Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aušra Dambrauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktorato prašymą dėl Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžio, priimto P. R., gimusio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. nuteistas Norvegijos Karalystės Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžiu byloje Nr. 20-055603MED-SOST už stambaus masto narkotikų nusikaltimą pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo § 232 antrojo skirsnio pirmąją baudžiamąją alternatyvą (žiūrėti § 231 pirmąjį skirsnį) – 6 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme (b. l. 12–17).

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. gruodžio 15 d. gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių politikos grupės raštas, kuriame nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija persiunčia teismui iš Norvegijos Karalystės gautus dokumentus dėl Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžio P. R., gimusio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje (b. l. 1).

Pridedamame Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktorato Liudijime nurodoma, kad minėtas sprendimas įsiteisėjo 2021 m. birželio 30 d. Visas bausmės laikas – 6 metai ir 10 mėnesių. 2021 m. lapkričio 17 d. duomenimis, bendras atliktas laisvės atėmimo bausmės laikotarpis – 779 dienos. Asmuo šiuo metu yra suimtas ir bausmė pagal išduodančiosios valstybės teisę turėtų būti visiškai atlikta iki 2026 m. liepos 22 d. Pagal išduodančios valstybės teisę nuteistasis asmuo turi teisę būti paleistas prieš terminą arba lygtinai, jei yra atlikęs du trečdalius bausmės laiko (b. l. 5–11). Iš pateikto nuosprendžio matyti, kad P. R. asmeniškai dalyvavo Norvegijos Karalystės Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo posėdyje, kuriame buvo priimtas sprendimas (b. l. 12–17).

Iš teikimo medžiagos taip pat matyti, kad P. R. nesutiko, kad nuosprendis ir liudijimas būtų perduoti Lietuvai ir prašo leisti savo bausmės laiką atlikti Norvegijos kalėjime (b. l. 5–11).

Savo prašymus gynėjas argumentuoja tuo, kad P. R. nesutiko būti perduotas į Lietuvos Respubliką, kadangi Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose gresia pavojus. Pridedami dokumentai rodo, kad P. R. save susižalojo ir paaiškino, jog nesutinka su tolimesniu bausmės atlikimu dėl realios grėsmes jo sveikatai, t. y. perdavimo procedūra turi būti vykdoma be nuteistojo sutikimo ir atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės 2014 m. liepos 6 d. susitarimo (toliau – ir Susitarimas) 6 straipsnio 2 dalį. Pabrėžiama, kad P. R. Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punktas negali būti taikomas, nes nuo 2016 m. gruodžio 2 d. jis deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos Respublikoje nebegyvena ir Lietuvoje deklaruotos gyvenamosios vietos neturi. Norvegijos Karalystės Liudijime nurodoma, jog P. R. taikytinas Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b punktas, nes vykdančioji valstybė yra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, į kurią nuteistasis bus deportuotas tuomet, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo remiantis į nuosprendį arba teismą ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita, vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone. Gynėjui susipažinus su Norvegijos Karalystės Imigracijos direktorato 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu (toliau – ir Direktorato sprendimas), paaiškėjo, jog P. R. šis dokumentas nebuvo įteiktas, todėl P. R., sužinojęs apie šį sprendimą, nedelsiant jį apskundė teismui. Daroma išvada, jog P. R. atžvilgiu Direktorato sprendimas nėra įsiteisėjęs, todėl teikimas nepagrįstas ir jame nėra nuteistojo perdavimo pagrindų, numatytų Susitarimo 6 straipsnio 2 dalyje. Priduria, jog Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas pagrindas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo yra atleistas nuo bausmės atlikimo, tačiau ne tuomet, kai jam yra tęsiamas laisvės atėmimo bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje. Atsižvelgiant į tai, nesant įsiteisėjusio Direktorato sprendimo, bei P. R. atleidimo nuo tolimesnio bausmės atlikimo, t. y. nesant Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b pagrindo – teikimas atmestinas.

