- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-08
- Bylos Nr.
- e2A-951-459/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00549-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- V. Lūžos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Delamode Baltics“
- Kategorijos
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
- 2.1.5.1.2.6Iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams
- 2.6.39pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei V. Lūžos įmonei, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Delamode Baltics“ dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4 215,41 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 154,37 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad 2019 m. vasario 8 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurį sukėlė transporto priemonių vilkiko „Volvo FH“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), junginys. Eismo įvykio metu buvo padaryta žala K. R. priklausančiam turtui. Transporto priemonės „Volvo FH“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“. Atsakingu dėl eismo įvykio kilimo pripažintas šios transporto priemonės valdytojas, todėl ieškovei draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą. Dviem mokėjimais – 2020-04-22 ir 2021-01-07 – ieškovė sumokėjo 8 430,82 Eur draudimo išmoką. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, kad draudimo išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pagal Vokietijos teisinį reguliavimą tais atvejais, kai žala padaryta transporto priemonių junginio, žalą per pusę apmoka vilkiko ir puspriekabės privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai arba valdytojai. Eismo įvykio metu puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta, todėl pareiga atlyginti 50 procentų ieškovės išmokėtos išmokos tenka atsakovei. Atsakovė nebuvo puspriekabės savininkė, tačiau eismo įvykio metu ji buvo puspriekabės valdytoja. Puspriekabė atsakovės buvo valdoma nuo 2018 m. spalio 2 d. bendradarbiavimo sutarties su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Delamode Baltics“ pagrindu, sutarties 6 punktas numato pareigą vežėjui turėti privalomus draudimus, kas suponuoja išvadą, kad atsakovė turėjo pasirūpinti galiojančia draudimo sutartimi. Ieškovė teigė, kad ji ragino atsakovę atlyginti žalą, tačiau iki šiol ji nebuvo atlyginta. Ieškovė nurodė, kad įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, jog, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais. Šiuo atžvilgiu palūkanos yra aprioriniai nuostoliai, nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo) fakto, nei realios atsiradimo ateityje rizikos. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali pats naudoti tų pinigų. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė. Tai reiškia, kad jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi, ir palūkanos (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.37 straipsnis), todėl delikto atveju turi būti mokamos kompensuojamosios palūkanos, atlyginančios nukentėjusiojo turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo. Kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų CK 6.261 straipsnyje, skaičiavimo pradžia gali būti nustatyta įstatymu arba sutartimi (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti. Po bylos iškėlimo skaičiuojamos procesinės palūkanos. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
2. Ieškovės atstovės nuomone, atsakovė privalo atlyginti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 4 215,41 Eur, nes eismo įvykio metu buvo puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja, o puspriekabė nebuvo apdrausta. Taip pat iš atsakovės prašo priteisti 154,37 Eur kompensacinių palūkanų, kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2020-06-20) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos 1 128,09 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2021-02-15) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Iš atsakovės prašo priteisti ieškovei ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nesutinka su atsakovės teiginiu, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškinys paduotas 2021 m. balandžio 22 d., todėl pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą nėra.
