Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-662-1451-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-09-09
Bylos Nr.: A-662-1451-13
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00376-2011-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas: A. B., A. A. P.
Atsakovas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus

Kategorijos

13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
14.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A662-1451/2013Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00376-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 13.5; 14.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir A. A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir A. A. P. skundą atsakovams Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – sodų bendrija „Papartis“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. B. ir A. A. P. (toliau – ir pareiškėjai) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kurį 2012 m. lapkričio 26 d. patikslino, prašydami:

1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos skyrius) 2011 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 2D-6178-(212) „Dėl jūsų prašymo“ (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti Inspekcijos skyrių pradėti savavališkos statybos bei jos padarinių šalinimo procedūrą atstatant padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo;

2) iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Inspekcijos skyriaus, kiekvienam pareiškėjui priteisti po 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;

3) iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Inspekcijos skyriaus, priteisti 6 procentus metinių palūkanų nuo skundo padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4) priteisti turėtas išlaidas dėl bylinėjimosi ir atstovavimo teisme.

Nurodė, kad pareiškėja A. B. 1980 m. gavo sodo sklypą, vėliau jį privatizavo ir jame pasistatė namelį. Pro jos sodo sklypą ėjo keliukas, kuris baigėsi akligatviu ties jos sklypo pabaiga. Kuomet pareiškėjas A. P. nusipirko žemės sklypą Mažeikių r. sodų bendrijoje „Papartis“, pro jo žemės sklypą joks kelias nėjo. 2004 m. pavasarį Mažeikių rajono sodų bendrijoje ,,Papartis“ dabartinėje (duomenys neskelbtini) gatvėje, prasidėjus pasiruošimui statybų darbams naujai suformuotuose sklypuose, neteisėtai buvo nutiestas kelias, kurio anksčiau nebuvo (buvo tik išvažinėta pieva). Be to, tiesiant šį kelią dalis pareiškėjų sklypų buvo neteisėtai užpilti žvyru, dėl to sunyko pareiškėjų vaiskrūmiai ir daržovės. Nurodė, kad dėl neteisėto kelio nutiesimo pareiškėjai kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau ginčo nepavyko išspręsti. 2011 m. kovo 24 d. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrai pateikė prašymą apginti viešąjį interesą, tačiau jis buvo perduotas nagrinėti Inspekcijos skyriui. 2011 m. gegužės 20 d. iš Inspekcijos skyriaus gavo Raštą, kuriame, pareiškėjų nuomone, nepagrįstai teigiama, jog įvertinus nustatytų aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į statybos teisinį reglamentavimą, daroma išvada, jog nėra pagrindo pradėti savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo procedūrų dėl kelio-pravažiavimo, esančio sodų bendrijoje „Papartis“, (duomenys neskelbtini) km., Mažeikių raj. Anot pareiškėjų, Inspekcijos skyrius pažeidė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus nuostatų, patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-475, (toliau – ir Inspekcijos skyriaus nuostatai) 8, 14 punktus, todėl padarė tokią faktinių aplinkybių ir normatyvinių aktų neatitinkančią išvadą. Inspekcijos skyrius priimdamas minėtą Raštą pažeidė ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 27 straipsnio l ir 3 dalių, 28, 48 ir 49 straipsnių, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 22 ir 24 straipsnių bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.103 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjai manė, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra turi būti pradėta. Nurodė, kad Inspekcijos skyrius Rašte pateikė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nurodė, kad žemės sklypas Nr. 186 (kadastro Nr. 6120/0002:186) suformuotas 1992 m. atliekant kadastrinius matavimus ir nuosavybės teise priklauso A. B. pagal 1993 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-998. 1992 m. gegužės 18 d. žemės sklypo Nr. 186 plane, pasirašytame A. B. ir sodų bendrijos pirmininko V. V., numatytas pravažiavimas šalia sklypo Nr. 186 iki besiribojančio namų valdos žemės sklypo. Tačiau, kaip matyti iš pirminių dokumentų, A. B. nuosavybės teise pagal 1993 m. kovo 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-998 priklausančio sklypo Nr. 186 (kadastro Nr. 6120/0002:186) plane, pasirašytame A. B. ir tuometinio sodų bendrijos pirmininko V. V., buvo numatytas pravažiavimas tik šalia sklypo Nr. 186 ir tik iki besiribojančio namų valdos žemės sklypo, o toliau nei pravažiavimo, nei keliuko nebuvo, o buvo tik akligatvis.

