- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-05
- Bylos Nr.
- A-756-3035-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02971-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Antanas Ablingis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. A. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 3R-242(2010/03-4R-323), panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Strateginio valdymo departamento direktoriaus, atliekančio Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas, P. G. 2010 m. rugsėjo 2 d. atsakymą Nr. (1.23.)7R-7638 „Dėl Teisingumo ministerijos atstovės veiksmų“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. skundą iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. Ik-2068-624/2010 pagal pareiškėjo R. A. skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) panaikinimo. Minėtoje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovė E. D. 2010 m. gegužės 14 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas, keldamas klausimą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nuostatų 50 punkto atitikimo Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, turėjo prašyti teismo kreiptis ne į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, – į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Toks E. D. teiginys yra nepagrįstas, kadangi Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 11 d. pateikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui skundą. Į pareiškėjo skundą buvo atsakyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Strateginio valdymo departamento direktoriaus, atliekančio Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas, P. G. 2010 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (1.23.)7R-7638. Pareiškėjo nuomone, į jo skundą buvo atsakyta netinkamai, todėl jis kreipėsi su skundu į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Strateginio valdymo departamento direktoriaus, atliekančio Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas, P. G. 2010 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. (1.23.)7R-7638 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. skundą. Tačiau vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija) 2010 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 3R-242(2010/03-4R-323) atmetė pareiškėjo skundą. Komisija neatsižvelgė į tai, kad atsakovo 2010 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (1.23.)7R-7638 nebuvo atsakyta į pareiškėjo klausimą, pateiktą 2010 m. rugpjūčio 11 d. skunde. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas atsakovo atsakymas ir Komisijos 2010 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. 3R-242(2010/03-4R-323) yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. skundą iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 11 d. Teisingumo ministerijoje buvo gautas pareiškėjo R. A. skundas dėl ministerijos atstovės E. D. veiksmų. Skunde pareiškėjas prašė atsakyti į klausimą, ar E. D. tinkamai atstovauja ministerijai. Į šį pareiškėjo skundą buvo atsakyta 2010 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (1.23.)7R-7638, kurį pasirašė Strateginio valdymo departamento direktorius, tuo metu atlikęs Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas. Pareiškėjas nesutiko su minėtu atsakymu ir jį apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, nurodydamas dvi pagrindines nesutikimo priežastis: 1) buvo atsakyta ne į tą klausimą; 2) atsakymą davė ne tas subjektas. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2010 m. spalio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Komisija pripažino, kad pareiškėjui buvo motyvuotai atsakyta į jo pateiktą klausimą ir kad atsakymą pagrįstai pasirašė Strateginio valdymo departamento direktorius, atliekantis Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas. Pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. skundas buvo adresuotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, tačiau pareiškėjas nepagrįstai mano, kad atsakymą į šį skundą turėjo pasirašyti būtent ministras, o ne kitas valstybės pareigūnas ar tarnautojas. Tiek iš pareiškėjo skundo, pateikto Teisingumo ministerijai, tiek iš jo skundo, pateikto Komisijai, matyti, jog pareiškėjas mano, kad ministerijos atstovė E. D. netinkamai gina ministerijos interesus, todėl abejoja jos tinkamumu eiti užimamas pareigas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. To paties įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas bei tarnybinė nuobauda skiriama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 1R-35 „Dėl teisingumo ministro 2009 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. 