Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės, Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. J., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu trims (3) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, subendrintos dalinio sudėjimo būdu – prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, po to subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnį, ir paskirta galutinė subendrinta dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmė.

Taikant Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnio 1 dalį, 2 dalį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir paskirta galutinė vienerių (1) metų keturių (4) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikymo laikas nuo 2018 m. gegužės 23 d. 15.12 val. iki 2018 m. gegužės 25 d. 11.35 val. (dvi paros).

Iš R. J. priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 1959,11 Eur civiliniam ieškiniui atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. J. nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 21 d., apie 20 val., prie prekybos centro „ (duomenys neskelbtini)“ įėjimo, esančio (duomenys neskelbtini), kerštaudamas dėl tariamo A. D. sumušimo, kumščiu smūgiavo ant įvažiavimo į požeminį garažą aukštos atbrailos (pakylos) sėdinčiam A. K. į veidą. Dėl suduoto smūgio A. K. patyrė kairiojo skruostikaulio lanko lūžį, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuo suduoto smūgio A. K. krito ant galvos iš 2,30 m aukščio bei patyrė kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo kairėje ir po kietuoju smegenų dangalu dešinėje smilkininėje pamatinėje srityje, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, spyrė ir kumščiu smūgiavo ne mažiau kaip keturis kartus šalia buvusiam G. A. į veidą ir krūtinę, padarydamas nosies kaulų ir viršutinio žandikaulio kairiojo žandinio ančio srities lūžimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei kairio antakio ir krūtinės ląstos sumušimus nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Šiais savo įžūliais nusikalstamais veiksmais R. J. pademonstravo nepagarbą praeiviams ir parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “ lankytojams, stebėjusiems šio nusikaltimo padarymą, sutrikdė pašalinių žmonių rimtį ir tvarką.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo baudžiamojoje byloje atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. sausio 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba, patenkinus jo apeliacinį skundą, priimti naują nuosprendį ir paskirti jam kitą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

2.1. Apelianto tvirtinimu, jis parodymų niekada nekeitė, padėjo policijai atskleisti visas įvykio aplinkybes, tačiau ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras tinkamai neidentifikavo jo veiksmų nukentėjusiesiems, nes faktiškai kaltinimą jam suformulavo pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytus nukentėjusiųjų asmenų sveikatos sutrikdymus, t. y. pagal įvykio pasekmes. Dėl šios priežasties ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas nesiėmė pakankamų priemonių, kad visiškai būtų atkurta įvykio eiga ir jo veiksmų mechanizmas. Todėl ikiteisminio tyrimo metu nebuvo teisingai nustatyta jo nusikalstamų veiksmų tyčia, o kaltinimas jam buvo suformuluotas nekonkrečiai, neaiškiai ir nekvalifikuotai. Tačiau teismas visais atvejais privalo išsamiai ištirti byloje surinktus įrodymus ir tinkamai kvalifikuoti kaltinamo asmens veiksmus, nepaisant to, kad baudžiamasis procesas įvyko sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas įstatymu. Skundžiamame nuosprendyje nėra aiškiai ir konkrečiai nurodytos jo padarytos trys nusikalstamos veikos, iš esmės atlikta kaltinamojo akto apžvalga ir trumpai išdėstyti teismo motyvai. Dėl nuosprendyje netinkamai išdėstyto kaltinimo jis negali suprasti, už ką konkrečiai buvo nuteistas pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos BK straipsnius. Dėl netinkamai suformuluoto kaltinimo jam yra suvaržyta galimybė tinkamai pasirengti apeliaciniam procesui.

2.2. Apelianto nuomone, jis be pagrindo buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, kadangi nebuvo nustatytas nė vienas asmuo, kuriam būtų buvusi sutrikdyta rimtis, o be to, jo nusikalstamų veiksmų tikslas buvo atkeršyti asmenims už A. D. sumušimą, t. y. jo tyčia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, jo tikslas buvo sudrausminti nukentėjusiuosius A. K. ir G. A. dėl A. D. sumušimo.

2.3. Apelianto teigimu, jis sudavė smūgius nukentėjusiesiems vieno įvykio metu tuo pačiu laiku ir tuo pačiu tikslu, t. y. kad sudrausmintų asmenis dėl A. D. sumušimo. Smūgių sudavimas nebuvo jo tikslas, kad atskirai sužalotų kiekvieną asmenį, todėl jo veiksmai dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo turėjo būti kvalifikuoti ne pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, tačiau pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad dėl nukentėjusiojo A. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kadangi dėl šio asmens sveikatos sutrikdymo jis buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apelianto tvirtinimu, jis neturėjo tikslo sunkiai sutrukdyti nukentėjusiojo A. K. sveikatą, kadangi jo tikslas buvo atkeršyti už A. D. sumušimą. A. K. sunkų sveikatos sutrikdymą patyrė ne dėl tiesioginės jo tyčios, tačiau dėl įvykio metu nenumatytų faktinių aplinkybių, t. y. A. K. nugriuvus nuo betoninės sienelės žemyn. Apelianto nuomone, jo nusikalstami veiksmai dėl A. K. sunkaus sveikatos surikdymo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį, kadangi jo tikslas buvo atkeršyti A. K. už A. D. sumušimą, o ne tyčia sunkiai sutrikdyti jo sveikatą. Nuteistojo R. J. teigimu, jis dėl susijaudinimo nenumatė, kad A. K. nugrius nuo betoninės sienelės ir patirs sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. jis dėl nusikalstamo nerūpestingumo nenumatė galimų sunkių įvykio padarinių.

