Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-548/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-11-22
Bylos Nr.: 2A-548/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė, Vytas Milius
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Tegros investicija“, uždarajai akcinei bendrovei „PNC Prekyba“
Ieškovas: KIM JAROLIM Im

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-548/2012Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tegros investicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3092-232/2011 pagal ieškovo KIM JAROLIM Im – Und Export GmbH ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „PNC Prekyba“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Tegros investicija“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas KIM JAROLIM Im – Und Export GmbH patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2008 m. spalio 15 d. atsakovo UAB „PNC prekyba” ir atsakovo UAB „Tegros investicija” sudarytą intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei leisti nukreipti išieškojimą pagal Europos vykdomąjį raštą, išduotą 2009 m. gegužės 12 d. Wurzburg Žemės teismo sprendimo pagrindu, į UAB „Tegros investicija” nuosavybės teise priklausančius intelektinės nuosavybės objektus, kurie buvo įgyti pagal 2008 m. spalio 15 d. Intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinį reiškė CK 6.66 str. pagrindu (actio Pauliana) bei teigė, jog šiuo nagrinėjamu atveju yra visos būtinos actio Pauliana sąlygos, t.y. ieškovas turi aiškią ir neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą UAB „PNC prekyba” (minėtą aplinkybę patvirtina 2009 m. gegužės 12 d. Wurzburg Žemės teismo sprendimas, šalims turintis prejudicinę galią); atsakovas UAB „PNC prekyba” pripažino savo įsiskolinimo ieškovui dydį jau 2008 m. balandžio 30 d. pasirašydamas bei patvirtindamas įmonės antspaudu 2008 m. balandžio mėnesio sąskaitų detalizaciją; ginčijamos sutarties atsakovas UAB „PNC Prekyba” neprivalėjo sudaryti; ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teises patenkinti savo reikalavimą; apie ginčijamą sandorį atsakovas sužinojo 2009 m. liepos 30 d., kai jam buvo įteikta UAB „Tegros investicija“ ieškinio pareiškimo kopija, iš kurios turinio buvo matyti, kad ieškovas ginčo sutartimi perėmė teises į prekės ženklus, todėl vienerių metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido; atsakovo įsiskolinimo, priteisto Wurzburg Žemės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu dydis yra didelis, o sudaręs ginčo sandorį atsakovas UAB „PNC Prekyba” prarado bet kokias galimybes bent iš dalies atsiskaityti su ieškovu, be to, intelektinės nuosavybės objektai buvo perleisti UAB „Tegros investicija”, suteikiant jam nepagrįstą pirmenybę ieškovo atžvilgiu; abu atsakovai yra susijusios įmonės, t.y. tos pačios įmonių grupės įmonės, turinčios tuos pačius akcininkus ir vadovus, todėl sudarydamos sutartį jos elgėsi nesąžiningai. Vertino, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas turi būti nukreipiamas į skolininko perleistą turtą.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Tegros investicija” atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti ir nėra visų būtinų sąlygų actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas ginčijamos sutarties sudarymo metu neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą, nes ieškovo ieškinys atsakovui UAB „PNC Prekyba” dėl skolos Vokietijos teisme pareikštas 2009 m. vasario 10 d., t.y. praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo ginčijamos sutarties sudarymo, o Vokietijos teismo sprendimas už akių priimtas 2009 m. gegužės 12 d., t. y. praėjus beveik 7 mėnesiams nuo ginčijamos sutarties sudarymo. Pažymėjo, kad minėtame sprendime nenustatyta aplinkybė, kad atsakovas iki sprendimo įsiteisėjimo pripažino įsiskolinimą, yra tik minima, kad atsakovas patvirtino sąskaitų sąrašą, be to, iš šalių susirašinėjimo matyti, kad ir pats ieškovas buvo skolingas atsakovui. Nurodė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kuris turėtų būti skaičiuojamas nuo 2009 m. sausio 26 d., t. y. datos kada apie ginčo sandorį buvo paskelbta viešame Valstybinio patentų biuro biuletenyje arba nuo 2009 m. vasario 6 d., kai ieškovo patentiniams patikėtiniams, advokatų kontorai UAB AAA Baltic Service Company, buvo pranešta apie teisių į prekės ženklus perleidimą. Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė, jog ginčijamas sandoris pažeidė jo teises, be to, šiuo atveju nėra sąlygų, pagal kurias būtų preziumuojamas skolininko nesąžiningumas, todėl atsakovai neturi pareigos įrodinėti, kad jie buvo sąžiningi. Mano, jog nebuvo pagrindo abejoti UAB „PNC Prekyba” finansine būkle, nes jo veikla 2006, 2007 m. buvo pelninga, turimas turtas ženkliai viršijo kreditorinius įsipareigojimus, kaina, už kurią UAB „Tegros investicija” įsigijo prekių ženklus, buvo pakankamai didelė. Taip pat vertino, kad ieškovas neįrodė, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas UAB „PNC Prekyba” tapo nemokus, nes sandoris nebuvo neatlygintinis, prekių ženklai parduoti už didelę sumą - 223 600 Lt, ši suma galėjo būti panaudota atsiskaitymui su kreditoriais. Tai, kad minėta suma buvo realiai pervesta matyti iš pateikiamos sąskaitos – faktūros ir mokėjimo pavedimo. Pažymėjo, kad atsakovai nėra tarpusavyje susiję asmenys, nes jų akcininkai yra skirtingi, o tai, kad UAB „Tegros investicija“ turėjo 25,5 proc. UAB „PNC prekyba“ akcijų, nesuteikė jai teisės daryti lemiamą įtaką priimant sprendimus. Faktas, kad abi įmonės buvo registruotos tuo pačiu adresu ir kad vienos jų vadovas likus pusei metų iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo kitos įmonės vadovu, atsakovo nuomone, dar nereiškia, kad atsakovai buvo nesąžiningi. Prieš sudarydamas sandorį UAB „Tegros investicija“, pasidomėjusi būsimo kontrahento būkle, sužinojo, kad UAB „PNC Prekyba“ 2006, 2007 metais dirbo pelningai, turimas turtas žymiai viršijo įsipareigojimus, prekių ženklai buvo įsigyti už pakankamai didelę kainą, kas turėjo pagerinti atsakovo UAB „PNC Prekyba“ atsiskaitymo su kreditoriais galimybes. Visos šios aplinkybės, atsakovo nuomone, patvirtina, kad sudarydamos ginčo sandorį jo šalys buvo sąžiningos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje ieškovas savo reikalavimus palaikė. Nurodė, kad, jeigu teismas ieškinio senaties terminą skaičiuotų nuo 2009 m. sausio 26 d., kai apie prekių ženklų pardavimą buvo paskelbta Valstybinio patentų biuro biuletenyje, tai atkreiptinas dėmesys, kad terminas praleistas nedaug, t. y. tik 25 dienas, ieškovui tada atstovavo kitas atstovas, todėl terminas atnaujintinas. Pažymėjo, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, o jei teismas manytų kitaip, ieškovas yra pateikęs įrodymus, leidžiančius konstatuoti, kad terminas praleistas dėl pateisinamų priežasčių. Papildomai nurodė, kad antstolio pateiktos pažymos įrodo skolininko nemokumą po ginčijamo sandorio sudarymo.