Atsiliepimas
3. Atsakovė ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti ir paaiškino, kad ieškinyje nurodytas eismo įvykis Vokietijoje iš tikrųjų buvo. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinėje teisėje skirtingai reglamentuojami velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės paskirstymo principai, kai eismo įvykio metu žala padaroma šių transporto priemonių junginiu. Pagal Lietuvos Respublikos teisę, eismo įvykio metu velkančios ir velkamos transporto priemonių junginio padarytą žalą, jei eismo įvykio metu abi transporto priemonės liko sukabintos, atlygina velkančios transporto priemonės draudikas. Velkamos transporto priemonės draudikas yra įpareigotas žalą atlyginti tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios transporto priemonės, ir tik velkamos transporto priemonės padarytą žalą. Tai numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 procentų, neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip. Taigi už šio eismo įvykio metu atsiradusius nuostolius turėtų būti atsakinga tiek atsakovė, kaip vilkiko savininkė, tiek puspriekabės savininkas. Už atsakovę nuostolius atlygino jos draudimo bendrovė, t. y. ieškovė, o už puspriekabę turėtų atsakyti jos savininkas, nevykdęs prievolės šią puspriekabę apdrausti. V. Lūžos įmonė, remiantis 2018 m. spalio 2 d. bendradarbiavimo sutartimi Nr. 136 su UAB „Delamode Baltics“, nustatytoje vietoje Nyderlanduose Venio mieste turėdavo paimti UAB „Delamode Baltics“ priklausančią puspriekabę, kurią nurodydavo UAB „Delamode Baltics“ vadybininkas, ir šia puspriekabe turėdavo pervežti krovinius UAB „Delamode Baltics“ vadybininko nurodytais adresais. V. Lūžos įmonė niekada negaudavo puspriekabių dokumentų, nes jos nuolat būdavo keičiamos pagal UAB „Delamode Baltics“ vadybininko nurodymą. Tiksli tvarka dėl puspriekabių identifikavimo nebuvo žinoma, tačiau ant puspriekabių būdavo užklijuoti specialūs lipdukai, kurie ir identifikuodavo puspriekabes institucijoms, kurios turėdavo teisę šias puspriekabes pagal įstatymą tikrinti. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė neturėjo fizinės galimybės įsitikinti, ar puspriekabė yra drausta įstatymų nustatyta tvarka, ar ji praėjusi privalomą techninę apžiūrą, ir nors atsakovė ne kartą kreipėsi į UAB „Delamode Baltics“ dėl puspriekabių dokumentų, šios įmonės vadybininkai nurodė, kad, nuolat keičiant puspriekabes, tokie dokumentai nėra išduodami, puspriekabes identifikuoja būtent atsakovės nurodyti specialūs lipdukai ant puspriekabių. Kadangi puspriekabės savininkė, tikėtina, buvo UAB „Delamode Baltics“, būtent į ją turėtų būti nukreiptas išieškojimas.
4. Pagal Lietuvos Respublikos teisę, eismo įvykio metu velkančios ir velkamos transporto priemonių junginio padarytą žalą, jei eismo įvykio metu abi transporto priemonės liko sukabintos, atlygina velkančios transporto priemonės draudikas. Velkamos transporto priemonės draudikas yra įpareigotas žalą atlyginti tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios transporto priemonės, ir tik velkamos transporto priemonės padarytą žalą (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalis). Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, atsakovė atsako tik už savo transporto priemonės padarytą žalą, o žinant, kad atsakovės transporto priemonė buvo drausta pas ieškovę, atsakovė neturėtų atlyginti žalos, nes nedrausta transporto priemonė jai nepriklausė, ieškovė galėjo nukreipti reikalavimą į tinkamą atsakovą arba reikalauti, kad velkamosios transporto priemonės savininkų buveinės šalies draudikų biuras atlygintų jai padarytą žalą. Iš byloje surinktų dokumentų ir paaiškinimų matyti, kad velkamoji transporto priemonė – puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausė įmonei „Ewals Cargo Care Gmbh“, kurios buveinės adresas Heuttenstrasse 50, D 45527, Hattingen, Vokietija. To ieškovė ieškinyje nenurodė, nesiaiškino tikrosios nedraustos transporto priemonės savininko pozicijos dėl eismo įvykio, todėl atsakovei neaišku, kodėl jai, kaip sąžiningai apdraudusiai savo transporto priemonę, būtina atlyginti žalą už eismo įvykį vien dėl to, kad kito asmens transporto priemonė buvo nedrausta, be to, ji nedalyvavo eismo įvykyje. Atsakovės atstovai taip pat nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės pareikšti ieškinį dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškovės nurodytas teismo įvykis įvyko 2019 m. vasario 8 d. Apie šį įvykį (duomenys nekslebtini) ieškovę informavo nedelsiant, todėl apie atsiradusią žalą ieškovė žinojo dar 2019 m. vasario mėnesį, todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo būtent nuo 2019 m. vasario 8 d. Pirmą išmoką ieškovė savo atstovei Vokietijoje pervedė 2020 m. balandžio 22 d., o ieškinys teismui pateiktas 2021 m. balandžio 23 d., t. y. praėjus metų senaties terminui. Nors vėliau ieškovė išmokėjo papildomą išmoką nukentėjusiems asmenims, tačiau tai negalėjo jai užkirsti kelio laiku kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Esant tokioms aplinkybėms atsakovė teismo prašo taikyti ieškinio senatį.
