- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-03
- Bylos Nr.
- 2S-254-1043/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09745-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Kauno apygardos prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos
- Kategorijos
- 3.1.3.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Anita Sereikienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Kauno apygardos prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Kauno apygardos teismo teisėja I. A., Kauno apygardos teismo teisėjas G. E., Kauno apygardos teismo teisėja D. J., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. A., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas T. Š., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. V., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja R. A., Lietuvos Respublikos Prezidentas G. N..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. J. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą pašalinti nutartyje nurodytus procesinio dokumento trūkumus bei pašalino iš civilinės bylos ieškinyje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nurodytus Kauno apygardos teismo teisėją I. A., Kauno apygardos teismo teisėją G. E., Kauno apygardos teismo teisėją D. J., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją A. A., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją T. Š., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją A. V., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją R. A. ir Lietuvos Respublikos prezidentą G. N..
3. Teismas nurodė, kad ieškinys yra su trūkumais, todėl nustatė terminą trūkumams pašalinti, t. y. suformuluoti ieškinio reikalavimus, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia ieškinyje minimų teisėjų neteisėtais veiksmais jam sukeltas neigiamas turtines ir neturtines pasekmes, pateikti neturtinę žalą pagrindžiančius tai įrodymus, taip pat įrodymus dėl reputacijos pablogėjimo, diskriminavimo, emocinės depresijos ar pan. bei pateiktą procesinį dokumentą pasirašyti.
Šalies argumentai
4. Ieškovas prašydamas priteisti iš valstybės turtinę ir neturtinę žalą dėl, jo teigimu, neteisėtų tuometinės Kauno apylinkės teismo teisėjos, taip pat Kauno apygardos teismo teisėjų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmų, trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, į bylą įtraukė Kauno apygardos teismo teisėjus – I. A., G. E., D. J., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus A. A., T. Š., A. V., R. A., taip pat Lietuvos Respublikos Prezidentą G. N., nurodydamas, kad šiems asmenims bylos išsprendimas gali suketi teisines pasekmes. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnyje numatytas reglamentavimas dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie veikia valstybės vardu, todėl teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais ar trečiaisiais asmenimis, procese neužimtų atsakovų ar trečiųjų asmenų procesinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-612/2012; 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-119/2012; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-492/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-125/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2014 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas atsižvelgęs į minėtą reglamentavimą, teismų praktiką bei nustatęs, kad ieškovo ieškinyje nurodytiems tretiesiems asmenims bylos išsprendimas neturės įtakos jų teisėms ir pareigoms, šioje byloje nelaikė jų trečiaisiais asmenis ir pašalino minėtus asmenis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atskirajame skunde ieškovas prašė panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį dalyje dėl nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų trečiųjų asmenų Kauno apygardos teismo teisėjos I. A., Kauno apygardos teismo teisėjo G. E., Kauno apygardos teismo teisėjos D. J., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo A. A., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo T. Š., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo A. V., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos R. A. ir Lietuvos Respublikzo Prezidento G. N. pašalinimo iš civilinės bylos kaip nepagrįstą bei klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 47 straipsnio 5 dalį, nes skundžiamos nutarties neišsiuntė tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, taip užkirsdamas jiems kelią šią nutartį skųsti atskiruoju skundu.
6.2. Ieškovas turi teisę laisvai disponuoti CPK nustatytomis procesinėmis teisėmis, diskrecijos teisę formuoti ieškinio dalyką, pagrindą, įtraukti trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų.
6.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nepagrįstai ir neteisėtai, nesikreipęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismas dėl CPK 47 straipsnio 5 dalies, CK 6.272 straipsnio nuostatų, o tik deklaratyviai nurodė Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, tačiau jų išsamiai neanalizavo, nemotyvavo, kuo tose nutartyse ir jas liečiančiose bylose nurodytos aplinkybės susiję su ieškovo ieškiniu ir jame nurodytomis aplinkybėmis bei trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų įtraukimu į bylą, nenurodė galimai taikytos teisminės praktikos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio, 30 straipsnio ir 109 straipsnio nuostatoms.
6.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika, nes vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tačiau tokia praktika nėra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.
