- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-04
- Bylos Nr.
- e2S-2137-254/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09170-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Pareiškėjas
- B. K., V. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno miesto 12-ojo notaro biuro
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. K. ir V. R. pareiškimą dėl praleisto termino įregistruoti viešame registre pirkimo–pardavimo sutartį atnaujinimo, suinteresuoti asmenys – Kauno miesto 12-ojo notaro biuro notarė G. K., VĮ Registrų centras, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami atnaujinti praleistą terminą įregistruoti VĮ Registrų centre 1993 m. rugsėjo 21 d. tarp pareiškėjų B. K. (anksčiau –A.) ir V. R. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį dėl pamatų, esančių (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)), pirkimo. Nurodė, kad pareiškėjai 1993-09-21 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad B. K. parduoda, o V. R. perka betono gyvenamojo namo pamatus, esančius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)). Per tris mėnesius, kaip to reikalavo įstatymai, V. R. neįregistravo šios sutarties VĮ Registrų centre, todėl pareiškimu prašo atnaujinti praleistą terminą. Pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta gera valia, pareiškėja pripažino, kad gyvenamojo namo pamatai priklauso V. R. nuosavybės teise, neprieštaravo, kad būtų atnaujinamas terminas įregistruoti 1993-09-21 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį VĮ Registrų centre. Nuo sutarties sudarymo gyvenamojo namo pamatus nepertraukiamai valdo, disponuoja ir jais naudojasi išimtinai tik V. R. kaip savo asmenine nuosavybe. Pareiškėjai savo prašymą atnaujinti praleistą terminą grindžia dvejomis konkrečiomis aplinkybėmis: 1) pareiškėjai nežinojo įstatymų, kad sutartį reikia įregistruoti; 2) netenkinus pareiškimo būtų pažeistos pareiškėjo V. R. konstitucinės teisės į nuosavybę, kadangi niekaip kitaip, kaip tik termino sutarčiai įregistruoti atnaujinimu, šių teisių pareiškėjas ginti negali.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nuosavybės teisės į pamatus nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos. Pareiškėjai B. K. 1992-03-04 buvo išduotas leidimas (duomenys neskelbtini), sklype Nr. (duomenys neskelbtini), statyti gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, tačiau jokių statybos pabaigimą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Pareiškėjai sudarė pamatų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau jos per tris mėnesius neįregistravo nekilnojamojo turto registro įstaigoje.
3. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime neprieštaravo sutarties įregistravimui su sąlyga, jeigu teismas laikys, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pažymėjo, kad terminas praleistas beveik 25 metus, todėl priežastys, dėl kurių taip atsitiko, turi būti labai svarbios. Jo nuomone, nežinojimas privalomos registracijos buvimo, neturėtų būti vertinamas kaip išimtinio pobūdžio aplinkybė.
4. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto 12-ojo notaro biuro notarė G. K. atsiliepime nurodė, kad byloje neturėtų būti laikoma suinteresuotu asmeniu, nes jokių materialinių, procesinių teisių ar suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, todėl sutiko, kad bylą teismas nagrinėtų savo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 15 d. nutartimi pareiškėjų prašymo netenkino.
6. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į gyvenamojo namo pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos. Pareiškėjai B. K. (anksčiau – A.) 1992-03-04 buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) statyti (duomenys neskelbtini), sklype Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, tačiau jokių statybos baigimą patvirtinančių dokumentų archyvinėje pamatų kadastro ir registro dokumentų byloje nėra. Pareiškėjai 1993-09-21 sudarė notariškai patvirtintą pamatų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5-472.
7. Teismas pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notaro patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas teismo galėjo būti atnaujintas, nustačius, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių (1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 1 dalis).
8. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjai pažeidė imperatyviąsias įstatymo nuostatas, kadangi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos 1993-09-21, per 3 mėnesius nuo jos sudarymo neįregistravo turto registravimo įstaigoje. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjai dėl termino atnaujinimo sandoriui įregistruoti į teismą kreipėsi praėjus 25 metams nuo sutarties sudarymo, nors visą šį laikotarpį galiojo įstatymo reikalavimas įregistruoti sudarytą nekilnojamojo turto sandorį. Teismas pažymėjo, kad įstatymų nežinojimas ir nesidomėjimas jais, negali būti pripažinti svarbia įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastimi, kartu nėra pagrindo pripažinti asmens atliktų veiksmų teisėtais. Tuo tarpu pareiškėjai nenurodė jokių kitų aplinkybių, sutrukdžiusių pareiškėjams įvykdyti įstatymo reikalavimą laiku.
9. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, kad netenkinus pareiškimo būtų pažeistos pareiškėjo V. R. konstitucinės teisės į nuosavybę, kadangi niekaip kitaip, kaip tik termino sutarčiai įregistruoti atnaujinimu, šių teisių pareiškėjas ginti negali. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis notariškai patvirtintos 1993-09-21 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pradėjo valdyti ir iki šiol nepertraukiamai valdo nurodytą turtą, teismas vertino, kad pareiškėjas turi galimybę bendra CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir tokiu būdu ginti savo teises. Todėl vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis teismas pareiškėjų prašymo netenkino.
10. Kartu teismas pažymėjo, jog suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras nurodė, kad archyvinėje pamatų kadastro ir registro dokumentų byloje yra tik 1992-03-04 statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), todėl nėra žinomas žemės sklype šiuo metu faktiškai esančių pamatų tūris, apimtis, statybos ribos, tikslios pamatų koordinatės vietovėje, pamatų faktinis atitikimas 1992-03-04 išduotam leidimui Nr. (duomenys neskelbtini) statyti gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą. Įvertinti faktą, ar statant daiktą nebuvo pažeisti statybas reglamentuojantys teisės aktai, gali tik Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kuri kaip suinteresuotas asmuo dalyvauja bylose pagal pareiškimus dėl nuosavybės teisės į nebaigtą statyti nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, o ne bylose dėl termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atskiruoju skundu pareiškėjas V. R. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 15 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškėjų prašymą tenkinti ir atnaujinti terminą įregistruoti VĮ Registrų centras 1993-09-21 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį dėl pamatų, esančių (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp B. K. (anksčiau – A.) ir V. R.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi teismas taikė ne tą 1964 m. CK 255 straipsnio redakciją, kurią turėjo taikyti. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktuali yra 1964 m. CK 255 straipsnio redakcija, galiojusi 1993-09-21 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dėl pamatų, esančių (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)), sudarymo metu. Tačiau teismas nagrinėjamu atveju taikė 1964 m. CK 255 straipsnio redakciją, įsigaliojusią tik nuo 1994 m. birželio 10 d. (1994 05 17 įstatymas Nr. I-459, Žin., 1994, Nr. 44-805). Aktuali minėto straipsnio redakcija numatė, kad: „Gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią.“ Todėl, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad 1993-09-21 nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį per tris mėnesius pareiškėjai turėjo įregistruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Pareiškėjų pateiktoje 1993-09-21 nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartyje yra žyma, kad ši sutartis 1993-09-22, t. y. kitą dieną po sutarties sudarymo, įregistruota (duomenys neskelbtini) apylinkės ūkinėje knygoje Nr. 62, asmeninės sąskaitos Nr. 2445. Todėl buvo atlikti visi veiksmai, siekiant tinkamai įteisinti pirkimo–pardavimo sutartį.
11.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad įstatymų nežinojimas negali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Apelianto nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir termino eigos metu buvusiam prieštaringam teisiniam reglamentavimui. Pažymi, kad nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sutartį įregistravus (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje Nr. 62, apeliantas buvo įsitikinęs, kad savo pareigą įregistruoti nurodytą sutartį įgyvendino tinkamai. Tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintoje Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje buvo įtvirtinta kita institucija, kurioje turėjo būti registruojama nekilnojamojo turto sutartis, patvirtina, kad būtent teisės aktų prieštaringumas vienas kitam lėmė, jog pareiškėjas V. R. laiku tinkamoje institucijoje neįregistravo sutarties. Būtent teisinio reglamentavimo prieštaringumo kontekste teismas turėjo vertinti pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis nežinojo teisės aktų, o tai laikytina svarbia priežastimi praleisto termino atnaujinimui.
