Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-02 · Administracinė byla Nr. A-261-1675-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-11-18Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-04-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-02
Bylos Nr.
A-261-1675-12
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00109-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Administracinė byla Nr. Nr. A261-1675/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00109-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja S. S. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. SP-820-(7.0602) bei įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą per tris dienas nuo teismo sprendimo įteisėjimo dienos priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-206-583/2011.

Skunde (b.l. 2-3) nurodė, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl sandorio nuginčijimo, tačiau 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-187-10 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Dėl minėto sprendimo panaikinimo pareiškėja turėjo kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ginti pažeistas teises. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama byla Nr. I-206-583/2011, kurioje jos interesus atstovavo įgaliotas atstovas UAB „Liva“ direktorius J. S.. Įgaliotas atstovas dėl interesų konflikto su teismo pirmininke A. R. atsisakė atstovauti pareiškėjos interesus administracinėje byloje. Pažymėjo, jog neturėdama kompetencijos pati ginti savo pažeistas teises, kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje Nr. I-206-583/2011. Paaiškino, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nepriėmė sprendimo, vilkino prašymo išsprendimo klausimą. Pareiškėja gavo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. SP-820-(7.0602), kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-206-583/2011. Pareiškėjos manymu, sprendimas yra neteisėtas, nes pareiškėja nesikreipė į šią tarnybą, o klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal pareiškėjos gyvenamąją vietą. Pareiškėja prašė panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-206-583/2011.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 34-36) nurodė, jog 2011 m. kovo 2 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gavo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 25 d. raštą „Dėl dokumentų persiuntimo ir pranešimo apie nusišalinimą“ dėl S. S. 2011 m. vasario 22 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-206-583/2011. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi pareiškėjos prašymą, turėjo įvertinti savo pačios sprendimo pagrįstumą ir bylos perspektyvumą, dėl ko išliko interesų konfliktas. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, siekdama išvengti tarnybos interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, pagrįstai nusišalino nuo sprendimo priėmimo pagal pareiškėjos 2011 m. vasario 22 d. prašymą bei jį persiuntė nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Šiaulių tarnyba įvertinusi pareiškėjos prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus, 2011 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą Nr. SP-820-(7.0602), kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-206-583/2011 dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-187-10 panaikinimo. Tarnyba nustatė, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pareiškėjai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą (2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu), vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 18 straipsniu, nes antrinė teisinė pagalba pareiškėjai teikiama daugiau kaip 3 bylose. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 4 civilinėse bylose ir nebuvo nurodyta, jog nors viena iš 4 civilinių bylų būtų nutraukta ar pasibaigusi. Atsižvelgdama į tai, bei vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nustatė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-187-10 yra teisėtas ir pagrįstas, ir pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, o atstovavimas S. S. šioje byloje yra neperspektyvus. Nurodė, jog pareiškėja skundu galimai piktnaudžiauja savo teisėmis, nes Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priėmė ne vieną sprendimą dėl pareiškėjos nepagrįstų prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą: 2008 m. tarnyba priėmė 11 sprendimų atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, 2011 m. jau yra priėmusi 3 sprendimus dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą, ne vienas sprendimas yra ginčijamas, todėl toks elgesys kelia abejones dėl pareiškėjos siekio, sąžiningo naudojimosi jau suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis, sprendime nurodytos aplinkybės, kodėl atsisakoma teikti antrinę teisinę pagalbą, sprendimas yra aiškus, motyvuotas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Šalies argumentai