Šalies argumentai
5. Trečiasis asmuo UAB „Delamode Baltics“ nesutinka su ieškiniu ir nurodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų V. Lūžos įmonės ar UAB „Delamode Baltics“ atsakomybę ir kurie būtų pagrindas atsirasti ieškinio reikalavimui atsakovei, nes su ieškiniu nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad V. Lūžos įmonė yra puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė. Taip pat nėra byloje įrodymų, kad minėtos puspriekabės savininkė būtų UAB „Delamode Baltics“. Nepateikta įrodymų, kad transporto priemonė – puspriekabė, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), realiai nebuvo drausta civilinės atsakomybės draudimu. Atsižvelgiant į AB „Lietuvos draudimas“ ieškinio turinį yra pagrindas konstatuoti, kad faktinės aplinkybės, susijusios su eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), civilinės atsakomybės draudimo nebuvimu ir šios transporto priemonės valdytojo (savininko) atsakomybe, sudaro ieškinio pagrindą, todėl būtent ieškovei tenka procesinė pareiga įrodinėti šių aplinkybių egzistavimą, t. y. kam priklausė transporto priemonė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir kad eismo įvykio metu ji nebuvo drausta civilinės atsakomybės draudimu. UAB „Delamode Baltics“ niekada jokiu pagrindu nevaldė ir nuosavybės teise nebuvo įgijusi minimos puspriekabės ir neperdavė šios transporto priemonės V. Lūžos įmonei. Bendrovės duomenimis, tuo laikotarpiu V. Lūžos įmonė krovinius gabendavo vienam iš UAB „Delamode Baltics“ klientų – Ewals Cargo Care Gmbh, buveinės adresas Heuttenstrasse 50, D 45527, Hattingen, Vokietija. Pagal tuo metu susiklosčiusią praktiką, šio kliento kroviniai atsakovės galėjo būti gabenami pakrauti į Ewals Cargo Care Gmbh priklausančias transporto priemones – puspriekabes, kurias atsakovei krovinių priėmimo (pakrovimo) vietose perduodavo krovinių siuntėjai. UAB „Delamode Baltics“ apie minimą eismo įvykį ir jo metu padarytą žalą trečiųjų asmenų turtui neinformavo nei V. Lūžos įmonė, nei tuometinis klientas Ewals Cargo Care Gmbh. Apie ginčo eismo įvykį UAB „Delamode Baltics“ pirmą kartą sužinojo tik gavusi dokumentus iš teismo šioje byloje, todėl neturi jokios kitos informacijos nei apie transporto priemonę, nei apie eismo įvykį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Tauragės apylinkės teismas 2022 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar atsakovė – V. Lūžos įmonė privalo ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ atlyginti pusę jau išmokėtos draudimo išmokos. Todėl ginčas šioje byloje yra kilęs iš atgręžtinio reikalavimo (subrogacijos). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalis nurodo, kad atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 3 dalį, kitų valstybių teisės aktai yra taikomi tik tada, kai skiriasi išmokų dydis, t. y. pagal šias teisės normas išmoka mokama pagal tos Europos Sąjungos valstybės narės teisę, kuri yra palankiausia tą išmoką gaunančiajam. Iš šių teisės aktų nuostatų reikia daryti išvadą, kad sprendžiant bylą turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė – Civilinis kodeksas ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad ginčo eismo įvykio metu puspriekabė buvo prikabinta prie vilkiko, kurį buvo apdraudusi ieškovė. Teismas pažymėjo, kad puspriekabė įvykio metu nebuvo apgadinta, sužalotas buvo tik pats vilkikas. Atsižvelgiant į paminėtus galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, eismo įvykio metu padarytą žalą turėjo atlyginti ieškovė, ką ji ir padarė. Atsakovei tokia pareiga nekilo. Todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog atsakovė atlygintų 50 procentų ieškovės sumokėtos draudimo išmokos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės atstovė nei ieškinyje, nei posėdžio metu nenurodė teisės aktų, kuriais ji grindžia savo reikalavimą. Todėl reikalavimą priteisti iš atsakovės 4 215,41 Eur išmokėtos draudimo išmokos teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Apeliaciniame skunde ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė esminį materialinės teisės normų taikymo pažeidimą ir jis turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Apeliantė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, įgyvendindama regreso teisę į atsakovę, kaip vilkiko ir priekabos, kurie buvo sukabinti į vieną junginį ir sukėlė eismo įvykį Vokietijoje, valdytoją. Vilkikas buvo apdraustas ieškovės, o priekaba nebuvo drausta, todėl iš atsakovės buvo reikalaujama 50 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisę šiuo atveju žala turėjo būti atlyginama pagal vilkiko civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir atsakovei, kaip priekabos valdytojai, pareiga atlyginti dalį žalos nekyla. Taigi teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.