2.4. Apelianto teigimu, kadangi jo nusikalstami veiksmai dėl A. K. sunkaus sveiktos sutrikdymo nebuvo kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl prokuroras ir teismas iš esmės pripažino, kad jo veiksmai nebuvo atlikti dėl chuliganiškų paskatų. Esant tokiai faktinei aplinkybei, nebuvo pagrindo jį nuteisti atskirai pagal BK 284 straipsnį, nes leistinais įrodymais nebuvo nustatytas viešosios tvarkos pažeidimas. Nukentėjusiųjų neteisėti veiksmai prieš A. D. buvo pagrindinė konflikto priežastis tarp jo ir nukentėjusiųjų A. K. bei G. A., jis neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ar tyčia sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą.

2.5. Nuteistasis R. J. nurodo, kad jis visiškai pripažino įvykio aplinkybes, nuoširdžiai gailisi dėl atsiradusių neigiamų įvykio pasekmių nukentėjusiesiems, atlygino nukentėjusiesiems materialinę žalą, su Klaipėdos teritorine ligonių kasa sudarė sutartį, pagal ją įsipareigojo per 24 mėnesius visiškai atlyginti 1959,11 Eur dydžio materialinę žalą. Dėl šių faktinių aplinkybių, jo nusikalstamus veiksmus atitinkamai perkvalifikavus, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, jam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

2.6. Be to, apelianto tvirtinimu, teismas nepagrįstai iš jo priteisė Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 1959,11 Eur dydžio materialinę žalą, kadangi nuosprendžio priėmimo metu, vykdydamas sudarytą sutartį, jis jau buvo sumokėjęs penkių kalendorinių mėnesių dydžio įmokas į Klaipėdos teritorinės ligonių kasos banko sąskaitą, todėl civilinis ieškinys turėjo būti netenkintas arba paliktas nenagrinėtas.

3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. teigia, kad kaltinimas jam buvo suformuluotas neaiškiai, nusikalstamos veikos dėl nukentėjusiesiems sukelto sveikatos sutrikdymo buvo kvalifikuotos pagal pasekmes, tačiau pagrindinė konflikto priežastis tarp jo ir nukentėjusiųjų A. K. bei G. A. buvo nukentėjusiųjų neteisėti veiksmai prieš A. D., todėl jo nusikalstamų veiksmų tikslas buvo atkeršyti už A. D. sumušimą, nukentėjusiuosius A. K. ir G. A. sudrausminti, jis neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ar tyčia sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą, o A. K. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl įvykio metu nenumatytų faktinių aplinkybių, jam nugriuvus nuo betoninės sienelės. Jo nusikalstami veiksmai dėl A. K. sužalojimo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį, juolab, negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes jis dėl A. K. sveikatos sutrikdymo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Taip pat apelianto teigimu, buvo neteisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, o bausmė jam skirtina, nesusijusi su laisvės atėmimu.

7. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. teigė, kad jis nesuprato jam pareikšto kaltinimo. Tačiau pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys parodo priešingai. 2018 m. gegužės 24 d. įteikiant R. J. pranešimą apie įtarimą dėl A. K. sukelto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir jį, apklausiant dalyvavo gynėja advokatė D. Ivanauskaitė (t. 2, b. l. 47, 49–51). Apklaustas kaip įtariamasis R. J. parodė, kad jam įtarimas suprantamas ir viskas aišku, jis nurodė ne tik nukentėjusiojo A. K. sužalojimo aplinkybes, bet parodė, kad sumušė ir kitą asmenį. 2018 m. birželio 13 d. buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje, nuteistasis R. J. pareiškė, kad jam gynėjas nereikalingas, jis parodė nukentėjusiųjų A. K. ir G. A. sužalojimo aplinkybes (t. 2, b. l. 57, 59–60). 2018 m. spalio 4 d. R. J. buvo įteiktas įtarimas dėl A. K. sukelto sunkaus, G. A. – nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo. Kad apklausos metu dalyvautų gynėjas, nuteistasis R. J. nepageidavo, parodė, kad įtarimo esmė jam suprantama ir aiški (t. 2, b. l. 71, 73, 75–76). Supažindinimo su bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą metu nuteistasis R. J. pareiškė žodžiu bei pats parašė raštiškai, kad išsamiai susipažinti su byla nepageidauja, nes jam viskas byloje aišku, prašymų, papildymų neturėjo, kad dalyvautų gynėjas atsisakė (t. 2, b. l. 88, 94, 96). Teisiamajame posėdyje nuteistasis R. J. taip pat pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, kaltę pripažino (t. 2, b. l. 123), buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas (t. 2, b. l. 125). Todėl nuteistojo R. J. apeliacinio skundo teiginys, kad jam neva nebuvo suprantamas pareikštas įtarimas, vėliau ir kaltinimas dėl A. K. sukelto sunkaus, G. A. – nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo, vertintinas kritiškai, kaip siekimas sušvelninti savo padėtį. Kartu pažymėtina, kad tai, jog nuteistasis R. J. suprato, kuo yra įtariamas ir vėliau kaltinamas, aiškiai matyti ir iš jo paties duotų parodymų ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisiamajame posėdyje, kur jis būtent dėl jam įtarime, o vėliau ir dėl kaltinime nurodytų visų trijų nusikalstamų veikų – vienas aplinkybes pripažino, o kitas neigė.

8. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

9. Apelianto teigimu, jo nusikalstami veiksmai dėl nukentėjusiajam A. K. sukelto sunkaus sveikatos sutrikdymo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį, kadangi jis norėjo atkeršyti A. K. ar jį sudrausminti už A. D. sumušimą, taip, kaip ir G. A., todėl kartu neturėjo ir tyčios sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą ar pažeisti viešąją tvarką.

10. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teisiamajame bei apeliaciniame teismų posėdžiuose ištirtas faktines įvykio, jo eigos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo A. K. ir nuteistojo R. J. elgesiu bei veiksmais, nuteistojo individualias savybes, kvalifikuoti R. J. nusikalstamą veiką dėl A. K. sukelto sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 136 straipsnį nėra jokio pagrindo.

11. BK 136 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Pagal šio BK straipsnio prasmę staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kai daromas teisės (baudžiamosios ar administracinės) pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną.

12. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. K. apklaustas nebuvo, nes buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo A. K. parodymų visumos nustatyta, kad jam sėdint ant aukštos atbrailos, netoli parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “, kur kartu su juo buvo ir G. A., prie jų priėjo vyriškis ir be jokios priežasties, suduodamas smūgį ar smūgius į krūtinę, jį nuo atbrailos nustūmė, jis nukrito ant grindinio. Ar sudavė smūgį į veidą, nukentėjusysis neprisiminė. To vyriškio jis nepažinojo, atpažino jį iš jam pateiktų nuotraukų. Vėliau jį nustūmęs vyriškis lankė jį ligoninėje, kartojo, kad yra kaltas (t. 1, b. l. 59–60, 61–62, 67–68).

12.1. Tam, kad būtų patikrintas nukentėjusiojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumas, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nukentėjusįjį A. K. apklausė apeliaciniame teismo posėdyje. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis A. K. teigė, kad neprisimena, ar nuteistasis R. J. pavartojo kokius nors veiksmus prieš jį, ar tiesiog susvirduliavęs užgriuvo ant jo, ir jis nukrito ant grindinio (t. 2, b. l. 179–180).

12.2. Šiuo atveju dėl apeliaciniame teismo posėdyje duotų nukentėjusiojo A. K. parodymų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad duodamas parodymus, iki to momento, kai jam buvo suduotas smūgis, jis prisiminė visas aplinkybes, tačiau tik tas, kurios nebuvo tiesiogiai susijusios su jam suduotu smūgiu. Nukentėjusysis A. K. nuteistajam R. J. pretenzijų neturi, be to, jie buvo neseniai susitikę, todėl neabejotinai yra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis stengėsi išvengti duoti nuteistajam R. J. nenaudingus parodymus.

13. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog nukentėjusiajam A. K., sėdinčiam ant atbrailos, sudavė smūgį, ir nukentėjusysis nuo suduoto smūgio nuvirto ant grindinio, neneigė ir pats nuteistasis R. J..

13.1. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo R. J. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną, jam rūkant savo namų balkone, pamatė į kiemą ateinantį A. D., jis jam pasakė, jog jį kažkas sumušė prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “. Nuteistasis pasiūlė išsiaiškinti. Nuėjęs prie parduotuvės „ (duomenys neskelbtini)“, pamatė sėdinčius tris asmenis, iš jų vienas pasišalino. Paklausęs, kodėl „prisikabino“ prie A. D., nukentėjusiajam A. K. trenkė į krūtinę ir šis nukrito iš nemažo aukščio. A. K. nukritus, G. A. pasakė necenzūrinių žodžių. Tada jis užpuolė G. A., kelis kartus smūgiavo jam į veidą ir krūtinę, spyrė. Pažiūrėjęs, kad A. K. guli ant grindinio, pamatęs, kad jis nukrito tikrai iš aukštai, nuėjo. Kodėl sudavė smūgį A. K. pirmam, pats nesuprato (t. 2, b. l. 123–124).