Atkreipia dėmesį, jog nors teikimo byloje esantys dokumentai nėra išversti į Lietuvių kalbą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, tačiau iš jų akivaizdu, jog P. R. buvo paskirta 6 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šiame dokumente nurodoma, jog bausmės vykdymo pabaiga 2026 m. liepos 22 d., o lygtinis paleidimas visiems nuteistiesiems yra taikomas po 2/3 laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. P. R. lygtinis paleidimas bus taikomas 2024 m. balandžio 12 d. Daroma išvada, kad tolimesnis bausmės vykdymas ir perdavimas Lietuvos Respublikai taikant b punktą galėtų būti taikomas tik 2024 m. balandžio 12 d., kai P. R. būtų taikomas atleidimas nuo tolimesnės laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Gynėjas pažymi, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma, jog nuteistieji, kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą mažindami savo nusikalstamo elgesio riziką, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos atlikę pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kuriems paskirta bausmė viršija 4 metus laisvės atėmimo, bet neviršija 10 metų laisvės atėmimo. Pabrėžia, jog P. R. pirmiausiai tūrėtų atitikti įstatymo leidėjo valią, t. y. nusikalstamo elgesio rizika žema, padaryta akivaizdi pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką – tik esant šioms sąlygoms P. R. galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigos. Gynėjo nuomone, P. R. interesus bei bausmės vykdymo tikslus ir resocializaciją geriau atitinka Norvegijos Karalystės penitencinė sistema, kurioje jis šiuo metu ir atlieka laisvės atėmimo bausmę. Anot jo, Norvegijos Karalystėje nuteistasis realiai į laisvę būtų paleistas 2024 m. balandžio 12 d. ir tik tuomet atitiktų Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b punktą, kai tuo tarpu Lietuvoje P. R. tikėtina atliks visą laisvės atėmimo bausmę.

Taip pat gynėjas pažymi, jog Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo 231 paragrafe nurodoma, jog nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, maksimali laisvės atėmimo bausmė 2 metai, tačiau nuosprendyje P. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 metai ir 10 mėnesių – gynėjui nesuprantama, kokiu Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo paragrafu nuteistajam P. R. buvo paskirta daugiau nei tris kartus didesnė laisvės atėmimo bausmė, nei nurodoma paragrafe. Nuosprendyje nurodomas Norvegijos Karalystės 232 paragrafo antrojo skirsnio pirmosios baudžiamosios alternatyvos, kurios Teikimo byloje nėra, todėl gynėjas mano, jog sprendimo priėmimui reikalinga detalesnė informacija dėl Baudžiamojo įstatymo 232 paragrafo.

Prokuroras atsiliepimo nepateikė.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienio valstybių teismų nuosprendžiai ir Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir šio Kodekso VII dalyje nustatytas taisykles.

Lietuvos Respublika pripažįsta Norvegijos Karalystės priimtus nuosprendžius baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės vyriausybių 2014 m. kovo 20 d. įstatymu Nr. XII-800 ratifikuotu Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės vyriausybių susitarimu dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriose paskirtos laisvės atėmimo ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (kaip vadinama toliau – Susitarimas) 7 straipsniu. Susitarimo 8 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant vykdančios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Susitarimo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje ir jeigu šis asmuo davė sutikimą, kaip reikalaujama pagal 6 straipsnį, tai nuosprendis kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta 1 priede, gali būti perduodamas kitai Susitariančiajai Šaliai, kai a) kita Susitariančioji Šalis yra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, kurioje jis gyvena ar b) kita Susitariančioji Šalis yra pilietybės valstybė, kurioje nuteistasis asmuo negyvena, tačiau į kurią jis (ji) bus deportuotas, atleidus jį (ją) nuo bausmės atlikimo, remiantis į nuosprendį arba teisminį ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita, vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone ar c) kita Susitariančioji Šalis yra valstybė, kurios pilietybės nuteistasis asmuo neturi, tačiau su kuria jį sieja tokie glaudūs ryšiai, kad perdavimas laikomas tinkamu, ir šios Susitariančiosios Šalies kompetentinga institucija sutinka su nuosprendžio ir liudijimo perdavimu. Jei glaudūs nuteistojo asmens ryšiai pagrįsti įprastine gyvenamąja vieta, jis (ji) turi būti teisėtai gyvenęs kitoje Susitariančiojoje Šalyje be pertraukos bent penkerius metus ir toje valstybėje turi turėti nuolatinę teisę į gyvenamąją vietą.

