- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-20
- Bylos Nr.
- AS-428-261/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03442-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. prašymą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. darbo užmokesčio nepriemoką – 25 022,60 Lt; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. darbo užmokesčio už kasmetines atostogas nepriemoką – 4 954,27 Lt; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 13 d. mokėto vidutinio darbo užmokesčio nepriemoką – 1 597,13 Lt; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką – 177,76 Lt, susidariusią dėl to, kad buvo taikomas per mažas bazinis dydis, per mažas pareiginės algos koeficientas ir per mažas priedo už kvalifikacinę klasę dydis, taip pat 16,61 Lt nepriemoką, susidariusią todėl, kad apskaičiuojant vidutinį darbo dienos užmokestį nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo reikalavimų; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės išeitinių išmokų nepriemoką - 2 386,34 Lt; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės 8 160,14 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 7) priteisti iš Lietuvos valstybės už delsimą išmokėti darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., jo vidutinį darbo užmokestį – po 283,77 Lt už kiekvieną darbo dieną skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 1 d.; 8) priteisti iš Lietuvos valstybės už visiško delsimo mokėti pirmąją išeitinę išmoką laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. kovo 14 d. - 6 685,62 Lt, už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 14 d. iki pilno pirmosios išeitinės išmokos išmokėjimo priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtos pirmosios išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį - 1 193,17 Lt; 9) priteisti iš Lietuvos valstybės už visiško delsimo mokėti antrąją išeitinę išmoką laikotarpį nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. – 11 430,26 Lt, nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki pilno antrosios išeitinės išmokos išmokėjimo priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtos antrosios išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt; 10) priteisti iš Lietuvos valstybės už visiško delsimo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. – 4 744,64 Lt pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki visiško antrosios išeitinės išmokos išmokėjimo priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtos antrosios išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt, jei teismas laikytų, jog antroji išeitinė išmoka turėjo būti išmokėta ne 2012 m. vasario 29 d., o 2012 m. balandžio 14 d., tokiu atveju; 11) priteisti iš Lietuvos valstybės 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2016 m. sausio 6 d. (II t., b. 1. 101–109) pateikė teismui pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, motyvuodamas tuo, kad teismas, priimdamas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą, neišnagrinėjo 4, 7, 8, 9, 10, 11 materialaus pobūdžio skundo reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento atsiliepime (II t., b. l. 116–117) su pareiškimu dėl papildomo sprendimo priėmimo nesutiko, prašydamas jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje A662-2891/2012 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1060-121/2013 bei, atsižvelgdamas į paminėtus teismų sprendimus, padarė išvadą, kad pareiškėjo atleidimo teisėtumo, jam priklausančių išmokų ir kompensacijų, turtinės/neturtinės žalos atlyginimo klausimai yra visapusiškai išnagrinėti minėtose bylose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi, nenustatęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 95 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, pareiškėjo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatė, kad pareiškėjas D. J. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (toliau – ir Komisija) neteisėtai jį atleido iš Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigų ir panaikinti Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P-106 1 punktą; 2) priteisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą 3 mėnesių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti su pareiškėju (kaip atleidžiamu darbuotoju) laiką, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 4) jei teismas nuspręstų, kad atleidimas iš pareigų yra teisėtas, pripažinti, kad nukelta atleidimo iš pareigų data yra 2012 m. vasario 28 d.; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. (kai faktiškai baigėsi pareiškėjo ir Komisijos darbo santykiai) iki 2012 m. vasario 28 d. (atleidimo nukėlimo datos); 6) priteisti iš Lietuvos valstybės 2 537,64 Lt turtinei žalai atlyginti; 7) priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2111-624/2012 pripažino neteisėtu pareiškėjo D. J. atleidimą iš valstybės tarnybos Komisijoje 2011 m. gruodžio 29 d. Komisijos likvidatoriaus įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“; laikė pareiškėją D. J. atleistu iš Komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 15 kategorija) pareigų pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12 749,61 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinę išmoką, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitoje dalyje pareiškėjo D. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą dalyse, kuriose pareiškėjo D. J. atleidimas iš valstybės tarnybos Komisijoje 2011 m. gruodžio 29 d. Komisijos likvidatoriaus įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ pripažintas neteisėtu, pareiškėjas D. J. laikytas atleistu iš Komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 15 kategorija) pareigų pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteista iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12 749,61 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinę išmoką, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikino; sprendimą dalyje dėl išeitinės išmokos priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1060-121/2013 skundą patenkino iš dalies ir pareiškėjui D. J. iš Lietuvos valstybės priteisė 292,74 Lt išeitinės išmokos skirtumą, neatskaičius privalomųjų mokesčių. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.
Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo atleidimo teisėtumo, jam priklausančių išmokų ir kompensacijų, turtinės/neturtinės žalos atlyginimo klausimai buvo išnagrinėti, dėl jų priimti galutiniai ir neskundžiami sprendimai. Šioje administracinėje byloje teismas sprendime išnagrinėjo visus pareiškėjo skunde keliamus klausimus, išanalizavo jo nurodytas aplinkybes ir argumentus, pateikė teismo sprendimo motyvus ir pasisakė dėl jo skundo dalyko ir pagrindo. Nurodė, kad nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, pareiškėjas savo teises gali ginti paduodamas apeliacinį skundą. Kaip matyti, pareiškėjas šia savo teise pasinaudojo ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
III.
Pareiškėjas D. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo teigimu, skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta iš esmės pažeidžiant procesinės teisės normas, todėl naikintina.
Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje nutartyje nekonkretizavo, kurioje 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo motyvuojamosios dalies vietoje (kuriame lape ir pastraipoje) analizuojami pareiškėjo pareiškime nurodyti reikalavimai, taip pat neįvardijo, kurioje sprendimo vietoje dėl tų reikalavimų pateikti teismo motyvai. Pažymi, kad 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas sprendė tik dėl su Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintais įstatymais sumažinto darbo užmokesčio ir su tuo susijusios neturtinės žalos nepriteisimo. 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra kalbama apie tai, kad teismas pareiškėjo pareiškime nurodytus reikalavimus laiko netenkintinais. Pareiškėjo manymu, 2015 m. gruodžio 23 d. sprendime pareiškėjo pareiškime nurodyti savarankiški reikalavimai iš viso nebuvo išspręsti (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-2464-12), todėl skundžiamos nutarties argumentas, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo visus pareiškėjo skunde keltus klausimus, pasisakė dėl skundo pagrindo bei dalyko ir t.t., yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje teismas nepateikė jokių argumentų dėl to, kokią teisinę reikšmę, nagrinėjant pareiškėjo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, turi bylose Nr. A662-2891/2012 ir Nr. I-1060-121/2013 nagrinėti klausimai.
Pabrėžia, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nenurodo, kad pareiškėjo pareiškime keliami reikalavimai buvo išnagrinėti administracinėse bylose Nr. A662-2891/2012 ir Nr. I-1060-121/2013. Priešingai, skundžiamoje nutartyje teismas pažymi, kad jis pats 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu išnagrinėjo visus pareiškėjo skunde keltus klausimus ir pasisakė dėl skundo pagrindo bei dalyko (t. y. ir dėl pareiškime nurodytų reikalavimų). Todėl, pareiškėjo manymu, skundžiamoje nutartyje nurodyti teiginiai apie bylose Nr. A662-2891/2012 ir Nr. I-1060-121/2013 išnagrinėtus klausimus, laikytini neturinčiais jokios teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjo pareiškimo, ir šalintini iš skundžiamos nutarties.
Nurodo, kad vertinant, jog aukščiau nurodytais teiginiais teismas norėjo konstatuoti pareiškėjo pareiškime nurodytų reikalavimų išnagrinėjimą administracinėse bylose Nr. A662-2891/2012 ir Nr. I-1060-121/2013, laikytina, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai nepagrįsta. Pabrėžia, kad skundų tapatumas yra nustatomas pagal tris kriterijus: šalį, skundo dalyką ir pagrindą. Taigi manydamas, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-20-473/2015 nagrinėto skundo reikalavimai (nurodyti pareiškėjo pareiškime) jau buvo įvertinti nagrinėjant skundus bylose Nr. A662-2891/2012 bei Nr. I-1060-121/2013, teismas skundžiamoje nutartyje turėjo pateikti tų skundų palyginimą pagal minėtus tris kriterijus, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties, pareiškėjas mano, kad buvo apsunkinta jo teisė į apeliaciją, o skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.
Teigia, kad skundai nagrinėti aukščiau nurodytose administracinėse bylose yra skirtingi. Byloje Nr. I-20-473/2015 nagrinėtame skunde buvo keliami (nurodyti pareiškėjo pareiškime) klausimai dėl 1) kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokos priteisimo; dėl 2) vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą išmokėti išeitines išmokas priteisimo (šioje dalyje skundo pagrindas – tai, kad buvo netinkamai nustatyta mano atleidimo data); dėl 3) vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą išmokėti antrąją išeitinę išmoką priteisimo (šioje dalyje skundo pagrindas - tai, kad antroji išeitinė išmoka buvo išmokėta ne 2012 m. balandžio 14 d., o tik 2012 m. gegužės 15 d.); dėl 4) vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą išmokėti minėtą kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką priteisimo ir byloje Nr. I-1060-121/2013 priteistą išeitinių išmokų nepriemoką; dėl 5) neturtinės žalos, atsiradusios dėl, be kita ko, pareiškėjo pareiškime nurodytų neteisėtų veikų, priteisimo. Tuo tarpu byloje Nr. A662-2891/2012 minėtas reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokos priteisimo apskritai nebuvo keliamas, o reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą visiškai atsiskaityti ir dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo keliami visai kitokiu pagrindu (buvo uždelsta man išmokėti 1) darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis būtų dirbęs iki įspėjimo laikotarpio pabaigos bei 2) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos buvo grindžiamas tuo, kad jis buvo neteisėtai atleistas, taip pat kitomis tik byloje Nr. A662-2891/2012 nagrinėtomis neteisėtomis veikomis), nei byloje Nr. I-20-473/2015. Byloje Nr. I-1060-121/2013 spręstas vien tik išeitinės išmokos nepriemokos klausimas, kuris byloje Nr. I-20-473/2015 iš viso nekeltas.
Pareiškėjo teigimu, skundžiamos nutarties argumentas, jog nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu, jis gali ginti savo teises paduodamas apeliacinį skundą, rodo, kad teismas realiai nesprendė dėl pareiškėjo pareiškimo reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo, o faktiškai paliko šį klausimą išspręsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pabrėžia, kad nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo būtent pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 79, 81, 86 str.). Teigia, jog apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo jis pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų (t. y. nurodytų pareiškėjo pareiškime), ir todėl bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vien tik LVAT teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2000-624/2015).
Pabrėžia, kad vadovaujantis administracinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo, operatyvumo principais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnis), tais atvejais, kai yra teisinė galimybė ištaisyti teismo sprendimo trūkumus per papildomo sprendimo institutą, tai ir turėtų būti daroma būtent priimant papildoma sprendimą (pvz., LVAT 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2464-12).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo.
ABTĮ 95 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas, priėmęs byloje sprendimą, savo iniciatyva arba proceso dalyvių pareiškimu gali priimti papildomą sprendimą, t. y.: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Taigi papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011, 2011 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-371/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-35/2012 ir kt.).
