Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-11-03 · Civilinė byla Nr. 2A-706-544/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-07-07Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2010-11-03Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-03
Bylos Nr.
2A-706-544/2010
Teisminio proceso Nr.
2-37-3-01589-2009-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Jonaitienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutės Valiulienė
Pareiškėjas
D. Z.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-706-544/2010

Teisėja Irena Stulgienė proceso Nr. 2-37-3-01589-2009-9
Procesinio sprendimo kategorija: 30.4.1; 114.14; 121.18; 128.2; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant pareiškėjui D. Z., jo atstovui advokatui J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-83-233/2010 pagal pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Panevėžio apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Pareiškėjas D. Z., savo motinos J. Z., mirusios 2009-08-09, teisių ir pareigų perėmėjas, nuosavybės teisių atkūrimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė A. (K.) G., mirusi 1966-03-19, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė paveldėtą po jos vyro J. G. mirties 18 5732 ha žemės sklypą, esantį Vygarų k., Obelių sen., Rokiškio r. Nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009-02-19 nutartimi atnaujino terminą J. Z. pateikti prašymą ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti siekiant atkurti nuosavybės teises į A. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą Vygarų km Rokiškio rajone. 2009-04-22 gavo duomenis iš archyvo, kad J. Z. senelis N. G. nuosavybės teise valdė 34 ha žemės. Pagal 1912 planą N. G., miręs 1941 metais, valdė 34 ha žemės sklypą Vygarų km. Po sūnaus J. G. santuokos jis sūnui perleido 18, 5732 ha žemės sklypą. 2009-05-25 J. Z. kreipėsi į žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos A. G. nuosavybės teise valdytą 18 5732 ha žemės sklypą. 2009-06-15 buvo pranešta, kad nepakanka duomenų nuosavybės teisėms į valdytą žemės sklypą atkurti. Nurodė, kad J. Z. tėvas J. G. iki mirties 1936-11-18 nuosavybės teise valdė 18 5732 ha žemės sklypą, kurį po jo mirties paveldėjo žmona A. G., nes archyvo duomenys 1942-05-27 patvirtina, kad ji buvo žemdirbė ir turėjo du dirbančius vaikus. Kadangi jai vienai buvo sunku išnaudoti visą plotą, dalį jo ji buvo išnuomavusi, todėl 1948-03-16 žemės apskaitos žiniaraštyje ir nurodyta, kad ji su I. M. naudoja 5 ha žemės sklypą (1 t., b. l. 3-5).

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2010-07-07 sorendimu pareiškimą patenkino dalinai ir nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. Z. motina A. (K.) G. nuosavybės teise po vyro J. G. mirties 1936-11-18 d. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,0 ha žemės sklypą, esantį Vigarų k., Obelių sen., Rokiškio r. Likusioje dalyje teismas pareiškimo netenkino. Teismas nustatė, kad teismo sprendimu J. Z. atnaujintas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises ir reikalingiems dokumentams pateikti (b. l. 8, 10). Teismas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimo, kad po J. G. mirties 1936 metais žemės sklypą paveldėjo jo žmona A. G., kuri jį valdė iki nacionalizacijos, nepatvirtina įrodymai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 08 26 rašte Nr.R4-2948 (b. l. 17) nurodyta, kad dokumentų apie K. G. R. aps. Obelių vls.Vigarių (Vygarų) km turėtą žemę, žemės plano, dokumentų apie žemės paveldėjimą iš J. G. archyve saugomuose dokumentuose nerasta. Pridedamoje leidinio “Valstybės žinios“ (V.