Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Administracinio nusižengimo byla Nr. eATP-28-935/2018Teisminio proceso Nr. 4-44-3-00518-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 1.5.10.

2018 m. rugpjūčio 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal T. U. atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. birželio 13 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimas paliktas nepakeistas, o T. U. skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimu nubaudė T. U. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41 straipsnio 1 dalį 250 Eur bauda, kadangi jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), direktoriumi, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, neužtikrino, jog surinkimo ceche, kur naudojamos pavojingos cheminės medžiagos (purškiami klijai Sabaspray 2505, kurių sudėtyje yra pavojingos medžiagos dichlormctanas (kancerogenas), kanifolija, angliavandeniliai), būtų įrengtos kolektyvinės saugos priemonės: mechaninis vėdinimas, tuo jis pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 18 straipsnio 5 dalį, Darbuotojų apsaugos nuo cheminių veiksnių darbe nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 97/406, 21.2. punktą, taip pat T. U. neužtikrino, kad darbuotojams, atsižvelgiant į įmonėje vykstančius gamybos procesus, būtų įrengtos persirengimo patalpos, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, Buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 501, 12. punktą. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartimi Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimas buvo paliktas nepakeistas, o T. U. skundas atmestas.Apeliaciniu skundu T. U. atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. birželio 13 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą T. U. nutraukti. Advokatas mano, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog T. U. pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSS įstatymas) 18 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pažymi, jog VDI atstovams 2012 metais, atlikus UAB (duomenys neskelbtini) veiklos ir patalpų patikrinimą, buvo pateiktos rekomendacijos dėl patalpų vėdinimo. Po atlikto patikrinimo UAB (duomenys neskelbtini) atliko patalpų oro tyrimus, kuriais buvo nustatyta, jog oro kokybė yra tinkama. VDI nuo 2012 iki 2015 metų patikrinimų niekuomet nekėlė jokių klausimų dėl pateiktų rekomendacijų įgyvendinimo. Advokatas nurodo, jog VDI atsižvelgė į pateiktus įrodymus apie patalpose esančio oro kokybę ir pripažino, kad jokia mechaninė vėdinimo sistema šiose patalpose nėra būtina bei, siekiant įgyvendinti DSS įstatymo reikalavimus, pakanka įmonės naudojamų apsaugos priemonių. Advokato teigia, kad po 2015 metų patikrinimo UAB (duomenys neskelbtini) vėl atliko patalpų oro tyrimą, jis buvo atliktas tokia pačia tvarka kaip ir 2012 metais. Dėl oro kokybės tyrimo metodikos VDI nereiškė jokių pretenzijų ar pastabų, o jas išsakė tik bylos nagrinėjimo teisme metu. VDI laiku nenurodė, kokia metodika vadovaujantis turi būti atliekamas oro kokybės tyrimas patalpose. Pažymi, jog UAB (duomenys neskelbtini) neabejotinai būtų atlikusi pakartotinį oro kokybės tyrimą patalpose. Advokato nuomone, teisės aktais nėra nustatyta, kokiais konkrečiais atvejais, kokios kolektyvinės ar individualios apsaugos priemonės turi būti įdiegtos įmonės patalpose, tai nustatoma kiekvienu individualiu atveju. Pažymi, jog administracinė atsakomybė galima, jeigu asmuo turi galimybes suvokti darantis teisės pažeidimą, tai yra turi būti konstatuota jo kaltė. Nesant jokių teisės aktų pakeitimų T. U. negalėjo suprasti, kad VDI analogiškomis aplinkybėmis 2015 metais reikalaus, jog įmonėje būtų įdiegta mechaninė vėdinimo sistema, kai 2012 metais VDI pripažino, kad dėl tinkamos oro būklės tokios sistemos įdiegti nėra būtina. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti T. U. kaltės. Skunde nurodoma, kad VDI bei apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė DSS įstatymo 23 straipsnį. Įstatyme nurodyta, kad ūkio subjektas turi pasirinkimo teisę įrengti atitinkamos paskirties patalpas arba vietas, taip pat įstatymas numato ir specialius reikalavimus, kurių būtina laikytis tam tikrais atvejais. UAB (duomenys neskelbtini) įrengtos persirengimo vietos nėra laikytinos nei sanitarinėmis, nei asmens higienos patalpomis, todėl joms įstatyme numatyti reikalavimai nėra taikomi. Buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimus nustato Vyriausybė. Įstatymų leidėjas nesuteikė teisės Vyriausybei nuspręsti, kokiais atvejais ūkio subjektas turi teisę įrengti persirengimo vietas, o kokiais atvejais jis privalo įrengti persirengimo patalpas. Tokios pareigos atsiradimą gali nulemti tik įstatymas, lydimaisiais teisės aktais tokia pareiga gali būti nustatyta tik tokiais atvejais, kuomet įstatymų leidėjas aiškiai ir neabejotinai tokią teisę suteikia kitai valstybės institucijai. Šiuo atveju įstatymų leidėjas Vyriausybei suteikė teisę tik nustatyti reikalavimus patalpoms. Advokatas nesutinka su VDI ir apylinkės teismo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 501 nuostatų aiškinimu, kadangi toks poįstatyminio teisės akto aiškinimas iš esmės nulemtų, kad visais be išimties atvejais ūkio subjektai privalo įrengti tik persirengimo patalpas. Advokatas mano, jog toks teisės akto aiškinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi juo yra paneigiama įstatymo suteikta teisė ūkio subjektui įrengti persirengimo vietas. Advokato įsitikinimu, lydimasis teisės aktas, kuris panaikina įstatymo suteiktas teises, negali būti taikomas ir privalo būti vadovaujamasi įstatymu. Pagal DSS įstatymo 23 straipsnio 1 dalį UAB (duomenys neskelbtini) turėjo teisę įrengti darbuotojų persirengimo vietas. VDI nenurodė jokių įstatyme nustatytų specialių taisyklių, pagal kurias Vyriausybė ar kita institucija turėtų teisę keisti įstatymo nustatytą reglamentavimą.Atsiliepime į apeliacinį skundą VDI atstovas prašo palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį, o T. U. atstovo advokato apeliacinį skundą atmesti.Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad DSS įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog įmonės padaliniuose ar darbo vietose, kur naudojamos pavojingos cheminės medžiagos bei preparatai ir biologinės medžiagos, privalo būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, o minėto straipsnio ketvirtoje dalyje 4 dalyje nurodyta, kad naudojant pavojingą cheminę medžiagą, privaloma vadovautis informacija ir reikalavimais, nurodytais saugos duomenų lape, kurį pateikia gamintojas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 24 d. įsakymo Nr.97/406, 21.2. punkte nurodoma, kad darbdavys privalo užtikrinti, jog rizika darbuotojų saugai ir sveikatai dėl pavojingų cheminių veiksnių yra pašalinta arba sumažinta iki minimumo. Tai jis turi padaryti pakeisdamas pavojingą cheminį veiksnį cheminiu veiksniu ar procesu, kurie juos naudojant nėra pavojingi arba yra mažiau pavojingi darbuotojų saugai ir sveikatai. UAB (duomenys neskelbtini) 2015 lapkričio 24 d. ir 2015 m. gruodžio 7 d. atliktų patikrinimų metu nustatyta, kad surinkimo ceche, kuriame čiužinių surinkėjai gamybos proceso metu purkštuvu purškia klijus Sabaspray 2505, jokių kolektyvinių apsaugos priemonių įrengta/įgyvendinta nebuvo. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad VDI atstovai, tirdami UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų skundus ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. atlikę įmonės patikrinimą, konstatavo, jog UAB (duomenys neskelbtini) neįgyvendino DSS įstatymo 18 straipsnyje bei Darbuotojų apsaugos nuo cheminių veiksnių darbe nuostatų 21 punkte nurodytų reikalavimų, todėl įmonei nurodė parengti darbo vietų įrengimo projektą, kuris turėtų nustatyti konkrečius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus ir įvertinti kokiose vietose įrengti kolektyvines apsaugos priemones. Pateiktos rekomendacijos nebuvo įgyvendintos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr.501, 12 punktu nurodoma, kad persirengimo patalpos, dušai, prausyklos, tualetai turi būti įrengti atskirai moterims ir vyrams. Atlikus UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimą 2015 m. gruodžio 7 d. buvo nustatyta, kad šios įmonės darbuotojams atskiros persirengimo patalpos nėra įrengtos. Darbuotojai (vyrai ir moterys) persirengia gamybos bare prie pastatytų drabužių spintelių. Nustatyta, kad darbuotojai dirba su pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir preparatais, kurių saugos duomenų lapuose imperatyviai nurodyta, jog darbuotojai darbo metu privalo dėvėti darbo drabužius. Atsiliepime teigiama, kad T. U., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) atsakingu asmeniu, neužtikrino, jog darbuotojams būtų sudarytos saugos ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos ir tuo pažeidė DSS įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