7.2. Apeliantės teigimu, tais atvejais, kai eismo įvykis įvyksta užsienio valstybėje, atsiranda dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Pirma, tai santykiai dėl žalos, padarytos ne toje valstybėje registruota transporto priemone, atlyginimo. Antra, tai santykiai tarp draudiko ir atsakingo už žalą asmens, kurių pagrindu draudikas siekia sumokėtų išmokų grąžinimo. Pirmu atveju TPVCAPDĮ 11 straipsnio 3 dalis numato, kad už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės. Taigi, nacionaliniai teisės aktai, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, numato, kad žala nukentėjusiam asmeniui turi būti atlyginama pagal įvykio vietos valstybės teisę. Tai apima tiek žalos dydžio nustatymo reglamentavimą, tiek prievolę atlyginti žalą turinčių asmenų nustatymą. Tauragės apylinkės teismas būtent šiai santykių grupei, o konkrečiai – atsakingų asmenų nustatymui, nusprendė taikyti Lietuvos Respublikos teisę, neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teisė nukentėjusiam asmeniui yra palankesnė, todėl teismas ją ir nusprendė taikyti, bet tokia išvada nėra paremta jokiais teisiniais argumentais. Byloje nebuvo kilęs ginčas dėl to, kuri teisės sistema – Lietuvos ar Vokietijos – palankiau reglamentuoja žalos nukentėjusiajam atlyginimo institutą, todėl apeliantė į bylą papildomai tokių duomenų neteikė. Teismas, savarankiškai nagrinėdamas šį klausimą, tokiu atveju privalėjo nustatyti Vokietijos teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo institutą, turinį, argumentuoti, kodėl vertinama, kad Lietuvos teisinis reguliavimas yra palankesnis, tačiau to padaryta nebuvo. Šiame ginče nėra teisinio pagrindo remtis Lietuvos teisės normomis, vertinant žalos atlyginimą nukentėjusiajam, asmenis, turinčius pareigą atlyginti žalą, nes tai prieštarauja TPVCAPDĮ 11 straipsnio 3 daliai. Žalos dydžiui pagrįsti ieškovė pateikė rašytinius dokumentus, taip pat buvo pateiktas Vokietijos teisės turinys, patvirtinantis, kad tais atvejais, kai eismo įvykyje dalyvauja vilkiko ir priekabos junginys ir jo valdytojas sukėlė eismo įvykį, žalą turi solidariai atlyginti vilkiko ir priekabos valdytojai. Teismas šio įrodymo visiškai nevertino, nepasisakė dėl tokio teisinio reglamentavimo turinio, nepateikė argumentų, kodėl šiomis teisės normomis nesivadovauja. Taigi, apeliantė, visiškai atlyginusi žalą kaip vilkiko civilinės atsakomybės draudikė, nukreipė regresinį reikalavimą į atsakovę kaip priekabos, kuri nebuvo drausta, valdytoją, prašydama priteisti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Tokiu atveju susiklosto nauji teisiniai santykiai tarp buvusių solidariųjų skolininkų, nes žalos atlyginimo nukentėjusiajam teisinis santykis pasibaigė vienam iš solidariųjų skolininkų (šiuo atveju – apeliantei) atlyginus žalą. Ši aplinkybė tik patvirtina išvadą, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo regresiniam reikalavimui taikyti teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo aspektą ir taikytinos teisės nustatymo taisykles.