Teismo posėdyje atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagristą. Nurodė, kad tarp šalių pasirašyta buhalterinė suvestinė, kurią iš atsakovo pusės pasirašė tik buhalterė, neturinti teisės veikti savarankiškai įmonės vardu, negali būti laikoma neginčytinu įrodymu apie galiojančios reikalavimo teisės buvimą. Pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, kad sandoris pažeidė jo, kaip kreditoriaus, interesus, nes apie UAB „PNC prekyba“ nemokumą oficialiai nepaskelbta, o pateiktoji antstolio pažyma neįrodo, kad skolininkas neturi jokios galimybės atsiskaityti. Atsakovas UAB PNC „Prekyba“, sudarydamas sandorį turto neprarado, nes visa parduotų prekių ženklų kaina buvo realiai jam sumokėta, kas leidžia teigti, jog įmonė, sudariusi ginčo sandorį, netgi praturtėjo. Atsakovo nuomone, neįrodytas ir atsakovo UAB „Tegros investicija“ nesąžiningumas sudarant sandorį, nes pastarasis domėjosi kontrahento mokumu ir byloje nėra duomenų, kad prekių ženklai ginčijamu sandoriu buvo parduoti už per mažą kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu atnaujino ieškinio senaties terminą ir ieškinį tenkino. Pripažino 2008 m. spalio 15 d. atsakovo UAB „PNC prekyba” ir atsakovo UAB „Tegros investicija” sudarytą intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei leido nukreipti išieškojimą pagal Europos vykdomąjį raštą, išduotą 2009 m. gegužės 12 d. Wurzburg Žemės teismo sprendimo pagrindu, į UAB “Tegros investicija” nuosavybės teise priklausančius intelektinės nuosavybės objektus, kurie buvo įgyti pagal 2008 m. spalio 15 d. Intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartimi. Priteisė bylinėjimosi išlaidas solidariai iš atsakovų UAB „PNC Prekyba“ ir UAB „Tegros investicija“ ieškovo KIM JAROLIM Im – Und Export GmbH naudai 3 894 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), valstybės naudai priteisė 1 578 Lt žyminio mokesčio ir 25,30 Lt pašto išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos:

1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę;

2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;

3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas;

4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;

5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;

6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas;

7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę).

