Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-829-253/2013 pagal ieškovų J. A., N. N., J. N., I. D. ieškinį atsakovams S. J. autopaslaugų įmonei, S. J. ir R. J. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl individualios įmonės savininko subsidiariosios atsakomybės.

Atsakovui S. J. autopaslaugų įmonei neįvykdžius prievolių bankui pagal paskolos sutartį, išieškojimas buvo nukreiptas į įkeistą turtą, kuris 2006 m. vasario 13 d. buvo parduotas V. N. pasiūlytam pirkėjui G. Z. už 225 416,27 Lt.

Ieškovų nuomone, jie įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į S. J. autopaslaugų įmonę, jos savininką ir jo sutuoktinę R. J.; nurodė, kad dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 24 d. nutartimi uždėtų apribojimų negalėjo nuomoti turto kitiems asmenims, todėl negavo pajamų už turto nuomą mažiausiai už penkerius metus – patyrė 204 000 Lt nuostolių. Reikalavimo dydį ieškovai grindė parduoto turto rinkos verte (320 000 Lt) ir negautomis pajamomis (204 000 Lt); prašė priteisti solidariai iš atsakovų S. J. autopaslaugų įmonės ir R. J. 524 000 Lt nuostolių atlyginimo, J. A. priteisiant 2/5 dalis – 209 600 Lt, o N. N., J. N. ir I. D. – po 1/5 dalį (po 104 800 Lt).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo dalies, kurioje ieškovų J. A., N. N., J. N., I. D. ieškinys, pareikštas atsakovui S. J., patenkintas ir nuspręsta, kad atsakovui S. J. autopaslaugų įmonei neturint pakankamai turto 225 416,27 Lt įsiskolinimą priteisti ieškovams iš atsakovo S. J., šią sumą paskirstant taip: ieškovei J. A. 2/5 dalis skolos, t. y. 90 166,52 Lt; ieškovams N. N., J. N. ir I. D. – po 1/5 dalį skolos, t. y. po 45 083,25 Lt, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai J. A., N. N., J. N., I. D. ieškiniu prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų S. J. autopaslaugų įmonės ir R. J. 524 000 Lt nuostolių atlyginimo, t. y. J. A. priteisiant 2/5 dalis – 209 600 Lt, o N. N., J. N. ir I. D. priteisiant po 1/5 dalį – po 104 800 Lt. Ieškovai savo reikalavimus atsakovams reiškė pasinaudodami atgręžtinio reikalavimo teise, nes atsakovui S. J. autopaslaugų įmonei neįvykdžius prievolių pagal paskolos sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ieškovų turtas, šis turtas buvo priverstinai parduotas, todėl ieškovai patyrė nuostolius. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė solidariai iš atsakovų S. J. autopaslaugų įmonės ir R. J. ieškovei J. A. 2/5 dalis skolos, t. y. 90 166,52 Lt; ieškovams N. N., J. N. ir I. D. – po 1/5 dalį skolos, t. y. po 45 083,25 Lt; 5 procentų dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė. Atsakovai, nesutikdami su šiuo teismo sprendimu pateikė apeliacinius skundus, kuriuos Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovai dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties padavė kasacinius skundus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties bei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kurioje skola priteista solidariai iš atsakovės R. J., ir grąžino šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; kitas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties bei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalis paliko nepakeistas. Nagrinėjant bylos dalį iš naujo pirmosios instancijos teisme ieškovai pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo S. J. autopaslaugų įmonės ir S. J. 225 416,27 Lt nuostolių, nustatant, kad atsakovas S. J. atsako kaip subsidiarus skolininkas atsakovui S. J. autopaslaugų įmonei neturint pakankamai turto teismo sprendimui įvykdyti; priteistą nuostolių sumą prašė paskirstyti tarp ieškovų tokiomis dalimis: J. A. priteisti 2/5 dalis nuostolių atlyginimo, t. y. 90 166,52 Lt, o N. N., J. N. ir I. D. priteisti po 1/5 dalį, t. y. po 45 083,25 Lt; priteisti iš S. J. autopaslaugų įmonės ir S. J. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas apeliaciniu skundu apskųstu sprendimu tenkino ieškovų reikalavimą dėl 225 416,27 Lt nuostolių priteisimo iš atsakovo S. J., kaip subsidiaraus skolininko.

