Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas, I1-2514-320/2020

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-03-25
Bylos Nr.: I1-2514-320/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00120-2020-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Irena Varžinskienė (pirm.)
Pareiškėjas: H. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė

Administracinė byla Nr. I1-2514-320/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00120-2020-1

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3; 55.1.3

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

PanevėžysRegionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas H. G. (toliau – ir H. G., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 20000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 2 d. (b. l. 1-12).

Pareiškėjas H. G. skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) 3-ame, 1-ame, 2-ame sektoriuose (toliau – ir 3-as, 1-as, 2-as sektorius) netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamojoje teritorijoje buvo asbesto gaminių, irstant stogo dangos surišimo medžiagai (cementui) asbesto plaušeliai pasklido po visą gyvenamąją teritoriją. Pravieniškių PN-AK neužtikrino saugios gyvenamosios aplinkos, kadangi laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2017 m., buvo vykdomi Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje pastatų rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo šalinama asbestcemenčio stogo danga be būtinų apsaugos priemonių, samdant į darbus pačius nuteistuosius, ir asbesto plaušeliai buvo nešiojami po visą pataisos namų teritoriją. Tokiu būdu pareiškėjui buvo sudaryta pavojinga gyvenamoji aplinka, sužalota sveikata, sukelta grėsmė gyvybei. Be to, pareiškėjas teigė, kad jam bausmės atlikimo metu, trūko gyvenamojo ploto 3-ame, 2-ame ir 1–ame sektoriuose. Jam Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo suteikta mažiau ploto dėl perteklinių daiktų ir gyvenamųjų patalpų (poilsio kambario) trūkumo. Jo paties duomenimis bausmės atlikimo metu jam vidutiniškai teko 2,40 m² gyvenamojo ploto, o pašaliniai daiktai užėmė 0,50 m² ploto. Gyvenamojoje patalpoje didžiąją dalį patalpos užėmė inventorius, asmeniniai daiktai, batai, stalo žaidimai, knygos, kartu buvo laikomas ir maistas. Teigė, kad tiek jis, tiek kiti nuteistieji savo drabužius džiovino gyvenamojoje patalpoje. Be to, teigė, kad netinkamai įrengta oro filtravimo sistema, dėl to prausykloje ir tualete pastoviai jautėsi nemalonus kvapas. Netvarkingi sanitariniai mazgai ir prausyklos, pasenęs inventorius. Neproporcingai mažai įrengta sanitarinio inventoriaus, dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo galimybės tinkamai laikytis higienos. Nurodė, kad unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų, todėl nebuvo užtikrinamas jo privatumas, karštu dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais arba visai neveikė, o tekančio vandens temperatūra buvo nepastovi. Dėl higienos priemonių trūkumo negalėjo tinkamai palaikyti asmeninės higienos. Gyvenimo sąlygos buvo antisanitarinės, koridoriuose ir ant prausyklų sienų kaupėsi pelėsis, drėgmė. Šaltuoju metų laiku nepakankamai buvo šildomos patalpos, todėl patalpose turėjo būti apsirengęs lauko drabužiais. Kreipėsi dėl šildytuvo išdavimo, tačiau jam buvo atsakyta, kad įstaiga šildymo įrenginių neturi. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinę žalą ir įtampą, išsekimą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai, pateko į žmonių rizikos grupę, sergančių onkologinėmis ligomis. Pareiškėjas prašė priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Dėl ieškinio senaties pareiškėjas nurodė, kad šioje byloje nėra galimybės nustatyti, nuo kada pareiškėjas turėjo (turėtų) sužinoti apie pažeidimą, nes nuo pat pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes, kurios įprastai patiriamos, būnant suėmime. Todėl šiuo atveju siekiant nustatyti pažeidimo momento laiką, turėtų būti įvertintos aplinkybės, nuo kada pareiškėjas pasijuto dar blogiau, negu įprastai savaime turėjo patirti. Pažymėjo, jog atsakovės atstovas atsisakė pateikti tikslius aktualius skundžiamam laikotarpiui duomenis, vengia reikiamus duomenis apie suteiktas bausmės atlikimo sąlygas pateikti, motyvuodamas tuo, kad duomenų neturi, nekaupia reikalingos informacijos bei dokumentų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti, kokiomis sąlygomis jis buvo laikomas atlikdamas bausmę atskirai kiekvienu etapu, ar tos sąlygos atitiko reglamentuotą tvarką. Kadangi atsakovės atstovas nepateikė reikiamų duomenų, pareiškėjas neturėjo galimybės nustatyti sužinojimo momento apie jo teisių pažeidimą. Jis neturėjo galimybės žinoti apie savo teisių pažeidimo mastą ir suprasti, kad yra pažeidžiama įstatymo norma, nes neturėjo reikiamų duomenų, žinių, kompetencijos minėtiems pažeidimams nustatyti. Būdamas pataisos įstaigoje, jis visiškai priklausė nuo atsakovės atstovo. Prašė teismą atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių – dėl duomenų nesuteikimo, kompetencijos neturėjimo pažeidimams nustatyti, nesąžiningo atsakovės atstovo elgesio.