Susitarimo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą, tačiau to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atvejai, kuomet nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas: a) kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje; b) kai nuteistasis asmuo bus deportuotas į vykdančiąją valstybę po to, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo, remiantis į nuosprendį arba teisminį ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone; c) kai nuteistasis asmuo pabėgo ar kitokiu būdu sugrįžo į vykdančiąją valstybę dėl to, kad išduodančiojoje valstybėje jam (jai) iškelta baudžiamoji byla ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Pažymėtina, kad nuteistasis P. R. yra Lietuvos Respublikos pilietis, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, jis nuo (duomenys neskelbtini) deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti, kad P. R. Norvegijos Karalystėje nusikaltimą, už kurį nuteistas aptariamu nuosprendžiu, įvykdė 2019 m. spalio 1 d. atvykęs iš Ispanijos per Nyderlandus, Vokietiją, Daniją bei Švediją. Iš gynėjo pateiktų duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) P. R. sąskaitą atidarė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savivaldybėje Gyventojų registre gyvenamąją vietą užsiregistravo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sveikatos tarnyboje užsiregistravo (duomenys neskelbtini). Taigi net jei, gynėjo teigimu, P. R. (duomenys neskelbtini) turi gyvenamąją vietą, vykdo individualią veiklą bei ten gyvena jo šeima, todėl ten jis ir sutiktų atlikti laisvės atėmimo bausmę, tačiau šiuo atveju P. R. situacija neatitinka Susitarimo 4 straipsnio 1 dalies c) punkto reikalavimų.

Šiuo atveju nuteistasis ir jo gynėjas taip pat nesutinka su Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžio pripažinimu ir vykdymu Lietuvos Respublikos teritorijoje, motyvuodami tuo, kad nusikaltimas padarytas Norvegijos Karalystėje, Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose jam yra nesaugu atlikti bausmę, sąlygos yra blogos ir jis turi daugiau galimybių tapti geresniu žmogumi, atlikdamas bausmę Norvegijoje. Be to, P. R. situacija neatitinka Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies sąlygų, P. R. interesus bei bausmės vykdymo tikslus ir resocializaciją geriau atitinka Norvegijos Karalystės penitencinė sistema, kurioje jis šiuo metu ir atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Visgi, iš Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos pateiktų duomenų matyti, kad P. R. Norvegijos Karalystės Imigracijos direktorato (UDI) 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu nuspręsta deportuoti iš Norvegijos Karalystės, uždraudžiant jam visam laikui atvykti į šalį. Sprendime konstatuota, kad nuteistasis jokių ryšių su Norvegija neturi ir dėl padaryto nusikaltimo jam būti šioje šalyje ar į ją atvykti minėtu sprendimu uždrausta. Jame nurodoma, kad sprendimas gali būti apskundžiamas per 3 savaites nuo jo gavimo (b. l. 29–32). Pažymėtina, kad šis sprendimas gynėjo pateiktais duomenimis apskųstas tik 2022 m. vasario 10 d., o skunde nėra kalbama apie termino sprendimui apskųsti atnaujinimą, jo praleidimo priežastis, galimybę atnaujinti terminą ir pan. Byloje nėra duomenų, ar toks skundas buvo priimtas ir ar jis nagrinėtinas (nagrinėjamas). Be to, perduodant liudijimą su dokumentais Lietuvos Respublikai, Norvegijos Karalystės Imigracijos direktorato (UDI) 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimas buvo ir iki šiol yra įsiteisėjęs bei nepanaikintas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ir duomenų, kad nuteistojo P. R. perdavimas Lietuvos Respublikai tolesniam bausmės vykdymui keltų grėsmę jo gyvybei, sveikatai ar saugumui. Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad minėtų reikalavimų Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigoje P. R. atliekant laisvės atėmimo bausmę nebus laikomasi ar, kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti. Bausmių vykdymą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, garantuoja minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimą ir sveikatos priežiūrą. Objektyvių duomenų, kad P. R. atliekant bausmę Lietuvoje nebus užtikrinami minėti poreikiai, jo sveikatos priežiūra bei gerovė, ar dėl netinkamų sąlygų kils grėsmė gyvybei, nėra. Be to, nėra ir objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog P. R. perdavimas ir bausmės atlikimas Lietuvoje kels grėsmę jo gyvybei, sveikatai dėl jo ankstesnių ryšių su Lietuvoje įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis (pagal gynėjo atsiliepimą). Argumentai dėl galimo nuteistojo teisių ir laisvių pažeidimo bei baimės atlikti bausmę Lietuvos įkalinimo įstaigoje deklaratyvūs ir neparemti jokiais faktiniais duomenimis. Be to, nurodytas pagrindas dėl kurio, nuteistojo ir gynėjo teigimu, nėra galimas Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžio pripažinimas ir jo vykdymas Lietuvos Respublikoje, nepatenka į Susitarimo 8 straipsnyje numatytą baigtinį sąrašą.