Apeliantas S. J., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas neteisingai taikė subsidiariąją atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovai neturi reikalavimo teisės S. J. atskiru ieškiniu. Apeliantas teigia, kad reiškiant reikalavimą subsidiariam skolininkui atskiru ieškiniu, pirmiausia turi būti aišku, kokia dalimi subsidiarus skolininkas turi atsakyti, t. y. turi būti aišku, kokią prievolę įvykdė pagrindinis skolininkas, ar jis neįvykdė prievolės iš viso, nes pagrindiniam skolininkui įvykdžius prievolę, subsidiariam skolininkui nelieka pareigos atsakyti kreditoriui. Kadangi ieškovai nepasinaudojo teise pareikšti reikalavimą įmonės savininkui vienu ieškiniu kartu su reikalavimu įmonei, tai pasinaudoti galimybe atskiru ieškiniu reikšti reikalavimą įmonės savininkui (atsakovui S. J.) galėtų tik tada, kai pagal įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, būtų išieškota iš pagrindinio skolininko (įmonės) arba būtų konstatuota, kad išieškojimas iš įmonės negalimas, ir ieškovai žinodami, kokia dalimi atsakingas S. J., galėtų jam reikšti reikalavimą, jeigu nebūtų suėjęs ieškinio senaties terminas. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad subsidiarus atsakovas S. J. įtrauktas atsakovu į bylą tik 2013 m. sausio 17 d., t. y. jam pareikštas šioje byloje reikalavimas praleidus ieškinio senaties terminą, bei ieškovai, reikšdami 2013 m. sausio 7 d. ieškinį, neturėjo teisės reikalauti nuostolių priteisimo iš S. J., nes ieškovai net nebuvo bandę išieškoti skolos iš įmonės.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtus apelianto argumentus, pažymi, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – ir Individualių įmonių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalis). Individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato CK, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Kasacinis teismas formuojamoje praktikoje, be kita ko, taip pat yra pažymėjęs, kad subsidiarioji skolininko atsakomybė kyla tik tada, jei pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio pakaktų jo prisiimtoms prievolėms vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2009;2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011). Be to, vykdymo procese išieškojimo iš individualios įmonės tvarką nustato CPK 673 straipsnis, pagal kurį jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad antstolis nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą priteistoms sumoms iš individualios įmonės išieškoti gali tik tuo atveju, kai tokią prievolę yra nustatęs teismas ir yra išduotas vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininko, prievolės pobūdžio nustatymas yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2013; 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012).