Ž., 11 d., 1929-11-29, Nr.98,1.2) ištraukos kopijoje (b. l. 14) nurodyta, jog „1930 m. vasario 10 d. 11 val. Rokiškio n. t. teisėjo kameroje įvyks varžytines J. G. nekil. turtui. Turtas yra Rokiškio ap., Obelių v., Vygarų km. ir susideda iš 18,5732 ha žemės, <...>, žemės dalis yra užparduota ..." netiesiogiai patvirtina, kad J. G. nuosavybės teise valdė minėto dydžio sklypą. Teismas, atsižvelgdamas į nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir pagrindus reglamentuojančių įstatymų tikslusm, nurodė, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 -06-15 pagal TSRS (LTRS) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas nustatoma pagal iki 1940-06-15 atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Nustatyta, kad J. G. mirė 1936-11-18 (1 t., b. l. 20). Palikimo atsiradimo metu 1936 metais paveldėjimo santykius reglamentavo Rusijos Civilinių įstatymų X tomo 1 dalis. Pagal šio teisės akto 1255 straipsnį, palikimas tapdavo įpėdinio nuosavybe, jeigu įpėdinis jį priimdavo. Palikimo priėmimu Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1261 straipsnis pripažino faktinį palikimo priėmimą, t.y. “palikimo turėjimą ir naudojimą savo asmens pelnui”. Lietuvos Vyriausiojo tribunolo praktika patvirtinta, kad palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo tribunolo 1927m. sausio 3d.sprendimas byloje Nr.217). Pagal tuo metu galiojusių Civilinių įstatymų (X tomo 1 d.) 420 straipsnio prasmę nuosavybės teisė pasireiškia per išskirtinę ir nepriklausomą nuo kitų asmenų įstatymų nustatyta tvarka įgytą asmens valdžią turėti, naudoti ir rikiuoti turtą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 08 26 rašte Nr. R4-2948(b.l.17) nurodyta, kad visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašymo žiniose, Rokiškio aps. Obelių vls.Vygarų k. gyventojos G. A. buto-ūkio lape įrašyti: šeimos galva G. A., g.1878 m., žemdirbė, šeimininkė be samdinių, sūnus G. Z. ir duktė G., dirbantys šeimos nariai. Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1948-03-10 Žemės apskaitos žiniaraštyje skiltyje „Žemės naudotojų pavardės, vardai ir tėvų vardai" įrašyta „Gurinovienė A. I. M. A." Vygarų km ūkyje Nr. 6" turėjusi 5,00 ha žemės, kuriuos valdė “pagal apmatavimą 1948-03 mėn. 8-10d.“(1 t., b. l. 40). Taigi, teismo nuomone, įrodyta, kad po J. G. mirties palikimą priėmė jo žmona K. G.. Vadovaudamamsis tikimybių pusiausvyros principu teismas sprendė, jog neįrodyta, kad A. (K.) G. valdė daugiau kaip 5 ha žemės sklypą Vygarų km Rokiškio rajone. Butent: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 09 29 rašte Nr.R4-2296 (1 t., b. l. 15) nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad J. G. žemė Rokiškio pas. Obelių vls.Vigarų k. buvo parduota iš varžytinių, archyve saugomuose fonduose nerasta. L. V. Z. parodė, kad jo motina J. Z. yra sakiusi, kad K. G. turėjo Vigarų kaime apie 18,5 ha žemės, kuri buvusi užstatyta, tačiau iš varžytinių nebuvusi parduota, tačiau po karo K. G. naudojosi tik 5 ha žemės sklypu, o kas naudojosi kita dalimi - nežino. Liudytoja A. S. parodė, kad jos tėvai valdė 6,5 ha žemės sklypą ir