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 94-102). Pažymėjo, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių teisių suvaržymas buvo neišvengiamas. Dėl ieškinio senaties termino atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, tačiau to nedarė. Skundžiamas terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme gavimo dienos, todėl ginčo laikotarpiui nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2017 m. sausio 9 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Teigė, kad gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant. Pataisos namų 1-ame ir 2-ame sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pataisos namų 3-iame sektoriuje buvo vykdoma 9-o būrio pastatų rekonstrukcija į kamerinio tipo patalpas ir keičiama stogo danga į bituminę stogo dangą. Vvykdant renovacijos darbus, asbestas buvo šalinamas laikantis saugos reikalavimų, asbesto gaminiai nebuvo laužomi, kadangi darbus atliko kvalifikuoti statybų įmonės darbuotojai. Kai rekonstrukcijos darbai vyko trečiajame sektoriuje, pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose (nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2018 m. balandžio 25 d.), todėl pavojus pareiškėjo sveikatai negalėjo kilti. Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Darė išvadą, kad teisės normoje įtvirtinta minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Nurodė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjas galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių, nebuvo ribojimų nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji, pagal nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t.t. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Nurodė, kad įstaigos direktoriaus įsakymu patvirtinta patalpų valymo tvarka, yra iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai, budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, ir jeigu tinkamai atliekamas valymas ir vėdinimas, patalpose pelėsis bei drėgmė nesikaupia. Pažymėjo, kad pataisos namų 1-o, 2-o ir 3-o sektorių patalpos, kuriose buvo nuteistasis baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos laikantis galiojančių teisės aktų. Baldais ar įranga neužimtų gyvenamųjų patalpų ploto apskaita nevedama, teisės aktai tokios prievolės įstaigai nenumato. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad tualetuose įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 m., o tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, taip užtikrinant privatumą. Mano, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis jautė emocinę depresiją ar dvasinius išgyvenimus yra nepagrįsti, kadangi į Resocializacijos skyriaus psichologus nesikreipė. Visi duomenys susiję su nuteistųjų sveikata, teikta medicinine pagalba, nuteistųjų ligos istorijos yra perduotos Laisvės atėmimo vietų ligoninei, todėl duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę pateikti negali. Teigė, kad pareiškėjas skunde nenurodė kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Mano, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos. Teigė, kad įstaigos pareigūnai laikėsi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, todėl pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis jis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 2 d. (b. l. 1-12). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-ame, 1-ame ir 3-iame sektoriuose. Pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių – dėl duomenų nesuteikimo, kompetencijos neturėjimo pažeidimams nustatyti, nesąžiningo atsakovės atstovo elgesio (b. l. 4). Atsakovei atstovaujanti Pravieniškių PN-AK atsiliepime teigė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, domėtis teisės aktais, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, ir prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti žalą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, t. y. taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2017 m. sausio 9 d. (b. l. 95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo nustatyti, nuo kada jis pasijuto dar blogiau, negu įprastai (nes kalinamas asmuo įprastai patiria diskomfortą ir neigiamas pasekmes), tik įrodo, kad jis nepatyrė nepatogumų, viršijančių tuos, kurie yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (b. l. 4).