11.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad 1993-09-21 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties objekto – pamatų, esančių (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)), negalima įregistruoti nekilnojamojo turto registre, nes neva nėra žinomas žemės sklype šiuo metu faktiškai esančių pamatų tūris, apimtis, statybos ribos, tikslios pamatų koordinatės vietovėje. Apeliantas pažymi, kad šioje byloje tik prašoma atnaujinti terminą įregistruoti 1993-09-21 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį dėl pamatų nekilnojamojo turto registre. Todėl yra aktualu nustatyti, ar 1993-09-21 nekilnojamojo turto pirkimo sutarties objektas, t. y. pamatai, buvo teisėtai pastatyti ir įregistruoti viešajame registre teisės aktų, galiojusių tuo metu, nustatyta tvarka. Nurodo, kad gyvenamojo namo pamatai registruoti Respublikiniame Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, dar iki sutarties sudarymo, ką patvirtina Resp. Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1993 m. rugsėjo 1 d. pažymėjimas Nr. 1-155612. Be to, pirkimo–pardavimo sutartį patvirtino notaras, kas, apelianto nuomone, įrodo, kad pamatai buvo teisėtai pastatyti ir įregistruoti valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą VĮ Registrų centro Kauno filialas prašo teismo V. R. atskirojo skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra ir prijungti prie šios civilinės bylos 1993-09-01 Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimo Nr. 1-155612 kopiją. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
12.1. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad prieš pamatų sandorio sudarymą išduotas 1993-09-01 Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimas Nr. 1-155612 patvirtina faktą, jog pamatai pastatyti teisėtai ir buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Pažymi, kad vadovaujantis pamatų sandorio sudarymo metu galiojusios 1991-07-25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 6 punktu, nekilnojamojo turto registracija buvo vykdoma tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį ir butą naudoti arba pasikeitus savininkui. Suinteresuotas asmuo prašo prijungti prie bylos 1993-09-01 Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro išduotą pažymėjimą Nr. 1-155612, kuriame vienareikšmiškai nurodyta, jog pamatų pirminis teisinis registravimas neatliktas. Minėtas įrodymas teikiamas tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kadangi apeliantas minėtą argumentą iškėlė tik atskirajame skunde.
12.2. Suinteresuotas asmuo pažymi, jog vadovaujantis šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 31 punktu, kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiamas prašymas įregistruoti ir nuosavybės teises į jį, todėl jei teismas šioje byloje patenkins pareiškėjo atskirąjį skundą, tai teismo nutartis, kuria bus atnaujintas terminas pamatų pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti, minėta pamatų pirkimo–pardavimo sutartis, vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2, 7 punktais, bus pakankamas teisinis pagrindas pamatų ir nuosavybės teisių į juos įregistravimui nekilnojamojo turto registre.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
14. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti praleistą terminą sandorio įregistravimui viešajame registre, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
15. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas prašo teismo prijungti prie bylos kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą naują įrodymą – 1993-09-01 Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimo Nr. 1-155612 kopiją, kuri, suinteresuoto asmens nuomone, patvirtina, jog pamatų pirminis teisinis registravimas nebuvo atliktas. Minėtas įrodymas teikiamas tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kadangi apeliantas minėtą argumentą iškėlė tik atskirajame skunde.
16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą. Pažymėtina, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu.
17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus ir vadovaudamasis CPK 314 straipsnio nuostatomis, priima suinteresuoto asmens pateiktą 1993-09-01 Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimo Nr. 1-155612 kopiją ir šį įrodymą vertina kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais.
Dėl termino atnaujinimo pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 1993-09-21 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad B. K. parduoda, o V. R. perka betono gyvenamojo namo pamatus, esančius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)). Per tris mėnesius, kaip to reikalavo įstatymai, V. R. šios sutarties tinkamai neįregistravo, todėl pareiškimu prašė atnaujinti praleistą terminą sudarytam sandoriui įregistruoti viešajame registre.
19. Pirmosios instancijos teismas pareikšto prašymo netenkino, konstatavęs, kad prašomo atnaujinti termino praleidimo priežastys (įstatymų nežinojimas) nelaikytinos svarbiomis.
