Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Remigijaus Armino ir Irenos Stulpinienės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos S.S. skundą atsakovėms Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, vilkinimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja S.S. skundu (b.l. 2-3), priimtu teisme nagrinėti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi (b.l. 30), prašo panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. SP-820-(7.0602) bei įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą per tris dienas nuo teismo sprendimo įteisėjimo dienos priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-206-583/2011.

Pareiškėja ir jos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuoti tinkamai. 2011 m. lapkričio 9 d. pareiškėja pateikė pranešimą, kuriuo prašo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka pareiškėjai, atstovių atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja 2011 02 22 pateikė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. 1-206/583/2011, nagrinėjamoje Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, bei nušalinti direktorių R.Valančių nuo šio prašymo nagrinėjimo (b.l. 58-62). Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius 2011 02 25 įsakymu Nr. V-31 nusišalino ir nušalino visus tarnautojus nuo pareiškėjos S.S. 2011 02 22 prašymo nagrinėjimo ir perdavė jį nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b.l. 71). 2011 02 25 Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo pareiškėją apie 2011 02 25 priimtą įsakymą Nr. V-31 (b.l. 70). Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011 03 07 sprendimu Nr. SP-820-(7.0602) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą S.S. administracinėje byloje Nr. 1-206-583/2011 pagal pareiškėjos S.S. skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 12 16 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-187-10 (b.l. 46-47), kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, panaikinimo, motyvuojant, kad pareiškėjos prašymas akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas S.S. nurodytoje byloje neperspektyvus (b.l. 37-38). Administracinė byla Nr. 1-206-583/2011 pagal pareiškėjos S.S. skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuoti asmeniui Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai dėl 2010 12 16 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-187-10 panaikinimo Klaipėdos apygardos administraciniame teisme išnagrinėta 2011 m. vasario 25 d., pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, sprendimas neįsiteisėjęs (b.l. 8-13).

Pareiškėja ginčija Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 03 07 sprendimą Nr. SP-820-(7.0602) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą S.S. administracinėje byloje Nr. 1-206-583/2011 pagal pareiškėjos S.S. skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 12 16 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-187-10 (b.l. 46-47) panaikinimo bei prašo įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti per tris dienas sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 2-3).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X–78 redakcija, toliau - Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia.

Pareiškėja 2011 02 22 Klaipėdos tarnybai pateikė prašymą, kuriame prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. 1-206-583/2011 ir nusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo Klaipėdos tarnybos direktorių (b.l. 41-45).

Dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nusišalinimo.

Klaipėdos tarnybos direktorius 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-31 „Dėl darbuotojų nušalinimo priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nušalino visus Klaipėdos tarnybos valstybės tarnautojus nuo sprendimo projekto rengimo pagal pareiškėjos 2011 02 22 prašymą (įsakymo 1 punktas) bei nusišalino pati nuo sprendimo priėmimo (įsakymo 2 punktas) ir pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą perdavė nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Šiaulių tarnyba). Minėto įsakymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 11 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalimi, Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241, 6.2 punktu bei siekiant išvengti tarnybos interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą.

Tą pačią dieną, t.y. 2011 m. vasario 25 d. Klaipėdos tarnyba persiuntė pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b.l. 70).

Pareiškėjos 2011 m. vasario 22 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinio analizės pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjos tikslas – inicijuoti procesą, kuriame atsakovė būtų Klaipėdos tarnyba, t.y. Klaipėdos tarnyba būtų proceso šalis, į kurią nukreiptas reikalavimas dėl jos priimto sprendimo panaikinimo. Taigi pareiškėja į Klaipėdos tarnybą kreipėsi, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje prieš pačią Klaipėdos tarnybą. Klaipėdos tarnyba, spręsdama antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo klausimą, turėtų nagrinėti savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, nes Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas tarnybai, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, perspektyvas ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Tai sukeltų Klaipėdos tarnybos interesų konfliktą, todėl nebūtų užtikrintas objektyvus ir nešališkas pareiškėjos prašymo nagrinėjimas, priimant teisingą sprendimą. Klaipėdos tarnybos sprendimas perduoti pareiškėjos prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, jis užtikrina, jog antrinės teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjai klausimas bus išspręstas objektyviai ir nešališkai.