T. U. atstovo advokato apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. birželio 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, jog administracinio teisės pažeidimo objektas yra teisės aktu (įstatymu) reguliuojama valstybinė arba viešoji tvarka ar nustatyta valdymo tvarka, piliečių teisės ir laisvės. Pažeidimo objektyviąją pusę sudaro šios tvarkos, šių teisių ir laisvių pažeidimas, kuris pasireiškia konkrečiu veikimu arba neveikimu ir, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. ATPK 41 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už darbo įstatymų nustatytų darbuotojų teisių ir laisvių pažeidimą. Aiškinant šią įstatymo normą jos paskirties ir teisinės prasmės aspektais, darytina išvada, kad administracinę atsakomybę užtraukia tik toks darbo įstatymų pažeidimas, kuris tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas ir pan., t. y. iš esmės materialinio pobūdžio teises.Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog T. U. padarė DSS įstatymo 18 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nurodydamas, kad tam tikrose patalpose privalo būti įrengta mechaninio vėdinimo sistema. Su tokiu teiginiu negalima sutikti.DSS įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad įmonės padaliniuose ir (ar) darbo vietose, kur naudojamos pavojingos cheminės medžiagos bei preparatai ir biologinės medžiagos, privalo būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės. Įmonės padaliniuose ir (ar) darbo vietose, kuriose yra degių, sprogių ar galinčių sukelti gaisrą, pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų, privalo būti įrengtos specialios sistemos, skirtos tokių pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų kiekiui darbo aplinkoje registruoti, darbuotojams apie kilusį pavojų saugai ir sveikatai įspėti. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 97/406 patvirtintų Darbuotojų apsaugos nuostatų 21 punkte numatyta, jog darbdavys privalo užtikrinti, kad rizika darbuotojų saugai ir sveikatai dėl pavojingų cheminių veiksnių yra pašalinta arba sumažinta iki minimumo. Tai jis turi padaryti, pakeisdamas pavojingą cheminį veiksnį cheminiu veiksniu ar procesu, kurie juos naudojant nėra pavojingi arba yra mažiau pavojingi darbuotojų saugai ir sveikatai. UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimų, atliktų 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2015 m. gruodžio 7 d., metu nustatyta, kad įmonės čiužinių surinkimo ceche jokių kolektyvinių apsaugos priemonių (šiuo atveju mechaninio patalpų vėdinimo) įrengta nebuvo. Byloje yra nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) ceche naudojami purškiami klijai Sabaspray 2505, kurių saugos duomenų lape nurodyti tokie galimi pavojai – kenksminga medžiaga, įtariama, kad gali sukelti vėžį, pažeidžia odą, sunkiai pažeidžia akis, jautrinanti, gali sukelti alergiją susilietus su oda. Šiuo atveju nebuvo tinkamai įvertintos čiužinių surinkėjų darbo vietoje naudojamos cheminių medžiagų pavojingos savybės ir darbdavys pirmenybę teikė asmeninėms apsaugos priemonėms. Apeliantas skunde nurodo, kad VDI 2012 metais, atlikus UAB (duomenys neskelbtini) veiklos ir patalpų patikrinimą, trūkumai nebuvo nustatyti, kad buvo pateiktos rekomendacijos dėl patalpų vėdinimo, tačiau vien tai, jog 2012 metais atliekant įmonės patikrinimą, pažeidimai nebuvo nustatyti, nepaneigia UAB (duomenys neskelbtini) atsakingo asmens pareigos užtikrinti to, kad būtų laikomasi DSS įstatymo ir Darbuotojų apsaugos nuostatų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju, VDI atstovai, UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. rugpjūčio 27 d. pateikė rekomendacijas įmonės vadovui parengti darbo vietų įrengimo projektą ir įvertinti, kokiose vietose įrengti kolektyvines apsaugos priemones, tačiau rekomendacijos įgyvendintos nebuvo. Iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui buvo suteikta laiko ir rekomenduota atkreipti dėmesį į kylančias problemas bei jas išspręsti galinčių kolektyvinių apsaugos priemonių panaudojimą, tačiau vadovas šiomis rekomendacijomis nepasinaudojo.