Pažymėjo, jog sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Teismas, pasisakydamas dėl pirmosios sąlygos, nurodė, kad įsiteisėjusiu ir Lietuvos teritorijoje vykdomu 2009 m. birželio 26 d. Vokietijos Wurzburg žemės teismo sprendimu yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovas atsakovui UAB „PNC Prekyba“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Tegra“) einamųjų verslo santykių pagrindu tiekė prekes ir kad ieškovo reikalavimas pastarajam 2008 m. balandžio 30 d. sudarė 1 488 659 EUR, kad atsakovas UAB „PNC Pekyba“ šį reikalavimą pripažino pasirašytinai, kad po to ieškovas dar pateikė prekių už 58 011, 84 EUR ir 60 904, 08 EUR, o atsakovas UAB „PNC Prekyba“ atliko du dalinius mokėjimus : 11 200 EUR ir 9 057,28 EUR , 2008 m. gegužės 28 d. ieškovo advokatas išsiuntė raginimą sumokėti skolą iki 2008 m. birželio 6 d. Teismas įvertinęs pateiktus duomenis ir atlikęs paskaičiavimus priteisė 1 484 584, 86 EUR skolos ir 2 977, 87 EUR palūkanų. Minėtas aplinkybes teismas pripažino prejudiciniais neįrodinėtinais faktais nagrinėjamoje byloje (CK 182 str. 2 p.). Dėl šios priežasties teismas atmetė atsakovo tvirtinimus, kad ieškovas neturėjo realios reikalavimo teisės į atsakovą UAB „PNC Prekyba“ ginčo sandorio sudarymo metu. Vertino, kad byloje sprendžiant apie ieškovo reikalavimo teisės egzistavimą ginčijamo sandorio sudarymo metu neturi reikšmės nei kada buvo pareikštas ieškinys, nei kada apie tai buvo pranešta atsakovui, o svarbu tai, kad ieškinys patenkintas jame konstatavus, kad įsiskolinimas egzistavo dar iki ginčo sandorio sudarymo ir kad buvo reikalaujama sumokėti įsiskolinimą.

Teismas, pasisakydamas dėl sandorio neprivalomumo, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo UAB „PNC Prekyba“ prievolę sudaryti ginčo sandorį, todėl laikė, kad atsakovas UAB „PNC Prekyba“ ginčo sutarties sudaryti neprivalėjo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo duomenų apie ginčo sandorį paskelbimo viešame registre, todėl laikė, kad juridinis asmuo, juolab turintis atstovą, patentinį patikėtinį, būdamas atidus ir rūpestingas savo teisų gynimo atžvilgiu turėjo pareigą domėtis vieša informacija ir anksčiau negu nurodo turėjo sužinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą. Visgi iš kitos pusės ieškovo įvardintos aplinkybės: didelė jam kaip kreditoriui priteista suma, kurios išieškojimo, jo manymu, vengiama ginčo sandoriu, atstovų kaita, tai kad ieškovo teisės turėjo būti ginamos ne jo veiklos ir buveinės valstybėje, kad senaties terminas praleistas tik 13 dienų, kartu paėmus, teismo nuomone, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą jam atnaujinti. Dėl šios priežasties teismas ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje atnaujino.