Taip pat Rašte nepagrįstai nurodyta, kad tais pačiais 1992 m. šalia sklypo Nr. 186 buvęs namų valdos žemės sklypas buvo priskirtas sodo bendrijos teritorijai ir padalintas į devynis sklypus: atlikus preliminarius matavimus bei remiantis sodų bendrijos pirmininko patvirtintais žemės sklypų planais suformuoti žemės sklypai Nr. 225, 226, 227, 228, 229, 230, 231, 232, 233, numatant ir privažiavimą prie šių sklypų. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau – ir Sodų sklypų tvarka) numatė, kad sodininkų bendrijų nariams ir asmenims, norintiems steigti sodą, parduodamas žemės sklypas nustatomas pagal sodo išplanavimo projektą. Suformuoti žemės sklypai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo 6 dienos laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nors 1992 m. šalia sklypo Nr. 186 buvęs namų valdos žemės sklypas ir buvo priskirtas sodų bendrijos teritorijai bei vėliau jau padalintas į devynis savarankiškus sklypus, tačiau net ir tada, kaip ir anksčiau, privažiavimas į šiuos sklypus realiai jau buvo – tik aplinkui (t. y. pro sodų sklypus Nr. 187 ir Nr. 230). Todėl Inspekcijos skyriaus Rašte išdėstyti teiginiai, jog naujai suformuotų žemės sklypų ribos neva tai buvusios nustatytos pagal sodo išplanavimo projektą, neatitinka faktinių aplinkybių, o tai, kad šie naujai suformuoti sklypai pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų bei poįstatyminių aktų normas buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tik įrodo, jog ir toliau yra daromi grubūs teisės pažeidimai. Inspekcijos skyriaus Rašte taip pat nurodyta, jog žemės sklypas Nr. 229 (kadastro Nr. 6120/0002:229) suformuotas greta žemės sklypo Nr. 186 atliekant preliminarius matavimus. 1992 m. gegužės 30 d. patvirtintame ir tuometinės sklypo savininkės A. B. bei sodo pirmininko V. V. pasirašytame žemės sklypo Nr. 229 plane parodytas šalia sklypo einantis 4 m pločio kelias-pravažiavimas. A. B. žemės sklypą Nr. 229 įsigijo nuosavybėn 1993 m. kovo 25 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-858. Pareiškėjų nuomone, šie faktai tik patvirtina kitos žemės sklypo savininkės A. B. nuosavybės teises ir jos sklypo ribas, tačiau tai dar neįrodo ir tikrai nepatvirtina to fakto, kad tuo metu, kai sklypą nusipirko naujasis savininkas A. A. P., šalia sklypo Nr. 229 tikrai realiai buvo 4 metrų kelias-pravažiavimas. Inspekcijos Rašte taip pat nurodyta, kad A. A. P. žemės sklypą Nr. 229 įsigijo iš A. B. 1997 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. 1997 m. lapkričio 5 d. A. A. P. ir sodų bendrijos pirmininko pasirašytame žemės sklypo Nr. 229 plane parodyti keliai-pravažiavimai prie 1992 m. suformuotų sklypų. Pareiškėjas A. A. P. nurodė, kad 1997 m. lapkričio 5 d. sodų bendrijos pirmininko pasirašytame žemės sklypo plane Nr. 229, kuriame parodyti keliai-pravažiavimai prie 1992 m. suformuotų sklypų, jis nepasirašė. Dėl parašo klastojimo pareiškėjas kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrą, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas dėl suėjusio senaties termino. Pareiškėjas nepripažįsta fakto, kad pasirašė ant minėto žemės sklypo plano. Pareiškėjai nurodė, kad visuose pirminiuose patvirtintuose dokumentuose yra nurodyta, kad kelias, einantis palei sodo sklypą Nr. 186, pasibaigia akligatviu, todėl manė, kad negalėjo būti atliekami kelio, kurio nėra, tvarkymo (lyginimo) darbai. Veiksmai – didelio kiekio žvyro atvežimas ir jo paskleidimas toje vietoje, kur kelio nebuvo, – tikrai gali būti traktuojami tik kaip naujo kelio tiesimas. Pareiškėjai nurodė, kad visi šie rūpesčiai sugadino sveikatą, teko gydytis ligoninėse, neteko įprastos ramybės, padidėjo stresas, nebegalėjo ramiai miegoti, nes kankino nerimas ir depresija, dėl to labai nukentėjo ir jų gyvenimo kokybė ir sutriko normalus ankstesnis gyvenimas. Tokiais neteisėtais valstybės įgaliotos institucijos veiksmais ir toliau yra pažeidinėjamos privačios nuosavybės valdymo ir disponavimo teisės, įtvirtintos pagrindiniame įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, grubiai pažeidinėjami įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai. Dėl to pareiškėjams padaryta neturtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovas ir Lietuvos Respublikos atstovas Inspekcijos skyrius teismui pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad Inspekcijos skyrius ginčijamu Raštu atsisakė pradėti savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūrą dėl galimai neteisėtai nutiesto kelio šalia žemės sklypų Nr. 186 (kadastro Nr. 6120/0002:186) ir Nr. 229 (kadastro Nr. 6120/0002:229), esančių sodų bendrijoje „Papartis“, (duomenys neskelbtini), Mažeikių r. sav. Toks sprendimas priimtas atlikus patikrinimą vietoje, išnagrinėjus pareiškėjų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Mažeikių