13.2. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų kaip įtariamojo R. J. parodymų taip pat nustatyta, kad įvykio dieną, jam rūkant savo namų balkone, pamatė į kiemą ateinantį A. D., jis jam pasakė, jog jį kažkas sumušė prie parduotuvės „ (duomenys neskelbtini)“. Nuteistasis net neprisiminė, ar A. D. iš viso prašė jo nueiti pasiaiškinti su jam smūgiavusiu asmeniu, nesakė ir kas jam smūgiavo, jis to ir nesiaiškino. Priėjęs prie netoli esančios parduotuvės „ (duomenys neskelbtini)“ įvažiavimo į požeminį garažą, pamatė, jog sėdi trys nepažįstami vyrai, vienas iš jų pasišalino. Vyrą, kuris buvo su akiniais ir sėdėjo ant atbrailos, pastūmė į krūtinę ir jis nukrito aukštielninkas nuo atbrailos žemyn. Matė jį gulintį, jam iš galvos bėgo kraujas. Kai vyras nukrito nuo atbrailos, kitam vyriškiui kažką pasakius, o jam pagalvojus, kad vyriškis gali suduoti smūgį jam pirmas, nieko nelaukęs jam smūgiavo į veidą, sudavė gal keturis smūgius, įspyrė į šoną (t. 2, b. l. 49–50, 75–76).

13.3. Pažymėtina, kad visų pirma, jeigu A. D. ir buvo sumuštas, tai įvyko ne prie R. J.. Tačiau specialisto išvadoje Nr. G 905/2018 (03) net nekonstatuota, kad 2018 m. gegužės 21 d. A. D. iš viso būtų buvę padaryti kokie nors sužalojimai, jam nustatyti ant kūno likę randai nuo žaizdų, padarytų iki apžiūros mažiausiai kaip prieš 6 mėnesius (t. 2, b. l. 16). Be to, bylos duomenimis iš esmės nenustatyta, kad A. D. būtų buvęs nuteistajam R. J. tiek artimas, kad R. J., sužinojęs net ir apie jo sumušimą, būtų turėjęs pagrindo susijaudinti. Nagrinėjamu atveju skiriasi nuteistojo R. J. ir liudytojo A. D. parodymai ir dėl to, kaip jie įvykio dieną susitiko. Kaip jau aptarta, nuteistasis R. J. parodė, kad jis tiesiog, rūkydamas savo namų balkone, pamatė į kiemą ateinantį A. D., o A. D. teigė, kad jis nuteistajam R. J. paskambino. Tačiau, jeigu ir tikėti, kad A. D. paskambino R. J., tai ne kaip artimam draugui, o tik kaip kaimynui, pats akcentavo, kad R. J. buvęs boksininkas (t. 1, b. l. 192–193). Iš byloje objektyviai nustatytų aplinkybių aiškiai matyti, kad nagrinėjamu atveju visiškai nebuvo ta situacija, dėl kurios nuteistasis R. J. iš esmės patyrė bent kokį stresą, juolab, kuris būtų galėjęs paveikti nuteistąjį R. J. taip, kad sukeltų jam staigų labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną, jis dėl patirto emocinio streso nebebūtų galėjęs suvokti ir kontroliuoti savo veiksmų. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų kaip įtariamojo ir kaip liudytojo A. D. parodymų nustatyta, kad jis tik pasakė, kad buvo sumuštas, bet net neprašė, jog nuteistasis R. J. eitų ir išsiaiškintų dėl jo sumušimo, juolab, pavartotų fizinį smurtą, o R. J. nieko A. D. ir neklausinėjo, pats pripažino, kad jis iš karto pasisiūlė nueiti ir neva pasiaiškinti su A. D. sumušusiu asmeniu. A. D. patvirtino, kad R. J. sudavė kumščiu stiprų smūgį nukentėjusiajam A. K. į veidą, nuo smūgio A. K. nukrito nuo atbrailos žemyn (t. 1, b. l. 192–193, t. 2, b. l. 26–27). Pažymėtina, kad ne tik iš liudytojo A. D., bet ir iš paties nuteistojo R. J. parodymų nenustatyta, kad jis sužinojęs apie A. D. sumušimą, būtų susijaudinęs ar panašiai. Prieš suduodamas smūgį A. K., nuteistasis R. J. net nežinojo, ar A. K. iš viso bendravo su A. D.. Teisiamajame posėdyje nuteistasis R. J. ir pats negalėjo parodyti, kodėl sudavė smūgį būtent A. K.. Nors ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo G. A. parodymai kaip ir nepaneigtų aplinkybės, kad A. D. parodė į A. K., ir R. J. šiam iš karto sudavė smūgį į veidą, nuo kurio A. K. nukrito nuo aukštos atbrailos, tačiau apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas A. D. parodė, kad jis dėl girtumo ir pats nežinojo, kas jį sumušė, pats į medikus nesikreipė (t. 2, b. l. 177–178). Ir ši liudytojo A. D. nurodyta aplinkybė nepaneigia specialisto išvadoje Nr. G 905/2018 (03) užfiksuotų duomenų, kad A. D. iš viso net nebuvo sumuštas.