Teismas, remdamasis byloje turimais antstolio duomenimis, kad išieškojimas pagal Vokietijos teismo sprendimą neįmanomas dėl to, kad nerasta skolininko turto, iš kurio būtų galima įvykdyti teismo sprendimą, laikė, jog byloje galima konstatuoti kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, turint omenyje, kad kreditoriaus teisės buvo pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos ypatybė ta, kad šiuo konkrečiu atveju negalima konstatuoti, kad byloje yra tiksliai nustatytas vienas iš 6.67 straipsnyje numatytų nesąžiningumo prezumpcijos atvejų. Tačiau pažymėjo, kad faktinė bylos situacija yra labai artima minėto straipsnio 7 punkte numatytai nesąžiningumo prezumpcijai kai skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.). Nustatė, kad byloje yra pateikti visuotinių UAB „PNC Prekyba“ (buvusi UAB „Tegra“) akcininkų susirinkimų protokolai bei Juridinių asmenų registro duomenys, iš kurių matyti, kad šioje byloje atvirkščiai ne skolininkas kontroliavo asmenį, su kuriuo sudarytas ginčo sandoris, bet pastarasis laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2009 m. birželio 15 d., turėjo 25,5 proc. skolininko akcijų. Atkreipė dėmesį, jog iš šių duomenų matyti, kad kiti du skolininko akcininkai tuo pačiu laikotarpiu turėję: R. G., turintis 49 proc. skolininko akcijų, ir A. L., turintis 25,5 proc. akcijų, skirtingais laikotarpiais vadovavo arba vadovauja atsakovui UAB „Tegros investicija“ - A. L. nuo 2000 m. vasario 24 d. iki 2006 m. spalio 2 d., R. G. yra šio juridinio asmens vadovu nuo 2006 m. spalio 2 d. Be to, teismas nurodė, jog R. G. laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2008 m. balandžio 18 d. buvo ir UAB „PNC Prekyba“ vadovu, kas, teismo nuomone, reiškia, kad laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 2 d. iki 2008 m. balandžio 18 d. jis vadovavo abiem atsakovams. Išvardintos sąsajos tarp abiejų ginčo sandorio kontrahentų, bei kitų actio Pauliana, sąlygų egzistavimas byloje teismui leido daryti tikėtiną išvadą, kad ginčo sandorio šalys nebuvo sąžiningos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Tegros investicija“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas bei nesutinka, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė momentą, nuo kurio skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, tačiau klaidingai nurodė, kad jis yra praleistas tik 13 dienų ir kad egzistuoja svarbios priežastys praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Visų pirma, didelė priteista ieškovui suma nėra niekaip susijusi su senaties termino praleidimo priežastimis, nes skolos dydis nedaro įtakos kreditoriaus kreipimuisi į teismą laiku. Netgi priešingai, jeigu kreditorius nesirūpina didelės skolos išieškojimu, tai jis nelaikytinas rūpestingu ir atidžiu asmeniu. Antra, ieškovo atstovų kaita taip pat negali būti laikoma svarbia priežastimi, nes tiek anksčiau, tiek dabar ieškovą Lietuvoje atstovauja profesionalai. Be to, svarbu yra tai, kad atstovavimo sutartis su naujaisiais atstovais buvo pasirašyta dar 2008 m. lapkričio 10 d. Trečia, tai, kad ieškovo teisės ginamos ne jo veiklos ir buveinės valstybėje, taip pat nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, nes ieškovas turėjo atstovus Lietuvoje. Ketvirta, pastebėtina, kad ieškovas teismo posėdyje pripažino, jog terminas praleistas ne 13, o 25 dienas.

2. Kreditorius turi įrodyti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu jis turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Tokią teisę ieškovas įrodinėjo 2009 m. gegužės 12 d. priimtu Vokietijos teismo sprendimu. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šis sprendimas buvo priimtas praėjus 7 mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo, o ieškinį Vokietijos teismo nagrinėjamoje byloje atsakovas gavo tik po 4 mėnesių po ginčijamo sandorio sudarymo. Nei Vokietijos teismo sprendime, nei kituose byloje esančiuose dokumentuose nėra įrodymų, jog UAB „PNC Prekyba“ iki 2008 m. spalio 15 d. pripažino skolą ieškovui. Vokietijos teismo sprendime yra nurodyta, kad atsakovas 2008 m. balandžio 30 d. pasirašytinai patvirtino sąskaitų sąrašą, tačiau tai nereiškia, kad skolininkas pripažino skolą. Be to, byloje yra pateikta minėto dokumento kopija, todėl yra abejotina jo autentiškumu. Pastebėtina, kad jis pasirašytas vienasmeniškai buhalterės, kuri neturėjo tokių įgaliojimų. Taigi toks dokumentas negali būti laikomas įrodymu. Pažymėtina, kad iš 2008 m. pab. – 2009 m. vykusio šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovas ir pats buvo skolingas atsakovui UAB „PNC Prekyba“.

