- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-20
- Bylos Nr.
- e2A-1642-880/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01883-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Zinkevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Benart projektai“
- Kategorijos
- 2.6.8.5Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Linas Zinkevičius (vienasmeniškai), veikiantis Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Benart projektai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Benart projektai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Kiilto Lietuva“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Juris LT“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Benart projektai“ (toliau – atsakovė) 8 731,05 Eur skolą, 12,25 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2023 m. gruodžio 7 d. ieškovė ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Kiilto Lietuva“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė perėmė, o UAB „Kiilto Lietuva“ perleido reikalavimo teisę į atsakovę. Pradinė kreditorė UAB „Kiilto Lietuva“ pardavė atsakovei prekes, nurodytas PVM sąskaitose-faktūrose. Atsakovė pretenzijų dėl prekių kokybės ar kitokių nereiškė, PVM sąskaitų-faktūrų kaip išrašytų be pagrindo negrąžino, dalinai su pradine kreditore atsiskaitė. Atsakovė yra skolinga ieškovei 8731,04 Eur pagrindinės skolos pagal PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė ragino atsakovę įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus, tačiau atsakovė skolos nesumokėjo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Benart projektai“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Atsakovės teigimu, ieškovės pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas ir negaliojantis. Atsakovė nėra gavusi jokių pranešimų apie reikalavimo perleidimą iš ieškovės, su reikalavimo perleidimo sutartimi nėra susipažinusi, jokių pretenzijų iš ieškovės nėra gavusi. Su ieškiniu pateikta reikalavimo perleidimo sutartis yra neišsami, joje nėra nurodyti atsakovės rekvizitai, sutartys, sudarytos tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės, nenurodytos PVM sąskaitos-faktūros. Ieškovės pateiktos PVM sąskaitos-faktūros nėra pasirašytos atsakovės. PVM sąskaitos-faktūros nėra savarankiškas dokumentas, pagal kurį galima reikalauti skolos apmokėjimo. PVM sąskaita-faktūra yra sutarties išvestinis dokumentas, kuri yra išrašoma vadovaujantis sutarties sąlygomis ir turint tam tikrą (šiuo atveju) prekių pristatymo įrodymą. Ieškovė nepateikė sutarties ir prekių pristatymo dokumentų. Tai kelia abejones, ar buvo PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės iš viso pristatytos atsakovei. Atsakovė ne kartą yra kreipusis ankščiau į ieškovę dėl ne pilno asortimento prekių pristatymo bei dėl pačių prekių kokybės, todėl galimai kažkurios PVM sąskaitos-faktūros buvo nepilnai apmokėtos. Atsakovės vadovas pasikeitė nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d., atsakovė veiklos nevykdo, vyksta pertvarkymas. Ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros bendrovės buhalterijoje nebuvo apskaitytos, sutarties su pradine kreditore bendrovėje nėra. Jei prekės pagal PVM sąskaitas faktūras buvo atsakovei perduotos, tai tokiu atveju turėjo būti atsiskaityta vietoje, prekių perdavimo metu. Ieškovė pateikė nepasirašytas PVM sąskaitas faktūras, nepateikė įrodymų, kad pateikė atsakovei sąskaitas apmokėti, taip atsakovė neteko galimybės jas ginčyti. Nors ieškovė pateikė krovinio važtaraščius, kuriuose yra buvusio bendrovės direktoriaus M. A. ir kito asmens parašai, tačiau tai, atsakovės vertinimu, nepatvirtina įsiskolinimo, nes PVM sąskaita-faktūra nebuvo įtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą. Atsakovei nesuprantama, kokiu būdu ieškovė apskaičiavo 12,25 procentų metines palūkanas. Neturint tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės sudarytos sutarties, neįmanoma iš viso spręsti palūkanų priteisimo klausimo.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kiilto Lietuva“ atsiliepimo į ieškinį, rašytinių įrodymų nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2025 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš ieškovės atsakovei 4965,48 Eur skolą, 12,25 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. gegužės 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 225,77 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei buvo tinkamai pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą. Atsakovės atstovo argumentai, kad atsakovė negavo pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą, sutarties dėl reikalavimo perleidimo, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, atmetami kaip nepagrįsti.