1R-203 „Dėl teisingumo viceministrų veiklos ir Teisingumo ministerijos kanclerio administravimo sričių“ pakeitimo“ skirti (priimti) į pareigas ir atleisti iš jų bei skirti tarnybines nuobaudas Teisingumo ministerijos administracijos valstybės tarnautojams buvo pavesta Teisingumo ministerijos kancleriui A. K.. To paties įsakymo 5.3 punkte nurodyta, kad laikinai nesant Teisingumo ministerijos kanclerio A. K., visas Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas atlieka Teisingumo ministerijos strateginio valdymo departamento direktorius P. G.. Atsižvelgiant į tai, kad pasitvirtinus R. A. skunde nurodytiems faktams, E. D. galėjo būti taikoma tarnybinė atsakomybė, pareiškėjo skundą nagrinėjo E. D. į pareigas priėmęs asmuo. Kadangi nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 16 d. Teisingumo ministerijos kancleris atostogavo, skundžiamą atsakymą pasirašė tuo metu jo pareigas ėjęs asmuo, t. y., P. G.. Todėl darytina išvada, kad skundžiamą atsakymą pasirašė kompetentingas asmuo. Nagrinėjant pareiškėjo skundą buvo vertinama, ar E. D. veiksmai surašant atsiliepimą administracinėje byloje buvo tinkami. Šiuo atveju buvo atsižvelgta į tai, kad ginčo šalių argumentai, nurodomi procesiniuose dokumentuose, teismui nėra privalomi ir jo nesaisto. Šalys tik išdėsto savo nuomonę, o teismas, priimdamas sprendimą, įvertina visus įrodymus, įskaitant ir proceso šalių bei jų atstovų paaiškinimus, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje 2010 m. rugpjūčio 20 d. priėmė pareiškėjui palankų sprendimą, kuriuo buvo panaikintas skundžiamas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas. Tačiau teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė, kad Teisingumo ministerijos atstovė pažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus. Atskiroji nutartis, kurioje būtų nurodyta, kad E. D. padarė pažeidimų, taip pat nebuvo priimta. Teisingumo ministerija atsakė pareiškėjui, kad nesant duomenų, patvirtinančių, jog E. D. netinkamais veikimais siekė Teisingumo ministerijai palankių sprendimų priėmimo, negalima teigti, kad ji ministerijai atstovavo netinkamai.
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad skundžiamas Teisingumo ministerijos raštas neturi jokios įtakos pareiškėjo R. A. teisėms ir pareigoms. Teisingumo ministerijai pateiktas pareiškėjo skundas vertintinas kaip kreipimasis, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu. Į tokį kreipimąsi yra atsakoma laisvos formos raštu. Pareiškėjas nereikalavo priimti administracinių sprendimų ar atlikti veiksmų, susijusių su jo nurodytu pažeidimu, o tik iškėlė E. D. tinkamumo eiti užimamas pareigas klausimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 3R-242(2010/03-4R-323), o bylą dalyje dėl Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 2 d. atsakymo Nr. (1.23)7R-7638 nutraukė.
Teismas sprendime nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 2 dalis išskiria tris kreipimosi į valstybės institucijas formas: prašymą (kai prašoma priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, nesiejant to su asmens teisių pažeidimu); skundą (kai kreipiamasi nurodant pažeistas teises ir prašant jas apginti); pranešimą (kai kreipiamasi dėl kito asmens teisių apsaugos). Priklausomai nuo kreipimosi klasifikacijos numatoma skirtinga prašymų nagrinėjimo forma. Skundai nagrinėjami taikant administracinę procedūrą ir laikantis Viešojo administravimo įstatymo 19-36 straipsnių tvarkos. Prašymai nagrinėjami pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai ir įstatymų pagrindu priimti kiti teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnis). Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 buvo patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės. Šios taisyklės ir taikytinos prašymų nagrinėjimui. Prašymai pateikti informaciją turi būti sprendžiami laikantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo reikalavimų.
Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41 punktas papildomai išskiria skirtingas prašymų grupes ir išaiškina, kokį sprendimą dėl prašymo reikia priimti, priklausomai nuo prašymo turinio: 41.1. į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 41.2. į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 41.3. į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 41.4. į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu. Teisingumo ministerijai pateiktas pareiškėjo dokumentas, atsižvelgiant į jo turinį, turėjo būti vertinamas kaip prašymas. Kadangi pareiškėjas neprašė priimti su jo teisėmis susijusio administracinio sprendimo, į pareiškėjo prašymą, vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.4 punktu, turėjo būti atsakyta laisvos formos raštu. Tačiau laisvos formos raštas nėra administracinių teismų nagrinėjimo dalykas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 punktas).
Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundus (prašymus) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar viešojo administravimo subjektų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje ikiteismine tvarka nagrinėja Vyriausioji administracinių ginčų komisija. Tokia formuluotė rodo, kad Komisijos nagrinėjimo objektu yra toks dokumentas, kuris atitinka individualaus administracinio akto sąvoką, pateiktą Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje. Ši teisės norma numato, kad individualiu administraciniu aktu laikomas vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Teisės pritaikymas asmeniui sąlygoja tai, kad po šio dokumento priėmimo pasikeičia asmens teisių ir pareigų apimtis. Laisvos formos aktas nėra administracinių ginčų komisijų nagrinėjimo objektas. Todėl nagrinėjamu atveju Komisija turėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtą Komisijos kompetencijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendime išaiškinta, kad tuo atveju, kai administracinių ginčų komisija nekompetentinga spręsti bylą, byla turi būti nutraukiama kaip nežinybinga administracinių ginčų komisijoms (Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 40.4 punktas). Dėl nurodytų priežasčių Komisijos 2010 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. 3R-242(2010/03-4R-323) naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 2 d. atsakymas atitinka laisvos formos atsakymo sąvoką ir juo pareiškėjui nesukuriamos jokios teisės ar pareigos, byla dėl šio rašto negali būti nagrinėjama administraciniuose teismuose. Dėl nurodytų priežasčių byla šioje dalyje nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 3R-242(2010/03-4R-323), panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Strateginio valdymo departamento direktoriaus, atliekančio Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas, P. G. 2010 m. rugsėjo 2 d. atsakymą Nr. (1.23.)7R-7638 „Dėl Teisingumo ministerijos atstovės veiksmų“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. skundą iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, nutraukė bylą dėl to, kad ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu byla nutraukiama dėl jos nepriskirtinumo teismų kompetencijai, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas šio reikalavimo neįvykdė. Teismas netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14, 15, 16 dalių, 14 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio bei Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 44 punkto nuostatas ir nepagrįstai padarė išvadą, kad laisvos formos raštas nėra administracinių ginčų komisijų ir administracinių teismų nagrinėjimo dalykas. Į pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. skundą, adresuotą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, buvo atsakyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Strateginio valdymo departamento direktoriaus, atliekančio Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas, 2010 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (1.23.)7R-7638. Pareiškėjo nuomone, į jo skundą atsakė nekompetentingas subjektas. Pagal Konstitucijos 98 straipsnį ministerijos valdymo reikalus sprendžia ministras, kurį laikinai gali pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys. Be to, minėtame rašte nebuvo atsakyta į pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. skunde pateiktus klausimus. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas apskundė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Strateginio valdymo departamento direktoriaus, atliekančio Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas, 2010 m. rugsėjo 2 d. atsakymą Nr. (1.23.)7R-7638 Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, o vėliau – administraciniam teismui. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju jis siekė, kad būtų įvertinti valstybės tarnautojos E. D. veiksmai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas numato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą, skundą ir pranešimą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje, reglamentuojančio administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). O asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateiktas pareiškėjo R. A. 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštas, atsižvelgiant į jo turinį, nelaikytinas skundu, nors pareiškėjas šį raštą būtent taip ir įvardijo (b. l. 8). Šiame rašte nebuvo nurodyta jokių pažeistų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų ir nebuvo prašoma jų apginti. Minėtu pareiškėjo raštu taip pat nebuvo pranešta apie kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Taigi, pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštas, adresuotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, nėra skundas ar pranešimas, kurie nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Minėtas pareiškėjo raštas, kuriuo buvo prašoma atsakyti, ar E. D. tinkamai atstovavo Teisingumo ministerijai Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. Ik-2068-624/2010, iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą prašymo sąvoką. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatas, viešojo administravimo subjektams pateikiami prašymai skirstomi į keturias rūšis: 1) prašymai suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą; 2) prašymai pateikti institucijos turimą informaciją; 3) prašymai priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia; 4) kreipimaisi.
Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41 punkte nustatyta, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (4.1 punktas); į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (4.2 punktas); į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (4.3 punktas); į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu (4.4 punktas).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui adresuotame pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. rašte yra išdėstyta tik pareiškėjo nuomonė dėl E. D., atstovavusios Teisingumo ministerijai, surašyto atsiliepimo į pareiškėjo skundą, paduotą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kaip jau buvo minėta, šiame rašte nebuvo nurodyta jokių konkrečių pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, kurie, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju galėjo būti pažeisti. Jokių prašymų, numatytų Taisyklių 4.1, 4.2 ar 4.3 punktuose, pareiškėjo rašte nebuvo pareikšta. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštas vertintinas kaip kreipimasis, į kurį Teisingumo ministerija turėjo atsakyti Taisyklių 4.4 punkte nustatyta tvarka, t. y. laisvos formos raštu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent taip ir buvo atsakyta į pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštą. Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr. (1.23)7R-7638 pateiktas pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. rašte (kreipimesi) nurodytų aplinkybių įvertinimas ir išdėstyta ministerijos pozicija pareiškėjo keliamu klausimu (b. l. 9-10). Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. (1.23)7R-7638 neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms bei pareigoms ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatomis, pats savaime nelaikytinas administracinių teismų nagrinėjimo dalyku.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi, asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą minėtų įstatymo nuostatų prasme suteikia jam teisę kreiptis į administracinį teismą, tačiau teisminės gynybos prašantis asmuo turi teismui nurodyti kokios jo subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai ir kokiu konkrečiu būdu (atitinkamais aktais, veiksmais, neveikimu) yra pažeisti, suformuoti konkretų reikalavimą, kurį išsprendžiant vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų, būtų galima išspręsti kilusį administracinį ginčą, taip pat turi išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Ši pareiga pareiškėjui kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7 punktų, 24 straipsnio nuostatų. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių savo teisių, kurios, jo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistos.
Atsižvelgiant į visus anksčiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 2 d. rašto Nr. (1.23)7R-7638 panaikinimo kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais vadovaujantis teismo sprendime konstatuota, kad nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerijos atsakymą į pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštą (kreipimąsi) turėjo teisę pasirašyti Teisingumo ministerijos kanclerio funkcijas vykdęs Strateginio valdymo departamento direktorius, todėl šioje nutartyje jų nekartoja. Pareiškėjo apeliaciniame skunde konkrečių esminių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nenurodyta.
Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija ikiteismine tvarka nagrinėja skundus (prašymus) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar viešojo administravimo subjektų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tokia formuluotė reiškia, jog Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nagrinėjimo objektas yra dokumentas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pateiktą individualaus administracinio akto sąvoką. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Tokiu atveju teisės taikymas konkrečiam asmeniui reiškia, kad po šio akto priėmimo pasikeičia asmens teisių ar pareigų apimtis. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. (1.23)7R-7638 neturėjo jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl negalėjo būti administracinių ginčų komisijos nagrinėjimo objektu. Vyriausioji administracinių ginčų komisija, gavusi skundą, kuriuo prašoma panaikinti tokį raštą, turėjo atsisakyti nagrinėti skundą, kaip nežinybingą administracinių ginčų komisijai. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 3R-242(2010/03-4R-323).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl to, kad ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo minimoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu byla nutraukiama dėl jos nepriskirtinumo teismų kompetencijai, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis. Tačiau institucijos, kurios kompetencijai būtų priskirta nagrinėti tokio pobūdžio skundus, kokį padavė teismui pareiškėjas, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nurodyti sprendime kokios nors institucijos, į kurią galima būtų nukreipti pareiškėją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas realizavo savo teisę kreiptis į viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju – į Teisingumo ministeriją) su kreipimusi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu. Į šį kreipimąsi pareiškėjui buvo atsakyta įstatymų nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, šis Teisingumo ministerijos atsakymas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.