7.3. Apeliantei atlyginus žalą nukentėjusiam asmeniui susiklostė antroji santykių grupė, paminėta anksčiau. Apeliantė į bylą buvo pateikusi įrodymus, patvirtinančius vilkiko ir priekabos valdytojų solidariąją atsakomybę. Apeliantė, kaip vilkiko civilinės atsakomybės draudikė, žalą kompensavo ir įgijo reikalavimo teisę į solidarųjį skolininką. Byloje buvo pateikti duomenys – tiek transporto priemonių draudikų pažymos, tiek Vokietijos teisės turinys, patvirtinantys, kad eismo įvykyje dalyvavusi priekaba nebuvo drausta. Tai suponuoja išvadą, kad ieškovė regresinį reikalavimą galėjo pareikšti tik atsakovei, kaip priekabos valdytojai. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie būtų patvirtinę jos poziciją, jog priekaba civilinės atsakomybės draudimu taip pat buvo drausta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šių aspektų visiškai nevertino ir todėl ne tik netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, bet ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šie pažeidimai turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atsakovė V. Lūžos įmonė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisę eismo įvykio metu velkančios ir velkamos transporto priemonių junginio padarytą žalą, jei eismo įvykio metu abi transporto priemonės liko sukabintos, atlygina velkančios transporto priemonės draudikas. Velkamos transporto priemonės draudikas yra įpareigotas žalą atlyginti tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios transporto priemonės, ir tik velkamos transporto priemonės padarytą žalą (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis). Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais atsakovė atsako tik už savo transporto priemonės padarytą žalą, o žinant, kad atsakovės transporto priemonė buvo drausta pas ieškovę, atsakovė neturėtų atlyginti žalos, nes nedrausta transporto priemonė jai nepriklausė, ieškovė galėjo nukreipti reikalavimą į tinkamą atsakovą arba reikalauti, kad velkamosios transporto priemonės savininkų buveinės šalies draudikų biuras atlygintų jai padarytą žalą. Atsakovė nurodo, jog nustatyta, kad velkamoji transporto priemonė – puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausė įmonei Ewals Cargo Care Grnbh, kurios buveinės adresas Heuttenstrasse 50, D 45527, Hattingen, Vokietija, nors to ieškovė ieškinyje nenurodė, nesiaiškino šios transporto priemonės savininko pozicijos dėl eismo įvykio, todėl atsakovei neaišku, kodėl jai, kaip sąžiningai apdraudusiai savo transporto priemonę, būtina atlyginti žalą, padarytą dėl eismo įvykio. Pažymi, kad ieškovė nebandė nustatyti velkamosios transporto priemonės savininko, nesiaiškino jo pozicijos, be to, pati velkamoji transporto priemonė tiesiogiai eismo įvykyje nedalyvavo.
8.2. Teigia, jog apeliantė su savo ieškiniu nepateikė įrodymų, kad transporto priemonė – puspriekabė, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), realiai nebuvo drausta civilinės atsakomybės draudimu, tačiau apeliaciniu skundu šią pareigą nepagrįstai permeta atsakovei, kaip silpnesnei proceso šaliai. Pažymi, kad atsakovė ne savo iniciatyva paėmė kitai įmonei priklausančią puspriekabę, ji buvo paimta trečiojo asmens nurodymu ir būtent trečiasis asmuo buvo atsakingas už suteikiamos puspriekabės draudimą. Trečiasis asmuo iš karto po eismo įvykio užtikrino, kad visos jo disponuojamos puspriekabės yra draustos, todėl atsakovė neturi pagrindo abejoti trečiojo asmens teiginiais, nes jie bendradarbiauja ne vienerius metus ir niekada problemų nebuvo kilę, tačiau ieškovė, pateikdama nepagrįstą ieškinį, reikalauja, kad būtent atsakovė įrodytų jo teiginių nepagrįstumą. Atsakovės nuomone, teiginius, teikiamus teismui, turi įrodyti šiuos teiginius pateikęs asmuo, nes tai tiesiogiai išplaukia iš CPK 178 straipsnio turinio. Ieškovė teigia, kad atsakovės valdyta puspriekabė buvo nedrausta, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių tą aplinkybę, nepateikia.