žemėtvarkos skyriaus pateiktus dokumentus, žemės sklypų planus, įvertinus sodų bendrijos „Papartis“ pirmininko A. N. ir buvusio pirmininko V. V. paaiškinimus, ir nustačius, jog 2004 m. buvo tiesiamas ne naujas kelias, o sodininkų pageidavimu užpilant žvyrą tvarkomas gruntinis pravažiavimas (toliau ir kelias-pravažiavimas), kuriuo nuo 1992 m. patenkama į sklypus Nr. 225, 226, 227, 228, 229, 233. Žemės reformos įstatymas ir Sodų sklypų tvarka (redakcijos, galiojusios 1992-1993 m.) numatė, kad sodininkų bendrijų nariams ir asmenims, norintiems steigti sodus, parduodamas žemės sklypas nustatomas pagal sodo išplanavimo projektą. NŽT Mažeikių žemėtvarkos skyriuje yra kolektyvinio sodo „Papartis“ išplanavimo schema, iš kurios matyti, kad buvusios namų valdos teritorija (šalia A. B. sklypo Nr.186) padalinta į 9 sklypus (Nr. 225, 226, 227, 228, 229, 230, 231, 232, 233), numatant pravažiavimą tarp jų. Minėta sodų sklypų išplanavimo schema nustatyta tvarka nebuvo patvirtinta, tačiau remiantis būtent šia planine medžiaga miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pardavė ankščiau įvardintus 9 sklypus privatiems asmenims. Suformuoti sklypai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu. Šiuo metu pareiškėjui A. A. P. priklausantis žemės sklypas Nr. 229 suformuotas greta žemės sklypo Nr. 186 atliekant preliminarius matavimus. 1992 m. gegužės 30 d. patvirtintame ir tuometinės sklypo savininkės A. B. bei sodo bendrijos pirmininko V. V. pasirašytame žemės sklypo Nr. 229 plane parodytas šalia sklypo einantis 4 m pločio kelias-pravažiavimas. A. B. žemės sklypą Nr. 229 įsigijo nuosavybėn 1993 m. kovo 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-858. Pareiškėjas A. A. P. žemės sklypą įsigijo iš A. B. 1997 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Iš byloje esančių notaro pateiktų dokumentų matyti, kad prie sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pridėtas ankščiau paminėtas sklypo planas – 1992 m. gegužės 30 d. A. B. bei sodų bendrijos pirmininko V. V. pasirašytas žemės sklypo Nr. 229 planas, kuriame parodytas šalia sklypo einantis 4 m pločio kelias-pravažiavimas. 1997 m. lapkričio 5 d. sudarytame bei A. A. P. ir sodų bendrijos pirmininko V. V. pasirašytame žemės sklypo Nr. 229 plane parodytas kelias-pravažiavimas prie 1992 m. suformuotų žemės sklypų. Toks planas buvo surašytas, kadangi pasikeitė žemės sklypo savininkas. Nors pareiškėjas A. A. P. neigia savo parašą 1997 m. lapkričio 5 d. žemės sklypo Nr. 229 plane, jis pirkimo-pardavimo sutartimi yra įgijęs į žemės sklypą tiek pat teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvusi žemės sklypo savininkė A. B. (CK 4.48 str. 2 d.). Kaip minėta, A. B. įsigijo žemės sklypą Nr. 229, kurio plane parodytas šalia sklypo einantis 4 m pločio kelias-pravažiavimas. Tokį žemės sklypą (pagal tokį pat planą) ji pardavė A. A. P.. Pareiškėjai teigia, kad tuo metu, kai sklypą nusipirko A. A. P. (t. y. 1997 m.) ir iki 2004 metų šalia sklypo Nr. 229 kelio-pravažiavimo nebuvo. Kyla klausimas, kaip į savo sklypus patekdavo sklypų Nr. 225, 226, 227, 228 savininkai, buvusi savininkė A. B., o nuo 1997 m. ir pats pareiškėjas A. A. P.. Minimas kelias-pravažiavimas buvo numatytas kolektyvinio sodo „Papartis“ išplanavimo schemoje, kuria vadovaujantis parduoti 9 žemės sklypai. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypai Nr. 225, 226, 227, 228, 229, 233, 231, 232 įregistruoti atitinkamai 1993, 1994, 1997, 2001 metais. Darytina išvada, kad nuo to laiko sklypų savininkai keliu-pravažiavimu, einančiu šalia pareiškėjų žemės sklypų (Nr. 186 ir 229), patekdavo į jiems nuosavybės teise priklausančius sodo sklypus. Liudytojas, buvęs sodų bendrijos „Papartis“ pirmininkas, V. V. teismo posėdyje aiškiai ir išsamiai papasakojo, kaip vyko minėtų 9 sklypų formavimas, jų matavimas vietoje; paaiškino, kad po to, kai sklypai buvo pamatuoti 1992 metais, tas pravažiavimas buvo tik vėžios per lauką, todėl iš karto buvo suorganizuoti ir atlikti pravažiavimo tvarkymo darbai – nukastas gruntas ir pakloti akmenys, kad būtų tinkamas ir tvirtas privažiavimas į naujus sklypus. Visa tai vyko 1992–1993 metais. V. V. patvirtino, kad 2004 metais ant šito kelio-pravažiavimo buvo paskleistas ir išlygintas žvyras, ir jokie kiti darbai nebuvo atliekami. Tos pačios aplinkybės, kad pravažiavimas buvo nuo 1992 m., o 2004 m. kelias buvo tik pažvyruotas, patvirtinamos sodų bendrijos „Papartis“ pirmininko A. N. 2011 m. gegužės 18 d. ir 2012 m. sausio 27 d. byloje esančiais rašytiniais paaiškinimais. Šios aplinkybės Inspekcijos skyriui buvo žinomos ir į jas buvo atsižvelgta ginčijamo Rašto rengimo metu. Todėl pareiškėjų teiginys, kad realiai iki 2004 metų jokio kelio šalia jų sklypų nebuvo, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės.

