Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Vilijos Mikuckienės (pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. K. A.-M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. K. A.-M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. H. K. A.-M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

3. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisija 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojo skundą atmetė. Komisija sprendime pripažino teisinga ir pagrįsta Migracijos departamento išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

4. Pareiškėjo tvirtinimu, Migracijos departamentas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Migracijos departamentas?tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai,?apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

5. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento sprendimo išvada, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Pareiškėjas nesutinka ir su atsakovo vertinimu, kad užsieniečio paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus. Pareiškėjas pažymi, kad jo apklausa truko itin ilgai, buvo labai išsami, o patvirtindamas paaiškinime nurodytus faktus, Migracijos departamentui pateikė įrodymus, susijusius būtent su pareiškėju, o ne bendra situacija (duomenys neskelbtini). Jam grėsmė kilo dėl jo tėvo pilietinės aktyvios pozicijos pasisakant prieš dabartinę (duomenys neskelbtini) vyriausybę, o toks elgesys iššaukia ne tik vyriausybės atstovų, bet ir politinių oponentų, kurie nesirenka priemonių, neigiamą reakciją, siekį susidoroti. Tai, kad prašymas suteikti prieglobstį iš esmės yra motyvuotas, patvirtina ir aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo formaliai suteiktas prieglobstis, tačiau realiai (duomenys neskelbtini) negalėjo užtikrinti jo saugumo – iš pareiškėjo namų buvo pavogti dokumentai, (duomenys neskelbtini) policija nesiėmė veiksmų ir neužtikrino objektyvaus tyrimo. Persekiojimas dėl „politinių įsitikinimų“ reiškia, kad besikreipiantis asmuo yra viešai skelbęs savo pažiūras arba jomis yra susidomėjusios valdžios institucijos. Tačiau gali būti, kad besikreipiantis asmuo niekada nereiškęs savo pažiūrų, bet žinant jas esant tvirtas, galima pagrįstai numanyti, kad anksčiau ar vėliau jos bus išreikštos ir sukels jo ir valdžios institucijų konfliktą, be to, besikreipiantis asmuo, tvirtinantis bijąs būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, neprivalo įrodyti, kad šalies, iš kurios kilo, valdžios institucijos žinojo apie jo pažiūras, iki jam iš jos išvykstant.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti, ar pareiškėjas (jo šeimos nariai) gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini) režimo ir ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis tiek tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini) vyriausybės, tiek iš sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų. Sprendime klaidingai nurodoma, kad remiamasi 2021 m. EPPB ataskaita, tačiau jokios nuorodos į šį dokumentą nepateikta. Ši aplinkybė yra itin reikšminga, nes paskutinė EPBP ataskaita apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini) buvo parengta ir paviešinta tik 2020 m. liepos 31 d. (o duomenys surinkti dar anksčiau), kai Lietuvoje dar nebuvo masinio (duomenys neskelbtini) pabėgėlių antplūdžio, todėl šie duomenys niekaip neatspindi realios situacijos, susijusios su pareiškėjo asmenine padėtimi, nes pareiškėjas į Lietuvą atvyko tik po metų, kai buvo paskelbta minėta ataskaita. Migracijos departamentas nesurinko aktualios ginčui informacijos, kuri vienareikšmiškai patvirtina, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet į civilius asmenis, politinius oponentus. Pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygį atsakovas vertino ne remdamasis teisės aktų reikalavimais, o buitiškai ir neteisingai juos interpretuodamas. Remdamasis pasenusiais duomenimis Migracijos departamentas neteisingai nurodė, kad pareiškėjo kilmės šalyje yra pakankamai saugu, nors pačiame (duomenys neskelbtini) pranešama apie susidūrimus „fronto linijoje“, t. y. situacija yra vertinama kaip atviri karo veiksmai.

7. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas netinkamai taikė, o tiksliau, ignoravo Įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad tai, jog prieglobsčio prašytojas jau buvo persekiojamas ar jo atžvilgiu buvo padaryti šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis tokių veiksmų, yra rimtas visiškai pagrįstos prieglobsčio prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti tokius veiksmus požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, jog toks persekiojimas nepasikartos ar tokie veiksmai nebus padaryti dar kartą. Jam, kaip išsilavinusiam, itin didelę auditoriją socialiniuose tinkluose turinčiam asmeniui iš politinių priešininkų ((duomenys neskelbtini) vyriausybės bei ją palaikančių politinių partijų narių) akivaizdžiai gresia persekiojimas.

8. Pareiškėjas nesutiko ir su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, kad Migracijos departamentui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, kad pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Asmenys, priversti palikti savo kilmės šalį dėl tarptautinių ar nacionalinių ginkluotų konfliktų, paprastai nėra laikomi pabėgėliais pagal 1951 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija), tačiau jie turi apsaugą, numatytą kituose tarptautiniuose dokumentuose, pvz., 1949 m. Ženevos konvenciją dėl karo aukų apsaugos.

12. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) miestas(duomenys neskelbtini)), beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, buvo konstatuota, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Pasak Migracijos departamento, buvo ištirtos su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės, surinkta aktuali kilmės valstybės informacija, o tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų. Tyrimo metu padaryta išvada, jog „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų. Prieš priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjas buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų – jam paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvo pasakojimo metu paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai, kurie, Migracijos departamento vertinimu, neturėjo sukelti sunkumų, nes jie susiję su asmenine pareiškėjo patirtimi.

14. Be to, Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas tyrimo metu nurodė, jog jis nepriklauso jokiai politinei partijai, turi plataus profilio statybininko kvalifikaciją. Pareiškėjas negrindė prieglobsčio prašymo tuo, kad turi didelę auditoriją socialiniuose tinkluose, aktyviai naudojasi saviraiškos laisve kilmės valstybėje ir dėl to jam kyla persekiojimas kilmės valstybėje, taigi, pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir klaidinantys, visiškai neindividualizuoti pareiškėjo prieglobsčio motyvų kontekste.

15. Migracijos departamento vertinimu, buvo surinkta informacija iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant EPPB informaciją, Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.

16. Ginčijamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, prieš neteisėtai kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną atsikratė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tuo siekdamas, tikėtina, apsunkinti jo identifikavimą ir grąžinimą, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, pareiškėjas legaliai atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II.

19. Teismas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, jog prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą, todėl sprendė, kad Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinktos informacijos visuma bei pareiškėjo papasakotos istorijos tiek apklausų metu Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojui gresia persekiojimas. Užsieniečio deklaruojama baimė šiuo aspektu taip pat negali būti laikoma „visiškai pagrįsta“. Migracijos departamento surinkta informacija taip pat nepagrindžia tikimybės, jog prieglobsčio prašytojas dėl savo socialinės padėties gali patirti persekiojimą. Pareiškėjo subjektyvios prielaidos dėl tariamo persekiojimo nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Kitų aplinkybių, kurios sąlygotų pavojų jo gyvybei pareiškėjas nenurodė. Tokiu būdu pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta ir visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

20. Byloje taip pat nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas pažymėjo, kad įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

22. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Nors Migracijos departamentui ir suteikta diskrecijos teisė nustatyti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, tačiau nustatomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Tvarkoje nustatytų kriterijų ir teismo vertinimu nėra proporcingas. Migracijos departamentas sprendime nemotyvavo 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo dienos laikotarpio. Teismo vertinimu, nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėjas gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas padarė išvadą, jog atsižvelgiant į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

23. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Pareiškėjas atitinka Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintus reikalavimus, o būtent: 1) pareiškėją nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje išnagrinėtas skubos tvarka.

III.

26. Migracijos departamentas ?tyrimą dėl baimės būti persekiojamam politiniu pagrindu atliko paskubomis, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai neįsigilindamas,?t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

28. Išvykimo iš kilmės šalies priežastys, kurias bandė atskleisti pareiškėjas, yra politinio pobūdžio. Persekiojimas dėl „politinių įsitikinimų“ reiškia, kad besikreipiantis asmuo viešai skelbė savo pažiūras arba jomis buvo susidomėjusios valdžios institucijos. Tačiau gali susiklostyti situacija, kuomet besikreipiantis asmuo niekada nereiškė savo pažiūrų, bet žinojo jas esant tvirtas, todėl pagrįstai galima numanyti, kad anksčiau ar vėliau jos bus išreikštos ir sukels jo ir valdžios institucijų konfliktą. Besikreipiantis asmuo, tvirtinantis bijąs būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, neprivalo įrodyti, kad šalies, iš kurios kilo, valdžios institucijos žinojo apie jo pažiūras, iki jam iš jos išvykstant. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai vystoma mintis, kad sprendžiant pabėgėlio statuso suteikimą dėl politinių įsitikinimų, svarbu nustatyti, ar juos galima laisvai išreikšti. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3880-415/2019). Remiantis šia praktika, Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti ar pareiškėjas gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl dabartinio (duomenys neskelbtini) režimo, ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis tiek tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini) vyriausybės, tiek iš sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų.

29. Migracijos departamentas tinkamai neįvykdė pareigos surinkti naujausią aktualią kilmės šalies informaciją. Tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą (Tvarkos aprašo 97.1 punktas). Taigi, siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Situacija (duomenys neskelbtini) paskutiniu metu nuolat blogėja, o išpuoliai prieš civilius gyventojus pasidarė kasdienybė – apie aukas nuolat pranešama (2021 m. rugpjūčio 16 d., 17 d., 30 d., 31 d. ir t. t.). Nors formaliai atsakovas nurodė, kad remiasi naujausia turima informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau akivaizdu, jog taip nėra. Aktualią informaciją skelbia daugelis tarptautinių organizacijų, todėl atsakovas turi realią galimybę tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį ir konkrečiai suaktyvėjusius veiksmus prieš (duomenys neskelbtini), pavyzdžiui, pasinaudoti JAV Saugumo departamento 2021 m. birželio 30 d. paskelbta ataskaita; 2021 m. spalio mėn. tarptautinės organizacijos Humanity & Inclusion paskelbta ataskaita ir kitais šaltiniais.