buvo kaimynai su G., kurie turėjo didesnį žemės sklypą. Teismo nuomone, tai, kad Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Vigarų kaimo (neišskirstyto vienkiemiais) I ir II masyvų buvusių žemės sklypų ribų nustatymo plane savininkų žemės sklypai galimai nurodyti ne tose vietose, ką nurodė liudytoja A. S. ir patvirtina žemės sklypų ribų schema (1 t., b. l. 107), iš dalies - notaro P. O. 1934 metų aktų knygos akto r. 72 išrašas (1 t., b. l. 93-94), nelaikytina pakankamu pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Atsakovė pateikė Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Vigarų kaimo (neišskirstyto vienkiemiais) I ir II masyvų buvusių žemės sklypų 1994-09-20 parengtą ribų nustatymo planą, pagal Rokiškio apskr. Obelių valsčiaus Ignotiškio apyl.Vigarų kaimo 1948 m. žemės apskaitos žiniaraštį ir Rokiškio rajono Obelių apylinkės “Aušros” žemės ūkio įmonės Vigarų kaimo neišskirstyto į vienkiemius žemės naudotojų ribų nustatymo dokumentaciją (1 t., b. l. 123-128). Minėtas notaro išrašas, liudytojos parodymai gali būti susiję su kitais laikotarpiais, todėl negali būti laikomi įrodymais, tiesiogiai patvirtinančiais prašomą nustatyti faktą. Teismas nurodė, kad, nors byloje nesurinkta tiesioginių įrodymų, kad J. G. dalis žemės sklypo iki nacionalizacijos buvo parduota, tačiau, įvertinus minėtų įrodymų visetą, labiau tikėtina buvus aplinkybę, kad J. Z. motina K. G. nuosavybės teise po vyro J. G. mirties valdė 5 ha, o ne 18,5732 ha žemės sklypą Vigarų k., Obelių sen., Rokiškio r. Todėl pareiškimą teismas patenkino iš dalies (LR CPK 444 str. 2 d. 5 p.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas D. Z. prašo pakeisti 2010-07-07 Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą ir pareiškimą tenkinti visiškai. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, nes dalies įrodymų reikšmingumą dėl valdomo sklypo dydžio sumenkino, kas ir suformavo klaidingą teismo įsitikinimą. Laikraščio duomenys patvirtina, kad A. G. ir J. G. 1930 metais nuosavybės teise valdė 18,5732 ha žemės sklypą. Lietuvos centrinio archyvo duomenys patvirtina, kad įrodymų apie žemės pardavimo iš varžytinių nėra. Kadangi kiti panašaus laiko pirkimo dokumentai archyve rasti, tikėtina, kad žemės aprdavimas iš varžytinių neįvyko, nes archyvui būtų buvęs pateiktas pardavimo aktas. 1942-05-27 duomenys patvirtinia, kad A. (K.) G. buvo žemdirbė ir valdė žemę. Teigia, kad duomenys apie dalies žemės sklypo išnuomavimą yra teisingi, nes tuometiniuose laikraščiuose yra daug skelbimų apie išnuomojamus sklypus. Teismas, apsispręsdamas dėl Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Vigarų km (neišskirstyto vienkiemiais) I ir II masyvų buvusių žemės sklypų ribų nustatymo plano, liudytojos A. S., notarinio išrašo įrodomosios reikšmės, nesusiejo visų byloje esančių įrodymų, kurie padidina tikimybę, kad A. (K.) G. valdė 18.5732 ha žemės sklypą. Panevėžio AVA atstovė pripažino, kad žemės naudojimas Vigarų km buvo neaiškus ir galėjo būti išlikęs trilaukėje sistemoje. 1948 metų žiniaraščio duomenys patvirtina, kiek žemės valdė K. G., tačiau ne kokio sklypo savininke ji buvo. Pareiškimo pagrįstumą patvirtina pagal apklausas sudaryta 2010-05-11 turėtos žemės sklypų dviejuose plotuose schema. Sklypai laisvi ir juos niekas nepretenduoja, kas patvirtina, kad savininkais nurodyti asmenys iš tikrųjų savininkais nebuvo. 