Nurodė, kad būtų pagerinta nuo 1992 metų esančio kelio-pravažiavimo kokybė ir būtų patogiau patekti į ankščiau minėtus žemės sklypus, 2004 metais kelias-pravažiavimas buvo pažvyruotas: atvežtas ir paskleistas žvyras. Tokiais darbais joks naujas inžinerinis statinys nebuvo sukurtas ar pastatytas (įrengtas). Nurodė Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtintas statinio apibrėžimas, ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktą, kuriame nurodyta savavališkos statybos sąvoka. Savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra, numatyta Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, gali būti pradėta nustačius savavališkos statybos faktą. Pagal susisiekimo linijų klasifikaciją, sodų teritorijose esančios gatvės (keliai) priskiriamos D kategorijai (statybos techninių reikalavimų reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ III skyriaus 2.3 p., 1 ir 3 lentelės). Ginčijamo Rašto rengimo metu D kategorijos keliai buvo laikomi neypatingais statiniais, nes jie nebuvo priskirti nei ypatingiems statiniams pagal statybos techninį reglamentą STR1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“, nei nesudėtingiems statiniams pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“. Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 1 priedo 5 punkte nurodyta, kad kelio dangos viršutinio sluoksnio pakeitimas ar regeneravimas, plonasluoksnių dangų įrengimas, dangų sluoksnių įrengimas panaudojant šlamus, seno asfalto trupinius ir kt. yra paprastasis remontas. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies bei statybos techninio reglamento STR 1.01.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo nuostatas, atliekant neypatingo statinio paprastąjį remontą kaime ar sodininkų bendrijų teritorijoje neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Tokie pat reikalavimai dėl statybą leidžiančio dokumento galiojo ir 2004 metais: Statybos įstatymo 23 straipsnis numatė, kad atliekant statinio paprastąjį remontą statybos leidimas neprivalomas, o statybos techninis reglamentas STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ F priedo 5 punktas numatė, kad kelio paprastasis remontas tai: dangų dėvimųjų sluoksnių pakeitimas ar regeneravimas; dangų naujų dėvimųjų palengvintos konstrukcijos sluoksnių įrengimas, panaudojant šlamus, daugiasluoksnių paviršiaus apdorojimų technologiją, seno asfaltbetonio trupinius ir kt.; plonas dėvimojo sluoksnio dangų įrengimas. Paminėjo, kad nuo 2011 m. liepos 24 d. pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ D2 kategorijos gatvės (paskirstomoji gatvė mėgėjiško sodo teritorijose) priskiriamos II grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kurių paprastajam, kapitaliniam remontui neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Nagrinėjamu atveju sodų bendrijoje „Papartis“, (duomenys neskelbtini), Mažeikių r. sav., atlikti kelio-pravažiavimo, esančio šalia pareiškėjų žemės sklypų, pažvyravimo darbai (dangos viršutinio sluoksnio pakeitimas ar regeneravimas). Tokie darbai yra paprastasis remontas, kuriam neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Atliktas kelio paprastasis remontas nėra savavališka statyba. Šiuo konkrečiu atveju nėra teisės pažeidimo, todėl nėra pagrindo savavališkos statybos fakto konstatavimui ir savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros vykdymui.