Gynėjo dėstomos abejonės dėl Norvegijos Karalystės Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo (dėl bausmės trukmės) nėra pagrindas atsisakyti pripažinti ir vykdyti šį nuosprendį Lietuvos Respublikoje, kadangi minėtas nuosprendis įsiteisėjęs, o jo peržiūra nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Taip pat nėra nustatyta kitų sąlygų, dėl kurių Norvegijos Karalystės nuosprendžio pripažinimas ir bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje būtų negalimas. Gynėjo nurodoma aplinkybė, jog P. R. Norvegijoje galėtų būti anksčiau taikomas lygtinis paleidimas (nuo 2024 m. balandžio 12 d.), nėra pakankamas pagrindas atsisakyti vykdyti teismo nuosprendį Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymai taip pat numato lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnis suteikia teismui teisę priimti sprendimą paleisti nuteistąjį lygtinai iš pataisos įstaigos, jeigu tam yra įstatyme numatytas formalusis pagrindas, t. y. atlikta tam tikra minimali minėto straipsnio 2 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmės dalis bei materialusis pagrindas – teismo išvada, kad nuteistąjį, įmanoma toliau taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą, jeigu nuteistasis įsipareigoja doru elgesiu ir stropiu darbu įrodyti, kad pasitaisys. Taigi, perkėlus nuteistąjį atlikti bausmę į Lietuvą, nuteistojo galimybė būti lygtinai paleistam iš įkalinimo įstaigos, įvykdžius nustatytas sąlygas, nebus apribota.

Atsižvelgus į visa tai, nėra nustatyta pagrindų, numatytų Susitarimo 8 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galima atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365 straipsnio 3 dalimi, Norvegijos Karalystės Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendis pripažintinas ir vykdytinas Lietuvos Respublikos teritorijoje, nustatant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės laiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius.

Norvegijos Karalystės Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžiu P. R. nuteistas pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 232 antrojo skirsnio pirmąją baudžiamąją alternatyvą (žiūrėti § 231 pirmąjį skirsnį), t. y. už tai, kad 2019 m. spalio 1 d. iš Švedijos į Norvegiją automobiliu įvežė 13,6 kg amfetamino. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra augalai, preparatai, priemonės arba medžiagos, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, yra įrašytos į sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Vadovaujantis minėtu įsakymu, amfetaminas laikomas psichotropine medžiaga. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, 13,6 kg amfetamino kiekis atitinka labai didelį kiekį, t. y. viršija 100 g. Taigi šiuo atveju P. R. nusikalstama veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų. P. R. Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirta 6 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kadangi derindamas bausmę teismas vadovaujasi Susitarimo 7 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad pritaikyta bausmė negali būti griežtesnė negu išduodančiojoje valstybėje paskirta bausmė, įvertinus jos pobūdį ir trukmę, todėl paskirta 6 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nekeistina.

Susitarimo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija išskaičiuoja iš viso vykdytinos laisvės atėmimo bausmės laikotarpio jau atliktą laisvės atėmimo bausmės, kuri buvo paskirta nuosprendžiu, laiko dalį. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad P. R. 2020 m. lapkričio 17 d. buvo atlikęs 779 dienų bausmės dalį, pagal išduodančios valstybės teisę bausmė būtų visiškai atlikta 2026 m. liepos 22 d. Nuteistąjį perėmus iš Norvegijos Karalystės, nuteistajam bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuteistojo perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos, o į bausmės laiką įskaičiuotinas visas Norvegijos Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės laikas, laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas.

Pasisakydamas dėl pataisos įstaigos rūšies nustatymo nuteistajam, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsnio naujausią redakciją, įsigaliojusią nuo 2020 m. liepos 1 d., 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 buvo panaikinta 3 dalis, numatanti teismui teisę parinkti bausmės atlikimo vietą nuteistajam. Netekus galios BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatai, kuria vadovaujantis bausmės atlikimo pataisos įstaigos parinkimas buvo baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė, bei įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII-2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose. Todėl dėl pataisos įstaigos rūšies nustatymo nuteistajam teismas nebeturėtų pasisakyti (tokios pozicijos laikosi aukštesnės instancijos teismai, pvz., Panevėžio apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1S-16-491/2021, Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1S-153-929/2021).

Kita vertus, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, kad reikia įvertinti ir tai, ar BK 50 straipsnio 3 dalies redakcija, pagal kurią teismas nustato bausmės atlikimo vietą ir kuri galiojo veikos padarymo metu (o ne sprendimo priėmimo metu), yra lengvinanti ar sunkinanti asmens teisinę padėtį palyginus su šiuo metu (sprendimo priėmimo metu) galiojančia redakcija, pagal kurią teismas nenustato laisvės atėmimo bausmės vietos (2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021), šiuo atveju atsižvelgus į BVK 83 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias P. R., kaip nuteistas už labai sunkų nusikaltimą (BK 260 str. 3 d.), bausmę galėtų atlikti tik kalėjime, t. y. jam nebeliko galimybės bausmę atlikti pataisos namuose, todėl jo padėtis būtų sunkinama. Įvertinus visa tai, P. R. bausmė skirtina atlikti pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362, 364 ir 365 straipsniais,

nutaria:

Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktorato prašymą tenkinti.

Pripažinti Norvegijos Karalystės Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendį, priimtą P. R., gimusio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Nuteistajam P. R. Norvegijos Karalystės Sor–Osterdal pirmos instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžiu pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo § 232 antrojo skirsnio pirmąją baudžiamąją alternatyvą (žiūrėti § 231 pirmąjį skirsnį) paskirtą 6 (šešių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalimi ir palikti paskirtą – 6 (šešių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo P. R. perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos, į bausmės laiką įskaičiuoti laikinojo sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir visą Norvegijos Karalystėje atliktą laisvės atėmimo bausmės laiką nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki asmens perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos.

Šios nutarties nuorašą išsiųsti prokurorui, nuteistajam P. R. ir jo gynėjui.

Įsiteisėjusios nutarties nuorašą išsiųsti Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoratui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos kriminalinės policijos biurui.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.