8.3. Nurodo, kad, kaip ne kartą buvo nurodyta teismo posėdžio metu, ieškinyje ieškovė teigia, kad atsakovės valdytos puspriekabės valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini), tačiau iš pateiktų dokumentų (policijos procesinių dokumentų, kitų draudimo dokumentų) matyti, kad eismo įvykis buvo įformintas atsakovės vairuotojo vairuotam junginiui, kurio puspriekabės valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini), t. y. nurodoma visai kita transporto priemonė. Atsakovė ne kartą bandė pasiaiškinti, apie kokią transporto priemonę kalbama, to posėdžio metu teiravosi ieškovės atstovė. Ieškovės atstovė nurodė, kad jiems yra tikrai žinoma, jog puspriekabės valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini), tačiau iš kur tai jiems yra žinoma, kodėl šie teiginiai prieštarauja byloje esantiems dokumentams, visiškai neaišku. Ieškovė jokių įrodymų, kad jie suklydo teikdami teismui ieškinį ar buvo suklysta ieškovės pateiktuose prieduose (policijos formintuose dokumentuose, kituose draudimo dokumentuose, kuriuos pateikė pati ieškovė), nepateikė. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu, o būtent 2022 m. sausio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu, teisėjas pasiūlė ieškovės atstovei pateikti duomenis apie puspriekabę valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir pasiaiškinti apie šios puspriekabės savininką (2022-01-12, 15:26:05). Ieškovės atstovė atsisakė pateikti papildomą informaciją. Ši informacija nebuvo pateikta ir vėliau vykusio posėdžio (2022 m. kovo 14 d.), kuriame ieškovės atstovė nedalyvavo, metu, tačiau teismas 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir nutartimi įpareigojo ieškovę pateikti šiuos dokumentus.
8.4. Atsakovė nurodo, jog CPK 256 straipsnyje numatyta, kad teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Šiuo atveju 2022 m. balandžio 4 d. nutartyje nurodytos aplinkybės negali būti laikomomis pagrindu atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nes šios aplinkybės neapaiškėjo netikėtai, jos visos buvo žinomos, ieškovei buvo siūloma pateikti visus įrodymus, tačiau to ieškovė nepadarė, bet vis dėlto teismas suteikė ieškovei papildomą šansą pateikti papildomus įrodymus. Teismui, matant, kad ieškovės ieškinys yra neparemtas įrodymais ir pakartotinis bandymas šiuos įrodymus išreikalauti sukelia abejonių teismo nešališkumu, nes šiuo atveju šalys buvo pastatytos į skirtingas pozicijas, ieškovei buvo leista papildomai surinkti įrodymus, kuriuos ji galėjo pateikti ir anksčiau, teismui nebaigus nagrinėti bylos ir neišėjus skelbti sprendimo. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Ieškovė byloje prašo priteisti draudimo išmoką nurodydama, kad, jos nuomone, atsakovės vairuota transporto priemonė nebuvo drausta, todėl, remiantis pirmiau nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad atsakovė vairavo ieškinyje nurodytą transporto priemonę ir kad ši transporto priemonė buvo nedrausta, o ne perkelti atsakovei šią įrodinėjimo naštą, nors atsakovė jokio reikalavimo nereiškia. Visos šios aplinkybės rodo, kad pats ieškinys yra neįrodytas, todėl negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir motyvai
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sumokėtos draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl apeliacinio skundo dalyko
11. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VFS LT“ 2018 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 01/500810246 ir apdraudė krovininį automobilį „Volvo FH“, 20,1 t., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Draudimo laikotarpis – nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. Nustatyta, kad 2019 m. vasario 8 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurį sukėlė transporto priemonių vilkiko „Volvo FH“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), junginys. Eismo įvykio metu buvo padaryta žala K. R. priklausančiam turtui. Bylos duomenimis nustatyta, kad puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu Vokietijoje nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Byloje nėra duomenų apie puspriekabės draustumą, tačiau nustatyta, kad ji registruota Nyderlanduose ir ten nėra privalomas valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas puspriekabėms. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2020 m. balandžio 22 d. pagal mokėjimo nurodymą Nr. 18348980 sumokėjo 6 174,63 Eur AB „Lietuvos draudimas“ atstovui InterEurope Germany ir 2021 m. sausio 7 d. papildomai pagal mokėjimo nurodymą Nr. 20174092 sumokėjo 2 256,19 Eur AB „Lietuvos draudimas“ atstovui InterEurope Germany, iš viso sumokėjo 8 430,82 Eur. Ieškovė pateikė įrodymus, kad žalą nukentėjusiajai bendrovė yra atlyginusi. Nustatyta, kad ieškiniu reikalaujama iš atsakovės priteisti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Šiuo atveju byloje keliamas klausimas, ar atsakovė V. Lūžos įmonė privalo ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ atlyginti pusę jau išmokėtos draudimo išmokos. Todėl ginčas šioje byloje yra kilęs iš atgręžtinio reikalavimo (subrogacijos).