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 56-57) nurodė, jog 2011 m. vasario 22 d. pareiškėja Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-206-583/2011, kurioje ji skundė Klaipėdos tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-187-10 dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-31 Klaipėdos tarnybos teisės skyriaus vedėja, laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas, vadovaudamasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 11 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalimi, Sprendimo dėl antrinės teisinės paglabos priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241, 6.2 punktu, nuo pareiškėjos 2011 m. vasario 22 d. pateikto prašymo nagrinėjimo nusišalino ir prašymą persiuntė Šiaulių tarnybai. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba Teisingumo ministro nustatyta tvarka. Remiantis minėto Aprašo 3 punktu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei pareiškėjas neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, pagal savivaldybę, kurioje pareiškėjas gyvena. Remiantis aprašo 6.2 punktu, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą perduoda Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai – kai pareiškėjos gyvenamoji vieta yra Klaipėdos miestas. Pabrėžė, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmai, nusišalinant nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo ir perduodant jį Šiaulių tarnybai, yra teisėti ir pagrįsti.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 87-94) pareiškėjos S. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2011 m. vasario 22 d. pateikė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-206/583/2011, nagrinėjamoje Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, bei nušalinti direktorių R. V. nuo šio prašymo nagrinėjimo. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-31 nusišalino ir nušalino visus tarnautojus nuo pareiškėjos S. S. 2011 m. vasario 22 d. prašymo nagrinėjimo ir perdavė jį nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. 2011 m. vasario 25 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo pareiškėją apie 2011 m. vasario 25 d. priimtą įsakymą Nr. V-31. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SP-820-(7.0602) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą S. S. administracinėje byloje Nr. 1-206-583/2011 pagal pareiškėjos S. S. skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-187-10, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, panaikinimo, motyvuojant, kad pareiškėjos prašymas akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas S. S. nurodytoje byloje neperspektyvus. Administracinė byla Nr. I-206-583/2011 pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuoti asmeniui Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai dėl 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-187-10 panaikinimo Klaipėdos apygardos administraciniame teisme išnagrinėta 2011 m. vasario 25 d., pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, sprendimas neįsiteisėjęs.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos tarnybos direktorius 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-31 „Dėl darbuotojų nušalinimo priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nušalino visus Klaipėdos tarnybos valstybės tarnautojus nuo sprendimo projekto rengimo pagal pareiškėjos 2011 m. vasario 22 d. prašymą (įsakymo 1 punktas) bei nusišalino pats nuo sprendimo priėmimo (įsakymo 2 punktas) ir pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą perdavė nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Šiaulių tarnyba). Tą pačią dieną, t. y. 2011 m. vasario 25 d. Klaipėdos tarnyba persiuntė pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Teismas, analizuodamas pareiškėjos 2011 m. vasario 22 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, padarė išvadą, kad pareiškėja siekia inicijuoti procesą, kuriame atsakovas būtų Klaipėdos tarnyba, t. y. Klaipėdos tarnyba būtų proceso šalis, į kurią nukreiptas reikalavimas dėl jos priimto sprendimo panaikinimo. Taigi pareiškėja į Klaipėdos tarnybą kreipėsi, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje prieš pačią Klaipėdos tarnybą. Klaipėdos tarnyba, spręsdama antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo klausimą, turėtų nagrinėti savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, nes Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas tarnybai, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, perspektyvas ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Tai sukeltų Klaipėdos tarnybos interesų konfliktą, todėl nebūtų užtikrintas objektyvus ir nešališkas pareiškėjos prašymo nagrinėjimas, priimant teisingą sprendimą. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos tarnybos sprendimas perduoti pareiškėjos prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, jis užtikrina, jog antrinės teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjai klausimas bus išspręstas objektyviai ir nešališkai.

Atsakovo sprendimas atitinka ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492, įsigaliojusio nuo 2008 m. liepos 1 d.) imperatyvią nuostatą.

Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 (įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d.), reguliuoja pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos perdavimo nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir sprendimo dėl šio prašymo priėmimo tvarką. Aprašo 3 punktas numato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurioje ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei pareiškėjas neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, pagal savivaldybę, kurioje pareiškėjas gyvena. Klaipėdos tarnyba pareiškėjos, kurio gyvenamoji vieta yra Klaipėdos mieste, prašymą perduoda nagrinėti Šiaulių tarnybai (6.2 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4 punktų, 11 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 4 dalies 2 straipsnio 2 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies nuostatomis, padarė išvadą, kad Klaipėdos tarnyba dėl galimo interesų konflikto nusprendusi nusišalinti nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai, pasielgė teisėtai ir pagrįstai. Tokiu būdu pareiškėjos teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo, priešingai – toks Klaipėdos tarnybos veiksmas buvo atliktas tam, kad pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebūtų pažeisti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Klaipėdos tarnyba, pareiškėjos, kurios gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdos mieste, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai ir teisėtai persiuntė Šiaulių tarnybai. Šiuos veiksmus atliko laikydamasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų bei teisinio veiklos reglamentavimo. Konstatavus, kad Klaipėdos tarnyba teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo persiuntė Šiaulių tarnybai, nėra teisinio pagrindo Klaipėdos tarnybą įpareigoti priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2011 m. vasario 22 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nes šis prašymas jau išspręstas Šiaulių tarnybos 2011 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SP-820-(7.0602), kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Teismas pažymėjo, kad prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, išnagrinėja ir priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka reglamentuota Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, todėl toks veiksmas negali būti pripažįstamas neteisėtu ir pažeidžiančiu pareiškėjos teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos žmogaus, kaltinamo nusikaltimo padarymu, garantijos, c papunktis numato, kad jis galėtų gintis pats arba per savo pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atlyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir aiškinant bei taikant Lietuvos teisę. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisės pažeidimo prigimtis ir sankcijos už padarytą teisės pažeidimą administracinėse ir baudžiamosiose bylose lemia visų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytų garantijų taikymą. Pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjos teiginys dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 punkto c papunkčio pažeidimo, nes nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimas pareiškėjai administracinėje, o ne baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teismas, remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsniu, pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais. Vadinasi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3611/2011, 2011 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. A822–1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. A756 – 1390/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575–2848/11 ir kt.), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (Įstatymo 9 straipsnis, 18 straipsnio 7 dalis). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Šiaulių tarnyba, spręsdama pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Byloje aktuali Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, kuria grindžiamas ginčijamas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas ir kurioje įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Tarnyba, norėdama išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei siekdama užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui antrine teisine pagalba, pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktus privalėjo įvertinti pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo perspektyvumą byloje. Ar pareiškėjos reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali nustatyti tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybes garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo, o kartu ir atstovavimo perspektyvumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, todėl laikytina, kad atsakovas turėjo teisę vertinti pareiškėjos prašymo pagrįstumą bei atstovavimo perspektyvumą. Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme reiškia tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalba, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo įstatymo 11 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytų sąlygų, yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio Teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio I dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir laikantis šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-187-10 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai S. S. civilinėje byloje dėl sandorio nuginčijimo ir įpareigojimo sudaryti sandorį, nes antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau nei trijose bylose (b.l. 46-47). Pareiškėja šį sprendimą apskundė teismui ir pateikė 2011 m. vasario 22 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo administracinėje byloje su atsakove Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Administracinė byla Nr. 1-206-583/2011, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą 2011 02 25 išnagrinėta.

Teismas iš pareiškėjos 2010 m. vasario 22 d. prašymo nustatė, kad tik bendro pobūdžio teiginiais buvo apibūdinta prašymo esmė ir pareiškėjos pageidavimas naudotis antrine teisine pagalba. Dokumentų ar kitokių duomenų, iš kurių būtų galima aiškiai ir konkrečiai įvertinti teisinio ginčo (bylos), kuriame pareiškėja pageidauja naudotis antrine teisine pagalba, pobūdį, pareiškėja nenurodė ir prie savo prašymo nepridėjo. Iš pateiktų prie prašymo įrodymų matyti, kad pareiškėja Tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, paduodama skundą, kuriame nurodyta, kad jos teises ir interesus atstovaus įgaliotas atstovas UAB „Liva“ direktorius J. S.. Šios aplinkybės taip pat vertintinos kaip viena iš sąlygų, suteikusių pagrindą atsakovui konstatuoti, jog priimamu sprendimu nebus pažeisti įvardijami Įstatymo 3 straipsnyje numatytieji lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principai (3 straipsnio 1, 2, 4 punktai) ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo pagrindai. Šiaulių tarnyba sprendimu nesiekia riboti pareiškėjos teisių, o siekia užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą, taip pat pašalinti piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba. Teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto požiūriu S. S. keliami reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir neteisingi.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos veiksmai prieštarauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principui, draudžiančiam piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, bei paneigia pačią Įstatymo paskirtį – garantuoti fiziniams asmenims tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Šiaulių tarnybos sprendimas dėl atstovavimo pareiškėjai byloje neperspektyvumo pagrįstas konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikytina, kad jis teisėtas ir pagrįstas ir pareiškėjos atstovavimas administracinėje byloje Nr. 1-206-583/2011 neperspektyvus.

III.

Pareiškėja S. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde (b. l. 96) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, Lietuvos Respublikos teismų įstatyme bei Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintos asmens teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei teisę ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomus interesus atstovaujant advokatui. Paaiškino, kad savo teisėmis pareiškėja naudojasi sąžiningai. Teisę turėti veiksmingą teisinę gynybą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai, kuriuos yra ratifikavusi Lietuva. Europos sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įteisinta asmenų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, dokumente konstatuota, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanomą trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą būti ginamas ir atstovaujamas. Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo kolegija bylą nagrinėjo šališkai ir suinteresuotai, turėdama išankstinę nuomonę priimti tokį sprendimą. pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra subjektyvus, nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl naikintinas. Neatskleista bylos esmė, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėtas skundas.

Šalies argumentai

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 100-101).

Atsakovas Šiaulių apygardos administracinis teismas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 103-105) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Pažymėjo, kad teisėjo kolegija neturėjo pagrindo nei nusišalinti nuo administracinės bylos nagrinėjimo, nei perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos administraciniam teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Bylos ginčas yra dėl asmens teisės į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Pirmosios instancijos tesimas nustatė, kad pareiškėjai pagrįstai nebuvo suteikta valstybės garantuojamą teisinė pagalba ir kad atsakovas savo priimtais sprendimais pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus taikytinus ginčo santykiams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatyta, kad teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.).

Remdamasis šiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, teisingai taikė materialinės teisės normas ir procesinių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti teismo sprendimą nepadarė.

Atsakovas atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, kuriais nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu: 1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; ir 2) jei atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Šias aplinkybes atsakovas argumentavo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas pripažino pagrįstomis.

Todėl pareiškėjos teisiniai apeliacinio skundo argumentai dėl jos teisės į antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra nepagrįsti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi vienas iš teisinės pagalbos teikimo principu yra draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Šis principas suteikia teisę atsakovui vertinti Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas aplinkybes, kad būtų išvengta nepagrįstu teisminių ginčų, kurie kelia abejones dėl asmens prašyme nurodyto ginčo atstovavimo būtinumo bei teisių bei interesų pažeidimo realumo kurių teismo sprendimu ginti nėra perspektyvu.

Pažymėtina, kad kiekvienu atveju vertinant ginčo pagrįstumą bei jo perspektyvumą būtina vertinti ar skundžiamas sprendimas įtakos asmens teises ar interesus bei sukels asmeniui teisines pasekmes tai yra ar konkrečioje situacijoje asmens materialinis teisinis suinteresuotumas yra akivaizdus.

Toks vertinimas suponuoja tai, kad valstybės nemokama teisinė pagalba nėra absoliuti ir valstybė gali nustatyti kriterijus, kuriems esant teisinė pagalba gali būti neteikiama. Tokia valstybės pozicija yra išdėstyta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, kuri atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas laiduojančias asmens teises kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl pažeistos teisės.

Apeliantės nurodomos Europos sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.

Tačiau ši nuostata taip pat nesuteikia asmeniui absoliučios teisės į nemokamą teisinę pagalbą ir jos teikimas siejamas su reikalingumu tokios pagalbos ir teisingumo veiksmingumu. Šio ginčo atveju pareiškėjai nesuteikus valstybės garantuojamos pagalbos, minėta nuostata nebuvo pažeista, kadangi buvo pripažinta, jog teisinė pagalba, kurios prašė pareiškėja, jos teisių gynimo požiūriu nėra veiksminga.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas Klišauskas Veslava Ruskan