7. Teismas nurodė, kad iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų: Nr. KII000187218, Nr. KII000187550, Nr. KII000187607, Nr. KII000187745, Nr. KII000187899, Nr. KII000188097, Nr. KII000188110, Nr. KII000188235, Nr. KII000188264, Nr. KII000188972 matyti, kad ieškovės pateiktos sąskaitos – nepasirašytos nei jas išrašiusio asmens, nei jas priėmusio asmens. Duomenys apie sąskaitų įtraukimą į sąskaitą išrašiusio trečiojo asmens UAB „Kiilto Lietuva“ buhalterinę apskaitą, jų pateikimas mokesčių administratoriui ir kiti, galintys patikimai patvirtinti patvirtinantys PVM sąskaitų faktūrų kilmės autentiškumą, kartu su ieškiniu nebuvo pateikti.
8. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai (2025-01-29 Nr. DOK-12641), atsakovės atstovo paaiškinimai patvirtina aplinkybę, kad ieškovės kartu su ieškiniu pateiktos PVM sąskaitos faktūros nebuvo įtrauktos į atsakovės UAB „Benart projektai“ buhalterinę apskaitą. Šalys nebuvo sudariusios pirkimo – pardavimo sutarties. Teismui posėdį atidėjus, ieškovė pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius tik dalį PVM sąskaitų faktūrų ir prekių perdavimą atsakovei. Įrodymai, patvirtinantys, kad trečiasis asmuo UAB „Kiilto Lietuva“ pateikė apmokėjimui atsakovei visas ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras bei perdavė atsakovei visose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes, nepateikti. Kaip minėta, ieškovė nepateikė PVM sąskaitų faktūrų kilmės autentiškumą patvirtinančių įrodymų.
9. Ištirtų įrodymų visuma ir nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui pripažinti ieškinio reikalavimą įrodytu dalyje dėl 4965,48 Eur skolos pagal PVM sąskaitas faktūras: 2023-06-08 Nr. KII000187607 1056,63 Eur; 2023-06-20 Nr. KII000187745 987,36 Eur; 2023-07-19 Nr. KII000188110 363 Eur (ieškovės reikalaujama priteisti mažesnė suma - 354,53 Eur); 2023-07-26 Nr. KII000188235 473,11 Eur; 2023-07-27 Nr. KII000188264 278,24 Eur; 2023-09-13 Nr. KII000188972 1815,61 Eur. Likusioje dalyje ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė (pirkėja) prekes gavo ir privalo už jas atsiskaityti. Vadovaujantis išdėstytu, ieškinio reikalavimą teismas tenkino iš dalies, iš atsakovės priteisiant 4965,48 Eur skolą ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atsakovei atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
10.1. PVM sąskaitos-faktūros 4965,48 Eur sumai yra išrašytos be pagrindo, todėl yra niekinės ir neteisėtos. Kaip teismas teisingai nustatė, šios pradinio kreditoriaus išrašytos PVM sąskaitos-faktūros nebuvo apskaitytos atsakovės apskaitoje. Trečiasis asmuo (pradinis kreditorius) jokios buhalterinės pažymos ar kitokio procesinio dokumento į bylą nepateikė, todėl tikėtina, jog atsakovės pozicija dėl pateiktų į bylą sąskaitų ir tuo pagrindu pateikto nepagrįsto ieškinio yra teisinga. Juk priešingu atveju nei pradinis kreditorius, nei naujasis kreditorius nepriimtų pasyvios pozicijos byloje.
10.2. PVM sąskaita-faktūra nėra sandorio sudarymo įrodymas. Tam kad būtų išrašyta sąskaita, pirmiausiai turėtų būti tarp šalių sudaryta prekių pirkimo-pardavimo sutartis, kurios nei ieškovė, nei tretysis asmuo (pradinis kreditorius) nepateikė. Taigi tiek verslo, tiek teisinėje praktikoje yra aiškiai ir konkrečiai nurodoma, jog PVM sąskaita-faktūra yra sutarties išvestinis dokumentas. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą visiškai nepasisakė dėl pagrindo išrašyti PVM sąskaitas-faktūras.