Pareiškėjas, laikytas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2013 m. spalio 15 d., kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą buvo išsiųstas 2020 m. sausio 9 d. (b. l. 89), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, tad pareiškėjas praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujanti Pravieniškių PN-AK atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 95). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas skunde prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių – dėl duomenų nesuteikimo, kompetencijos neturėjimo pažeidimams nustatyti, nesąžiningo atsakovės atstovo elgesio, t. y. dėl duomenų nepateikimo (b. l. 3-4). Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad, atsakovės atstovas vengė pateikti reikaiamus duomenis apie suteiktas bausmės atlikimo sąlygas, nes duomenų neturėjo, nekaupė reikalingos informacijos bei dokumentų, tačiau prie savo skundo nepridėjo jokių atsakovės atstovo raštų ir kitų duomenų, iš kurių galima spręsti, jog atsakovės atstovas nuo pat 2013 m. spalio 15 d., kurią pareiškėjas nurodė kaip skundžiamo laikotarpio pradžią, atsisakė pareiškėjui pateikti duomenis apie bausmės atlikimo sąlygas. Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 10 d. pažyma Nr. 62-2960 (b. l. 55), 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618 (b. l. 57), 2014 m. vasario 18 d. pažyma (b. l. 56), patenka į tą laikotarpį, kai dar nebuvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas, tačiau minėtose pažymose nėra jokių duomenų, kad Pravieniškių PN-AK atsisakė pareiškėjui pateikti informaciją. Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. S-26968 – atsakyme į NVO „Justitia est fundamentum“ NVO 2018 m. spalio 26 d. pateiktą prašymą ir jo prieduose (b. l. 13-45) atsakovės atstovė nurodė, kad po 3-io sektoriaus pastatų rekonstrukcijos darbų išformuoti nuteistųjų būriai, buvusios gyvenamosios patalpos demontuotos, todėl pateikti kiek konkrečiu laikotarpiu buvo nuteistų asmenų brigadų, nėra galimybės; įstaiga neturi pareigos kaupti informaciją kiek atskiroje gyvenamojoje patalpoje buvo miegamųjų vietų; patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsakyti kada patalpos buvo remontuotos anksčiau nėra galimybės; pateikti informaciją kuriuose ilgalaikių pasimatymų kambariuose nurodant numerius, buvo suteiktas pasimatymas, taip pat neturi galimybės. Pažymėtina, kad į NVO „Justitia est fundamentum“ pateiktą prašymą atsakyta po to, kai buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Be to, tam tikros informacijos negavimas neužkirto kelio pareiškėjui kreiptis į teismą, nes pareiškėjas, gavęs šį raštą, galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar negavo tam tikrą informaciją iš atsakovės atstovo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi praėjus daugiau kaip metams laiko po minėto rašto gavimo. Žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų patiriama nepriklausomai nuo to, ar gauta tam tikra informacija. Sužinojus ar turėjus sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsiranda teisė į ieškinį. Tad pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar ne tam tikrą informaciją iš atsakovės atstovo.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1489-629/2019). Pareiškėjas ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73–75, 102 straipsniai), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73–75 straipsniai, 99 straipsnio 1 dalis), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 straipsnio 1 dalis), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73–75 straipsniai, 94 straipsnis), kurie pareiškėjo prašymu galėjo rinkti informaciją, ir kitas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2017 m. sausio 9 d. ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą senaties terminą jo reikalavimams. Dėl šios priežasties atsakovės atstovo Pravieniškių PN-AK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2017 m. sausio 9 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei tai, kad pareiškėjas iš Alytaus pataisos namų į Pravieniškių PN-AK atvyko 2018 m. balandžio 25 d., todėl teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas yra nuteistasis ir ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 2 d., atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK (b. l. 96-97, 104-106).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamųjų pastatų stogo dangoje buvo asbesto, irimo procesas vyko visą skundžiamą laikotarpį bei, kad 3-iame sektoriuje buvo vykdomi pastatų rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo šalinama asbestcemenčio stogo danga be būtinų apsaugos priemonių dėl to buvo padaryta didelė žala jo sveikatai.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kurio 3.1 papunktis nustatė, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl statinio konstrukcijose esančio asbesto, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (2019 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3955-442/2019). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017).