3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl ginčijamo sandorio buvo sumažinta atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turto vertė ir kad ginčijamu sandoriu sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Tokią nepagrįstą išvadą teismas padarė, nes netinkamai įvertino ir aiškino antstolio G. B. pateiktą 2010 m. lapkričio 26 d. pažymą. Pažymėtina, kad pažymoje yra nurodyta, kad įmonė nerasta ir kad toliau bus tęsiamas išieškojimas ir tikrinami kiti duomenys, susiję su skolininko turtine padėtimi. Tai reiškia, kad ši pažyma nepatvirtina aplinkybės, jog išieškojimas vykdomojoje byloje yra neįmanomas, t. y. pažyma nepatvirtina, kad atsakovas UAB „PNC Prekyba“ yra nemokus ir dėl to negali atsiskaityti su ieškovu taip pažeidžiant ieškovo, kaip kreditoriaus, teises. Be to, byloje nėra įrodyta, jog būtent dėl ginčijamo sandorio išieškojimas iš atsakovo UAB „PNC Prekyba“ tapo neva neįmanomas. Pastebėtina, kad atsakovui už ginčijamu sandoriu parduotus intelektinės nuosavybės objektus buvo tinkamai sumokėta, t. y. po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turtinė padėtis ne tik kad nepablogėjo, bet ir pagerėjo.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį buvo nesąžiningi, nes teismas nesąžiningumą nustatė iš tokių aplinkybių ir požymių, kurie įstatyme nėra numatyti kaip leidžiantys tokius požymius atitinkančias sandorio šalis laikyti nesąžiningomis. Vien tai, kad faktinė bylos situacija yra artima CK 6.67 str. 7 p. numatytai nesąžiningumo prezumpcijai, dar nereiškia, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija, o šalys būti pripažintos nesąžiningomis. Be to, apeliantas domėjosi atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turtine padėtimi, buvo susipažinęs su pateiktais balansais, iš kurių buvo matyti, kad UAB „PNC Prekyba“ turi pakankamai turto visiems įsipareigojimams įvykdyti. Taigi apeliantas negalėjo numatyti, kad atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turtinė padėtis yra bloga, kad jis turi kreditorių, su kuriais neatsiskaito. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas nesidomėjo kita sandorio šalimi ir buvo nesąžiningas dėl neatsargumo.

Atsiliepimas

Ieškovas KIM JAROLIM Im – Und Export GmbH pateikė atsiliepimą į atsakovo UAB „Tegros investicija“ apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo atsisakyti prijungti naujai apelianto pateiktus dokumentus, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovas grindžia iš esmės pakartodamas argumentus, nurodytus ieškinyje ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

Šalies argumentai

Apeliantas pateikė rašytinius paaiškinimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Ieškovas, kaip kreditorius, prašo jo teises ginti, taikant CK 6.66 str. numatytą actio Pauliana institutą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nebus pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra keturių esminių actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, t. y. ieškovas neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nėra atsakovų nesąžiningumo, nebuvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės ir buvo praleista ieškinio senatis, nesant svarbių priežasčių ją atnaujinti. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šių ieškovo argumentų.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė momentą, nuo kurio skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, tačiau klaidingai nurodė, kad jis yra praleistas tik 13 dienų ir kad egzistuoja svarbios priežastys praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Sutiktina su apelianto pozicija, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ne 13 dienų, o 25 dienas, nes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senatis nagrinėjamu atveju pradedama skaičiuoti nuo 2009 m. sausio 26 d., t. y. kai apie ginčo sandorį buvo paskelbta viešame Valstybinio patentų biuro biuletenyje (t. 1, b. l. 166 – 168), kas lemia, kad terminas ieškiniui pateikti pagal CK 6.66 str. 3 d. baigėsi 2010 m. sausio 25 d., o ieškinys byloje yra pateiktas 2010 m. vasario 20 d., t. y. ieškinio terminą praleidus 25 d. Pažymėtina, kad ir pats ieškovas pripažino, jog jis terminą praleido ne 13 dienų, o 25 d. Visgi vertintina, kad terminas nėra daug praleistas, kas leidžia svarstyti klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes egzistuoja šios svarbios aplinkybės: didelė ieškovui, kaip kreditoriui, priteista suma, kurios išieškojimo, jo manymu, vengiama ginčo sandoriu, atstovų kaita, ieškovo teisės ginamos ne jo buveinės valstybėje. Manytina, kad didelė ieškovui, kaip kreditoriui, priteista suma, suponuoja, jog ginčas yra sudėtingas. Atitinkamai tai lemia, kad tokiam ginčui tinkamai pasiruošti yra reikalinga peržiūrėti didelį kiekį dokumentų ir parengti didelės apimties procesinius dokumentus, kas užima daug laiko. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo atstovai būtent nurodytu būdu ruošėsi teisminiam ginčo nagrinėjimui, todėl vertintina, kad didelė ieškovui, kaip kreditoriui, priteista suma yra laikytina svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senaties terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors ieškovas atstovavimo sutartį su advokatų kontora Sorainen ir partneriai bei jos advokate R. B. sudarė 2008 m. lapkričio 10 d., tačiau prieš pat ieškinio senaties termino pabaigą, t. y. 2010 m. sausio 1 d., pasikeitė ieškovų atstovė, t. y. ieškovo atstovė advokatė R. B. buvo pakeista į kitą Sorainen ir partneriai advokatę R. S. (t.1, b. l. 21). Atsižvelgiant į ginčo sudėtingumą, t. y. reikalingą peržiūrėti didelį kiekį dokumentų ir į būtinumą parengti didelės apimties procesinius dokumentus, vertintina, kad pasikeitusi ieškovų atstovė objektyviai neturėjo galimybės laiku parengti ir teismui pateikti ieškinį nagrinėjamoje byloje. Dėl šios priežasties laikytina, kad ieškovo atstovų kaita šiuo atveju taip pat vertintina, kaip svarbi priežastis atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliantas nurodo, kad tai, jog ieškovo teisės ginamos ne jo veiklos ir buveinės valstybėje, nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, nes ieškovas turėjo atstovus Lietuvoje. Su šia apelianto pozicija nėra sutiktina. Objektyviai kliento, kurio buveinė nėra valstybėje, kurioje jo teisės yra ginamos, ir jo atstovo pozicijų derinimas prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu užtrunka ilgiau nei su klientu, kurio buveinė yra valstybėje, kurioje ginamos jo teisės. Atitinkamai dėl šios priežasties, esant dar ir ginčo sudėtingumui bei ieškovų atstovų kaitai, objektyviai yra didesnė tikimybė praleisti ieškinio senaties terminą, kas ir nutiko nagrinėjamu atveju. Taigi vertinant šią aplinkybę visos bylos kontekste laikytina, kad nagrinėjamu atveju ieškovo buveinės vieta ne valstybėje, kurioje jo teisės yra ginamos, yra svarbi aplinkybė ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Apeliantas nurodo, kad kreditorius turi įrodyti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu jis turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Pažymi, kad tokią teisę ieškovas įrodinėjo 2009 m. gegužės 12 d. priimtu Vokietijos teismo sprendimu. Mano, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šis sprendimas buvo priimtas praėjus 7 mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo.

Apeliantas teisingai nurodo, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi actio Pauliana institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 str.). Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 str.). Taigi kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo teisinių santykių, iš kurių ši teisė kildinama, pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad ieškovą ir atsakovą UAB „PNC Prekyba“ siejo sutartiniai verslo santykiai. To neneigia ir bylos šalys. Atsižvelgiant į nurodytą teisės aiškinimą ir į nustatytą aplinkybę, laikytina, kad ieškovas įgijo kreditoriaus reikalavimo teisę sutarties su atsakovu UAB „PNC Prekyba“ sudarymo dieną. Tai reiškia, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas, kaip kreditorius, įgijo reikalavimo teisę tik nuo Vokietijos Wurzburg žemės teismo sprendimo. Byloje nėra duomenų, kada buvo sudaryta sutartis tarp ieškovo ir atsakovo UAB „PNC Prekyba“, tačiau iš įsiteisėjusio ir Lietuvos teritorijoje vykdomo 2009 m. birželio 26 d. Vokietijos Wurzburg žemės teismo sprendimo, kuris turi prejudicinę galią šioje byloje (CK 182 str. 2 p.), matyti, kad minėta sutartis buvo sudaryta dar iki šioje byloje ginčijamo sandorio sudarymo dienos, nes jau 2008 m. balandžio 30 d. ieškovo reikalavimas atsakovui iš sutartinių verslo santykių sudarė 1 488 659 EUR. Dėl šios priežasties vertintina, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovo, kaip kreditoriaus, neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė atsirado tik nuo Vokietijos Wurzburg žemės teismo sprendimo priėmimo dienos. Atitinkamai vertintinas kaip nepagrįstas ieškovo teiginys, jog ieškovo, kaip kreditoriaus, reikalavimo teisė atsirado tik po 7 mėnesių, t. y. kai buvo priimtas Vokietijos Wurzburg žemės teismo sprendimas, nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas, kaip kreditorius, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą UAB „PNC Prekyba“.