6.5. Teismas neturi teisės pagal ieškovo ieškinį trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, neįtraukti į bylą ar juos iš bylos pašalinti vadovaudamasis neteisėtais, antikonstituciniais teiginiais, kad teisėjams civilinėje teisenoje galioja imunitetas, kadangi imunitetas teisėjams galioja tik nuo baudžiamojo persekiojimo, kol jis nepanaikinamas, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 47 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes pats pripažino, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos teisėjų, Prezidento teisėms ir pareigoms.
6.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo ieškovo ieškinyje nurodyta teisėjų ir Lietuvos Respublikos Prezidento įtraukimo į bylą motyvą – tyčią veikti neteisėtai.
6.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė Lietuvos Respublikos Prezidento pašalinimo iš trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų.
6.8. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad į civilinę bylą, kurioje vyksta ginčas dėl valstybės pareigūno neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, valstybės pareigūnas traukiamas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tik tuo atveju, jei šioje civilinėje byloje vyksta ginčas dėl to, ar neteisėti pareigūno veiksmai buvo tyčiniai. Šiuo atveju ginčas kyla ir dėl to, ar neteisėti teisėjų veiksmai buvo tyčiniai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
8. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas pašalino iš civilinės bylos ieškinyje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nurodytus asmenis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. CK 6.272 straipsnio nuostatos įtvirtina teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas. CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tuo atveju, kai vykdydamas teisėjo pareigas žalą teisėjas padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš teisėjo įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Dėl šios priežasties teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais ar trečiaisiais asmenimis, procese neužimtų atsakovų ar trečiųjų asmenų procesinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-612/2012, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civ. byloje Nr. 2KT-119/2012, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2KT-125/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstyta, ieškovo atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neteisėto trečiųjų asmenų pašalinimo iš bylos atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys CK 6.272 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų imunitetui nuo civilinės atsakomybės už veiksmus, atliktus einant savo pareigas. Ieškovas atskirajame skunde teigia, kad trečiųjų asmenų veiksmai buvo tyčiniai, todėl civilinėje byloje nustačius trečiųjų asmenų kaltę, valstybė įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę išieškoti įstatymo nustatyto dydžio sumas iš tyčinius neteisėtus veiksmus atlikusių teisėjų, vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 4 dalimi, todėl jie turi dalyvauti byloje trečiųjų asmenų procesiniu statusu. Su tokiu ieškovo teiginiu nėra pagrindo sutikti, nes tik išnagrinėjęs šią civilinę bylą pagal apelianto ieškinį iš esmės teismas galėtų nuspręsti, ar valstybei apskritai dėl nurodytų veiksmų gali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, ar yra delikto sudėtis, t. y. ar yra neteisėti veiksmai, ar padaryta žala ir ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pasitvirtinus visų nurodomų juridiškai reikšmingų faktų visumai, valstybė tam tikromis aplinkybėmis galėtų pasinaudoti savo teise į regresą prieš procesinius veiksmus atlikusius teisėjus, tačiau toje byloje turėtų įrodyti reikšmingus minėtų asmenų atsakomybei taikyti faktus. Todėl CK 6.272 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta regreso teisė nesudaro pagrindo teisėjus įtraukti į bylos nagrinėjimo trečiaisiais asmenimis. Atskirasis skundas grindžiamas ir tuo, kad buvo pažeistos trečiaisiais asmenimis nurodytų asmenų teisės, tačiau ieškovas nėra tas subjektas, kuris turi įgaliojimus atstovauti šiuos asmenis teismo procese ir kelti klausimus dėl trečiųjų asmenų galimo teisių pažeidimo. Atsakant į apelianto argumentą dėl nemotyvuoto Lietuvos Respublikos Prezidento pašalinimo, pažymėtina, kad pateiktame ieškinyje nenurodomas Lietuvos Respublikos Prezidento dalyvavimo procese trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesine padėtimi pagrindas, atitinkinantis CPK 47 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Taigi, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir procesinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Tuo tarpu ieškinyje nurodymas įtraukimo pagrindas – kad Prezidentas gali siūlyti atleisti teisėjus ar sustabdyti jų įgaliojimus, neatitinka trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslo, todėl pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas pašalinti Prezidentą iš trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų – pagrįstas ir teisėtas.
10. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
11. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais naikinti nėra pagrindo, todėl Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 6 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.