Atsakovės atstovas nurodė, kad 1-ame ir 2-ame sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių (b. l. 96). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, kad 1-ame ir 2-ame sektoriuose nebuvo vykdomi tokie darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Atsakovės atstovė patvirtino, kad pataisos namų 3-iame sektoriuje buvo vykdoma 9-o būrio pastatų rekonstrukcija į kamerinio tipo patalpas ir keičiama stogo danga į bituminę stogo dangą, rekonstrukcijos darbai užbaigti 2018 m. kovo 23 d., t.y. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, todėl pavojaus jo sveikatai negalėjo būti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad stogo dangos šalinimo darbų 3-ame sektoriuje metu pareiškėjas bausmę atliko Alytaus pataisos namuose, pareiškėjo skundo argumentus, kad jo sveikatai buvo padaryta didelė žala dėl asbesto buvimo stogo dangoje, atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, kad trūko gyvenamojo ploto, teigė, kad atskaičiavus inventoriaus užimamą plotą, pareiškėjui gyvenamojoje patalpoje teko 2,40 kv. m. gyvenamojo ploto.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 96-98), jo prieduose – Pravieniškių PN-AK darbuotojų pažymose 2020 m. vasario 17 d. Nr. 63-484 (b. l. 107), 2018 m. lapkričio 6 d. Nr. 61-3007 (b. l. 115), pateikė duomenis, kad pareiškėjas iš Alytaus pataisos namų atvyko 2018 m. balandžio 25 d., pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo paskirtas gyventi į 1-ojo sektoriaus 7-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 56,99 kv. m., miegamųjų vietų skaičius 18, todėl pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto (56,99 / 18 = 3,16); nuo 2018 m. gegužės 15 d. – 7-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 49,93 kv. m., miegamųjų vietų skaičius 16, todėl pareiškėjui teko 3,12 kv. m gyvenamojo ploto (49,93 / 16 = 3,12); nuo 2018 m. birželio 15 d. - 8-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,04 kv. m., miegamųjų vietų skaičius 11, todėl pareiškėjui teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto (35,04 / 11 = 3,19). Pataisos namų direktoriaus įsakymu pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 22 d. buvo paskirtas gyventi 2-ojo sektoriaus 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,09 kv. m., miegamųjų vietų skaičius 16, todėl pareiškėjui teko 3,25 kv. m gyvenamojo ploto (52,09 / 16 = 3,26); nuo 2018 m. birželio 28 d. – 2-ojo būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 66,07 kv. m., miegamųjų vietų skaičius 21, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto (66,07 / 21 = 3,15). Nuo 2018 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 3-ojo sektoriaus 11-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 14,60 kv. m., miegamųjų vietų skaičius 3, todėl pareiškėjui teko 4,87 kv. m gyvenamojo ploto (14,60 / 3 = 4,87). Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 2 d., už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus nuobaudų pataisos įstaigos 1-ojo, 2-ojo ir 3-iojo sektorių uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, neatliko. Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodyti gyvenamųjų patalpų numeriai ir plotas atitinka nurodytus Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. S-26968 (b. l. 13), 2018 m. lapkričio 6 d. pažymoje Nr. 62-5090 (b. l. 22), 2018 m. lapkričio 28 d. pažymoje Nr. 77-1708 (b. l. 23), 2018 m. lapkričio 6 d. pažymoje Nr. 61-3007 (b. l. 30), nurodytus patalpų numerius ir plotus, kuriuos teismui pateikė pareiškėjas. Atsižvelgiant į LVAT praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius.

Apibendrinus aptartus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis). Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, kadangi gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (b. l. 97, 117-125).

Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2018 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2246-1062/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams atsižvelgiama, tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą (2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Šiuo atveju, gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturėjo vietos laisvalaikiui leisti, drabužius turėjo džiovinti gyvenamojoje patalpoje.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 5.8. papunktyje nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat batų ir drabužių džiovykla (5.9. p). Atsakovės atstovas teismui papildomai 2019 m. kovo 19 d. rašte Nr. S-6497 nurodė, kad 1-ojo sektoriaus 7-o būrio patalpose įrengtos dvi džiovyklos patalpos ir laisvalaikio kambarėlis, o to paties sektoriaus 8 būrio patalpose įrengta drabužių džiovinimo patalpa. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 21 d. bausmę atliko 1-ojo sektoriaus 7-ame ir 8-ame būriuose, todėl jam buvo užtikrinta galimybė naudotis džiovykla. Laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas bausmę atliko 2-ojo sektoriaus 2-ame būryje. Atsakovės atstovė nurodė, kad įstaigos 2-ame sektoriuje, atskiroje patalpoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius bei batus, taigi pareiškėjas taip pat turėjo galimybę naudotis džiovykla. Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. sausio 2 d. preiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 3-iojo sektoriaus 11-me būryje. Iš atsakovės atstovo, t. y. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. kovo 17 d. pažymos Nr. 77-453 matyti, kad 3-iojo sektoriaus 11-o būrio patalpose nuteistiesiems įrengta skalbimo ir džiovinimo patalpa bei laisvalaikio kambarys. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės pateiktais duomenimis dėl džiovyklų įrengimo nėra pagrindo, tuo labiau, kad pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamojoje patalpoje džiovinamų drabužių yra deklaratyvūs, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsakovės atstovė nurodė, kad 1-ojo sektoriaus 8-o būrio ir 2-ojo sektoriaus 2-o būrio patalpose laisvalaikio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Įstaigos 1-ąjame ir 2-ąjame sektoriuose yra įrengtos bibliotekos, kuriose gali lankytis visi nuteistieji. Taip pat nuteistiesiems yra vykdomos įvairios socialinės reabilitacijos programos, vykdomi užsiėmimai, kur nuteistieji gali leisti laiką. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl poilsio kambario neįrengimo, pareiškėjui sudarant galimybes naudotis kitais laisvalaikio praleidimo būdais, būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neproporcingai mažai buvo įrengta sanitarinių mazgų, susidarydavo nuteistųjų grūstis ties praustuvėmis ir tualeto kambariais, nebuvo galimybės tinkamai laikytis higieninės tvarkos dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos numatė, kad praustuvė ir unitazas įrengiami 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, neatliko nuobaudų kamerų tipo patalpose.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis 1-ojo sektoriaus 7-ame būryje 2018 m. balandžio 25 d. buvo 17 nuteistųjų, 2018 m. gegužės 15 d. – 18 nuteistųjų, 8-ame būryje 2018 m. birželio 15 d. buvo 60 nuteistųjų, 2-ojo sektoriaus 2-ame būryje 2018 m. birželio 22 d. buvo 45 nuteistieji, 2018 m. birželio 28 d. – 41 nuteistasis, 3-io sektoriaus 11-ame būryje 2018 m. lapkričio 26 d. buvo 26 nuteistieji. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 1-ojo sektoriaus 7-o būrio sanitariniame mazge buvo įrengtos 7 praustuvės, 7 unitazai, 8-ame būryje – 7 praustuvės, 7 unitazai, 2-o sektoriaus 2-ame būryje – 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis, 5 unitazai, 3 pisuarai, 3-io sektoriaus 11 būrio kiekvienoje patalpoje įrengtas sanitarinis mazgas: 1 klozetas, 1 praustuvė, be to, nuteistieji gali naudotis ir bendromis tualeto ir prausyklos patalpomis (b.l.113, 148-149, 157). Taigi 2018 m. balandžio 25 d. pareiškėjas kartu su kitais 17 nuteistųjų 1-o sektoriaus 7-ame būryje, naudojosi 7 praustuvėmis ir 7 unitazais (17 / 7 = 2,42), iš ko matyti, kad viena praustuve ir vienu unitazu naudojosi daugiau kaip du nuteistieji; 2018 m. gegužės 15 d. nuteistųjų buvo 18 (18 / 7 = 2,57), taigi viena praustuve ir vienu unitazu teko naudotis beveik trims nuteistiesiems; 2018 m. birželio 15 d. 60 nuteistųjų naudojosi 7 praustuvėmis ir 7 unitazais (60 / 7 = 8,57), iš ko matyti, kad viena praustuve ir vienu unitazu naudojosi beveik devyni nuteistieji; 2018 m. birželio 22 d. nuteistųjų 2-ojo sektoriaus 2-ame būryje buvo 45 nuteistieji, kurie naudojosi 6 praustuvėmis ir 5 unitazais (45 / 6 = 7,50; 45 / 5 = 9), iš ko matyti, kad viena praustuve naudojosi daugiau kaip septyni nuteistieji, o vienu unitazu naudojosi devyni nuteistieji; 2018 m. birželio 28 d. nuteistųjų buvo 41, kurie naudojosi 6 praustuvėmis ir 5 unitazais (41 / 6 = 6,83; 41 / 5 = 8,2), iš ko matyti, kad viena praustuve naudojosi beveik septyni nuteistieji, o vienu unitazu naudojosi daugiau kaip du nuteistieji. Pareiškėjui atliekant bausmę 3 sektoriaus 11 būryje 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje miegamųjų vietų skaičius 3, vienas klozetas ir viena praustuvė teko 3 asmenims. Teismas įvertinęs būriuose įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir būrių nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko minėtose normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausyklose (dušuose) nebuvo kabinų, todėl naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo sudarytos privatumą užtikrinančios sąlygos.

Kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose sanitarinis mazgas ir dušinė įrengta atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų. Atsakovės pateiktais duomenimis sanitariniuose mazguose įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 metrai, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros (b.l.100, 113). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1039-822/2018).

Teismas pažymi, kad detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Teisės aktai nenumato, kad prausyklos-dušinės turi būti įrengtos gyvenamosiose patalpose. Teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje įrengti kabinas, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl dušo patalpos įrengimo nekonstatuotini. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LVAT praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutarti administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutarti administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Šiuo atveju pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jo teisės buvo pažeistos. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos dėl antisanitarinės aplinkos, drėgmės ir pelėsio.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ši Higienos norma HN 134:2015 neišskiria atskirai reikalavimo sanitarinio mazgo patalpos vėdinimui. Byloje nėra duomenų, jog patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno ir kuriomis naudojosi pareiškėjas, buvo drėgna. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) dėl netinkamos patalpų būklės. BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigą administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 255 punktą, pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų. Higienos normos HN 134:2015 34 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Minėtos higienos normos 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 yra patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Valymo tvarkos aprašas), kurio 3 punktas nustato, kad patalpų valymo vykdymo tvarka privaloma visiems įstaigoje laikomiems nuteistiesiems (b. l. 127-128). Valymo tvarkos aprašo 6 punktas numato, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji. Atsakovės atstovė atsiliepime paaiškino, kad laikantis minėto Valymo tvarkos aprašo 9 punkto reikalavimų, valymo priemones iš sandėlio paima Resocializacijos skyriaus pareigūnai ir jas išduoda nuteistiesiems. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu užtikrino švaros ir tvarkos laikymąsi nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu, atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018, todėl teismas sprendžia, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 34 ir 35 punktų nuostatas, už gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, įskaitant ir pareiškėją. Kaip jau rašyta, nuteistiesiems (taigi, ir pareiškėjui) buvo išduodamos valymo priemonės. Pareiškėjas skunde nesiskundė tuo, kad jam nebuvo išduotos valymo priemonės (Higienos normos HN 134:2015 37 punktas, Valymo tvarkos aprašo 9 punktas), tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl antisanitarinės aplinkos, drėgmės ir pelėsio.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniai mazgai, dušo sieteliai buvo susidėvėję, blogai funkcionavo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovės atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. S-26968 (b. l. 129) nurodė, kad esant būtinumui, sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad sanitarinio mazgo įranga buvo tinkamos būklės. Byloje nėra duomenų, jog, pareiškėjui informavus Pravieniškių PN-AK administraciją apie netinkamą sanitarinio mazgo įrangos būklę, administracija nesiėmė priemonių trūkumus ištaisyti. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad dušas buvo suteikiamas tik vieną kartą per savaitę (b. l. 1).

Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Jos 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad vykdant minėtą Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimą sudaryti nuteistiesiems galimybę ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu, įstaigoje yra patvirtintas ir visų būrių stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas (b. l. 100). Pareiškėjas skunde neginčijo, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, kaip numatyta aptartose teisės normose. Pareiškėjas skunde neteigė ir bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu praustis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Be to, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam būtina naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2207-261-2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2509-602/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nesudarydami pareiškėjui galimybės duše praustis dažniau, nei numato aptartas teisinis reglamentavimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad duše vandens temperatūra nepastovi, dažnai tekėjo nepakankamai šiltas vanduo.

Kaip jau minėta, Higienos normos HN 134:2015, 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad karšto vandens temperatūra buvo nepastovi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių šios jo teisės pažeidimo atvejų, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl negalėjimo išsimaudyti dėl skunde nurodytų priežasčių. Pareiškėjo teiginiai, jog vanduo buvo netinkamos temperatūros, vertintini kaip deklaratyvūs ir pagrįsti subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad duše vandens temperatūra nepastovi, dažnai tekėjo nepakankamai šiltas vanduo, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad šaltuoju metų laiku patalpose buvo šalta, o elektriniai šildytuvai nebuvo išduodami.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis numato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais. Pareiškėjas nors ir teigė, kad nebuvo išduodami elektriniai šildytuvai, tačiau nenurodė, kad jis pats kreipėsi į pataisos namų administraciją su tokiu prašymu duoti elektrinį šildytuvą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad, pareiškėjui informavus Pravieniškių PN-AK administraciją apie netinkamą oro temperatūrą, ši nesiėmė priemonių šį trūkumą ištaisyti. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK administracija būtų atsisakiusi duoti pareiškėjui elektrinį oro šildytuvą. Pareiškėjo kartu su skundu pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. vasario 14 d. patikrinimo akte Nr. 2-22 4.80)PA-320 nustatyti patikrinimo rezultatai ginčo laikotarpiui nėra aktualūs, patikrinimas atliktas dar iki 2018 m. balandžio 25 d., t. y. dar iki pareiškėjo atvykimo į Pravieniškių PN-AK. Be to, minėtu patikrinimo aktu nebuvo nustatyta pažeidimų tuose sektorių būriuose, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šie pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama oro temperatūra gyvenamojoje patalpoje, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad ilgą laiką nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1R-219 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.) 4 punktas nustato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprašo 5 punkte nurodyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu (Aprašo 13 punktas).

Pareiškėjas skunde neįvardino kokiomis buitinės higienos priemonėmis ir kada nebuvo aprūpintas. Akcentuotina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas su prašymu dėl higienos priemonių suteikimo būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Be to, duomenų byloje, jog pareiškėjas už savo asmenines lėšas norėjo įsigyti higienos priemonių, tačiau atsakovės atstovas jam neleido, nėra. Atsižvelgus į tai, daroma išvada, jog pareiškėjui buvo užtikrintos sąlygos laikytis asmeninės higienos, įsigyjant higienos priemonių savo asmeninėmis lėšomis arba kreipiantis į įstaigos administraciją su prašymu dėl higienos priemonių išdavimo. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas teigė, kad jis patyrė diskriminaciją dėl skirtino kiekio higienos priemonių išdavimo, kadangi jis turintis nuteistojo statusą turėjo mažesnes garantijas nei suimtojo asmens statusą turintys asmenys. Šiuo atveju minėtas pareiškėjo teiginys nėra aktualus, kadangi pareiškėjo nurodytas teisinis reglamentavimas dėl nuteistųjų ir suimtųjų skirtingo aprūpinimo higienos priemonėmis galiojo iki 2017 m. sausio 1 d., o šioje byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 2 d., todėl dėl šio pareiškėjo argumento teismas nepasisako.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, o poilsio kambario neįrengimo atveju- žalos fakto, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo H. G. skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginimo už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 2 d. atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaIrena Varžinskienė