Panevėžio apygardos teismo nutartis

Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-31-185/2017 Teisminio proceso Nr. 4-14-3-00327-2016-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.8; 21.11.9; 21.11.10.

2017 m. vasario 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nukentėjusiųjų G. S. ir M. Š. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-12-01 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 124² str. 1 d. prieš T. P. nutraukta ATPK 250 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu (nesant pažeidimo įvykio ir sudėties). T. P. buvo kaltinamas tuo, kad kelyje vairuodamas krautuvą „Shaffer 930“, valst. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas kur kas lėčiau už leidžiamą didžiausią greitį, nepraleido paskui jį greičiau važiuojančios transporto priemonės – krovininio automobilio „IVECO 65C15“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) trukdė lenkti, pasuko krautuvą į kelio vidurį ir sukėlė pavojingą situaciją, t. y. privertė kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį ir kryptį savo ir kitų žmonių saugumui užtikrinti.

Iš ATPK 124² str. 1 d. dispozicijos matyti, kad atsakomybė už šioje dalyje numatyto pažeidimo padarymą kyla asmeniui už alternatyvius veiksmus: 1) transporto priemonių vairavimą, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui; 2) transporto priemonių vairavimą, padarant KET pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją, t. y. privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Būtent šioje administracinio teisės pažeidimo byloje T. P. padarė tokį KET pažeidimą, kurio metu buvo sukelta pavojinga situacija – privertė kitus eismo dalyvius (G. S., kuris tuo metu vairavo krovininį automobilį „IVECO“) staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, t. y. pasitraukus T. P. iš kelio vidurio į dešinę kelio pusę ir taip sudarius galimybę bei davus suprasti už jo važiavusiam vairuotojui (kuris iki to laiko prašė jį praleisti, aplenkti jo lėtaeigę transporto priemonę, duodamas šviesos signalą – junginėdamas trumpąsias šviesas, ko neneigia ir pas T. P., jog matė G. S. signalizuojant jam šviesomis, bei reaguojant į jo garsinį signalą), kad jis gali lenkti jo ypač lėtai judančią transporto priemonę, bet G. S. pradėjus lenkimo manevrą ir susilyginus su T. P. vairuojamu krautuvu, T. P. staigiai ir be jokios pateisinamos priežasties pasuko savo vairuojamą krautuvą į kelio vidurį ir dėl tokios T. P. sudarytos avarinės situacijos, G. S. buvo priverstas staigiai stabdyti, užvažiuoti ant kelkraščio ir staigiai trauktis į dešinę kelio pusę jo neaplenkęs.

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl T. P. nubaudimo pagal ATPK 128 str. 1 d. nėra, apeliacinių skundų esmė yra tik dėl administracinės teisenos pagal ATPK 124² str. 1 d. prieš T. P. nutraukimo, todėl aukštesnės instancijos teismas tik dėl šios skundžiamo nutarimo dalies ir pasisako.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų, juose analogiški prašymai panaikinti nutarimo dalį, kuria administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 124² str. 1 d. prieš T. P. nutraukta, iš esmės yra grindžiami administracinę bylą nagrinėjusio apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo kritika. Apeliantai teigia, jog apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, neįvertino įrodymų visumos, nesiekė nustatyti objektyvią tiesą byloje, nesiėmė priemonių dėl įrodymų rinkimo. G. S. apeliaciniame skunde taip pat išdėstyti teiginiai dėl teismo neobjektyvumo ir šališkumo.

Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas T. P. byloje surinktus įrodymus būtų vertinęs atsietai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikdamas pranašumą prieš kitus, ir nevertinęs įrodymų visumos. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus. Šio teismo priimtame sprendime visi bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys yra išanalizuoti, visi įrodymai aptarti ir įvertinti, teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o skundžiamo nutarimo argumentacija, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, yra pakanka, išsami, aiški ir suprantama. Išanalizavus bylos medžiagą, aukštesnės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio T. P. administracinio teisės pažeidimo bylą, objektyvumo ar nešališkumo, priešingai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, teismo posėdyje apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą T. P., taip pat apklausė apeliantus G. S. ir M. Š., liudytojus G. S., R. V., S. P., I. P., išklausė nukentėjusiųjų ir Institucijos atstovų pozicijas aptariamais klausimais, ištyrė rašytinius bylos duomenis. Konstatuotina, jog apylinkės teismas ištyrė visus įrodymus, galinčius padėti nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Teismas skundžiamame nutarime aiškiai ir nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir kuriuos atmetė, nurodydamas išsamius jų atmetimo motyvus. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymus ar daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka. Nors apeliantai skunduose ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes ir atliktą įrodymų vertinimą, tačiau iš esmės nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir išnagrinėtos apylinkės teisme ir kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog T. P. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 1 d. Vien tai, jog apeliantų netenkina teismo priimtas sprendimas ir jie kitaip vertina surinktus įrodymus, pateikdami subjektyvų, sau palankų byloje esančių duomenų vertinimą, bei nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindas pripažinti, kad teismas buvo šališkas, kad įrodymus vertino netinkamai ir dėl to padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias, taigi ir neteisingas, išvadas.