Pareiškėjų reikalavimas iš atsakovo priteisti kiekvienam pareiškėjui po 15 000 Lt (iš viso 30 000 Lt) neturtinės žalos, atsakovo manymu, yra nepagrįstas. Pareiškėjai nurodė, kad kelio-pravažiavimo pažvyravimas sukėlė neigiamas pasekmes, nes nuo 2004 metų jie neturėjo ramybės dėl pro šalį važiuojančių lengvųjų ir sunkiasvorių mašinų, kurios niokojo jų turtą; o dėl to, kad kelerius metus niekas nesiėmė spręsti jų problemos, patyrė daugybę nepatogumų, didžiulį stresą ir įtampą. Pažymėjo, kad pareiškėjų kreipimasis dėl kelio Inspekcijos skyriuje gautas 2011 m. balandžio 21 d. Visos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos ir atsakymas pareiškėjams pateiktas per Viešojo administravimo įstatymo nustatytą terminą (20 darbo dienų). Todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad Inspekcijos skyrius jau kelerius metus pažeidinėja jų teises ir daro žalą. Pareiškėjai nepateikia jokių argumentų, pagrįstų teisės aktais ir įrodančių, kad kelio-pravažiavimo pažvyravimas yra savavališka statyba, nenurodo, kokią žalą patyrė jie dėl Inspekcijos skyriaus ginčijamo Rašto, nepateikia prašomo žalos dydžio pagrindimo. Pareiškėjai nepateikė duomenų (įrodymų) apie sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, iš kurių būtų galima spręsti apie Inspekcijos skyriaus veiksmų neigiamą poveikį pareiškėjams. Pareiškėjų pateikti išrašai iš medicininių dokumentų niekaip nepatvirtina, kad sveikatos sutrikimai atsirado tik nuo 2004 metų, ir juo labiau neįrodo, kad apsilankymus pas gydytojus 2005, 2006, 2011 metais sąlygojo Inspekcijos skyriaus veiksmai ar neveikimas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė iki 2006 m. spalio 31 d. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje ir aktualioje redakcijoje nurodytą savavališkos statinio statybos (griovimo) sąvoką. Byloje nėra rašytinių įrodymų, jog sodų bendrijai „Papartis“ ginčo kelio tiesimui būtų buvę išduoti statybą leidžiantys dokumentai, nėra rašytinių įrodymų, jog 2004 metais atliktas kelio tiesimas ar remontas, kelio dangos viršutinio sluoksnio pakeitimas ar regeneravimas. Tik iš pareiškėjų paaiškinimų, Mažeikių rajono sodininkų bendrijos „Papartis“ pirmininko A. N. 2011 m. gegužės 18 d. rašytinio paaiškinimo bei jo liudijimų teismo posėdžių metu teigtina, jog ginčo kelias 2004 metais buvo pažvyruotas, tačiau bylos proceso šalys nesutaria, ar kelias buvo įrengtas 1992 ar 2004 metais.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas teisingai nustatė faktinę aplinkybę, jog ginčo kelias ties žemės sklypais Nr. 186 (kadastro Nr. 6120/0002:186) ir Nr. 229 (kadastro Nr. 6120/0002:229), esančiais sodų bendrijoje „Papartis“, (duomenys neskelbtini), Mažeikių r. sav., buvo įrengtas 1992 metais. Šį faktą įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai –VĮ Registrų centro Mažeikių filialo 2007 m. vasario 19 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, iš kurio matyti, jog pareiškėja A. B. žemės sklypą Nr. 186 (kadastro Nr. 6120/0002:186) nuosavybės teise įsigijo 1993 m. kovo 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-998; 1992 m. gegužės 18 d. A. B. ir sodų bendrijos pirmininko V. V. pasirašytas žemės sklypo planas Nr. 186, kuriame numatytas pravažiavimas šalia sklypo Nr. 186 iki besiribojančio namų valdos žemės sklypo, o minėtame VĮ Registrų centro Mažeikių filialo pažymėjime įregistruotos nekilnojamojo daikto specialios naudojimo sąlygos – kelių apsaugos zona; 2011 m. gegužės 6 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, patvirtinantis, jog A. B. žemės sklypą Nr. 229 (kadastro Nr. 6120/0002:229) nuosavybės teise įsigijo 1993 m. kovo 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-858. Iš 1992 m. gegužės 30 d. žemės sklypo plano, pasirašyto A. B. ir sodų bendrijos pirmininko V. V., matyti, jog šalia sklypo buvo pažymėtas 4 m pločio kelias-pravažiavimas. Pareiškėjas A. A. P. žemės sklypą įsigijo iš A. B. 1997 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Iš 1997 m. lapkričio 5 d. žemės sklypo plano, pasirašyto A. A. P. ir sodų bendrijos pirmininko V. V., matyti, jog šalia sklypo buvo pažymėtas 4 m pločio kelias-pravažiavimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. A. P. nurodė, kad ant 1997 m. lapkričio 5 d. žemės sklypo plano jis nepasirašė, teigia, kad iš A. B. nusipirko žemės sklypą, prie kurio nebuvo suprojektuotas kelias-pravažiavimas. CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirkėjo įgytų nuosavybės teisių ribas apibrėžia pardavėjo perleistų nuosavybės teisių apimtis. Ankščiau paminėtais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog perleidėjai A. B. priklausė žemės sklypas Nr. 229 (kadastro Nr. 6120/0002:229), prie kurio buvo numatytas kelias-pravažiavimas, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas A. A. P. įgijo turtą tokia pat nuosavybės teisų apimtimi.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog 2004 m. naujas inžinerinis statinys (ginčo kelias-pravažiavimas) sukurtas ar pastatytas nebuvo. Byloje nėra dokumentų ar kitų rašytinių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiksliai nustatyti, kokie kelio-pravažiavimo remonto darbai buvo atlikti 2004 m., to nustatyti negalima ir iš byloje esančios Inspekcijos skyriaus patvirtintos 2011 m. liepos 15 d. darytos ginčo kelio nuotraukos, todėl teismas vadovavosi pareiškėjų, Mažeikių rajono sodininkų bendrijos „Papartis“ pirmininko A. N. paaiškinimais ir laikė, jog 2004 m. buvo atliktas jau buvusio kelio-pravažiavimo dangos sluoksnio įrengimas – atvežtas ir paskleistas žvyras.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ patvirtinimo“ (aktuali bei 2004 metais galiojusi teisės akto redakcija), ginčo gatvė priskirtina D kategorijai – pagalbinės gatvės (Lokalinės funkcinės ir kompozicinės ašys. Srautų paskirstymas į smulkias teritorijas, privažiavimai prie atskirų statinių ir kitų objektų). D kategorijos keliai laikomi neypatingais statiniais, nes jie nebuvo priskirti nei ypatingiems statiniams pagal statybos techninį reglamentą STR1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“, nei nesudėtingiems statiniams pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymo „Dėl kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ patvirtinimo“ Nr. D1-11/3-3 1 priedo Automobilių kelių tiesimo bei tiltų ir viadukų statybos rūšys 5 punktą, kelio dangos viršutinio sluoksnio pakeitimas ar regeneravimas, plonasluoksnių dangų įrengimas, dangų sluoksnių įrengimas panaudojant šlamus, seno asfalto trupinius ir kt. yra paprastasis remontas. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ 6 priedą „Atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui“, atliekant neypatingo statinio paprastąjį remontą kaime ar sodininkų bendrijų teritorijoje neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju savavališkos statybos ar kitų statinio remonto pažeidimų byloje nenustatyta. Teismo nuomone, atsakovas 2011 m. gegužės 19 d. priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą teisingai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų ar Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytos procedūros pažeidimų teismas nenustatė, pareiškėjai jų nenurodė, todėl atsakovo Inspekcijos Raštas teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį naikinti nėra. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Inspekcijos skyrių pradėti savavališkos statybos bei jos padarinių šalinimo procedūrą atstatant padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, yra išvestinis, todėl atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl ginčijamo atsakovo rašto panaikinimo, šis reikalavimas taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos teismas nurodė CK 6.271 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Nagrinėjamu atveju turtinės žalos atsiradimo faktas turi būti konstatuojamas nustačius pareiškėjų nurodytos valdžios institucijos (šiuo atveju Inspekcijos skyriaus) neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog šiuo sprendimu Inspekcijos skyriaus Raštas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, kitų atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta esminė viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Konstatavus, kad valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės, kadangi, kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos, valstybei ar savivaldybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatavo, kad tenkinti pareiškėjų skundą dėl neturtinės žalos bei 6 procentų metinių palūkanų nuo skundo padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo nėra pagrindo, todėl ši pareiškėjų skundo dalis taip pat atmesta kaip nepagrįsta. Kadangi šiuo sprendimu pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas, pareiškėjai neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėjai A. B. ir A. A. P. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 164-170), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, netenkinus šio reikalavimo, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti atstovavimo ir kitas išlaidas.

Pareiškėjų teigimu, teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), nes darydamas nepagrįstas išvadas skundžiamoje nutartyje, kad nagrinėjamu atveju savavališkos statybos ar kitų statinio remonto pažeidimų byloje nenustatyta, rėmėsi vien tik Statybų įstatyme įtvirtintomis normomis, reglamentuojančiomis savavališką statybą, tačiau, pareiškėjų manymu, teismas privalėjo remtis ir Teritorijų planavimo įstatyme IV skirsnyje įtvirtintomis teisės normomis, taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nagrinėdamas bylą teismas pažeidė procesinės teisės normas ir netinkamai jas pritaikė, o dėl šios pažaidos buvo neteisingai išspręsta byla, o tai, kaip nurodyta ABTĮ 142 straipsnio l dalyje, yra pagrindas panaikinti sprendimą/nutartį. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeisdamas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodytą įrodymų vertinimo taisyklę, įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, o neištyręs ir neįvertinęs arba netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir neteisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suformavo faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir byloje esantiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, kad perleidėjai A. B. priklausė žemės sklypas Nr. 229 (kadastro Nr. 6120/0002:229), prie kurio buvo numatytas kelias-pravažiavimas, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas A. A. P. įgijo turtą tokia pat nuosavybės teisų apimtimi. Padarydamas tokią išvadą, teismas neištyrė ir visiškai neįvertino pareiškėjų teismui pateiktuose žemės sklypų Nr. 186 ir Nr. 229 planuose, tarp kurių yra tik dvylikos dienų skirtumas, esančių esminių neatitikimų dėl ginčo kelio. Pareiškėjai A. B. pagal 1993 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-998 nuosavybės teise priklausančiame 1992 m. gegužės 18 d. žemės sklypo (kadastro Nr. 6120/0002:186) Nr. 186 plane, buvo numatytas tik pravažiavimas šalia sklypo (Nr. 186) ir tik iki besiribojančio namų valdos žemės sklypo, o toliau – nei pravažiavimo, nei keliuko nebuvo, o buvo tik akligatvis. Pareiškėjui A. A. P. priklausančio žemės sklypo Nr. 229 (kadastro Nr. 6120/0002:229) 1992 m. gegužės 30 d. tuometinės sklypo savininkės A. B. pasirašytame, prie pirkimo-pardavimo sutarties pridėtame žemės sklypo Nr. 229 plane buvo parodytas šalia sklypo einantis 4 m pločio kelias-pravažiavimas, nors prieš 12 dienų nubraižytame kitame šalia jo sklypo esančiame A. B. sklypo Nr. 186 plane tokio kelio nebuvo pažymėta. Pareiškėjas A. A. P. ant 1997 m. lapkričio 5 d. sodų bendrijos pirmininko sudaryto žemės sklypo plano Nr. 229, kuriame parodytas kelias-pravažiavimas prie 1992 metais suformuotų sklypų, nepasirašė, o dėl parašo klastojimo buvo kreipęsis į Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrą, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas dėl suėjusio senaties termino. Net vizualiai lyginant jo parašą su parašu, esančiu ant šito plano, matyti akivaizdus skirtumas. Teismas šios svarbios aplinkybės taip pat neįvertino. Teismui buvo kilę abejonių dėl A. A. P. parašo ant šito plano, jis buvo išreikalavęs pirminius dokumentus, bet ekspertizės dėl parašo nepaskyrė. Pareiškėjų nuomone, tokie gretutinių žemės sklypų planuose, sudarytuose dvylikos dienų laikotarpyje, esantys esminiai neatitikimai, kelia daug abejonių, ar per dvylika dienų galėjo atsirasti ir viename iš dokumentų būti įtvirtintas keturių metrų pločio kelias. Tą aplinkybę, kad kai A. B. 1993 m. kovo 23d. nusipirko žemės sklypą, toliau kelio nebuvo, jis baigėsi ties A. B. sodo riba, patvirtino ir liudytoju apklaustas buvęs sodu bendrijos pirmininkas V. V., bet teismas jo parodymų taip pat neįvertino arba netinkamai įvertino. A. B. negalėjo įgyti kitokį žemės sklypą, su kitokiomis ribomis nei A. B., nes A. B. 1993 m. kovo 25 d. nusipirko žemės sklypą Nr. 229, kurį vėliau pardavė A. A. P., t. y. praėjus tik 2 dienoms po to, kai A. B. 1993 m. kovo 23 d. buvo įsigijusi žemės sklypą Nr. 186, todėl A. B. įgyto sklypo ribos negalėjo taip ženkliai skirtis nuo A. B. įgyto sklypo ribų. Pareiškėjų nuomone, šie faktiniai duomenys, kurių teismas neįvertino, paneigia teismo išvadą, kad atsakovas teisingai nustatė faktinę aplinkybę, jog ginčo kelias ties žemės sklypais Nr. 186 ir Nr. 229 buvo įrengtas 1992 metais ir patvirtina pareiškėjų teiginį, kad tuo metu, kai A. A. P. 1997 m. spalio 14 d. sutartimi nusipirko žemės sklypą Nr. 229 jokio kelio šalia sklypo nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamoje nutartyje teismo suformuotos ir kitos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo išdėstytos išvados, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, jog 2004 m. atliktas kelio tiesimas ar remontas, kelio dangos viršutinio sluoksnio pakeitimas ar regeneravimas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir joms prieštarauja, nes pareiškėjai buvo pateikę ir prie skundo pridėję daug rašytinių įrodymų, oficialių valstybės institucijų pareigūnų atsakymų, kuriuose raštu buvo konstatuotos išvados, jog 2004 m. sodų bendrijoje „Papartis“ vyko neteisėti kelio tiesimo darbai.