Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams be intensyviosios priežiūros, įpareigojant per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Iš nuteistosios A. V. priteista 1000 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. V. 2024 m. rugsėjo 6 d., apie 13.16 val., (duomenys neskelbtini), iš prekybos centre „IKI“ esančio viešo naudojimo tualeto, pagrobė svetimą D. V. priklausančią 20 Eur vertės piniginę su joje buvusiais 600 Eur, taip D. V. padarydama 620 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistoji A. V. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde ginčijamos baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, kad nukentėjusioji D. V. viešajame tualete paliko jai priklausančią piniginę, kurią vėliau pagrobė nuteistoji A. V.. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su iš nuteistosios A. V. nukentėjusiajai D. V. priteistu civiliniu ieškiniu bei jo dalimi dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo už nukentėjusiosios prarastų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų keitimą. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, skundo argumentus, pripažįsta, jog Skundžiamame nuosprendyje išvada dėl nuteistosios A. V. kaltės, įvykdžius jai inkriminuotą nusikaltimą, padaryta įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų, pirmosios instancijos teismo patikrintų įrodymų visumą ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik pačios nuteistosios A. V. duotus parodymus, kuriais ji kategoriškai neigė savo kaltę, tačiau ir nukentėjusiosios D. V., liudytojų I. K., A. R. duotus parodymus, juos gretino su tarnybiniuose pranešimuose, įvykio vietos, kitų objektų (vaizdo įrašų) ir daiktų apžiūrų, kratos protokoluose užfiksuotais duomenimis bei kitais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino baudžiamojoje byloje esančius vaizdo įrašus, kuriuose matomas užfiksuotas prekybos centro „IKI“, esančio adresu (duomenys neskelbtini) praėjimas link automatinių lauko durų, šio prekybos centro prieigos, išėjimo durys nuo gatvės pusės bei šio prekybos centro pastate esančios parduotuvės „Eurokos“ vidinės prekybinės patalpos (1 t., b. l. 126, 133, 140). Šiuose vaizdo įrašuose užfiksuotos, o jų apžiūrų protokoluose aprašytos, nagrinėjamam įvykiui labai svarbios aplinkybės, kurios patvirtina nuteistosios A. V. kaltę, o būtent: užfiksuota, kad į prekybos centre „IKI“, esančio adresu (duomenys neskelbtini), esantį tualetą nukentėjusioji D. V. užėjo rankoje laikydama juodos spalvos piniginę (vaizdo įrašas pavadinimu „IP Camera14_(duomenys neskelbtini) NVR_IKI (duomenys neskelbtini) NVR_20240906123855_20240906131642_1008182“, laikas 13.09.39 val.), o po poros minučių nukentėjusioji D. V. išėjo iš tualeto rankose turėtos piniginės nebelaikydama (vaizdo įrašas pavadinimu „IP Camera14_(duomenys neskelbtini) NVR_IKI (duomenys neskelbtini) NVR_20240906123855_20240906131642_1008182“, laikas 13.11.40 val.) (1 t., b. l. 130–132). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog po to, kuomet iš tualeto išėjo nukentėjusioji D. V., į tą patį tualetą, be nuteistosios A. V., daugiau kitų asmenų užėję nebuvo. Tai patvirtina ir jau minėti vaizdo įrašai bei jų apžiūrų protokolai (1 t., b. l. 126, 130–132), iš kurių matyti, jog A. V. į tualetą įėjo 13.12.54 val. Svarbu ir tai, kad iš šio tualeto 13.16.48 val. išėjus nuteistajai A. V., prie tualeto jau buvo grįžusi ir laukė, kol tualetas bus atidarytas, nukentėjusioji D. V.. Nukentėjusioji parodė, kad išėjusi iš tualeto, maždaug po 3-5 minučių pastebėjo, kad tualete paliko piniginę, kurią buvo padėjusi ant tualetinio popieriaus laikiklio, todėl grižo prie tualeto, kuris tuo metu jau buvo užimtas; iš tualeto išėjo moteris, kuri galėjo būti su akiniais nuo saulės, su paplūdimio krepšiu, vilkėjo ilgą suknelę; šiai moteriai išėjus, ji, įėjusi į tualetą, savo piniginės neberado. Nukentėjusiosios D. V. duoti parodymai bei jos pačios nagrinėjamo įvykio metu vaizdo įrašuose užfiksuoti veiksmai (išėjo iš tualeto rankose nebeturėdama juodos spalvos piniginės; greitai grįžo prie tualeto; įbėgo į tualetą po to, kai iš jo išėjo nuteistoji ir nukentėjusioji piniginės nerado; išbėgo iš prekybos centro „IKI“ patalpų, vėl grįžo į prekybos centro patalpas; apie piniginės pagrobimą iškart pranešė policijos pareigūnams (1 t., b. l. 9–12)) tvirtina aplinkybes, kad piniginę nukentėjusioji D. V. paliko viešo naudojimo tualete, į kurį po nukentėjusios išėjimo užėjo nuteistoji A. V.. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. V. duotais parodymais apie viešo naudojimo tualete paliktą piniginę, kadangi juos tvirtina objektyvūs paminėti bylos įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina nukentėjusiosios D. V. duotus parodymus kaip patikimus nuteistosios A. V. kaltę patvirtinančius įrodymus.