Apeliantas taip pat nurodo, kad Vokietijos Wurzburg žemės teismo sprendime yra nurodyta, kad atsakovas 2008 m. balandžio 30 d. pasirašytinai patvirtino sąskaitų sąrašą, tačiau, jo nuomone, tai nereiškia, kad skolininkas pripažino skolą. Be to, pažymi, kad byloje yra pateikta minėto dokumento kopija, todėl yra abejotina jo autentiškumu. Atkreipė dėmesį, kad jis pasirašytas vienasmeniškai buhalterės, kuri neturėjo tokių įgaliojimų. Taigi toks dokumentas, apelianto nuomone, negali būti laikomas įrodymu. Teisėjų kolegija vertina, kad minėtais teiginiais apeliantas iš esmės ginčija Vokietijos Wurzburg žemės teismo sprendimą, kuris turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Tai reiškia, kad Vokietijos Wurzburg žemės teismo sprendime nustatytos aplinkybės yra laikomos nustatytomis ir neginčytinomis. Juo labiau, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų tą aplinkybę, jog skolininkas UAB „PNC Prekyba“ pripažino savo skolą ieškovui. Savo poziciją apeliantas grindžia prielaidomis apie sąskaitų sąrašo kopijos neautentiškumą. Dėl šios priežasties vertintina, kad apelianto teiginiai apie Vokietijos Wurzburg žemės teismo netinkamai nustatytas aplinkybes yra nepagrįsti.

Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertino ir aiškino antstolio G. B. pateiktą 2010 m. lapkričio 26 d. pažymą. Pažymi, kad pažymoje yra nurodyta, kad įmonė nerasta ir kad toliau bus tęsiamas išieškojimas ir tikrinami kiti duomenys, susiję su skolininko turtine padėtimi, kas reiškia, kad ši pažyma nepatvirtina aplinkybės, jog išieškojimas vykdomojoje byloje yra neįmanomas, t. y. pažyma nepatvirtina, kad atsakovas UAB „PNC Prekyba“ yra nemokus ir dėl to negali atsiskaityti su ieškovu taip pažeidžiant ieškovo, kaip kreditoriaus, teises. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodyta, jog būtent dėl ginčijamo sandorio išieškojimas iš atsakovo UAB „PNC Prekyba“ tapo neva neįmanomas. Papildomai apeliantas nurodo, kad atsakovui už ginčijamu sandoriu parduotus intelektinės nuosavybės objektus buvo tinkamai sumokėta, t. y. po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turtinė padėtis ne tik kad nepablogėjo, bet ir pagerėjo.

Iš 2007 m. gruodžio 31 d. UAB „PNC Prekyba“ balanso matyti, kad įmonė turėjo 16 021 539 Lt turto, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 13 152 677 Lt (b. l. 29-30 t. 2). Iš byloje esančios 2009 m. spalio 20 d. antstolio pažymos (b. l. 60 t. 1) matyti, kad nėra rasta atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą ieškovui. Iš 2010 m. lapkričio 26 d. antstolio pažymos (b. l. 209 t. 1) matyti, kad vėl nėra rasta atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą ieškovui. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškiniu ginčijamas sandoris buvo sudarytas, kai UAB „PNC Prekyba“ turtinė padėtis buvo sunki. Pažymėtina, kad ginčijamu sandoriu vertingas turtas - intelektinės nuosavybės objektai, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal ieškovo reikalavimą, buvo paverstas pinigais, t. y. likvidesniu turtu, kurį buvo paprasčiau išskirstyti ir taip tikėtina išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Svarbu tai, kad byloje nėra duomenų, kur buvo panaudoti iš ginčo sandorio gauti pinigai, t. y. nėra duomenų, kad sudarytu sandoriu ir iš jo gautais pinigais buvo siekiama ne išvengti atsiskaitymų su kreditoriais, o priešingai, su jais atsiskaityti ar vystyti įmonės veiklą. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, t. y. kad sandoris buvo sudarytas įmonei nepalankiu finansiniu laikotarpiu ir kad ginčijamu sandoriu turtas buvo paverstas itin likvidžiu turtu, darytina išvada, kad ginčijamu sandoriu iš esmės buvo sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi nustačius aplinkybę, jog ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, yra konstatuotinas ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vien tai, kad faktinė bylos situacija yra artima CK 6.67 str. 7 p. numatytai nesąžiningumo prezumpcijai, dar nereiškia, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija, o šalys būti pripažintos nesąžiningomis. Be to, nurodoma, kad apeliantas domėjosi atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turtine padėtimi, buvo susipažinęs su pateiktais balansais, iš kurių buvo matyti, kad UAB „PNC Prekyba“ turi pakankamai turto visiems įsipareigojimams įvykdyti. Taigi apeliantas vertino, jog negalėjo numatyti, kad atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turtinė padėtis yra bloga, kad jis turi kreditorių, su kuriais neatsiskaito.

Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. Vienu atveju įstatyme nustatytas reikalavimas, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju - asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Kreditoriaus interesų gynimas pagal actio Pauliana apima ne tik tuos atvejus, kai yra suvaržytos skolininko daiktinės teisės, bet ir tuos, kai skolininkas turi kreditorių, o skolininko daiktinės teisės neapribotos. Svarbu įvertinti, ar sandorio sudarymu objektyviai nebus pažeistos kreditoriaus teisės. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad šis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesu. Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, minėta, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).

Iš anksčiau aptartų UAB „PNC Prekyba“ finansinės atskaitomybės dokumentų yra akivaizdu, kad įmonės turtinė padėtis ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sunki, kad įmonė turėjo daug kreditorių, su kuriais buvo delsiama atsiskaityti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas UAB „Tegros investicija“ buvo susipažinusi su minėtais dokumentais, tačiau, nors ir būdamas verslininkas, suvokdamas sunkią įmonės turtinę padėtį ir numanydamas apie realų UAB „PNC Prekyba“ kreditorių skaičių, sudarė ginčijamą sandorį. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas UAB „Tegros investicija“ žinojo apie kitų kreditorių teisių pažeidimą.

Tai, kad UAB „Tegros investicija“ žinojo apie sunkią atsakovo UAB „PNC Prekyba“ turtinę padėtį patvirtina byloje esantys duomenys apie atsakovų sąsajas, kurių apeliantas nepaneigė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje yra pateikti visuotinių UAB „PNC Prekyba“ (buvusi UAB „Tegra“) akcininkų susirinkimų protokolai bei Juridinių asmenų registro duomenys (b. l. 61-69; 210-215 t.1), iš kurių matyti, kad atsakovas UAB „Tegros investicija“ nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2009 m. birželio 15 d. turėjo 25,5 proc. skolininko akcijų. Be to, iš šių duomenų taip pat matyti, kad du atsakovo UAB „PNC Prekyba“ akcininkai, t. y. R. G. ir A. L., tuo pačiu laikotarpiu turėjo atitinkamai 49 proc. ir 25,5 proc. UAB „PNC Prekyba“ akcijų bei skirtingais laikotarpiais vadovavo arba vadovauja atsakovui UAB „Tegros investicija“ - A. L. nuo 2000 m. vasario 24 d. iki 2006 m. spalio 2 d., R. G. yra šio juridinio asmens vadovu nuo 2006 m. spalio 2 d. Pažymėtina, kad R. G. nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2008 m. balandžio 18 d. buvo ir UAB „PNC Prekyba“ vadovu, kas reiškia, kad nuo 2006 m. spalio 2 d. iki 2008 m. balandžio 18 d. jis vadovavo abiem atsakovams. Išvardintos sąsajos tarp abiejų ginčo sandorio šalių ir tai, kad UAB „Tegros investicija“ buvo susipažinusi su UAB „PNC Prekyba“ finansinės atskaitomybės dokumentais, iš kurių buvo matyti sunki UAB „PNC Prekyba“ turtinė padėtis, tačiau vis tiek sudarė ginčijamą sandorį, leidžia daryti išvadą, kad ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos, o apelianto teiginiai dėl ginčo sandorio šalių sąžiningumo yra nepagrįsti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį ir nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju tiek apeliantas, tiek ieškovas prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo UAB „Tegros investicija“ apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, t. y. bylos baigtis jam nėra naudinga, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nėra priteistinos. Tuo tarpu ieškovas nenurodo, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas jis patyrė, ir nepateikia bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos ieškovui nėra priteistinos.

Apeliacinės instancijos teisme buvo patirta 10, 70 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš apelianto UAB „Tegros investicija“ valstybės naudai (CPK 92 str., 302 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs atsakovas UAB „Tegros investicija“, todėl atsakovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Tegros investicija“(duomenys neskelbtini) valstybės naudai 10,70 Lt (dešimt litų septyniasdešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai Danutė MilašienėVytas MiliusVigintas Višinskis