Pažymėtina, kad tik teismas sprendžia, pakanka ar ne surinktų duomenų nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui galima tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-15-2012, 2AT-3-976/2015). Apylinkės teismas, ištyręs administracinėje byloje esančius duomenis, padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių T. P. kaltę, jog jis pavojingai vairavo krautuvą, trukdė G. S. jį aplenkti, sukėlė pavojingą situaciją. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia apylinkės teismo išvada ir konstatuoja, jog administracinė teisena pagal ATPK 124² str. 1 d. prieš T. P. nutraukta teisėtai ir pagrįstai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. P. administracinis kaltinimas dėl pavojingo vairavimo buvo grindžiamas išimtinai G. S. ir M. Š. parodymais, kitų asmenų, kurie matė įvykį, nėra nustatyta. Pats T. P. savo kaltę dėl šio pažeidimo padarymo neigė, teigdamas, kad 2016-05-13 jis vairuodamas krautuvą važiavo dešine kelio puse ir netrukdė G. S. jo aplenkti. Pasak T. P., jis matė ta pačia kryptimi atvažiuojantį automobilį „IVECO“, kurį, kaip vėliau sužinojo, vairavo G. S., tačiau G. S. jo krautuvo nelenkė, o tik važiavo jam iš paskos ir mirksėjo šviesomis. T. P. parodė, kad kelias toje vietoje nėra platus, todėl jis niekur negalėjo pasitraukti. Be to, priekyje buvo nuokalnė, todėl manevruoti vairuojant krautuvą buvo pavojinga, dėl to jis toliau važiavo savo eismo juosta iki sankryžos, kuri buvo visai netoli – maždaug už 200 m. Privažiavęs sankryžą jis pasuko link A., o G. S., aplenkęs jo vairuojamą krautuvą, užkirto kelią ir sustojo, po to, išlipęs iš automobilio, ištraukė jį iš krautuvo ir kartu su M. Š. sumušė, padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismui nebuvo jokio pagrindo nesivadovauti T. P. parodymais apie įvykio aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad po šio įvykio T. P. iš karto iškvietė policijos pareigūnus, tą pačią dieną pateikė policijos komisariatui pareiškimą dėl jo sužalojimo ir 2016-05-18 Anykščių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. Priešingai, G. S. ir M. Š. tuoj po konflikto paliko įvykio vietą, į policiją dėl T. P. galimų KET pažeidimų nesikreipė. Tik ikiteisminio tyrimo metu, kai jiems buvo pateikti įtarimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kurio metu buvo sužalotas T. P., jie davė parodymus, kuriuose nurodė, jog T. P. jiems trukdė aplenkti jo vairuojamą krautuvą, o G. S. policijos komisariatui pateikė pranešimą dėl T. P. galimo pavojingo vairavimo ir prašė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Nagrinėjamu atveju ne mažiau svarbu yra tai, jog T. P. parodymai apie įvykio aplinkybes nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir aiškūs, savo parodymus jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, T. P. parodymus davė žinodamas, jog krautuvą jis vairavo neturėdamas tam teisės ir suvokdamas galimą atsakomybę už tai, t. y. suprasdamas, jog paaiškėjus šiai aplinkybei jis bus nubaustas administracine tvarka, kas skundžiamu nutarimu ir buvo padaryta (dėl šios nutarimo dalies ginčo nėra). Tačiau vertindamas G. S. ir M. Š. parodymus, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog M. Š. parodymai nebuvo nuoseklūs, o be to, matyti, jog M. Š. 2016-05-30 parodymai ir G. S. 2016-06-06 parodymai dėl esminių aplinkybių (atstumo iki sankryžos, T. P. vairavimo, G. S. veiksmų T. P. atžvilgių) nesutapo. Iš byloje esančio M. Š. 2016-05-30 įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad jiems niekas kelio neblokavo, kad G. S. tik signalizavo krautuvo vairuotojui, tačiau negalėjo jo aplenkti, ir būdamas karšto būdo, jis dėl to labai supyko, sustojo ir užsipuolė T. P.. M. Š. taip pat nurodė, jog tai įvyko maždaug apie 200 m iki sankryžos su pagrindiniu keliu. Pažymėtina, kad šie parodymai iš esmės sutampa su T. P. viso proceso metu duotais nuosekliais parodymais. Vėliau M. Š. savo parodymus pakeitė ir aiškino, jog krautuvo vairuotojas, jiems pradėjus lenkimo manevrą, blokavo kelią ir taip sukėlė pavojingą situaciją, teigė, jog tai buvo maždaug 450–500 m atstumu iki sankryžos, taip pat paneigė, kad G. S., jiems sustojus, puolė T. P.. Aukštesniojo teismo vertinimu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms apylinkės teismas pagrįstai M. Š. ir G. S. parodymus laikė tik kaip jų pasirinktą gynybinę poziciją dėl jiems pradėto ikiteisminio tyrimo (ikiteisminis tyrimas 2016-10-07 nutarimu yra nutrauktas, nurodant, jog T. P. dėl jam padarytų sužalojimų gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka). Be to, pažymėtina, kad nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina ir jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai. Nors G. S. ir M. Š. apeliaciniuose skunduose su tuo nesutinka, teigdami, jog jų parodymus patvirtina policijos pareigūno R. V. parodymai, jog jis tą kelią žino ir jame visur gali transporto priemonės prasilenkti, bei M. Š. į bylą pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, jog tame kelyje prasilenkia ir didelių gabaritų transporto priemonės, aukštesnysis teismas sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai šių nuotraukų nepriėmė kaip įrodymo, konstatavęs, jog jos darytos byloje suinteresuotų asmenų, be to, jos darytos žymiai vėliau nei buvo įvykis, t. y. rugsėjo-spalio mėnesiais, todėl neatspindi realios situacijos, nes kelias po šio įvykio buvo remontuojamas, yra šiek tiek praplatėjęs, ką patvirtina ir T. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, jog šio veiksmo, atlikto praėjus vos daugiau kaip trims savaitėms po įvykio, metu pareigūnai išmatavo kelio, kur G. S. vairuojamas krovininis automobilis pasivijo T. P. vairuojamą krautuvą, plotį ir jis buvo 4,30 m, o M. Š. pateiktose nuotraukose kelio plotis yra jau 5 m. Be to, net ir esant tokiam kelio pločiui, iš M. Š. pateiktų nuotraukų matyti, kad transporto priemonėms, neišvažiavus iš kelio ribų, saugiu atstumu prasilenkti neįmanoma. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog apylinkės teismui taip pat nebuvo jokio pagrindo remtis pirmiau paminėtais R. V. parodymais kaip T. P. kaltę patvirtinančiu įrodymu.

Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Kaip pagrįstai skundžiama nutarime nurodė apylinkės teismas, administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi likę neaiškumai, išnaudojus galimybes jiems pašalinti, traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo gauta objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog T. P. pavojingai vairavo krautuvą, trukdė G. S. jį aplenkti, sukėlė pavojingą situaciją, apylinkės teismas pagrįstai visas abejones ir neaiškumus vertino jo naudai ir bylą pagal ATPK 124² str. 1 d. prieš T. P. nutraukė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad su tokiu apylinkės teismo sprendimu visiškai sutinka ir T. P. administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi Institucija (atsiliepimai į pateiktus apeliacinius skundus).

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.).

Taigi išnagrinėjęs apeliacinius skundus bei administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinių skundų argumentai niekaip nepaneigia, dėl to skundžiamas nutarimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai netenkinami.

T. P. atsiliepime į pateiktus apeliacinius skundus prašo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad išlaidų, turėtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas, kompensavimas numatytas ATPK 279 str. Šis straipsnis numato, kad turėtos išlaidos kompensuojamos tik nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams. Atsižvelgiant į tai, T. P. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-12-01 nutarimą palikti galioti nepakeistą ir nukentėjusiųjų G. S. ir M. Š. apeliacinių skundų netenkinti.

Atmesti T. P. prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo.