Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. T. ir V. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. T. ir V. T. ieškinį atsakovui M. T. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo atlaisvinti savavališkai užimtas patalpas, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilma Kersnauskienė (buvusi pavardė Juostė).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl ieškinio senaties taikymo

Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atsakovui grąžinti ieškovams, ką yra gavęs šios sutarties pagrindu

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog civilinėje byloje Nr. 2-6152-676/2016 išnagrinėjus šalių ginčą atmestas atsakovų (nagrinėjamoje byloje – ieškovų) priešieškinio reikalavimas 2006 m. birželio 27 d. dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.472 straipsnio pagrindu, nustatant žemės sklypo naudojimosi tvarką. Pirmosios instancijos nustatė, jog ieškovai minėtoje byloje įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu buvo įpareigoti per 30 dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su atsakovu naudojimosi žemės sklypu panaudos sutartį pagal nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dovanojimo sutarties 1.3 punkte buvo aptartos apdovanotojo teisės naudotis sklypu panaudos sutarties pagrindu, o ieškovai neįrodė, jog apie pareigą sudaryti panaudos sutartį dovanojimo sutartyje pasirašymo metu jiems nebuvo žinoma, todėl ieškinio reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia CK 6.394 straipsnio 2 dalies pagrindu atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą ir neįrodytą atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovams, ką yra gavęs 2006 m. birželio 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu.

Dėl įpareigojimo atlaisvinti užimtas patalpas

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas 2013 m. gegužės 7 d. davė rašytinį sutikimą atsakovui dėl dujinio katilo įrengimo, kuris būtinas atsakovui eksploatuojant jam nuosavybės teise priklausančią namo dalį. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog ieškovai nepateikė įrodymų, jog atsakovas būtų savavališkai užėmęs ieškovų gyvenamojo namo rūsio patalpas, ir nenustatęs, kad atsakovo daiktų pasidėjimas rūsio patalpoje pažeidžia ieškovų teises ir interesus, konstatavo, jog nėra pagrindo taikyti ieškovų reikalaujamą teisių gynimo būdą (CK 4.98 str.) – atsakovo įpareigojimą atlaisvinti rūsio patalpas, todėl šią ieškinio dalį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje pažymima, jog įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).Nagrinėjamu atveju apeliantai savo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia siekiu apeliaciniame procese išsiaiškinti bylos esmę, nurodydami, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų neištyrė ir nevertino. Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniu skundu yra kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad šalys dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Savo prašyme dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme apeliantai nenurodė naujų aplinkybių ar argumentų, dėl kurių nebūtų galėję pasisakyti pirmosios instancijos teisme.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-34/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantai apie dovanojimo sutarties nuostatas, susijusias su tolesniu apdovanotojo žemės naudojimu, t. y. kad sandorio šalys privalo sudaryti žemės panaudos sutartį, tapo žinoma šio sandorio sudarymo metu (2006 m. birželio 27 d.), todėl terminas reikšti ieškinio reikalavimus dėl šio sandorio nuginčijimo pasibaigė dar 2016 m. birželio 27 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentais, jog nėra praleista ieškinio senatis, kadangi ji turi būti skaičiuojama nuo tada, kai apeliantai sužinojo apie savo pažeistas teises, t. y. kai jie gavo atsakovo ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-6152-676/2016 dėl įpareigojimo dovanotojus sudaryti panaudos sutartį, prieš tai nagrinėtoje tų pačių ginčo šalių byloje.Rašytinės bylos duomenimis nustatyta, jog 2006 m. birželio 27 d. dovanojimo sutartimi apeliantai padovanojo atsakovui 28/100 pastato – gyvenamojo namo dalis. Šios sutarties 1.3 punkte šalys numatė dovanotos gyvenamojo namo dalies gavėjo naudojimosi žemės sklypu tvarką – dovanos gavėjas žemės sklypu naudosis panaudos teise pagal sudarytą žemės sklypo panaudos sutartį. Sutartimi šalys patvirtino, jog sutartis perskaityta, suprasta dėl turinio ir pasekmių ir atitinkanti šalių valią, priimta ir pasirašyta. Be to, tai, jog šalims buvo žinoma naudojimosi žemės sklypu tvarka, patvirtina ir civilinėje byloje Nr. 2-6152-676/2016 apeliantų pateiktas atsiliepimas į ieškinį bei priešieškinis. Atsiliepime į ieškinį (2014 m. rugpjūčio 12 d.) bei priešieškinyje (2014 m. rugpjūčio 21 d.) apeliantai pripažino, jog dovanojimo sutartyje numatė, kad dovanos gavėjas žemės sklypu naudosis panaudos teise pagal sudarytą žemės sklypo panaudos sutartį. Nors apeliantai ir teigė, jog sutartį pasirašė jos neskaitę ir ją pasirašant neaptarė žemės sklypo naudojimosi tvarkos, tačiau šią apeliantų aplinkybę paneigė ne tik jų pačių priešieškinyje nurodytos aplinkybės (notarė įrašė dovanojimo sutartyje 1.3 punktą nurodydama, jog kitu būdu negalimas turto perleidimas), bet ir notarės teisme nurodytos aplinkybės, jog apie panaudos sutartį apeliantams buvo žinoma sutarties pasirašymo metu. Taigi, apeliantai neįrodė, jog apie naudojimosi žemės sklypu tvarką jie sužinojo kitu nei dovanojimo sutarties pasirašymo momentu (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes apeliantai jau ginčijo dovanojimo sandorį tik kitu pagrindu, nagrinėtoje byloje naudojosi teisine pagalba, joje, iš naujo nagrinėjant klausimą dėl įpareigojimo sudaryti panaudos sutartį, buvo kalbama ir apie dovanojimo sutarties pripažinimą niekine ir dėl to, kad tariamai žemės klausimas neišspręstas, tačiau priešieškinio reikalavimai nebuvo tikslinami. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimą – pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį ir iš šio reikalavimo išvestinį reikalavimą – grąžinti apeliantams, ką atsakovas yra gavęs šios sutarties pagrindu, pagristai atmetė CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantai nėra praleidę 10 metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl atsakovo iškeldinimo iš rūsio patalpų reikšti. Pirmosios instancijos teismas senaties terminą skaičiavo nuo 2013 m. gegužės 7 d. apelianto duoto rašytinio sutikimo AB „Lietuvos dujos“ Klaipėdos filialui, kad atsakovas į gyvenamąjį namą įsivestų gamtines dujas ir 2013 metais atliktų dujų įrengimo namo rūsyje darbus ir dujinį katilą pastatytų rūsio patalpoje. Teisėjų kolegija pritaria šiam pirmosios instancijos teismo senaties termino skaičiavimui, nes šalys nenurodė kito momento, nuo kurio būtų skaičiuojamas terminas, kada atsakovas tariamai savavališkai užėmė rūsio patalpas.

Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.394 straipsnio 2 dalies pagrindu ir atsakovo įpareigojimo grąžinti ieškovams, ką yra gavęs

Apeliantai reikšdami reikalavimą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.394 straipsnio 2 dalies pagrindu nurodė, jog notarė savavališkai įrašė sakinį į dovanojimo sutartį dėl įsipareigojimo šalims sudaryti žemės panaudos sutartį (sutarties 1.3 punktą) ir apie tai nepranešė apeliantams, neišaiškino apeliantams pareigos sudaryti tokią sutartį, tik paskelbė, kad žemės sklypas nėra dovanojamas ir lieka dovanotojų nuosavybė. Šie apeliantų argumentai nepagrįsti. Kaip jau minėta anksčiau (nutarties 28 punkte), dovanojimo sutarties 1.3 punkte šalys numatė dovanoto gyvenamojo namo dalies gavėjo naudojimosi žemės sklypu tvarką – dovanos gavėjas žemės sklypu naudosis panaudos teise pagal sudarytą žemės sklypo panaudos sutartį. Ši sutartis nuginčyta nebuvo, taigi yra galiojanti. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-706/2016).Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs kasacinį skundą pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-6152-676/2016, 2016 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-706/2016 konstatavo, jog dovanojimo sutarties 1.3 punkto lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad šalys sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė sudaryti žemės sklypo panaudos sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, kaip nurodyta anksčiau nutarties 28 punkte, apeliantai neįrodė, jog dovanojimo sutarties pasirašymo metu jiems nebuvo žinomos aplinkybės, nurodytos dovanojimo sutarties 1.3 punkte (CPK 178, 185 straipsniai), todėl šalys nepaneigė šios savo valios, išreikštos sutarties pasirašymo metu. Be to, svarbu pažymėti, jog apeliantai civilinėje byloje Nr. 2-6152-676/2016 teismo įsiteisėjusiu sprendimu įpareigoti per 30 dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su atsakovu naudojimosi žemės sklypu panaudos sutartį pagal nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, kas taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog dovanojimo sutartyje buvo išspręstas klausimas dėl naudojimosi žemės sklypu. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia CK 6.394 straipsnio pagrindu, kadangi apeliantai neįrodė, jog dovanojimo sutarties pasirašymo metu jiems nebuvo žinomos aplinkybės, nurodytos dovanojimo sutarties 1.3 punkte, t. y. kad nebuvo aptartos ir jiems žinomos teisės į žemės sklypą atsakovui dovanojant namo dalį. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs anksčiau paminėtą reikalavimą kaip nepagrįstą, pagrįstai atmetė ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą grąžinti apeliantams, ką yra gavęs 2006 m. birželio 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu.