2009-03-24 atsakovės patvirtintame plane sklypas, į kurį pretenduojama, yra laisvame žemės plote. Planas netikslus, nes plane į sklypą Nr. 2 (G. V.) patenka 6 sodybos, tame tarpe – ir K. G. sodybos pastatai Nr. 6-7. Pagal 1948 metų duomenis K. G. sklype buvo upelis 0,01 ha. Pagal 1942 metų karinį žemėlapį upelis tekėjo per S. P. žemės sklypą, kuris pagal liudytojos pretendentės A. S. parodymus ribojosi si J. G. žemės sklypo dalimi, o 1944 paruoštame plane sklypas pažymėtas priešingoje pusėje už D. J. sklypo Nr. 8, o toje vietoje upelio nėra.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio Ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad 1929-11-29 laikraščio skelbimas apie varžytines gali patvirtinti, kad iki 1930-02-10 J. G. nuosavybės teise valdė 18,5732 ha žemės sklypą, tačiau šioje byloje svarbu, kas iki 1940-07-22 buvo nusavintos žemės sklypo savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Byloje nustatyta, kad J. G. mirė 1936-11-18, todėl nacionalizuojant žemę galėjo būti pažeistos nebent jo įpėdinių teisės. Neįrodyta, kad visą 18,5732 ha žemės sklypą J. G. valdė iki savo mirties, nes yra įrodymai apie žemės sklypo pardavimą varžytinėse ir užpardavimą, kas patvirtina, kad visas žemės sklypas ar jo dalis paties savininko ar antstolio buvo perleista tretiesiems asmenims. Tai patvirtina ir 1948-03-10 Žemės apskaitos žiniarasčio deomenys apie tai, kad A. G. Vygarų km sklype Nr. 6 valdė 5 ha žemės. Apeliantas teikė teismui prieštaringus paaiškinimus apie žemės perleidimo ir valdymo dokumentų buvimą ar nebuvimą. Mano, kad nuomos sandorio populiarumu negali būti įroodonėjamas konkretaus sandorio egzistavimo faktas. Fakto, kad A. G. galėjo valdyti daugiau nei 5 ha žemės sklypą, neįrodo tai, kad nėra pateikti pretendentų prašymai atkurti nuosavybės teises į tam tikrus sklypus, nes žemės sklypai galėjo priklausyti valstybei, pretendentai galėjo neturėti įpėdinių ir pan. Obelių ART 1994 m. parengtoje kartografinėje medžiagoje „Rokiškio rajono Obelių apylinkės Vigarų kaimo žemės sklypų ribos, buvusios iki 1940 metų“, parengtoje pagal Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Ignotiškio apylinkės Vigarų km 1948 m. žemės apskaitos žiniaraštį, ties žemės sklypais Nr. 4, 5, 1a, 3 yra nurodyti buvusių savininkų vardai ir pavardės, kas paneigia pareiškėjo argumentus.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes, kurias teisiškai įvertino ir kvalifikavo teisingai kaip sudarančias pagrindą pareiškimą tenkinti iš dalies. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl išsamiai jų nekartoja.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009-02-13 sprendimu atnaujino terminus J. Z. pateikti prašymui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atkuriant nuosavybės teises į K. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą Vygarų km Obelių sen., Rokiškio apskr. (1 t., b. l. 8). J. Z. 2008-09-12 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 19 ha žemės sklypą Vygarų km Obelių sen. Rokiškio rajone, kurio savininke, pasak pretendentės, buvo A. (K.) G., mirusi 1966-03-21 (1 t., b. l. 22), kuri sklypą paveldėjo sklypą iš vyro G. J., o šis – iš savo tėvo N. G. (1 t., b. l. 9, 11, 23-26, 36-38, 39). Pareiškėjas D. Z. yra 2009-08-09 mirusios J. Z. teisių ir pareigų perėmėjas (1 t., b. l. 10). J. G. buvo K. G. ir J. G. dukra (1 t., b. l. 16).