13.4. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 889/2018(03) konstatuota, kad A. K. nustatyti kaukolės skliauto kairės pusės ir pamato kaulų lūžiai, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo kairėje ir po kietuoju smegenų dangalu dešinėje smilkininėje pamatinėje srityje, kairio skruostikaulio lanko lūžis, kraujosruva kairės akies vokuose ir paakyje, dešinio kelio sąnario sumušimas su poodine kraujosruva sąnario priekiniame paviršiuje, kairio kelio sąnario priekinio paviršiaus poodinė kraujosruva ir smulkūs odos nubrozdinimai bei poodinė kraujosruva sąnario šoniniame paviršiuje. Pagrindiniai galvos sužalojimai: kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai, kraujo išsiliejimas virš ir po kietuoju smegenų dangalu atsirado nukritus iš aukščio ant galvos, galbūt nukritus iš trijų metrų aukščio. Kairio skruostikaulio lanko lūžis galėjo gautis nuo į kairį skruostą kumščiu suduoto smūgio. Kairės akies vokų ir paakio kraujosruva atsirado ne nuo į šią vietą suduoto smūgio, o dėl akiduobės sienelių lūžio. Kelių sąnarių paviršiniai sužalojimai būdingi griuvimui ar suklupimui, atsitrenkus į kietą pagrindą. A. K. patirtas kaukolės pamato kaulų lūžis vertinamas kaip sužalojimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. Vertinant atskirai, kairio skruostikaulio lūžis yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto (t. 1, b. l. 85–86).

13.5. Nors nuteistasis R. J. neigė sudavęs nukentėjusiajam A. K. smūgį kumščiu į veidą, tačiau nukentėjusiojo A. K. sužalojimo mechanizmas objektyviai atskleistas specialisto išvadoje, kur aiškiai konstatuota, kad kairio skruostikaulio lanko lūžis galėjo gautis nuo į kairį skruostą kumščiu suduoto smūgio. Faktą, kad smūgis nukentėjusiajam A. K. buvo suduotas būtent į veidą, patvirtino ir liudytojas A. D. bei nukentėjusysis G. A. (t. 1, b. l. 90–92). Tai, jog nuo suduoto smūgio nukentėjusiajam A. K. lūžo kairysis skruostikaulio lankas, aiškiai parodo, kad smūgis buvo stiprus, vienareikšmiškai apgalvotas ir kryptingas nuteistojo R. J. veiksmas.

13.6. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis R. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam A. K. tikrai ne dėl didelio susijaudinimo, bet tyčia, tiesiog norėdamas pademonstruoti savo fizinę jėgą ir pranašumą prieš kitus asmenis, o nuo suduoto stipraus smūgio į veidą, A. K., nukritęs nuo atbrailos, patyrė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

14. Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas – sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Taip pat pažymėtina, kad nusikalstama veika laikoma padaryta tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali jį sužaloti ir to norėjo. Tiesioginė neapibrėžta tyčia yra tada, kai kaltininkas siekia sutrikdyti žmogaus sveikatą, tačiau nekonkretizuoja galimų padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai siekia bet kurio iš jų atsiradimo. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281/2008, Nr. 2K-469/2007).

15. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, vertinant nuteistojo R. J. veiksmus, konstatuotina, jog, suduodamas stiprų smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą, konkrečiai į veidą, sėdinčiam ant aukštos atbrailos, kurią jis aiškiai matė ir apie ją žinojo, psichinės sveikatos sutrikimų neturintis, taigi, normalaus protinio išsivystymo, gyvenimišką patirtį turintis R. J., kaip jis teisiamajame posėdyje pats patvirtino – buvęs boksininkas, turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad jis, suduodamas smūgį, gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti dėl suduoto smūgio, bet nukentėjusysis nuo suduoto smūgio gali nukristi nuo aukštos atbrailos. Pažymėtina, kad paties nuteistojo R. J. teigimu, jis jau atėjo prie nukentėjusiojo, turėdamas tikslą atkeršyti, t. y. neabejotinai siekė sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, ir nieko net nesiaiškinęs, iš karto sudavė stiprų smūgį nukentėjusiajam į veidą, tačiau galimų padarinių nukentėjusiojo sveikatai nekonkretizavo, buvo jiems abejingas. Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų nustatyta, kad netoli prekybos centro „ (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), prie įvažiavimo į požeminį garažą, šalia atbrailos, ant kurios sėdėjo nukentėjusysis A. K., ir ant gretimo pastato sienos, matomos dėmės, panašios į kraują, o ant grindinio stebima apie 20 cm skersmens bala, panaši į kraują (t. 1, b. l. 29–30, 32–36). Nuteistasis R. J. patvirtino, kad jis matė, jog nukritusiam nuo aukštos atbrailos ir gulinčiam A. K. iš galvos bėgo kraujas, pats pažiūrėjo ir iš įvykio vietos pasišalino. Ir tai aiškiai parodo, kad R. J. buvo nesvarbu, kokie padariniai nukentėjusiajam A. K. gali kilti. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog nuteistasis R. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog teismų praktikoje, kai yra nustatoma tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Todėl nuteistojo R. J. veika kvalifikuota ir jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – už sunkų sveikatos sutrikdymą – pagrįstai ir teisėtai.

16. Iš byloje surinktų, teisiamajame ir apeliaciniame teismo posėdžiuose ištirtų duomenų objektyviai nustatyta, kad nuteistasis R. J. taip pat tyčia nesunkiai sutrikdė ir nukentėjusiojo G. A. sveikatą.

16.1. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklausto kaip liudytojo G. A. parodymų nustatyta, kad po to, kai nuteistasis R. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam A. K. į veidą, ir šis nukrito nuo aukštos atbrailos, nukentėjusysis G. A., reaguodamas į tokius R. J. veiksmus, jam pasakė: „ką tu, (necenzūrinis žodis) padarei, žmogų užmušei“, ir R. J. iš karto G. A. spyrė į veidą, nuo smūgio jis atsitrenkė į sieną ir nukrito ant žemės, po to R. J. spyrė jam dar kelis kartus (t. 1, b. l. 90–92, 93–94, 97–98). Apeliaciniame teismo posėdyje perskaičius nukentėjusiojo G. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 93–94), nukentėjusysis G. A. juos patvirtino (t. 2, b. l. 178–179). Pažymėtina, kad, kaip jau buvo aptarta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nuteistasis R. J. ir pats neneigė, jog jis užpuolė G. A., kelis kartus smūgiavo jam į veidą ir krūtinę, spyrė dėl to, kad G. A. pasakė necenzūrinių žodžių. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. J. tvirtino, kad jis sumušė G. A. neva dėl to, kad pagalvojo, jog G. A. gali suduoti smūgį jam pirmas, todėl nieko nelaukęs jam smūgiavo į veidą, sudavė gal keturis smūgius, įspyrė į šoną (t. 2, b. l. 49–50, 75–76). Akivaizdu, kad G. A., matydamas, jog nuo R. J. suduoto smūgio A. K. nukrito nuo aukštos atbrailos, jis sureagavo į tokią situaciją, neabejotinai dėl to išsigando ir net pagalvojo, kad A. K. nebegyvas. Tuo tarpu R. J. buvo visiškai nesvarbu, kokios kils pasekmės A. K. dėl jo veiksmų. Nuteistojo R. J. parodymai aiškiai parodo, kad jam nebuvo svarbu, dėl ko suduoti G. A. smūgius – ar dėl to, kad jis pasakė jam necenzūrinių žodžių ar dėl to, kad neva norėjo išvengti G. A. smūgio, t. y. jis sudavė G. A. smūgius tiesiog dėl logiškai suprantamos G. A. reakcijos į neteisėtus R. J. veiksmus. Liudytojo A. D. parodymai taip pat patvirtina aplinkybę, kad G. A. jokių veiksmų prieš R. J. neatliko, iš karto po to, kai R. J. sudavė smūgį A. K., jis puolė mušti ir A. A. (t. 1, b. l. 192–193, 26–27). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 994/2018(03) konstatuota, kad G. A. padarytas nosies kaulų ir viršutinio žandikaulio kairiojo žandinio ančio srities lūžimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o kairio antakio ir krūtinės ląstos sumušimas yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 114–116).

16.2. Nagrinėjamu atveju nėra jokios abejonės dėl to, kad jau kaip ir buvo aptarta, normalaus protinio išsivystymo, gyvenimišką patirtį turintis R. J., kaip jis teisiamajame posėdyje pats patvirtino – buvęs boksininkas, turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad jis suduodamas smūgius ir spirdamas nukentėjusiajam G. A. į gyvybiškai svarbų organą – galvą, konkrečiai į veidą, kitas kūno vietas, gali nukentėjusįjį G. A. sužaloti. Ir taip elgdamasis neabejotinai siekė sutrikdyti nukentėjusiojo G. A. sveikatą. R. J. buvo nesvarbu, kokie padariniai nukentėjusiajam G. A. gali kilti. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog nuteistasis R. J. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. A. sveikatą, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tačiau šiuo atveju nuteistojo R. J. nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota ir jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą – už nesunkų dviejų ar daugiau žmonių sužalojimą. Pažymėtina, kad R. J. skundžiamu nuosprendžiu už nukentėjusiajam A. K. sukeltą sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. pagal atsiradusius padarinius, nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, o G. A. padarė kitokio masto sveikatos sutrikdymą, t. y. nesunkų, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl jo nusikalstama veika iš BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikuotina į BK 138 straipsnio 1 dalį.

17. BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018).

17.1. Teismų praktikoje yra nuosekliai išaiškinta, kad BK 284 straipsnio prasme viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K367/2012, 2K-27/2013 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad šiame kontekste kitais įvykio vietoje galinčiais atsirasti asmenimis laikomi tiesiogiai įvykyje nedalyvaujantys asmenys, t. y. bet kokie asmenys, išskyrus kaltininką ir nukentėjusįjį. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-450/2010). Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista, matant žmonių miniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-511/2015, 2K-3-489/2018).

17.2. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nuteistasis R. J. viešoje vietoje, prie prekybos centro „ (duomenys neskelbtini)“, gegužės mėnesį, apie 20 val., kur neabejotinai tokiu laiku visada būna žmonių, šviesios paros metu, sumušė net du asmenis – A. K., sėdinčiam ant atbrailos, sudavė smūgį į veidą, nuo jo jis nukrito ant grindinio ir gulėjo iki tol, kol atvyko greitoji medicinos pagalba, jam iš galvos bėgo kraujas, o G. A. mušė kumščiais ir spardė, todėl tokiais veiksmais neabejotinai demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Šiuo konkrečiu atveju tai, jog į įvykio vietą nebuvo atėję pašalinių žmonių arba jie nebuvo nustatyti, savaime nereiškia, kad toks R. J. elgesys neatkreipė aplinkinių dėmesio ir iš tolo, jie nebuvo nuo tokio elgesio šokiruoti ir panašiai, be to, jie galėjo nesiartinti jau vien dėl išgąsčio. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir iš liudytojo A. D. parodymų nustatyta, kad netoli įvykio vietos yra ne tik prekybos centras, bet ir gyvenamieji namai, todėl ne tik praeiviai, bet ir šalia namuose gyvenantys gyventojai turėjo galimybę matyti nuteistojo R. J. neteisėtus veiksmus (t. 2, b. l. 26–27). Tokie liudytojo parodymai tik patvirtina manymą, kad R. J. įžūlus elgesys visiškai galėjo atkreipti aplinkinių dėmesį ir juos šokiruoti. Nuteistasis R. J. neabejotinai privalėjo suvokti ir suvokė, kad elgiasi itin įžūliai, savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau taip elgtis norėjo – kaip jau aptarta, tyčia sumušęs vieną asmenį, jis sumušė dar ir kitą, jam buvo suduota kumščiu ir spirta ne mažiau kaip keturis kartus. Pažymėtina, kad nuteistasis R. J., jau eidamas į įvykio vietą, jo teigimu, atkeršyti A. D. sumušusiems asmenims, suvokė, kad tai vieša vieta, prie parduotuvės, kur yra žmonių, tačiau nekreipdamas į tai dėmesio, tyčia elgėsi itin įžūliai ir nusikalstamai. Todėl atsižvelgiant į visą situaciją, patį įvykį ir neabejotinai įvykio vietą, nuteistojo R. J. nusikalstama veika kvalifikuota ir jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 284 straipsnį pagrįstai ir teisėtai.

18. Perkvalifikavus nuteistojo R. J. nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, iš naujo peržiūrimas ir bausmės skyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

18.1. Skirdamas bausmę nuteistajam R. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgia į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, pirmosios instancijos teismo nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kadangi nesant apeliacinio skundo nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, jo padėties pabloginti negali (BPK 320 straipsnio 4 dalis), bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 60 straipsnis).

18.2. Nors nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nuteistasis R. J. anksčiau neteistas, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, atsiprašė nukentėjusiojo G. A., jis jam pretenzijų neturi, susitarė su Klaipėdos teritorine ligonių kasa dėl žalos atlyginimo, tačiau nusikalstamą veiką, nukreiptą į žmogaus sveikatą, padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia iš karto po to, kai tiesiogine neapibrėžta tyčia sukėlė nukentėjusiajam A. K. sunkų sveikatos sutrikdymą, o tai parodo didesnį nuteistojo pavojingumą. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti nuteistąjį R. J. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, R. J. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos dydį nustatant žymiai mažesnį nei BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, kartu konstatuojant, jog mažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką – nesunkų sveikatos sutrikdymą – nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

18.3. Kadangi padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir kategorijoms pagal BK 11 straipsnį (nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), be to, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 284 straipsnį, bendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnes pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį paskirtas bausmes.

18.4. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. savo kaltę pripažino tik iš dalies, ginčijo padarytų nusikalstamų veikų kaltės formą, apeliaciniame teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas, tačiau, nesant apeliacinio skundo nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas pabloginti nuteistojo padėties negali (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismo taikytos BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalių nuostatos nenaikintinos.

19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis R. J. buvo sumokėjęs penkių kalendorinių mėnesių dydžio įmokas į Klaipėdos teritorinės ligonių kasos banko sąskaitą, todėl civilinis ieškinys turėjo būti netenkintas arba paliktas nenagrinėtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria tenkintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys ir iš nuteistojo R. J. priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 1959,11 Eur (CK 6.283 straipsnio 1 dalis).

19.1. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2010 m. liepos 12 d. direktoriaus įsakymo Nr. 1K-136 „Dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 10 punkte numatyta, kad Teritorinės ligonių kasos atsakingasis darbuotojas, apskaičiavęs žalos dydį arba gavęs duomenis apie jos dydį, priima vieną iš šių sprendimų: pareiškia civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje (10.1 punktas); pareiškia pretenziją draudimo bendrovei (10.2 punktas); pareiškia ieškinį civilinėje byloje (10.3 punktas); išsiunčia pranešimą skolininkui dėl savanoriško žalos atlyginimo (10.4 punktas) (Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2017 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 1K-204 redakcija).

19.2. Nagrinėjamu atveju, Klaipėdos teritorinė ligonių kasa 2018 m. liepos 3 d. pateikė ieškinį dėl 1959,11 Eur žalos atlyginimo už nukentėjusiųjų A. K. ir G. A. gydymą, prašė šią sumą priteisti iš kalto asmens (t. 1, b. l. 137–138), t. y. Teritorinės ligonių kasos atsakingasis darbuotojas priėmė vieną iš Apraše numatytų sprendimų – pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje (10.1 punktas). Tarp R. J. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos buvo sudaryta sutartis dėl 1959,11 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui savanoriško atlyginimo 2018 m. rugpjūčio 1 d., t. y. jau po to, kai Teritorinė ligonių kasa pateikė ieškinį baudžiamojoje byloje. Nagrinėjant bylą teisme, 2018 m. lapkričio 29 d. buvo gautas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus A. B. prašymas nagrinėti bylą nedalyvaujant civilinio ieškovo atstovui, direktorius pareikštą ieškinį palaikė (t. 2, b. l. 114), t. y. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa pareikšto ieškinio palikti nenagrinėto arba jo netenkinti neprašė, nuteistasis R. J. apie atlygintos žalos dalį pirmosios instancijos teismui duomenų nepateikė.

19.3. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, 2018 m. rugpjūčio 1 d. tarp R. J. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos sudaryta sutartis dėl 1959,11 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui savanoriško atlyginimo jau po to, kai Klaipėdos teritorinė ligonių kasa pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje, tai, kad nuteistasis R. J. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai dalį žalos jau yra atlyginęs (t. 2, b. l. 183), vertintina kaip teigiamai nuteistąjį charakterizuojanti aplinkybė, į ją buvo atsižvelgta skiriant nuteistajam bausmę. Ir šiuo atveju tarp R. J. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos sudaryta sutartis dėl 1959,11 Eur žalos atlyginimo, nesant Klaipėdos teritorinės ligonių kasos prašymo ieškinį palikti nenagrinėtą arba jo netenkinti, visiškai neprieštarauja tam, kad ši padaryta žala dėl nukentėjusiųjų A. K. ir G. A. gydymo, kuri objektyviai pagrįsta pateiktais rašytiniais įrodymais, iš nuteistojo R. J. buvo priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai skundžiamu nuosprendžiu, nustačius, jog ji padaryta būtent dėl nuteistojo R. J. kaltės (CK 6.283 straipsnio 1 dalis).

20. Kartu paminėtina, jog nagrinėjant nuteistojo R. J. baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas nuteistojo R. J. gynėjo advokato V. Geco prašymas panaikinti R. J. taikytą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Tačiau šis klausimas yra teisingai išspręstas skundžiamu nuosprendžiu – kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos iki tol, kol įsiteisės nuosprendis.

21. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. sausio 11 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. sausio 11 d. nuosprendį pakeisti.

R. J. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl paskirtų bausmių bendrinimo ir galutinės subendrintos bausmės nustatymo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 284 straipsnį, subendrinti apėmimo būdu – griežtesne bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnes pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį paskirtas bausmes, ir subendrintą bausmę R. J. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtą subendrintą bausmę sumažinti vienu trečdaliu bei galutinę bausmę R. J. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.