20. Nagrinėjamu atveju atskirąjį skundą pareiškėjas V. R. grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, taikė ne tos redakcijos materialinės teisės normas, kadangi, jo nuomone, šiuo atveju turėjo būti taikoma CK 255 straipsnio redakcija, galiojusi sandorio sudarymo metu, t. y. 1993-09-21 (priimta 1983-11-30 įsaku Nr. X-5387), numačiusi, kad: „Gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią.“
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisingam norminio akto taikymui reikšminga yra taisyklė „įstatymas atgal negalioja“, t. y. kiekvienas norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda aktui įsigaliojus. O santykiams, atsiradusiems iki norminio akto įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusio norminio akto taisyklės. Skirtingai nuo baudžiamųjų ir administracinių teisinių santykių, kai atsakomybę švelninantis ar panaikinantis įstatymas galioja atgal, civilinius – teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai atgal negalioja. Nors CK nėra specialių normų, kuriose būtų aptartas civilinio įstatymo galiojimas laike, bet išvada apie tai, kad bet kurio teisinio akto galiojimo laiko atžvilgiu ribas apibrėžia jo įsigaliojimo momentas ir momentas, nuo kurio šis teisinis aktas netenka galios, darytina iš 1993m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. 1-119 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos „1-ojo str. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai negali taikyti civilinių įstatymų santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 9, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/1999).
22. Atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad sandorių sudarymo, jų formos klausimai sprendžiami pagal įstatymą, galiojusį jų sudarymo metu, todėl ankstesnioji CK 255 straipsnio redakcija turi galioti sandoriams, sudarytiems iki jos pakeitimo, o vėlesnė minėto straipsnio redakcija – tiems, kurie sudaryti po jos įsigaliojimo, nes tai yra materialinė, bet ne procesinė teisės norma. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.
23. Pastebėtina, kad terminas įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartį yra imperatyvaus pobūdžio įstatyminis terminas, kurio negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei teismas, nebent įstatymas leistų tai padaryti.
24. Tiek 1983 m. lapkričio 30 d., tiek ir 1994 m. gegužės 17 d. CK 255 straipsnio redakcija numatė gyvenamojo namo (jo dalies) pirkimo–pardavimo sutarties notarinį patvirtinimą ir jos įregistravimą per tris mėnesius, o taip pat įtvirtino nuostatą, kad šių taisyklių nesilaikymas daro pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. Taigi, abi CK 255 straipsnio redakcijos įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam suėjus pasibaigia civilinės teisės ir pareigos. Tačiau jeigu senoji straipsnio redakcija (kuri galiojo 1993-09-21 sandorio sudarymo metu) įtvirtino absoliutų naikinamąjį terminą, kurį praleidus, jį atstatyti galimybės nebuvo, tai naujoji redakcija (kurią taikė pirmosios instancijos teismas) padarė šį terminą santykinai naikinamuoju, t. y. galimu atstatyti teismo sprendimu. Taigi, sandorių, kurie buvo sudaromi pagal 1983 m. lapkričio 30 d. CK 255 straipsnio redakciją (kaip ir nagrinėjam atveju), registravimo termino teismas negalėjo atstatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 9, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/1999).
25. Nors pareiškime dėl termino atnaujinimo sandoriui įregistruoti pareiškėjas pripažino, kad sandorio tinkamai neįregistravo viešajame registre, tačiau atskirajame skunde apeliantas nurodo priešingai, kad sandoris buvo įregistruotas Kauno rajono Rokų apylinkės ūkinėje knygoje Nr. 62, kaip tai numatė aktualios redakcijos CK 255 straipsnio nuostatos. Minėtas apelianto aplinkybes patvirtina pirkimo–pardavimo sutarties gale 1993 m. rugsėjo 22 d. notarės atlikta atžyma. Be to, nors kartu su atskiruoju skundu pateiktame Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1993 m. rugsėjo 1 d. pažymėjime Nr. 1-155612 nurodyta, kad pirminis teisinis pamatų registravimas neatliktas, tačiau Nekilnojamojo turo registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pastatas – pamatai, unikalus Nr. 2599-3036-8011, baigtumo procentas: 51 proc., buvo įregistruoti dar 1993-01-01 (CPK 179 straipsnio 2 dalis).