Dėl įpareigojimo atlaisvinti užimtas patalpas

Apeliantai reikalavimą įpareigoti atsakovą atlaisvinti užimtas rūsio patalpas grindžia tuo, jog patalpos atsakovui nuosavybės teisė nepriklauso ir jas atsakovas užėmė savavališkai. Rašytinės bylos duomenimis nustatyta, 2013 m. gegužės 7 d. apeliantas davė rašytinį sutikimą atsakovui įsivesti dujas į jiems kartu nuosavybės teise priklausantį namą. Apeliantas neneigia, jog tokį sutikimą atsakovui davė, tačiau tvirtina, jog nedavė leidimo katilą pasistatyti apeliantams nuosavybės teise priklausančiame rūsyje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog logiška, jog davęs sutikimą įsivesti dujas, apeliantas suprato, jog katilas bus įrengtas namo rūsyje, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, jog atsakovas pasistatydamas katilą savavališkai užėmė rūsio patalpas. Rašytinės bylos duomenimis bei atsakovo paaiškinimais nustatyta, jog katilas pastatytas mažiausioje, nerakinamoje rūsio patalpoje, jomis atsakovas naudojasi du kartus per metus, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog, be to, jog katilas buvo pastatytas apeliantui sutikus, apeliantai nenurodė aplinkybių, kokiu būdu pažeidžiamos jų nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija pažymi, jog anksčiau, t. y. iki ieškinio pateikimo teismui (2017 m. balandžio 5 d.), apeliantai atsakovui tokio reikalavimo nereiškė, kas leidžia pagrįstai spręsti, kad apeliantai neprieštaravo, jog atsakovo dujų katilas stovėtų jiems nuosavybės teise priklausančiame rūsyje, juolab kad toks reikalavimas buvo pateiktas praėjus beveik trejiems metams po katilo pastatymo.Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nenustatyta, kad atsakovas būtų savavališkai užėmęs rūsio patalpas, pažymėtas P-2, ir kad rūsyje laikomi atsakovo daiktai pažeidžia apeliantų nuosavybės teises. Nors apeliantai nurodė, jog atsakovas savavališkai užėmė rūsio patalpas – įstatė metalines duris ir patalpą užrakino, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantai nepateikė pagrįstų įrodymų, jog atsakovo laikomi daiktai rūsyje pažeidžia apeliantų teises į nuosavybę (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenustatęs, kad atsakovas savavališkai užėmė apeliantams priklausančias rūsio patalpas ir kad atsakovo laikomi daiktai rūsyje pažeidžia apeliantų teises ir interesus, pagrįstai apeliantų reikalavimą – įpareigoti atsakovą atlaisvinti užimamas patalpas – atmetė motyvuodamas, jog nėra pagrindo taikyti apeliantų prašomą teisių gynimo būdą CK 4.98 straipsnio pagrindu.

Dėl teismo šališkumo

Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, t. y. priimdamas sprendimą vertino tik atsakovo pateiktus įrodymus, ignoruodamas apeliantų pateiktus įrodymus, todėl buvo šališkas. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas kaip vienas civilinio proceso principų įtvirtintas ir CPK 21 straipsnyje. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK I dalies VI skyriaus normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.Teisėjų kolegija pažymi, jog iš teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, teismo išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad teismas netenkino apeliantų ieškinio, neduoda pagrindo apeliantams teigti, kad teismas netyrė bylos aplinkybių, jas vertino tendencingai, juolab tai neduoda pagrindo pripažinti, jog teisėjas nagrinėdamas bylą buvo šališkas. Apeliantų nurodyti teisėjo (teismo) šališkumo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, o tai, kad apeliantams buvo priimtas nepalankus sprendimas, neduoda pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Pažymėtina, jog apeliantai nušalinimo teismui nereiškė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šį klausimą iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme. Todėl apeliantų argumentai, jog teisėjas (teismas) buvo šališkas, atmestini kaip nepagrįsti.Dėl kitų apeliantų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinį skundą atmetus, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas turėjo 600 Eur išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikiant jį apeliacinės instancijos teismui. Nustatyta, jog nurodyta suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. balandžio 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytos sumos (8.11 punktas), todėl apeliacinio skundo netenkinus šios išlaidos atsakovui turėtų būti priteistos iš apeliantų (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėjant civiline tvarka mirė apeliantė – Birutė Turauskienė. Iš pateikto į bylą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo nustatyta, jog palikėjos B. T. testamente nurodytas turto įpėdinis yra sutuoktinis. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi apeliantė Birutė Turauskienė pakeista jos teisių perėmėju apeliantu V. T.. Esant nurodytoms aplinkybėms atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui M. T. iš ieškovo V. T. 600 Eur bylinėjimosi išlaidas.