7. Nors nuteistoji A. V. apklausų metu, o taip pat ir apeliaciniu skundu savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent nuteistoji A. V. pagrobė nukentėjusiajai D. V. priklausančią piniginę. Nuteistoji A. V. apklausos teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu negalėjo tiksliai pasakyti, ar jai pareikštame kaltinime nurodytu metu ji buvo prekybos centre „IKI“, ji negalėjo patvirtinti, kad vaizdo įrašuose matomas užfiksuotas asmuo – moteris, kuri iškart po nukentėjusiosios D. V. užėjo į viešo naudojimo tualetą, yra ji. Tačiau vadovaujantis baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, pagrįstai nustatyta, kad būtent nuteistoji A. V. yra matoma minėtuose vaizdo įrašuose (1 t., b. l. 126, 133, 140). Liudytoja I. K. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad dirbant Panevėžio apskrities VPK buvo gauta anoniminė informacija, kad aptariamą vagystę galimai įvykdė A. V., jog patikrinus duomenis su vaizdo įrašuose matoma moterimi, buvo matyti, kad šis asmuo iš bendrų bruožų labai panašus į A. V.. Iš tarnybinio pranešimo „Dėl nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens atpažinimo“ matyti, kad sulyginus gautus vaizdo įrašus iš parduotuvių „IKI“ bei „Eurokos“ su POLIS II duomenų bazės „Gyventojų registro duomenimis“, nustatyta, kad vagystę įvykdė A. V. (1 t., b. l. 159). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad būtent nuteistoji A. V., jai pareikštame kaltinime nurodytu metu ir vietoje, pagrobė nukentėjusiajai D. V. priklausančią piniginę. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad kitas asmuo nukentėjusiajai priklausančios ir viešame tualete paliktos piniginės nepagrobė, nes po to, kai nuteistoji išėjo iš tualeto, o nukentėjusioji, pasigedusi piniginės ir sugrįžusi prie tualeto, įėjo į tualetą, piniginės tualete nebebuvo (nukentėjusioji parodė, kad įėjusi į tualetą patikrino viską, net šiukšliadėžę, tačiau piniginės nerado). Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusioji D. V. galėjo piniginės viešo naudojimo tualete nepalikti, o nuteistoji A. V. svetimos piniginės nepagrobė, vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir todėl atmeta.

8. Apeliaciniame skunde taip pat pateikiami argumentai, kad nagrinėjamas įvykis turėtų būti vertinamas kaip radinio pasisavinimas ir baudžiamoji atsakomybė už tokius veiksmus galima tik tuomet, jeigu pasisavintas turtas (radinys) yra didelės vertės, arba turi mokslinę, istorinę ar kultūrinę vertę. Tačiau pažymėtina, kad daiktas jį suradusiam asmeniui nėra svetimas tada, kai jis yra bešeimininkis, t. y. daiktas neturi savininko arba jo savininkas nėra žinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai ar negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.57 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tokio bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu. Tokiais atvejais galima civilinė atsakomybė už CK 4.62 straipsnyje įtvirtintos pareigos grąžinti daiktą savininkui arba pranešti apie tai policijai ar savivaldybės institucijai nevykdymą. Kaip ir teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę. Tokiu atveju baudžiamoji atsakomybė kyla pagal BK 185 straipsnį. Tačiau kiekvienu nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti visas daikto radimo aplinkybes, daikto savybes, kurios leidžia daiktą identifikuoti kaip pamestą. Svetimo turto grobimą nuo radinio pasisavinimo skiria tai, jog pastaruoju atveju savininkas yra nežinomas, nors ir suvokiama, kad daiktas gali kažkam priklausyti, tačiau taip pat gali būti ir bešeimininkis, t. y. pamestas, paliktas, tokiu būdu savininkui atsisakius teisių į tą daiktą. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas vagystės būdu svetimą turtą, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Nagrinėjamu atveju nuteistosios A. V. padaryti veiksmai atitinka būtent BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Neabejotina, kad nuteistoji A. V., įėjusi į viešo naudojimo tualetą ir pamačiusi ten paliktą piniginę, suprato, kad piniginė nėra palikta piniginės savininkui apsisprendus jos atsisakyti. Svarbi aplinkybė yra ta, kad piniginėje buvo laikomi ne tik pinigai (600 Eur), tačiau ir asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kurie negali būti laikomi nereikšmingais jų savininkui ir neabejotinai suponuoja tokio daikto svarbą, vertę bei priklausomybę. Nepaisant to, nuteistoji A. V. pasirinko piniginę pasiimti ir, nekreipdama dėmesio į prie tualeto laukiančius asmenis (tarp kurių buvo nukentėjusioji D. V.), iš parduotuvės išėjo sparčiu žingsniu. Be to, D. V., turėdama galimybę kreiptis į prekybos centro administraciją ar policijos pareigūnus dėl surastos piniginės, to nepadarė. Tokie nuteistosios A. V. veiksmai patvirtina, kad ji suprato, kad elgiasi neteisėtai, numatė galinčius kilti padarinius, t. y. kad surastos piniginės savininkas jos neteks ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai paliktą turtą, užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pavyzdžiui, prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan., darbuotojams) saugoti jį pasisavina, vertinami kaip svetimo turto pagrobimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2009, 2K-282/2012, 2K-351/2012).