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 išaiškino, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, įvykus draudimo įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių. Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad, atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus, pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis.
13. Kadangi krovininis automobilis „Volvo FH“ yra draustas valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvos Respublikoje ir draudimas galiojo autoįvykio, kuris įvyko Vokietijoje, metu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja dėl to, kad draudimo apsaugos apimtis yra pakankama padengti nuostoliams, tenkantiems krovininio automobilio valdytojo civilinės atsakomybės daliai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakingu dėl eismo įvykio kilimo pripažintinas šios transporto priemonės valdytojas (atsakovė) ir todėl ieškovei draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad puspriekabės valdytoja autoįvykio Vokietijoje metu buvo V. Lūžos įmonė. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokiu pagrindu apeliantė AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo draudimo išmokas, susijusias su atsakovės V. Lūžos valdoma Nyderlanduose registruota ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo neturinčia puspriekabe.
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino, o tik deklaratyviai nustatė, kad vilkiko ir puspriekabės valdytojui dėl autoįvykio Vokietijoje kilo pareiga atlyginti žąlą trečiajam asmeniui, dėl to AB „Lietuvos draudimas“ ir išmokėjo su žala susijusias išmokas, nors valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas tik vilkikas. Be to iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė į bylą buvo pateikusi rašytinius įrodymus, susijusius su Vokietijos Federacinės Respublikos teisės turiniu, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Taigi pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tos aplinkybės, kaip pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę nuostolių atlyginimas turi būti administruojamas ar pagal velkamos ar pagal velkančios transporto priemonės draudimą, jeigu ji yra (nėra) drausta valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir tokiu atveju nustatyti, ar ieškovė turi (gali turėti) atgręžtinio reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į esmines bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad autoįvykis įvyko Vokietijoje ir draudimo išmokos, kurios buvo atlygintos trečiajam nukentėjusiajam asmeniui už jam padarytą žalą autoįvykio metu buvo administruojamos pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę.
15. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teismai spręsdami panašaus pobūdžio civilines bylas vadovavosi Vokietijos teisės aiškinimu dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra Vokietijos kelių eismo įstatymo (StVG) 7 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagal Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 421 straipsnio 1 dalį jie atsako solidariai. Transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t. y. tik tuo atveju, kai vilkiko ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari, tačiau šiuo atveju viena iš vilkiko ir priekabos junginio dalių nebuvo drausta, todėl neaišku, kaip tokiu atveju yra administruojamos draudimo išmokos pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, kadangi ten ir įvyko draudiminis įvykis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, savarankiškai nagrinėdamas šį klausimą, tokiu atveju privalėjo nustatyti Vokietijos teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo institutą, jo turinį ir tuomet vertinti kuri teisė Vokietijos Federacinės Respublikos ar Lietuvos Respublikos palankesnė tinkamai išnagrinėti šią civilinę bylą.
16. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo aiškintis, kokiu pagrindu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ sumokėjo draudimo išmokas susijusias su Nyderlanduose registruota ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo neturinčia puspriekabe. Taip pat turėjo analizuoti Vokietijos Federacinės Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas siekdamas nustatyti, pagal velkamos ar pagal velkančios transporto priemonės draudimą privaloma atlyginti žalą, atsiradusią dėl vilkiko ir puspriekabės junginio sukelto autoįvykio, kai viena iš junginio dalių nebuvo drausta ir tik tuomet spręsti ar ieškovė turi (gali turėti) atgręžtinio reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu. Be to pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti Vokietijos teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo institutą, jo turinį ir tuomet vertinti kuri teisė Vokietijos Federacinės Respublikos ar Lietuvos Respublikos palankesnė tinkamai išnagrinėti šią civilinę bylą, nes laikytina, jog tai nagrinėjamo ginčo kontekste ir yra esminės bylos aplinkybės.
Dėl bylos procesinės baigties
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalis 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo, įvertinus ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimą dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.