10.3. CK 1.78 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog paprasta rašytine forma turi būti sudaromi sandoriai: prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys. Nagrinėjamoje situacijoje nurodytas įstatymo imperatyvas buvo pažeistas. Vadovaujantis pateiktų PVM sąskaitų faktūrų forma matyti, jog apmokėjimo terminas pagal sąskaitas nurodytas per 60 dienų. Taigi tokiai sąskaitai išrašyti be kitų dokumentų privalėjo būti pradinis dokumentas - rašytinė prekių pirkimo pardavimo sutartis.
10.4. Iš pateiktų ginčo sąskaitų matyti, jog kai kurias iš jų yra pasirašęs M. A. (ar kitas asmuo) ir A. K. (ar kitas asmuo). Su ieškiniu nėra pateikiami jokie dokumentai, kuriais vadovaujantis minėti asmenys galėjo priimti į skolą prekes iš pradinio kreditoriaus. Pažymėtina, jog be įmonės įgaliojimo pradinis kreditorius neturėjo jokios teisės atiduoti prekes asmenims, kurie net nedirbo įmonėje ir neturėjo iš atsakovės rašytinių įgaliojimų. Atsakovė niekada jokių sutarčių su pradiniu kreditoriumi sudariusi nebuvo, su ieškiniu pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų gavusi nebuvo, o taip pat nebuvo suteikusi jokių įgaliojimų kitiems asmenims paimti prekes iš pradinio kreditoriaus. Nei ieškovė, nei pradinis kreditorius neįrodinėja ginčo PVM sąskaitų-faktūrų įteikimo fakto, kas patvirtina, jog jokių prekių pirkimo-pardavimo santykių 5 tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus ginčo laikotarpyje nebuvo.
10.5. Byloje ieškovė nepateikė jokios sutarties, taip pat neįrodinėjo šalių susitarimo dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kainų dydžio, sumokėjimo už prekes termino bei kitų su sutarties vykdymu bei jos sudarymu susijusių aplinkybių. Pažymėtina, jog nei ieškovė, nei pradinis kreditorius teismo posėdžiuose nedalyvavo ir jokių paaiškinimų teisme neteikė. Tokia šalių elgsena patvirtina, jog jokių verslo santykių tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus ginčo laikotarpiu nebuvo, todėl negalėjo būti ir nei žodžiu, nei raštu sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties.
Atsiliepimas
11. Tretysis asmuo byloje UAB „Kiilto Lietuva“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovės trečiojo asmens UAB „KIILTO LIETUVA“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Atsakovė neįrodė savo teiginių apie tai, kad neva tarp jo ir trečiojo asmens nebuvo komercinių sandorių ir jis nėra gavęs PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių. Atsakovė apeliaciniame skunde apeliuodama į PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas, teisinį nereikšmingumą, nepagrįstai neigia jų įrodomąją galią, t. y. atsakovė nepagrįstai teigia, jog PVM sąskaitos faktūros neįrodo buvus sutartiniams santykiams. Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą.
11.2. Aplinkybė, jog atsakovas PVM sąskaitų faktūrų nėra įtraukęs į savo buhalterinę apskaitą, nepaneigia fakto, jog trečiasis asmuo yra patiekęs prekes atsakovui, o atsakovas nėra už jas atsiskaitęs. Akivaizdu, jog atsakovas trečiojo asmens PVM sąskaitų faktūrų neįtraukia į savo buhalterinę apskaitą tik siekdamas nesumokėti trečiajam asmeniui už pastarojo patiektas prekes, nors, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, prekes yra gavęs.