Dėl civilinio ieškinio.

9. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, išskyrus pačios nukentėjusiosios D. V. parodymus, apie grynųjų pinigų – 600 Eur, buvimą piniginėje. Ištyrus bylos įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. V. duotais parodymais, kurie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir kuriuos tvirtina kiti bylos įrodymai. Be to, baudžiamojoje byloje yra pateikti nukentėjusiosios D. V. 2024 m. gruodžio 20 d. UAB „Revolut Bank“ išrašai apie pinigų pavedimo patvirtinimus ir jų išgryninimo operaciją, iš kurių matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 28 d. nukentėjusioji D. V. persiuntė gavėjui G. V. 600 Eur, kuriuos pastaroji 2024 m. rugsėjo 5 d. išgrynino bankomate (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 44–46, 48–50). Apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gruodžio 20 d. nukentėjusioji D. V. davė parodymus apie jos pagrobtoje piniginėje buvusių 600 Eur kilmę, t. y. kad neturėdama banko sąskaitos Lietuvos bankuose, pinigų sumą – 600 Eur ji pervedė į savo sesers G. V. AB „Swedbank“ banko sąskaitą, jog ši pinigų suma vėliau buvo išgryninta ir perduota nukentėjusiajai. Matyti, kad pinigų suma – 600 Eur buvo išgryninta 2024 m. rugsėjo 5 d., t. y. dieną prieš nagrinėjamą įvykį, todėl teismas nukentėjusiosios D. V. duotais parodymais apie pagrobtoje jos piniginėje buvusią pinigų sumą, vadovaujasi kaip patikimais, nes jais nėra jokio pagrindo abejoti.

10. Apeliaciniu skundu nesutinkama su iš nuteistosios A. V. nukentėjusiajai D. V. priteista pinigų suma dėl patirtų išlaidų, susijusių su dokumentų keitimu. Skundžiamu nuosprendžiu buvo iš dalies tenkintas nukentėjusiosios D. V. civilinis ieškinys ir nukentėjusiajai iš nuteistosios priteista 1000 Eur turtinei žalai atlyginti (600 Eur pagrobtų pinigų suma, 20 Eur piniginės kaina, 130 Eur kelionės išlaidos ((duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)), 250 Eur dokumentų tvarkymo išlaidos). Nukentėjusiosios D. V. (1 t., b. l. 40, 51; 2 t., b. l. 40-51) nurodytos patirtos išlaidos, kurias iš nuteistosios A. V. priteisė pirmosios instancijos teismas, nėra akivaizdžiai per didelės, o pagrįstos nukentėjusios D. V. paaiškinimais bei pateiktais dokumentais. Nors nuteistoji A. V. nebuvo kaltinama asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų vagyste, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas nukentėjusiosios patirtų išlaidų nepriteisti. Pastebėtina, kad nukentėjusiosios D. V. patirtos išlaidos, susijusios su asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų keitimu, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su nuteistosios A. V. atliktais neteisėtais veiksmais, todėl privalo būti atlygintos. Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės taikymo klaidų, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios D. V. pareikštą civilinį ieškinį ir priteisdamas iš nuteistosios A. V. 1000 Eur turtinei žalai atlyginti.

11. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistosios A. V. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistosios A. V. veiksmus pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios A. V. apeliacinį skundą atmesti.