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-975-502/2018, išnagrinėjęs UAB (duomenys neskelbtini) skundą dėl VDI reikalavimo įrengti mechaninį cecho vėdinimą, nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) nepagrindė galimybės nustatytus pažeidimus pašalinti kitu, nei nurodė VDI, būdu, inspekcijos reikalavimas įrengti mechaninį patalpų vėdinimą buvo teisėtas ir pagrįstas. Sprendžiant dėl kolektyvinės apsaugos priemonės taikymo, buvo įvertintos visos patikrinimų metu nustatytos aplinkybės, UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams kylančios rizikos, tai, kad pavojingos cheminės medžiagos galėjo sklisti oru į kitus cechus, ir nurodyta konkreti apsaugos priemonė, dėl kurios proporcingumo teismui abejonių nekilo. Taigi apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) ceche natūralus vėdinimas nėra pakankamas ir, atsižvelgiant į darbą su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, mechaninis patalpų vėdinimas yra būtinas. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui buvo surašytas reikalavimas pašalinti trūkumus, t. y. įrengti mechaninio vėdinimo sistemą, tačiau jis reikalavimo neįvykdė, todėl VDI pagrįstai priėmė nutarimą ir pastarajam paskyrė baudą.Atmestinas kaip nepagrįstas advokato apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad reikalavimai, numatyti DSS įstatymo 23 straipsnyje, negali būti detalizuojami poįstatyminiuose teisės aktuose. Pažymėtina, kad DSS įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje minimos patalpos arba vietos įrengiamos „darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatyta tvarka“. DSS įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimus nustato Vyriausybė. Šiuo konkrečiu atveju visiškai pagrįstai reikalavimai buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimui yra detalizuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 501 patvirtintuose Buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimuose ir nėra jokio pagrindo abejoti Vyriausybei suteikta kompetencija nustatyti reikalavimus buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimui. Taigi DSS įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata „įrengiamos poilsio, persirengimo, drabužių, avalynės, asmeninių apsaugos priemonių laikymo patalpos arba vietos“ detalizuota žemesnės galios teisės aktuose, kuriuose ir numatyta, kokiais atvejais turi būti įrengtos atskiros patalpos. Šiuo atveju DSS įstatyme nėra numatyta, kokiais konkrečiais atvejais privalo būti įrengiamos persirengimo patalpos ir vietos, todėl žemesnės galios teisės aktu detalizuotos ankščiau paminėto įstatymo nuostatos, nelaikytinos prieštaraujančios įstatymui.Apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad T. U. manė, jog jo vadovaujamos įmonės gamybinėse patalpose esančios vėdinimo priemonės yra pakankamos, o persirengimui darbuotojams pakanka įrengti vietas, o ne patalpas, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kadangi įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Be to, 2012 m. rugpjūčio 27 d. įvykusio patikrinimo metu buvo konstatuota, kad cheminės medžiagos naudojamos, saugomos nesaugiai, neįrengtos kolektyvinės apsaugos priemonė, nurodyta parengti darbo vietų įrengimo projektą, tačiau šios rekomendacijos nubaustojo įmonės vadovo nebuvo įgyvendintos. Šį faktą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje. Todėl darytina išvada, kad T. U. žinojo apie teisės aktų reikalavimus, patikrinimo metu buvo nustatyti pažeidimai ir jie nurodyti, tačiau jis nesiėmė jokių priemonių juos pašalinti iki 2016 m. kovo 25 d., kuomet jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad nėra nubaustojo kaltės. Aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad apylinkės teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog nubaustasis administracinio teisės pažeidimo nepadarė, nenustatyta. Apygardos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį, jam buvo tinkamai parinkta bei individualizuota administracinė nuobauda, todėl panaikinti skundžiamą nutartį ir T. U. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir T. U. atstovo advokato apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.