Kaip jau buvo minėta, apeliantas teigia, kad ieškovai galėtų pasinaudoti galimybe atskiru ieškiniu reikšti reikalavimą subsidiariam skolininkui S. J. tik tada, kai pagal įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, būtų išieškota iš pagrindinio skolininko (S. J. autopaslaugų įmonės) arba būtų konstatuota, kad išieškojimas negalimas. Su tokia apelianto pozicija nesutiktina, nes CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis), neužkerta kelio ieškovams šioje byloje pareikšti reikalavimo ir įmonės savininkui, nes pagal bylos duomenis S. J. autopaslaugų įmonė nėra sumokėjusi ieškovams priteistų sumų. Nagrinėjamu atveju ieškovai turi reikalavimo teisę į atsakovą S. J. kaip subsidiarų skolininką (S. J. autopaslaugų įmonės savininką), kad šis, kaip subsidiarus skolininkas, vykdymo procese atlygintų Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu priteistą skolą, jei įmonės turto nepakaktų šioms skoloms padengti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime būtent ir nurodė, jog iš atsakovo S. J. priteistinos įmonės skolos ieškovams, jei S. J. autopaslaugų įmonė neturės pakankamai turto. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu priteistų pinigų sumų išieškojimas pagal prievolės prigimtį gali būti vykdomas ne tik iš S. J. autopaslaugų įmonės, bet ir šios įmonės savininko, ir tai įtvirtinta įstatyme (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), ir šiuo atveju pagal ieškovų patikslintą ieškinį, pareikštą atsakovui S. J., yra nustatomas tik prievolės pobūdis, o ne pati prievolė bei jos apimtis. Prievolės pobūdžio nustatymas yra būtinas tam, kad antstolis galėtų tinkamai vykdyti išieškojimą pagal CPK 673 straipsnį, jei ieškovams nebūtų sumokėtos skolos ir jie turėtų kreiptis dėl priverstinio sprendimo vykdymo į antstolį. Kaip jau buvo minėta, prievolės pobūdžio nustatymas yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad ieškovai galėtų pateikti atskirą ieškinį teismui, reikšdami reikalavimą tik subsidiariam skolininkui, ir negalėjo teikti tokio reikalavimo šioje byloje. Pažymėtina, kad apeliantas pateikdamas šį argumentą nenurodo, kokiu pagrindu daro tokias išvadas ir kokioms įstatymų nuostatoms prieštarauja ieškovų ieškinio patikslinimas pirmosios instancijos teisme po to, kai byla buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Be to, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą pagal pirminį ieškovų ieškinį, pateikė išaiškinimą, kad ieškovai (kreditoriai) turi reikalavimo teisę į įmonę (skolininką), taip pat teisę tuo pačiu ar vėlesniu ieškiniu reikalauti, kad subsidiarus skolininkas (įmonės savininkas) atlygintų įmonės turtu nepadengtą skolą. Šis išaiškinimas tik dar kartą patvirtina faktą, kad ieškovai turėjo teisę šioje byloje pareikšti reikalavimus individualios įmonės savininkui kaip subsidiariai atsakingam asmeniui už įmonės skolas ir šia teise pasinaudojo.

Apeliantas nurodo, kad tarp ieškovų, S. J. autopaslaugų įmonės ir S. J. kilęs ginčas yra susijęs su deliktinės civilinės atsakomybės taikymu, nes pardavus ieškovų įkeistą turtą ieškovams buvo padaryta žala, todėl ieškovai patikslintu ieškiniu pareiškė reikalavimą dėl nuostolių, kurie yra piniginė žalos išraiška, atlyginimo, todėl tokiam ieškovų reikalavimui taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad ieškovai reikalavimą apeliantui pareiškė tik 2013 m. sausio 7 d. patikslintu ieškiniu, o ieškovų reikalavimas pagal patikslintą ieškinį kildinamas iš nuostolių, kuriuos ieškovai patyrė 2006 m. gruodžio 13 d. pardavus jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, atsiradimo. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apelianto argumentą, pažymi, kad tiek Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodyta, jog šioje byloje pareikštam ieškovų reikalavimui galioja bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, nes ieškiniu ginama teisė kildinama iš ieškovų už skolininkus (atsakovus) įvykdytos sutartinės prievolės. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad ieškovai ieškinį reiškė CK 4.195 straipsnio pagrindu, kuris reglamentuoja prievolinius santykius tarp skolininko ir įkeisto daikto savininko, pastarajam nustatydama teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą skolininkui. Ieškovai reikalavimą atsakovui S. J. (individualios įmonės savininkui) pareiškė ne dėl žalos atlyginimo, o CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu pagrindu, todėl teigti, kad ieškovai praleido ieškinio senatį, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo. Kaip jau buvo minėta, ieškovų reikalavimas atsakovui S. J. buvo pareikštas dėl S. J. autopaslaugų įmonės prievolės pobūdžio, o ne dėl pačios prievolės esmės bei jos apimties. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu jau išspręstas klausimas dėl S. J. autopaslaugų įmonės neįvykdytos prievolės ieškovams esmės ir apimties.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių atsakovo S. J. apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.