Atsakovės sprendimas atitinka ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492, įsigaliojusio nuo 2008 m. liepos 1 d.) imperatyvią nuostatą, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 (įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d.), reguliuoja pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos perdavimo nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir sprendimo dėl šio prašymo priėmimo tvarką. Aprašo 3 punktas numato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurioje ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei pareiškėjas neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, pagal savivaldybę, kurioje pareiškėjas gyvena. Klaipėdos tarnyba pareiškėjos, kurio gyvenamoji vieta yra Klaipėdos mieste, prašymą perduoda nagrinėti Šiaulių tarnybai (6.2 punktas).

Klaipėdos tarnyba yra valstybės institucija (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis), todėl privalo vadovautis ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, bet ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų veiklą, inter alia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu.

Viešojo administravimo įstatymas nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą. Šiai sistemai priskirtinos ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, todėl paminėtas įstatymas taikytinas ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų veikloje. Viešojo administravimo įstatymas šiuo atveju yra lex generalis, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas – lex specialis, o tai reiškia, jog pirmasis įstatymas yra taikomas tiek, kiek įsakmiai nedraudžia antrojo įstatymo nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo santykį.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievoles, 1, 2, 4 punktuose nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo inter alia sąžiningai, nešališkai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalies definiciją interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su privačiais interesais. Privatūs interesai – turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 straipsnio 2 dalis). Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (2 punktas), kurį įstatymų leidėjas apibrėžė kaip reiškiantį, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato valstybės tarnautojo ir darbuotojo nušalinimo pagrindą, jeigu tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių (nei 1 ir 2 punktuose numatytų giminystės ryšių ar pavaldumo santykių), galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas.

Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo visumos ir jo sisteminių sąsajų Klaipėdos tarnyba, dėl galimo interesų konflikto nusprendusi nusišalinti nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai, pasielgė teisėtai ir pagrįstai. Tokiu būdu pareiškėjos teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo, priešingai – toks Klaipėdos tarnybos veiksmas buvo atliktas tam, kad pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebūtų pažeisti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė – Klaipėdos tarnyba, pareiškėjos, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai ir teisėtai persiuntė Šiaulių tarnybai. Šiuos veiksmus atliko laikydamasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų bei teisinio veiklos reglamentavimo. Konstatavus, kad Klaipėdos tarnyba teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo persiuntė Šiaulių tarnybai, nėra teisinio pagrindo Klaipėdos tarnybą įpareigoti priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2011 m. vasario 22 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nes šis prašymas jau išspręstas Šiaulių tarnybos 2011 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SP-820-(7.0602), kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 37-38).

Pareiškėjos argumentas, kad prašymo perdavimas nagrinėti kitai tarnybai neteisėtas, pažeidžia jos teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pripažintinas nepagrįstu. Kaip aptarta aukščiau, kad prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, išnagrinėja ir priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka reglamentuota Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, todėl toks veiksmas negali būti pripažįstamas neteisėtu ir pažeidžiančiu pareiškėjos teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos žmogaus, kaltinamo nusikaltimo padarymu, garantijos, c papunktis numato, kad jis galėtų gintis pats arba per savo pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atlyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir aiškinant bei taikant Lietuvos teisę. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisės pažeidimo prigimtis ir sankcijos už padarytą teisės pažeidimą administracinėse ir baudžiamosiose bylose lemia visų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytų garantijų taikymą. Pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjos teiginys dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 punkto c papunkčio pažeidimo, nes nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimas pareiškėjai administracinėje, o ne baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje.

Dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimti sprendimą.

Pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 03 07 sprendimą Nr.SP-820-(7.0602) ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą per tris dienas teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjos 2011 02 22 prašymą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja, kad Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais. Vadinasi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-06 sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3611/2011, 2011-03-31 sprendimas Nr. A822–1082/2011, 2010-12-02 nutartis Nr. A756 – 1390/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A146–1162/2010, 2011-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–1268/2010, 2011-07-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A575–2848/11 ir kt.), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (Įstatymo 9 straipsnis, 18 straipsnio 7 dalis). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Šiaulių tarnyba, spręsdama pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Byloje aktuali Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, kuria grindžiamas ginčijamas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas ir kurioje įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Tarnyba, norėdama išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei siekdama užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui antrine teisine pagalba, pagal VGTP įstatymo 11 straipsnio 6 dalies I, 2 punktus privalėjo įvertinti pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo perspektyvumą byloje. Ar pareiškėjos reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali nustatyti tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybes garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo, o kartu ir atstovavimo perspektyvumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, todėl laikytina, kad atsakovė turėjo teisę vertinti pareiškėjos prašymo pagrįstumą bei atstovavimo perspektyvumą. Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies I punkto prasme reiškia tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalba, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo įstatymo 11 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytų sąlygų, yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio Teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio I dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir laikantis šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 12 16 sprendimu Nr. (1.31)-TPB-187-10 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai S.S. civilinėje byloje dėl sandorio nuginčijimo ir įpareigojimo sudaryti sandorį, nes antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau nei trijose bylose (b.l. 46-47). Pareiškėja šį sprendimą apskundė teismui ir pateikė 2011 02 22 prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo administracinėje byloje su atsakove Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (b.l.41-45). Administracinė byla Nr. 1-206-583/2011, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą 2011 02 25 išnagrinėta (b.l. 8-13).

Vertinant pareiškėjos 2010 m. vasario 22 d. prašymo turinį suteiktos tarnybai informacijos prasme akivaizdu, kad šiame prašyme tik bendro pobūdžio teiginiais buvo apibūdinta prašymo esmė ir pareiškėjos pageidavimas naudotis antrine teisine pagalba. Dokumentų ar kitokių duomenų, iš kurių būtų galima aiškiai ir konkrečiai įvertinti teisinio ginčo (bylos), kuriame pareiškėja pageidauja naudotis antrine teisine pagalba, pobūdį, pareiškėja nenurodė ir prie savo prašymo nepridėjo. Iš pateiktų prie prašymo įrodymų matyti, kad pareiškėja Tarnybos 2010 12 16 sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, paduodama skundą, kuriame nurodyta, kad jos teises ir interesus atstovaus įgaliotas atstovas UAB „Liva“ direktorius J.S. (b.l. 48). Šios aplinkybės taip pat vertintinos kaip viena iš sąlygų, suteikusių pagrindą atsakovei konstatuoti, jog priimamu sprendimu nebus pažeisti įvardijami VGTPĮ 3 straipsnyje numatytieji lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principai (3 straipsnio 1, 2, 4 punktai) ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo pagrindai. Šiaulių tarnyba sprendimu nesiekia riboti pareiškėjos teisių, o siekia užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą, taip pat pašalinti piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba. Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes laikytina, jog Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto požiūriu S.S. keliami reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir neteisingi.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas). Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnyje nurodomi asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą pirminę ir antrinę teisinę pagalbą, bei imperatyviai nurodomi atvejai, kai ši pagalba neteikiama. Minėto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyti atvejai, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama, inter alia – kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (11 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjos veiksmai prieštarauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principui, draudžiančiam piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, bei paneigia pačią Įstatymo paskirtį – garantuoti fiziniams asmenims tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Šiaulių tarnybos sprendimas dėl atstovavimo pareiškėjai byloje neperspektyvumo pagrįstas konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikytina, kad jis teisėtas ir pagrįstas ir pareiškėjos atstovavimas administracinėje byloje Nr. 1-206-583/2011 neperspektyvus.

Įvertinus visumą nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių konstatuotina, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmai dėl nusišalinimo ir S.S. prašymo perdavimo nagrinėjimui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai teisėti, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 201103 07 sprendimas Nr.SP-820-(7.0602), kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą S.S. pagal jos 2011 02 22 prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą pagal pateiktą 2011 02 22 prašymą suteikti antrinę garantuojamą teisinę pagalbą. Pareiškėjos S.S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Pagal Lietuvos Respublikos ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundas nepatenkintas, todėl ji neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjos S.S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.