- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- e2S-217-661/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35941-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- BUAB „Statyba ir remontas“
- Atsakovas
- UAB „Motorfly“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Statyba ir remontas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Statyba ir remontas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Statyba ir remontas“ ieškinį atsakovei UAB „Motorfly“, dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 27 006,81 Eur skolą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Savo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sprendimo įvykdymo užtikrinimui areštuoti atsakovui priklausantį turtą reikalavimo sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 2 d. nutartimi ieškovės BUAB ,,Statyba ir remontas“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo turtą pareikšto reikalavimo sumai (27 006,81 Eur) netenkino.
4. Teismas įvertinęs ieškinio reikalavimo pagrįstumą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
5. Teismas pažymėjo, jog nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai manyti, jog prašoma priteisti suma atsakovei iš tiesų yra didelė arba atsakovės turtinė padėtis yra sunki, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Ieškovė, be kita ko, nepateikė objektyvių duomenų (įrodymų), kurie leistų spręsti, jog atsakovė aktyviais veiksmais siekia išvengti skolos sumokėjimo (slapstosi; ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, siekdamas paslėpti ar realizuoti priklausantį turtą, apsunkinti išieškojimą), elgiasi nesąžiningai.
6. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės vengimas atsiskaityti su ieškove, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovė BUAB „Statyba ir remontas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartį ir jos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Taip pat prašo priimti ir prijungti naujus įrodymus prie šios civ. bylos - 2019 m. birželio 30 d. balanso kopiją ir 2019 m. birželio 30 d. kreditorių sąrašo kopiją. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Apelianto akivaizdų ir kryptingą nesąžiningumą vienareikšmiškai įrodo tai, kad kaip minėta Ieškinyje, Atsakovas jau daugiau nei metus piktybiškai vengia vykdyti savo piniginius įsipareigojimus pagal nuomos sutartį, kuri buvo pasirašyta 2018 m. balandžio 11 d. tarp Apelianto ir Atsakovo, ir taikos sutartį, kuri buvo pasirašyta 2018 m. gegužės 14 d. tarp Apelianto ir Atsakovo, Apeliantui. Atsižvelgdamas į nurodytą, Apeliantas ne kartą siuntė raginimus Atsakovui dėl skolos, kuri susidarė pagal nuomos ir taikos sutartis, sumokėjimo. Vis dėlto, Atsakovas absoliučiai nebendradarbiavo su Apeliantu, nereagavo į Apelianto siųstus raginimus dėl susidariusios skolos sumokėjimo, taip pat nepaaiškino dėl kokių objektyvių priežasčių nevykdo savo įsipareigojimų Apeliantui. Atsižvelgiant į tai, kad Atsakovas ilgą laiką neatsiskaitė su Apeliantui, t. y. nepagrįstai neapmokėjo Apeliantui skolos, Apeliantui kilo abejonė dėl Atsakovo (ne)mokumo. Nurodo, kad šios aplinkybės patvirtina bendrą, kryptingą ir nesąžiningą Atsakovo elgesį Apelianto atžvilgiu, pagrindu, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, darytina vienareikšmiška išvada, kad Atsakovas Apelianto atžvilgiu yra nesąžiningas, todėl gali bandyti ir neabejotinai bandys nuslėpti pinigines lėšas ir dės visas pastangas, kad Atsakovo turimos piniginės lėšos nebūtų skirtos Apelianto Ieškinio reikalavimui patenkinti, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemonės.
7.2. Dalis Atsakovo skolos Apeliantui susidarė dar iki bankroto bylos iškėlimo Įmonei. Dėl šios priežasties tarp Atsakovo ir Apelianto buvo sudaryta taikos sutartis, kurioje Atsakovas įsipareigojo Apeliantui sumokėti 11.000,00 EUR dydžio sumą. Vis dėlto, kaip minėta, nei pagal taikos sutartį, nei pagal nuomos sutartį, Atsakovas pilnai su Apeliantu neatsiskaitė.
7.3. Argumentą, kad Atsakovui 27.006,81 EUR dydžio suma yra itin didelė neabejotinai patvirtina ir tai, jog vadovaujantis Atsakovo 2019 m. birželio 30 d. sudarytu balansu už 2019 m., beveik visą Atsakovo turtą sudaro atsargos (automobilių detalės), kurių balansinė vertė 37.649,00 EUR..
7.4. Teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių Atsakovo atžvilgiu ir šiuo atveju egzistuojant realiai grėsmei, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba įvykdymas bus apsunkintas, būtų pažeistas bankroto procesui keliamas pagrindinis tikslas - patenkinti kreditorių reikalavimus kuo didesne apimtimi, taip pat būtų pažeistos ne tik bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisės, bet ir viešasis interesas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
9. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
10. Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacijos ribas, šios išvados teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nenustatymu.
11. Kaip minėta, antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018).
12. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas, be sudėtingos atsakovo turtinės padėties taip pat nurodė aplinkybes, kad atsakovas elgėsi netinkamai – laiku neapmoka skolos, nereaguoja į raginimus.
13. Taigi, nors apeliantė itin akcentuoja atsakovo sunkią turtinę padėtį, tačiau tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Aplinkybės, kad atsakovas skundo padavimo metu turi įsiskolinimų kreditoriams, nepatvirtina jo nesąžiningo elgesio.
14. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien ieškinio sumos dydis, koks jis bebūtų, savaime negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, vertinant, ar gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, tačiau, minėta, vien šis kriterijus nėra pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės buvimo padaryti. Šio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018 ir kt.). Taigi, priešingai nei nurodo ieškovė, ieškinio sumos kriterijus gali būti vertinamas tik kaip papildomas argumentas, esant atsakovo nesąžiningumo įrodymų, tačiau ne kaip savaime pakankamas asmens turto areštui, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, taikyti.
15. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus – turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).
16. Įvertinęs bylos duomenų visumą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aplinkybių ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai daryti prielaidą, jog atsakovas nesąžiningai vengs ar gali vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą, ieškovė nenurodė, todėl, įvertinęs visus pirmiau šioje nutartyje aptartus prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymui aktualius aspektus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo metu byloje nėra įrodyta grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, taigi nėra ir teisėto pagrindo atsakovo turto areštui taikyti (CPK 178, 185 straipsniai).
17. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.