26. Kasacinio teismo nutartyse yra išaiškinta, kad, spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos; teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus; naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams; nuoseklaus pereinamojo laikotarpio garantu tapo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis siekta teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., įgyvendinti nustatyti tokį teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų „senųjų“ teisių ir pareigų įgyvendinimą „senąja“ tvarka; tačiau būtina pažymėti, kad iš esmės naujo turinio nuosavybės santykių teisinis reglamentavimas, kuris inter alia užtikrino ir nesikišimo į privačius santykius principo veikimą (CK 1.2 straipsnis), įpareigoja teismą kiekvienu konkrečiu atveju taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010). Spręsdami termino nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo klausimą, teismai turi nustatyti, ar sandorio sudarymas, nors jis nebuvo įregistruotas, atitiko šalių valią, ar termino atnaujinimas ir sandorio įregistravimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2013).
27. Pateiktos pareiškėjų sudarytos 1993 m. rugsėjo 21 d. pamatų pirkimo–pardavimo sutarties, kurios įregistravimui pareiškėjai prašo atnaujinti terminą, 1-ame punkte numatyta, kad parduodami gyvenamojo namo pamatai priklauso A. B. (pagrindas: Kauno raj. Nk 1992 m. kovo 3 d. patvirtinta žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartis, reg. Nr. 2-1622. Minėtos sutarties 3-ame punkte įtvirtina, kad pirkėjas V. R. įsipareigoja vykdyti statybos darbus sutinkamai su žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartimi. Atsižvelgiant į paminėtas sutarties nuostatas, darytina išvada, kad norima įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjui parduoti pamatai buvo pastatyti ne ant pardavėjai, o ant trečiajam asmeniui priklausančio nuomojamo žemės sklypo. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kas yra minėto žemės sklypo savininkas. Byloje nėra pateikta žemės nuomos sutarties, todėl iš byloje esančių duomenų nėra galimybės identifikuoti asmens, kuriam nuosavybės teise priklauso minėtas žemės sklypas. Nežiūrint to, akivaizdu, kad žemės sklypo, ant kurio pastatyti siekiamo įregistruoti sandorio pamatai, savininkas laikytinas suinteresuotu asmeniu byloje.
28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal CPK 443 straipsnio 3 dalies nuostatas, suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį.
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 11 d. nutartimi įtraukė į bylą suinteresuotais asmenimis Kauno miesto 12-ojo notaro biuro notarę G. K., VĮ Registrų centrą, VMI prie LR FM. Tačiau teismas nesiaiškino, nei kokiam asmeniui priklauso žemės sklypas ant kurio pastatyti pamatai, nei sprendė klausimo dėl minėto asmens įtraukimo į civilinę bylą suinteresuotu asmeniu. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju sprendžiant termino ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo klausimą, būtina atsižvelgti į trečiojo asmens (žemės sklypo, ant kurio stovi pamatai savininko) interesus.
30. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo sandoriui įregistruoti, taikė ne tos redakcijos materialinės teisės normas, nesiaiškino, kokiam asmeniui priklauso žemės sklypas ant kurio pastatyti pamatai ir nesprendė klausimo dėl minėto asmens įtraukimo į civilinę bylą suinteresuotu asmeniu, juolab, kad gyvenamojo namo pamatų perleidimo sutarties įregistravimas gali tiesiogiai įtakoti žemės savininko teises ir pareigas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų nustatyti, ar iš viso šiai dienai yra išlikęs pirkimo–pardavimo sutarties objektas – pamatai, kas šį turtą valdo. Todėl yra pagrindas išvadai, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismui neišsiaiškinus minėtų aplinkybių, atskirajame skunde nurodytų aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš naujo, būtų apribota byloje dalyvaujančių asmenų teisė į apeliaciją, be to, tretieji asmenys negali būti įtraukti į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
31. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas tenkinti atskirąjį skundą, panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti pareikšimą dėl praleisto termino įregistruoti viešame registre pirkimo–pardavimo sutartį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 377 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareikšimą dėl praleisto termino įregistruoti viešame registre pirkimo–pardavimo sutartį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.