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, jog tik iš pareiškėjų paaiškinimų, Mažeikių rajono sodininkų bendrijos ,,Papartis“ pirmininko A. N. 2011 m. gegužės 18 d. rašytinio paaiškinimo bei jo liudijimų teismo posėdžių metu teigtina, jog ginčo kelias 2004 m. buvo pažvyruotas, tačiau bylos proceso šalys nesutaria, ar kelias buvo įrengtas 1992 m. ar 2004 m. Be to, teisėjų kolegija priimdama skundžiamą nutartį nepagrįstai konstatavo, jog 2004 m. naujas inžinerinis statinys (ginčo kelias-pravažiavimas) sukurtas ar pastatytas nebuvo. Toliau nutartyje visiškai nepagrįstai buvo suformuota bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujanti išvada, kad teismas laiko, jog 2004 m. buvo atliktas jau buvusio kelio-pravažiavimo dangos sluoksnio įrengimas – atvežtas ir paskleistas žvyras. Nors byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose (oficialių institucijų pareiškėjams siųstuose atsakymuose) aiškiai buvo nurodyta, kad neteisėtai, t. y. pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir neturint reikiamų dokumentų 2004 m. sodų bendrijoje „Papartis“ buvo neteisėtai nutiestas kelias, bet teismas padarė nepagristas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, skundžiamoje nutartyje neįvertinęs nė vieno iš šių byloje esančių rašytinių įrodymų: Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 9 d. rašto „Dėl sodo sklypo ribų“, Telšių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. sausio 21 d. rašto Nr. R2, Lietuvos Respublikos Seimo nario R. V. 2005 m. sausio 31 d. atsakymo Nr. SNV-9, Telšių viršininko administracijos 2006 m. liepos 14 d. atsakymo Nr. P-164 „Dėl pažeistų valdymo teisių“, Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių žemėtvarkos skyriaus 2009 m. liepos 28 d. rašto Nr. RM.2-1105(1.24) „Dėl žemėtvarkos sklypo kadastrinių matavimų“. Kadangi visuose pirminiuose patvirtintuose dokumentuose yra nurodyta, kad kelias, einantis palei sodo sklypą Nr. 186, pasibaigia akligatviu, pareiškėjai mano, kad negalėjo būti atliekami kelio, kurio nėra, tvarkymo (lyginimo ar žvyravimo) darbai. Anot pareiškėjų, tokie veiksmai, kaip didelio kiekio žvyro atvežimas ir jo paskleidimas toje vietoje, kur kelio nebuvo, tikrai turėjo būti traktuojami tik kaip naujo kelio tiesimas, tačiau teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, jog 2004 m. naujas inžinerinis statinys (ginčo kelias-pravažiavimas) sukurtas ar pastatytas nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas priimdamas skundžiamą nutartį, netyrė ir neįvertino dar vieno byloje esančio rašytinio įrodymo – žurnalistės V. K. 2005 m. vasario 11 d. parašyto straipsnio vietinėje spaudoje (laikraštyje „Būdas Žemaičių“), kuriame ne tik kad buvo patalpinta fotonuotrauka, bet ir išdėstytos svarbios, bylai turinčios esminės reikšmės aplinkybės, jog naujai, bet, pareiškėjų manymu, ir neteisėtai buvo nutiestas kelias ir užpilta dalis pareiškėjų žemės sklypų, bet ir akcentuota pareiškėjo A. A. P. žemės sklypo pirkimo sutartyje bei Registrų centro išduotame pažymėjime grafoje „keliai“ nurodyta informacija, kad kelio nebuvo, t. y. nurodyta: „keliai-0 ha“.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, taip pat atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 176-179) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant teisės aktus ir naikinti jo nėra pagrindo. Pažymi, kad rengiant Raštą buvo įvertintas visų dokumentų turinys, o taip pat ir tų dokumentų, kuriuos pareiškėjai nurodo apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde nurodytuose institucijų raštuose sakoma, kad ginčo kelias nutiestas neturint suderinto projekto, leidimo vykdyti darbus, tačiau nei viename rašte nenurodoma, kokiu teisės aktu grindžiamas toks teiginys, nenurodoma, kokiame teisės akte yra reikalavimas dėl statybą leidžiančio dokumento privalomumo vykdytiems darbams. Darytina išvada, kad nuo 2004 m. savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra nebuvo pradėta, nes tam nebuvo įstatyminio pagrindo (t. y. kelio remonto darbams nebuvo privalomas statybą leidžiantis dokumentas ir tai nebuvo savavališka statyba). Įvardinti atskirų institucijų raštai nėra teisės aktai ir jų pagrindu negalima pradėti statybos padarinių šalinimo procedūros (surašyti savavališkos statybos akto, reikalavimo ir kt.). Minėti dokumentai ir kiti byloje esantys įrodymai buvo įvertinti ir pagarsinti teismo posėdžių metu, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino šių byloje esančių įrodymų. Teismas sprendime neprivalo aprašyti kiekvieno byloje esančio dokumento. Sprendime teismas turi nurodyti, kokiais proceso metu ištirtais ir įvertintais įrodymais grindžia vienokią ar kitokią savo išvadą, tą ir padarė pirmosios instancijos teismas.

Žemesnės instancijos teismas

Atkreipia dėmesį, kad Teritorijų planavimo įstatymas buvo priimtas 1995 m. gruodžio 12 d., o sodų bendrijos „Papartis“ žemės sklypų pertvarkymas vyko 1992 m., kai iš vieno namų valdos žemės sklypo buvo suformuoti 9 nauji žemės sklypai, numatant ir privažiavimą prie jų. Paminėtuose raštuose kalbama apie tai, kaip turi būti formuojami žemės sklypai, kokie teritorijų planavimo dokumentai turi būti parengti pagal tų raštų rengimo metu galiojančias teisės normas, tačiau visiškai neatsižvelgiama į tai, kokie teisės aktai ir kokia žemės sklypų formavimo ir privatizavimo praktika buvo 1992 m. (t. y. tuo laikotarpiu, kai sodų bendrijoje buvo suformuoti 9 nauji sklypai, o taip pat ir pareiškėjui A. A. P. priklausantis žemės sklypas). Remiantis kolektyvinio sodo „Papartis“ išplanavimo schema, kuri nors ir nebuvo nustatyta tvarka patvirtinta, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pardavė ankščiau įvardintus 9 sklypus privatiems asmenims. Suformuoti sklypai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Sklypų suformavimo aplinkybės buvo nagrinėtos ir su tuo susiję dokumentai pagarsinti teismo posėdžiuose. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė statybos teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir teisingai nustatė, kad kelio pažvyravimas yra paprastasis remontas, kuriam neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas, todėl nėra teisinio pagrindo pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Teismas savo sprendime nurodo, kad ginčo kelias ties žemės sklypais Nr. 186 (kadastro Nr. 6120/0002:186) ir Nr. 229 (kadastrinis Nr. 6120/0002:229), esančiais sodų bendrijoje „Papartis“ (duomenys neskelbtini)kaime, Mažeikių r. sav., buvo įrengtas 1992 metais. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindžia VĮ Registrų centro Mažeikių filialo 2007 m. vasario 19 d. išduoto pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre esančia informacija. Minėtame pažymėjime kaip specialios žemės sklypo naudojimo sąlygos yra nurodytos kelių apsaugos zonos. Kaip matyti iš sodininkų bendrijos „Papartis“ sklypų išdėstymo schemos iš vienos pusės žemės sklypas Nr. 186 ribojasi su gatve (duomenys neskelbtini). Todėl kyla abejonių, ar pirmosios instancijos teismo sprendime įvardytos kelių apsaugos zonos yra siejamos su ginčo kelio (gatvės) apsaugos zonomis. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad žemės sklypo Nr. 229 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše tokia informacija nėra nurodyta. Tai reiškia, kad pastarajam žemės sklypui kaip specialios naudojimo sąlygos – kelių apsaugos zonos – nėra nustatytos.

Byloje pateiktas Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 9 d. raštas Nr. R5-P-312 „Dėl sodo sklypo ribų“, kuriame nurodyta, kad A. A. P. vardu yra teisiškai įregistruotas sodo sklypas Nr. 229, kurio plotas 648 kv. m, tačiau pagal sodininkų bendrijos pirmininko V. V. parengtą sodo sklypo plano matmenis plotas sudaro 612 kv. m, o formuojant naujus sklypus turi būti padarytas sodo plano projektas, kelio statybos darbai turi būti vykdomi pagal suderintą projektą. Taip pat pažymėta, jog visi šie darbai buvo vykdomi, tačiau suderinto projekto nėra. Apie sodo bendrijoje „Papartis“ vykdomus kelio statybos darbus kalbama ir Lietuvos Respublikos Seimo nario R. V. 2005 m. sausio 31 d. rašte Nr. SNV-9, adresuotame A. A. P.. Taigi šiuose raštuose pateikta priešinga teismo nustatytoms aplinkybėms informacija, kurios pagrįstumo pirmosios instancijos teismas netyrė. Kartu paneigiami atsakovo ir teismo sprendimo teiginiai, kad pravažiavimas, einantis šalia žemės sklypų Nr. 186 ir Nr. 229 įrengtas 1992 metais, o 2004 metais buvo vykdomi ne naujo kelio tiesimo darbai, o seno kelio tvarkymo (lyginimo) darbai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ne visas bylai reikšmingas aplinkybes Šiaulių apygardos administracinis teismas nustatė ir vertino.

Nagrinėdamas ginčą pirmosios instancijos teismas nepašalino visų byloje prieštaravimų. Vienoje sodininkų bendrijos „Papartis“ sodų sklypų išdėstymo schemoje nurodyta, kad žemės sklypai Nr. 186 ir Nr. 229 ribojasi su (duomenys neskelbtini) ( I t., b. l. 42). Tuo tarpu kitoje tos pačios sodininkų bendrijos sodų išdėstymo schemoje pažymėta, kad anksčiau minėti sklypai su (duomenys neskelbtini) nesiriboja, o ribojasi su žemės sklypais Nr. 19 ir Nr. 21 (I t., b. l. 42). Kuri schema yra autentiška ir atitinka įrodymams keliamus reikalavimus bylos duomenimis nėra galimybės nustatyti, todėl būtina rinkti naujus įrodymus.

Byloje pateiktas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010-06-30 sprendimo Nr. T1-202 priedas 1a „Gyvenamosios vietovės išdėstymo planas“. Tai vienas iš vėliausių dokumentų, kuriame išdėstyti privažiavimai prie sodininkų bendrijoje „Papartis“ esančių žemės sklypų. Spręstina, ar visapusiškam objektyviosios tiesos byloje nustatymui nėra tikslinga išsireikalauti su šiuo sprendimu susijusius dokumentus. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, jog sprendžiant kilusį ginčą yra reikšminga nustatyti ne tik kada kelias įrengtas, bet ir ištirti, ar ginčo kelias įrengtas laikantis teritorijos planavimo dokumento sprendinių ir teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 9 d. raštas Nr. R5-P-312 „Dėl sodo sklypo ribų“ leidžia teigti, jog Mažeikų rajono savivaldybės administracija buvo sudariusi komisiją ginčo kelio atsiradimo faktui išnagrinėti. Nagrinėjant bylą iš naujo svarstytina, ar nėra būtina išsireikalauti dokumentus, susijusius su šios komisijos darbu.

Visumoje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir atsakovo atsiliepimo argumentais. Pažymėtina, jog pareiškėjų skunde ir patikslintuose skunduose išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina A. B. ir A. A. P. skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Šio įstatymo 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatas, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–3817/2011).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Pažymėtina, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjų A. B. ir A. A. P. prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėSkirgailė Žalimienė