30. Ginčui reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygį atsakovas vertino ne remiantis teisės aktų reikalavimais, o buitiškai ir neteisingai juos interpretuodamas. Klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą Tvarkos aprašo normų kontekste (44 punktas), turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio. Šiuo aspektu atsakovas visiškai situacijos neanalizavo ir nepasisakė. Remdamasis pasenusiais duomenimis atsakovas teigia, kad pareiškėjo kilmės šalyje yra pakankamai saugu, nors pačiame (duomenys neskelbtini) pranešama apie susidūrimus „fronto linijoje“, t. y. situacija yra vertinama kaip atviri karo veiksmai.

36. Prieš priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjas buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų – jam paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvo pasakojimo metu paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai, kurie, Migracijos departamento vertinimu, neturėjo sukelti sunkumų, nes jie susiję su asmenine pareiškėjo patirtimi. Jeigu, pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas netinkamai paaiškino jam procedūras, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo atstovą advokatą, profesionalų teisininką, kuris taip pat galėjo pareiškėjui padėti atskleisti teismo posėdžio metu tas aplinkybes, kurias, jis netinkamai supažindintas apie procedūras, negalėjo pateikti apklausos metu. Tačiau pareiškėjas teismo posėdžio metu visiškai jokių naujų ar kitokių aplinkybių nebuvo nurodęs, jo pasakojimas buvo neišsamus ir nedetalus.

38. Nepagrįsti yra ir skundo teiginiai, neva Migracijos departamento nesurinko naujausios ir aktualiausios kilmės valstybės informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA, anksčiau EPPB), bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės ESPA skelbiamos informacijos pareiškėjas skunde nepateikė, netgi priešingai – skunde remiasi senesne, 2020 m. spalį paskelbta ESPA ataskaita.

39. Migracijos departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas vengdamas grąžinimo gali pasislėpti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentas ?tyrimą dėl baimės būti persekiojamam politiniu pagrindu atliko paskubomis, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai neįsigilindamas,?t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

45. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

46. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

47. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

48. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

49. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

50. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

51. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

52. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

53. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

54. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo iš esmės tuo, kad kilmės valstybėje jis yra persekiojamas dėl politinių įsitikinimų. Pažymėjo, kad kilmės šalyje jam kilo pavojus dėl jo tėvo aktyvios politinės pozicijos, nes S. H. valdymo laikotarpiu jis priklausė (duomenys neskelbtini)partijai, dirbo mokytoju ir aktyviai palaikė tuometinę vyriausybę, tačiau ją nuvertus sulaukė nuolatinių grasinimų ir persekiojimo.

55. Kaip teisingai nurodė Migracijos departamentas, pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė abstrakčiais teiginiais apie teisę reikšti politinius įsitikinimus kilmės šalyje, nedetalizuodamas, kokiai konkrečiai politinei partijai jis priklauso, už kokią ideologiją kovoja, neįvardijo kas ir kaip jam grasina dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo pasakojimas ne tik su trūkumais, tačiau neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo (nežinoma grupuotė), nei persekiotojo tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje. Nustačius, kokių veiksmų potencialus persekiotojas gali imtis, būtų įmanoma įvertinti prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumą šiems veiksmams bei galimos žalos (pasekmių) jam pobūdį. Tačiau, pareiškėjo abstrakti istorija savaime neleidžia nei nustatyti potencialų persekiotoją, nei identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti prieglobsčio prašytoją. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas nepagrindė savo prieglobsčio prašymo. Prieglobsčio prašytojo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Migracijos departamento sprendime nurodoma, kad prieglobsčio prašytojas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Prieglobsčio prašytojas yra jaunas darbingo amžiaus vyras, turintis gyvenimo (duomenys neskelbtini) mieste patirties, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) miestuose – darbo patirties, kilmės valstybėje yra likę prieglobsčio prašytojo artimi giminaičiai – (duomenys neskelbtini) jis turi giminių, su kuriais artimai bendravo (tėvai, broliai, seserys). Prieglobsčio prašytojas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, jis galėtų sulaukti paramos iš savo artimų giminaičių, su kuriais gyveno iki išvykimo iš kilmės valstybės.

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste, byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, jog prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl konkrečių politinių motyvų, kuriems apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Šių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pats pareiškėjas. Taigi, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje.

57. Įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne tik su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

58. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB 2021 m. ataskaita rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į tai, pritartina išvadai, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

59. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5, 99.1, 99.1.1–99.1.10 punktai). Pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, yra nepagrįsti, nes iš Migracijos departamento sprendimo matyti, kad departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) įstatymu, kuriuo siekiama reabilituoti, reintegruoti ir suteikti ekonomines galias smurtą išgyvenusioms (duomenys neskelbtini) moterims, JAV valstybės departamento 2021 m. ataskaita, įvairių tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis). Iš sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į konkrečias jo nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

60. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

61. Pažymėtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus skundo argumentus, nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

62. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai teisingai išspręsti, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir aktualią teismų praktiką. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. H. K. A.-M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.