11.3. Atsakovo teiginiai, kad buvo pažeistas CK 1.78 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas įstatymo imperatyvas, nes neva buvo sudarytos prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys yra visiškai nepagrįsti. Aplinkybė, kad PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytas jų apmokėjimo terminas per 60 dienų, nereiškia, kad buvo sudaryta prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis. Atsakovas klaidina teismą nurodydamas, kad PVM sąskaitos-faktūros apmokėjimo atidėjimas turi būti prilyginamas prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčiai. Akivaizdu, kad šiuo atveju buvo susitarta dėl apmokėjimo atidėjimo, o ne pirkimo išsimokėtinai. Kita vertus, CK 6.411 straipsnyje nurodomos sutarties formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančiu.
11.4. CPK nuostatos suteikia teisę bylą nagrinėti šalims ar trečiajam asmeniui nedalyvaujant. Tai, kad ieškovas ir trečiasis asmuo naudojosi tokia teise negali paneigti sandorių egzistavimo fakto, nes tai niekaip nėra susiję. Priešingai nei nurodo atsakovas, ieškovas bylos nagrinėjimo metu teikė papildomus rašytinius įrodymus, ką yra konstatavęs ir teismas skundžiame sprendime.
11.5. Nagrinėjamoje teismas detaliai tyrė ir vertino su atsiskaitymais susijusių įrodymų visumą, kurie iš esmės patvirtino sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą. Teismas išvadas grindė visa bylos medžiaga, įrodymu visetu, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais, todėl atsakovo teiginiai dėl netinkamo PVM sąskaitų faktūrų vertinimo yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
13. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovės priteisimo.
15. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 7 d. tarp ieškovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Kiilto Lietuva“ buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė perėmė, o UAB „Kiilto Lietuva“ perleido 8 731,04 Eur reikalavimo teisę į atsakovę pagal toliau nurodytas PVM sąskaitas faktūras:
15.1. 2023-05-11 Nr. KII000187218 13,77 Eur, apmokėjimo terminas 2023-07-10;
15.2. 2023-06-06 Nr. KII000187550 1481,04 Eur, apmokėjimo terminas 2023-08-05;
15.3. 2023-06-08 Nr. KII000187607 1056,63 Eur apmokėjimo terminas 2023-08-07;
15.4. 2023-06-20 Nr. KII000187745 987,36 Eur, apmokėjimo terminas 2023-08-19;
15.5. 2023-07-03 Nr. KII000187899 987,36 Eur, apmokėjimo terminas 2023-09-01;
15.6. 2023-07-19 Nr. KII000188097 1283,39 Eur, apmokėjimo terminas 2023-09-17;
15.7. 2023-07-19 Nr. KII000188110 354,53 Eur, apmokėjimo terminas 2023-09-17;
15.8. 2023-07-26 Nr. KII000188235 473,11 Eur, apmokėjimo terminas 2023-09-24;
15.9. 2023-07-27 Nr. KII000188264 278,24 Eur, apmokėjimo terminas 2023-09-25;
15.10. 2023-09-13 Nr. KII000188972 1815,61 Eur, apmokėjimo terminas 2023-11-12.
16. Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama priteisti iš atsakovės 8 731,04 Eur skolą, 12,25 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
17. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 4965,48 Eur skolą, 12,25 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. gegužės 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 225,77 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
18. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atsakovei atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl PVM sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės
19. Sutarties sudarymo procedūra reglamentuota CK 6.162–6.187 straipsniuose. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be jau minėtų teisės normų, yra reikšmingi ir CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsniai, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o gali būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
20. Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai).
21. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo civilinio proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu, kiek tai susiję su PVM sąskaitų faktūrų, kaip įrodymų, patvirtinančių tarp ieškovės ir atsakovės buvus prievolinius santykius, vertinimu.
22. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad PVMĮ nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Pagal PVMĮ 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai). Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-09 nutartis Nr. 3K-3-484/2009; 2020-04-22 nutartis Nr. e3K-3-110-916/2020).
23. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius, nes PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Taigi PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018 25 punktą).
24. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pateikdama PVM sąskaitas faktūras, jomis grindė tarp šalių susiklosčiusių pirkimo – pardavimo sutartinių teisinių santykių egzistavimą ir aplinkybę, jog atsakovė nėra atsiskaičiusi už jai pristatytas prekes.
25. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys teikia pagrindą daryti išvadą, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
26. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad tarp jos ir trečiojo asmens jokia pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, PVM sąskaitos – faktūros yra išrašytos be pagrindo, todėl yra niekinės ir neteisėtos.
27. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams.
28. Pirmiausia pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė įrodymus, kad PVM sąskaitos faktūros buvo įteiktos atsakovės atstovams, o PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės pristatytos atsakovei. Šias aplinkybes patvirtina 2023 m. birželio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. KII000187607; 2023 m. liepos 19 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. KII000188110; 2023 m. liepos 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. KII000188264; 2023 m. rugsėjo 13 d. PVM sąskaitose faktūroje Nr. KII000188972 esantys atsakovės atstovų parašai, taip pat pasirašytas 2023 m. birželio 20 d. prekių priėmimo važtaraštis Nr. 006703 pagal 2023 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KII000187745 ir 2023 m. liepos 26 d. prekių priėmimo važtaraštis Nr. 006800 pagal 2023 m. liepos 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KII000188235.
29. Atsakovės teigimu be įmonės įgaliojimo pradinis kreditorius neturėjo jokios teisės atiduoti prekes asmenims, kurie net nedirbo įmonėje ir neturėjo iš atsakovės rašytinių įgaliojimų, vis tik iš bylos medžiagos matyti, kad PVM sąskaitas faktūras pasirašė M. A.. Byloje esantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad M. A. buvo atsakovės vadovu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 11 d., t. y. būtent atsakovės ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad PVM sąskaitas faktūras pasirašė būtent atsakovės tuometinis vadovas.
30. Taip pat nors atsakovė teigia, kad niekada jokių su pradiniu kreditoriumi sudariusi nebuvo, tačiau pati paneigdama šiuos savo teiginius atsiliepime yra nurodžiusi, kad atsakovė ne kartą yra kreipusis anksčiau į ieškovą dėl ne pilno asortimento prekių pristatymo bei dėl pačių prekių kokybės. Taigi nors ir netiesiogiai vis tik pati atsakovė yra patvirtinusi, kad žodinė prekių pirkimo-pardavimo sutartis su ieškove buvo sudaryta.
31. Atsakovės teigimu, ieškovo ir trečiojo asmens nedalyvavimas teismo posėdžiuose ir paaiškinimų teisme neteikimas patvirtina, jog jokių verslo santykių tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus ginčo laikotarpiu nebuvo, todėl negalėjo būti ir nei žodžiu, nei raštu sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties.
32. Pažymėtina, jog vien tai, kad šalys naudojosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatyta teise teikti prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, jokiu būdu nepatvirtina teisinių santykių neegzistavimo.
33. Kita vertus, pati atsakovė niekaip nepaneigė aplinkybių, kad aukščiau nurodytos PVM sąskaitos faktūros jos atstovui buvo įteiktos.
34. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymų visetu, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais, todėl atsakovės teiginiai dėl netinkamo PVM sąskaitų faktūrų vertinimo atmestini. Nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis atsakovė kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, abejoja sprendimo motyvų logika, tačiau tai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, todėl apeliacinis teismas atsakovės argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir tuo pagrindu nepagrįsto sprendimo, atmeta kaip nepagrįstus.
35. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
37. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas buvo atmestas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinių skundų parengimu nepriteistinos.
38. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo pateikė atsiliepimus į atsakovės apeliacinį skundą, todėl atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jis įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, susijusį su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu.
39. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kiilto Lietuva“ prašė priteisti 484 Eur išlaidas už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2025 m. kovo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija AKJ Nr. 00135 bei 2025 m. kovo 31 d. mokėjimo nurodymą.
40. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, prašomas priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, išlaidos patirtos realiai, yra protingo dydžio, adekvačios, todėl trečiajam asmeniui priteistinos iš atsakovės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Benart projektai“ apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Benart projektai“, juridinio asmens kodas 302596566, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kiilto Lietuva“, juridinio asmens kodas 300034518, 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.