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. 1991-06-18 įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei vėliau jį pakeitęs 1997 07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką bei sąlygas. Nuosavybės teisės atkuriamos šio įstatymo 2 straipsnyje išvardintiems piliečiams, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija (17 str. 1 d.). Kartu su piliečio prašymu turi būti pateikiami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (10 str. 4 d.). Įstatymas numato, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduotais pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (9 str. 1 d.). Kiti dokumentai išvardyti LRV 1997-09-29 nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993-06-10 nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993-05-20 nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Minėto Įstatymo 9 straipsnis nustato, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka. Juridinę reikšmę turintis žemės valdymo nuosavybes teise faktas nustatinėjamas teismine tvarka, jo įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 str. 2 d.). Nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumų. Byloje yra reikšmingas nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas, kuris gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą. Pagal CPK 176 str. 1 d., faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.). Šioje byloje įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šios kategorijos bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, todėl prielaidų darymas yra neišvengiamas. Nagrinėjamoje byloje prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjas įrodinėjo rašytiniais įrodymais bei liudytojų V. Z., A. S., O. J. parodymais (1 t., b. l. 79-81). Minėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo tikslu juridinę reikšmę turintis žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas jo nacionalizavimo momentui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktus, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šią žemę valdė ir dirbo po žemės nacionalizavimo. 2008-08-26 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos Nr. R4-2949 patvirtina, kad 1930-02-10 dienai J. G. tikrai buvo 18,5732 ha žemės sklypo Vygarų kaime Obelių seniūnijoje Rokiškio rajone savininkas, tačiau šie duomenys patvirtina ir tai, kad labai tikėtina, jog dalis žemės sklypo buvo parduota varžytinėse, be to, dalis žemės sklypo buvo užparduota, todėl galėjo būti perleista tretiesiems asmenims (1 t., b. l. 14). Byloje nėra jokių minėtuose Vyriausybės nutarimuose nurodytų rašytinių įrodymų, kad J. G. tokio dydžio sklypo savininku išliko iki savo mirties 1936-11-18 d. (1 t., b. l. 20) bei kas ir kokio dydžio žemės sklypą pagal palikimo atsiradimo metu paveldėjimo santykius reglamentavusio Rusijos Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies nuostatas paveldėjo įpėdinystės teisėmis po jo mirties, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, šeima turėjo 8 vaikus (liudytojų parodymai). Pagal 1948-03-10 žemės apskaitos žiniaraščio duomenis K. G. V. km sklype Nr. 6 iš viso turėjo 5 ha žemės sklypą (1 t., b. l. 40, 41, 87-89). Obelių ART 1994 m. parengtoje kartografinėje medžiagoje „Rokiškio rajono Obelių apylinkės Vigarų kaimo žemės sklypų ribos, buvusios iki 1940 metų“, parengtoje pagal Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Ignotiškio apylinkės Vigarų km 1948 m. žemės apskaitos žiniaraštį, ties žemės sklypais Nr. 4, 5, 1a, 3 yra nurodyti buvusių savininkų vardai ir pavardės, kas paneigia pareiškėjo argumentus, kad tai buvo pareiškėjo senelės nuosavybės teise valdytas žemės sklypas (1 t., b. l. 123-128, 107-108). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju svarbu nustatyti, kas buvo žemės sklypo savininku iki 1940-07-22 įvykdytos žemės nacionalizacijos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad dalis žemės iš minėto žemės sklypo antstolio ar paties J. G. buvo perleista tretieisiems asmenims. Tai, kad archyve yra duomenų apie toje vietovėje kitų asmenų žemės pirkimą 1934 metais ir kad nėra duomenų apie tai, kad J. G. perleido žemės sklypą, dar nereiškia, kad tokio pardavimo nebuvo, nes archyvo dokumentai nepilnai išlikę (1 t., b. l. 15, 83-84, 93-105). Pagal 1942-05-27 gyventojų surašynmo duomenis, K. G. buvo žemdirbė, ką pirmosios instnacijos teismas įvertino kaip įrodymą, patvirtinantį, kad ji po vyro mirties pagal tuo metu galiojusius įstatymus paveldėjo jai priklausančią sklypo dalį, kurią valdė nuosavybės teise iki nacionalizacijos, ir dėl to ginčo byloje nėra (Rusijos Civilinių įstatymų X tomo 1 dalis 1255 str., 1261 str.). Pirmosios intancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies straipsnių nuostatas, išsamiai ištyrė ir išdėstė kiekvieną įrodymą, atskleidė jo turinį, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir visų įrodymų visumoje, ko pasekoje padarė išvadą, kad pareiškėjas įrodė tik dalį prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pagrįstumo, su kuo nesutikti teisėjų koelgija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Pareiškėjas pareiškimo pagrįstumą įrodinėjo ir liudytojų liudytojų V. Z., A. S., O. J. parodymais (1 t., b. l. 79-81). Tačiau įrodymų pakankamumo prasme liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų subjektyvus pobūdis ir silpnesnė įrodomoji galia. Liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai visų įrodymų visumoje. Liudytojai nenurodė aiškių esminių įrodinėjamų aplinkybių, jų parodymai epizodiški ir prieštaringi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad šios kategorijos bylose sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusių teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2008). Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

NUTARIA:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėBirutė JonaitienėBirutės Valiulienė