto ekspertizės akto duomenys neduoda jokio pagrindo spręsti, jog mažametė S. K. pati ar veikiama kitų asmenų išsigalvojo nebūtą įvykį apie jos išžaginimą, kad apkaltintų savo kaimyną E. M., su kuriuo palaikė draugiškus santykius, šio labai sunkaus nusikaltimo padarymu.Apklausta proceso metu nukentėjusioji S. K. parodė, kad iki jos išžaginimo, ji nei prieš tai, nei po įvykio jokių lytinių santykių neturėjo. Vieninteliai jos seksualiniai santykiai buvo įvykio metu, kai E. M. prievarta į jos lytinius organus nepilnai įvedė savo lytinį organą. Šiuos nukentėjusiosios teiginius visiškai patvirtina specialisto išvada Nr. G 2052/14 (01), kurioje konstatuota, kad S. K. apžiūros metu (2014 m. birželio 20 d.) nustatytas senas, daugiau nei 3 parų senumo mergystės plėvės plyšimas. Mergystės plėvės plyšimas padarytas nuo trauminio poveikio buku daiktu, mergystės plėvės spaudimo – tempimo metu, viršijančio jos elastingumo ribas. Atsižvelgiant į S. K. mergystės plėvės anatominę sandarą, lytinis aktas negalėjo būti atliktas pilnai nepažeidžiant mergystės plėvės(t. 1, b. l. 59-60). Tačiau pirmosios instancijos teismas šios specialisto išvados nuosprendyje neįvertino ir iš viso nepasisakė dėl jos įrodomosios reikšmės. Taigi, ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai ir neobjektyviai. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme ekspertė Jūratė Gincman-Dorošenko taip pat parodė, kad anatomiškai jokių anomalijų nukentėjusiosios lytiniuose organuose tyrimo metu nebuvo nustatyta. Nukentėjusioji iki tyrimo pilnaverčių lytinių santykių nėra turėjusi, nes jos mergystės plėvė yra tik dalinai įplyšusi. Nukentėjusiosios mergystės plėvėje tyrimo metu užfiksuoti sužalojimai pagrindžia išvadą, jog pilnas lytinis aktas su ja nebuvo atliktas, o sužalojimai galėjo atsirasti bandant nepilnai įvesti varpą į nukentėjusiosios makštį, t. y. atlikus išorinį lytinį aktą, kai varpa yra judinama makšties prieangyje. Bet koks kietas, bukas daiktas, įvestas į makštį, galėjo padaryti nukentėjusiajai užfiksuotą mergystės plėvės sužalojimą (t. 2, b. l. 88). Taigi, objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog pilnaverčių lytinių santykių nukentėjusioji S. K. nėra turėjusi, o sužalojimas jos mergystės plėvėje galėjo būti padarytas nepilnai įvedus vyro varpą į jos makštį. Tačiau apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šią aplinkybę ignoravo. Šis teismas vadovavosi išteisintojo išsakytomis prielaidomis, neištirtais ir objektyviais bylos duomenimis nepatvirtintais teiginiais apie S. K. turėtą vaikiną, liudytojos V. M.–P. parodymais, kad iš mokinių yra girdėjusi, jog pastaroji bendrauja su vyresnio amžiaus vaikinu, kad vyresni nepažįstami vaikinai ją paveža automobiliu. Visų pirma, iš nuosprendžio turinio nėra aišku, kokias išteisintojo kaltės klausimui pagal jam pareikštą kaltinimą išspręsti reikšmingas aplinkybes patvirtina ar paneigia minėti teismo samprotavimai apie nukentėjusiosios galimą draugystę su vyresniais vaikinais. Antra, visi pirmiau nurodyti samprotavimai nepatvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Juo labiau, kad iš liudytojos V. M.–P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog duodama parodymus apie S. K. 2013 metais į mokyklą paveždavusį vaikiną ji turėjo omenyje E. M.. Be to, ši liudytoja parodė, jog jai nebuvo žinoma, kad nukentėjusioji 2013 metais būtų intymiai su kuo nors bendravusi. Kita vertus, net ir pasitvirtinus pirmosios instancijos nuosprendyje sureikšmintoms aplinkybėms, kad nukentėjusioji S. K. galimai bendravo su vyresniais vaikinais, neklausė tėvų ir vėluodavo grįžti į namus, draugavo su jos tėvams nepatinkančia mergaite, šios aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, kad ji išsigalvoja 2013 m. kovo mėnesio 5 d. įvykius. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios S. K. parodymai apie jos išžaginimo aplinkybes yra nuoseklūs, neprieštaringi ir patikimi. Jie iš dalies patvirtinami ne tik nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą L. K., liudytojų J. K., D. K., A. K., J. K., V. K., K. B., O. V., E. S. A. ir Č. M.–P., eksperčių Dovilės Trijonytės, Ramunės Drazdauskienės, Jūratės Gincman-Dorošenko parodymais, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Todėl jais netikėti nėra teisinio pagrindo. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji būtų turėjusi tikslą apkalbėti E. M. ar iš jo pasipelnyti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akcentuoti E. M. teiginiai, kad ši baudžiamoji byla buvo pradėta nepavykus šantažo būdu iš jo gauti pinigų ir siekiant su juo susidoroti dėl jo konflikto su A. B., paneigiami objektyvia baudžiamosios bylos medžiaga. Pirma, pats E. M. pripažino aplinkybę, kad po įvykio, t. y. tuomet, kai joks konfliktas tarp jo ir A. B. nebuvo įvykęs, J. K. jam reiškė pretenzijas dėl galimo dukters nėštumo. Taigi, ši aplinkybė leidžia patikimai spręsti, jog S. K. išžaginimas bei išteisintojo asmeninis konfliktas su A. B. yra nesusiję. Antra, A. B. mirė 2014 m. liepos 10 d., tačiau nukentėjusioji ir toliau viso proceso metu teigė, kad E. M. 2013 m. kovo 5 d. ją išžagino. Trečia, iš Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. rašto dėl informacijos pateikimo turinio matyti, kad į teisėsaugos institucijas dėl galimai prieš nukentėjusiąją S. K. padaryto BK 149 straipsnio 4 dalyje nustatyto nusikaltimo kreipėsi ne nukentėjusiosios tėvai, giminaičiai ar ji pati, o minėtos institucijos vadovė (t. 1, b. l. 1-3, 67-68). Priešingai nei teigia išteisintasis ir nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad S. K. artimiausi žmonės – mama ir tėvas – siekė nutylėti mažametės išžaginimo faktą ir laikyti jį paslaptyje, nenorėdami kenkti šeimos reputacijai bei draugiškiems santykiams su kaimynu. Bylos medžiaga leidžia spręsti, kad mažametė nukentėjusioji negalėdama sulaukti pagalbos iš artimųjų ar kitų asmenų, dėl jos atžvilgiu atliktais veiksmais jai sukeltos psichologinės traumos, pradėjo save žaloti pjaustydamasi rankas, mėgino žudytis. Tik po to, kai nukentėjusioji po nepavykusio bandymo nusižudyti buvo pradėta gydyti psichiatrijos ligoninėje ir klasės auklėtojai prasitarė apie patirtą seksualinę prievartą, valstybinės institucijos raštu kreipėsi į teisėsaugą su prašymu ištirti įvykio aplinkybes. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų Eišiškių gimnazijos mokytojos V. M.–P., Šalčininkų rajono administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojų E. S. A. ir O. V. parodymai. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl S. K. išžaginimo, apygardos teismas ėmėsi vertinti su nagrinėjama byla nesusijusias E. M. galimo sumušimo 2016 m. vasario 14 d. aplinkybes, nes vienas iš jį mušusių asmenų galimai buvo S. K. brolis D. K.. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pradėdamas vertinti šiuos su nagrinėjama byla nesusijusius įvykius apygardos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įrodymų liečiamumo reikalavimo. Juo labiau, kad iš nuosprendžio turinio visiškai neaišku, ką E. M. sumušimo faktas 2016 m. vasario 14 d. patvirtina ar paneigia, padeda nustatyti ar atskleisti S. K. išžaginimo byloje.Pagal BK 149 straipsnį išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su mažamete nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įvesta į moters lytinius organus. Išžaginimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Taigi, lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei minėta veika padaroma: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai BK 149 straipsnyje nustatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Lytinis santykiavimas su asmeniu, nesulaukusiu 14 metų amžiaus, užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai kaltininkas suvokė, jog nukentėjusysis yra mažametis asmuo arba kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, bet pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo. Šioje baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų apie nukentėjusiosios S. K. išvaizdą veikos padarymo metu, jos elgesį, fizinį bei socialinį išsivystymą. Pats E. M., proceso metu pripažino, kad žinojo, jog nukentėjusioji yra mažametė. Objektyviai S. K. įvykio metu buvo 11 metų amžiaus. Be to, atsižvelgus į jos amžių ir turimas žinias, nagrinėjamų įvykių metu ji visapusiškai teisingai nesuprato su ja atliktų veiksmų reikšmės Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad naudodamas fizinę prievartą bei įvesdamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį E. M. suprato, kad atlieka seksualinės prievartos veiksmus su vaiku. Juo labiau, kad byloje surinktų duomenų visuma patvirtina išvadą, jog nukentėjusioji išteisintojo neprovokavo ir nesutiko su juo lytiškai santykiauti. Taigi, šie faktiniai duomenys leidžia daryti patikimą išvadą, kad E. M., įvykio metu būdamas 22 metų amžiaus vyras, lytiškai santykiaudamas su 11 metų vaiku – S. K., pagal įvykio aplinkybes, jo turimą informaciją ir nukentėjusiosios išvaizdą suvokė, jog ji neturi 14 metų amžiaus, t. y., kad S. K. yra mažametė, ir norėjo taip veikti. Dėl to ši E. M. veika kvalifikuotina pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, kaip veikiant tiesiogine tyčia padarytas mažametės išžaginimas.Nagrinėjamu atveju teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MSA-3/2014 konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158-A1-86 patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“, S. K. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1, nes po byloje nagrinėjamų įvykių jai išsivystė depresinis elgesio sutrikimas, dėl kurio ji 2014 m. balandžio 26 d. – 2014 m. gegužės 8 d. buvo gydoma psichiatrijos ligoninėje. Be to, šiame ekspertizės akte konstatuota, jog objektyvių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu S. K. būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Akivaizdu, kad būtent dėl išteisintojo E. M. seksualinės prievartos prieš nukentėjusiąją šiai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Sveikatos sutrikdymas ir jo atsiradimo pagrindinė priežastis nustatyti kompetentingų subjektų bei patvirtinti pirmosios instancijos teisme apklaustų eksperčių parodymais. Abejoti jų išvadų patikimumu, priešingai nei tai darė pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje spręsdamas, kad nukentėjusiajai konstatuotą depresinį elgesio sutrikimą galimai sukėlė jos močiutės ir tetos elgesys su nukentėjusiąja, nėra pagrindo. Kolegija daro išvadą, kad S. K. išsivystęs depresinio elgesio sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su patirta seksualine prievarta, atitinkantis nesunkų sveikatos sutrikdymą. Naudojant seksualinę prievartą prieš mažametę, tokių padarinių tikimybė yra itin didelė. Todėl prievarta lytiškai santykiaudamas su mažamete S. K., E. M. suprato, kad jo atlikti veiksmai gali sukelti mažametei neigiamas pasekmes – depresinį elgesio sutrikimą, ir nors tokių pasekmių jis nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Dėl to, kolegija daro išvadą, kad E. M. suvokė daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir jo veika, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, tinkamai kvalifikuota kaip išžaginimas ir nesunkus mažamečio asmens sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad tokia veikos kvalifikacija atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-495-697/2015). Iš E. M. pareikšto kaltinimo matyti, kad nukentėjusiosios bejėgiška būklė siejama su jos mažametyste, tačiau pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasmę mažametystė savaime negali būti tapatinama su nukentėjusio asmens bejėgiška būkle nusikaltimo padarymo metu. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji, neįskaitant jos mažametystės, nebuvo ir nėra bejėgiškos būklės. Priešingai, nors po išžaginimo jai ir išsivystė depresinio elgesio sutrikimas, tačiau nukentėjusioji buvo ir yra fiziškai aktyvi, psichiškai sveika, sąmoninga. Dėl to nagrinėjamu atveju E. M. nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą.Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį prioritetą suteikė tam tikriems įrodymams ar jų daliai, nevertindamas įrodymų visumos, taip esmingai pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) ir padarydamas bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl E. M. nekaltumo. Pirmosios instancijos teismo išvados nuosprendyje, kuriuo E. M. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka nustato, kad E. M. nukentėjusiąją S. K. išžagino ir padarė mažametei nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą šiomis aplinkybėmis:

2013 m. kovo 5 d., tamsiu paros metu, J. K. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Šalčininkų rajone, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su S. K., gimusia (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad ji yra mažametė, kuri dėl savo amžiaus negalėjo visapusiškai pilnai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, įvertinti pasekmių ir galimos žalos, o dėl baimės jausmo negalėjo pasipriešinti, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės ir veikdamas prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą S. K. atžvilgiu, t. y. laikydamas jos rankas ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, įvedė savo lytinį organą mažametei nukentėjusiajai į makštį ir lytiškai su ja santykiavo natūraliu būdu prieš jos valią, tuo padarydamas mažametei nukentėjusiajai S. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį po to išsivysčiusiu depresinio elgesio sutrikimu. Šie išteisintojo veiksmai kvalifikuojami pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, įtvirtinto BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymą nustato laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų, o už BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas E. M. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą mažamečio seksualinio apsisprendimo laisvei (BK 11 straipsnio 6 dalis), taip pat apysunkį tyčinį nusikaltimą jo sveikatai (BK 11 straipsnio 4 dalis), kurį baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai. E. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe kolegija pripažįsta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tuo pačiu bausmė siejama su mažamečiui nukentėjusiajam padaryta žala – fizine, psichine, psichologine, kuri šios rūšies nusikaltimuose dažniausiai būna labai didelė, padariniai sunkūs. Šioje baudžiamojoje byloje nors padarytas labai sunkus ir apysunkis nusikaltimai, tačiau rūšiniai nusikaltimo padariniai nėra itin sunkūs. E. M. prieš mažametę nukentėjusiąją intensyvaus smurto nevartojo, jo veika truko labai trumpą laiko tarpą. Nusikalstamos veikos padarymo metu žymūs fiziniai sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo padaryti, nors ir nustatyta, kad dėl E. M. veiksmų buvo padarytas neigiamas poveikis S. K. psichinei būklei. Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, kad E. M. ankščiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, narkologinėje įskaitoje neįrašytas, psichiatrinėse ligoninėse nesigydė, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 106-112, t. 2, b. l. 11). Byloje nenustatytos BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo sąlygos. Tačiau pirmiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti E. M. paskyrus BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų sankcijų minimumui artimas bausmes. Nukentėjusiosios nepilnametės S. K. įstatyminė atstovė L. K. (nukentėjusiosios motina) pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš kalto asmens nukentėjusiosios naudai priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos (t. 1, b. l. 160-161). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą turi būti nustatyta tokia piniginė kompensacija, kuri kiek įmanoma teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį ir fizinį skausmą. Kita vertus, nukentėjusiojo asmens interesai negali būti suabsoliutinami, taip pat turi būti įvertinti ir kaltininko interesai, tuo labiau kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra kompensacinė, o ne nubausti kaltininką, be to, nerealaus ir nepagrįstai per didelio neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pažeistų ne tik kaltininko, bet tuo pačiu ir nukentėjusiojo teisėtus interesus, nes nebūtų realios galimybės gauti neturtinės žalos atlyginimą.Nagrinėjamu atveju byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad E. M. pažeidė mažametės S. K. seksualinę neliečiamybę, atliko seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąja mažamete. Dėl šių veiksmų nukentėjusiajai buvo padaryta tiek fizinė, tiek moralinė žala. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji dėl patirto seksualinio smurto patyrė psichologinius išgyvenimus. Dėl E. M. neteisėtų veiksmų nukentėjusiajai išsivystė depresinis elgesio sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su patirta seksualine prievarta, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jos sveikata. Taigi, nekyla abejonių, kad E. M. neteisėti veiksmai ne tik šiuo metu, bet ir ateityje turės įtakos nukentėjusiosios, kuri iki tol nebuvo turėjusi lytinių santykių ir pagal savo brandą dar nebuvo pasirengusi tokio pobūdžio santykiams, psichinei savijautai. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl nukentėjusiajai priteistino neturtinės žalos dydžio privalu įvertinti ir E. M. turtinę padėtį bei aplinkybę, kad nukentėjusiosios psichologinei būklei pakenkė ir jos artimųjų atsainus požiūris į E. M. prieš S. K. padarytą nusikalstamą veiką. Kita vertus, nepagrįstai didelės neturtinės žalos priteisimas, kurios atlyginimas būtų nerealus, neatitiktų neturtinės žalos atlyginimo prasmės, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Be to, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgtina ir į teismų praktiką bylose dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 149 straipsnio 4 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose, įvertinus skirtingą nusikalstamų veikų epizodų skaičių, nusikalstamų veikų trukmę, priteisiamos neturtinės žalos atlyginimas paprastai svyruoja nuo 5 792,40 Eur iki 8 688,60 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2012, Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-610/2012, Nr. 2K-40/2013, Nr. 2K-131-2014, Nr. 2K-261/2014, Nr. 2K-483/2014, Nr. 2K-539-976/2015). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, jog civiliniame ieškinyje prašomasi nukentėjusiajai priteisti 10 000,00 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis. Dėl to nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies ir nukentėjusiosios S. K. naudai priteisiama 6 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šis neturtinės žalos dydis yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. M. pripažinti kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir nuteisti:

– pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams;

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę E. M. paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo E. M. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Pradėjus bausmės vykdymą, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Civilinės ieškovės nukentėjusiosios S. K. įstatyminės atstovės L. K. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš E. M. mažametės S. K. naudai priteisti 6 000,00 Eur (šešis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kompaktinį diską su nukentėjusiosios S. K. 2014 m. rugpjūčio 29 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją įrašu, esantį atskirame voke, palikti saugoti prie bylos.