Iš bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priimti papildomą sprendimą, nurodydamas, kad 2015 m. gruodžio 23 d. pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo pasisakyta dėl visų pareiškėjo skunde iškeltų reikalavimų, t. y. dėl reikalavimo: 4) priteisti iš Lietuvos valstybės kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką – 177,76 Lt, susidariusią dėl to, kad buvo taikomas per mažas bazinis dydis, per mažas pareiginės algos koeficientas ir per mažas priedo už kvalifikacinę klasę dydis, taip pat 16,61 Lt nepriemoką, susidariusią todėl, kad apskaičiuojant vidutinį darbo dienos užmokestį nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo reikalavimų; 7) priteisti iš Lietuvos valstybės už delsimą išmokėti darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., jo vidutinį darbo užmokestį - po 283,77 Lt už kiekvieną darbo dieną skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 1 d.; 8) priteisti iš Lietuvos valstybės už visiško delsimo mokėti pirmąją išeitinę išmoką laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. kovo 14 d. – 6 685,62 Lt, už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 14 d. iki pilno pirmosios išeitinės išmokos išmokėjimo priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtos pirmosios išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt; 9) priteisti iš Lietuvos valstybės už visiško delsimo mokėti antrąją išeitinę išmoką laikotarpį nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. – 11 430,26 Lt, nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki pilno antrosios išeitinės išmokos išmokėjimo priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtos antrosios išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt; 10) priteisti iš Lietuvos valstybės už visiško delsimo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. – 4 744,64 Lt pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki visiško antrosios išeitinės išmokos išmokėjimo priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtos antrosios išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt, jei teismas laikytų, jog antroji išeitinė išmoka turėjo būti išmokėta ne 2012 m. vasario 29 d., o 2012 m. balandžio 14 d., tokiu atveju; 11) priteisti iš Lietuvos valstybės 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skunde kelti reikalavimai 1-3 ir 5-6 dėl darbo užmokesčio, darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, vidutinio darbo užmokesčio, išeitinių darbo išmokų nepriemokų už konkrečius skunde nurodytus laikotarpius priteisimo yra neatsiejamai susiję su kitais skundo, t. y. 4 ir 7-10 reikalavimais, dėl kurių, kaip teigė pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendime nepasisakė. Pareiškėjo skundo 4, 7-10 reikalavimai kaip ir 1-3 bei 5-6 yra susiję su pareiškėjo darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio arba vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, taikytinu sprendžiant dėl šių pareiškėjo reikalavimų, todėl spręstina, kad jie yra išvestiniai reikalavimai iš pagrindinių, susijusių su darbo užmokesčio nepriemokų priteisimu. Iš pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo darbo užmokesčio nepriemokų ir jų kompensavimo tvarkos. Dėl pareiškėjo skundo 11 reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendime taip pat pasisakė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, įvertinus teismo išdėstytus argumentus ir pareiškėjo visų reikalavimų sąsajumą, leidžia daryti išvadą, jog teismas netenkino visų pareiškėjo skundo reikalavimų, taip pat ir skundo 4 bei 7-11 reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą, rėmėsi bylos medžiaga, apie tai nurodyta pačiame sprendime. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).
Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine tvarka arba atnaujinus procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2464-12). Taigi tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, kad teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimų. Pareiškėjui ginti savo poziciją, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nustatyta bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bei proceso atnaujinimo, o ne papildomo sprendimo priėmimo procedūra.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo yra padavęs apeliacinį skundą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde šalia kitų argumentų pareiškėjas išdėstė analogiškus paaiškinimus, kaip ir pareiškime dėl papildomo sprendimo priėmimo, susijusius su, jo manymu, neišnagrinėtais skundo reikalavimais (t. II, b. l. 131-140). Taigi konstatuotina, kad nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą bus įvertintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas ir toje apimtyje, kurioje pareiškėjas prašė priimti papildomą sprendimą.
Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pagal ABTĮ 95 straipsnį proceso dalyviai papildomo sprendimo priėmimo svarstymą inicijuoja pareiškimu, ne prašymu, tačiau tai, jog Vilniaus apygardos administracinio teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartyje vadina pareiškėjo kreipimąsi prašymu, o ne pareiškimu, laikytina rašymo apsirikimu, nesudarančiu pagrindo minėtą nutartį pripažinti neteisėta ar nepagrįsta.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai išdėstė savo poziciją, ją grindė teisingais motyvais ir padarė pagrįstą išvadą pareiškėjo pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo netenkinti. Atsisakymas tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl papildomo sprendimo priėmimo reiškia baigtinį veiksmą, nesukeliantį pareigos pirmosios instancijos teismui pačiam atlikti tolesnius veiksmus ar įpareigoti juos atlikti kitus subjektus.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri atskirojo skundo motyvais nekeistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. J. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.