Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2022-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-163-579/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-03-09
Bylos Nr.
1A-163-579/2022
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
Nuteistasis
E. M.
Nukentėjusysis
J. H.
Civilinis ieškovas
Panevėžio teritorinei ligonių kasai
Advokatai
Antanas Cemnolonskas, Arnoldas Šukaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-163-579/2022Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00105-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistajam E. M.,jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,nukentėjusiosios J. H. atstovui Arnoldui Šukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;

- pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų.

Iš E. M. priteista:

- nukentėjusiajai J. H. 612 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 1 560 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti;

- civilinio ieškovo Panevėžio teritorinei ligonių kasai 13 479,62 Eur išlaidoms už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas atlyginti;

- valstybės naudai 1 133,06 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už būtinąjį gynėjo dalyvavimą procese.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. E. M. nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 12 d., apie 18.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje – UAB „Sanžyla“ priklausančiame alaus bare, adresu Statybininkų g. 50, Panevėžyje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius rankomis ir kojomis į galvos sritį nukentėjusiajam L. D., t. y. alaus baro didžiojoje salėje ranka sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, po ko L. D. nugriuvo ant grindų, po to, vedant nukentėjusįjį į terasą ir šiam nukritus ant grindų baro salėje prie terasos durų, spyrė vieną kartą L. D. į galvą, po to, išvilkęs nukentėjusįjį į terasą ir pasodinęs ant suoliuko, spyrė vieną kartą L. D. į galvą, padarydamas hematomą pakaušio dešinėje pusėje, galvos sumušimą, pasireiškusiu odos nubrozdinimais ir muštine žaizda pakaušyje, kairio smilkinkaulio-momenkaulio lūžiu, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės skilties dangalu bei po kietuoju kairio pusrutulio dangalu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės skilties ir kairiojo pusrutulio kaktinės skilties sumušimu, ko pasėkoje nuo galvos sužalojimų visumos nukentėjusysis VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje 2020 m. lapkričio 30 d., 00.35 val., mirė, tokiu būdu tyčia nužudė L. D.. E. M. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimai, numatyti BK 129 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Nuteistojo gynėjas advokatas A. Cemnolonskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi E. M. kaltė tyčia nužudžius L. D. ir pažeidus viešąją tvarką yra neįrodyta. E. M. pozicija dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo nuosekli ir nekito, nuteistasis savo kaltės nepripažino ir davė nuoseklius parodymus, kad L. D. nesudavė nei vieno smūgio, o pats nukentėjusysis, būdamas stipriai apgirtęs, nukrito bare ant grindų ir taip galėjo susižaloti.

2.2. Gynėjo nuomone, liudytojo D. P. parodymai, kuriais rėmėsi apygardos teismas, vertintini itin atsargiai, kadangi šis liudytojas simpatizavo nuteistojo sutuoktinei R. M. ir gali apkalbėti E. M.. Tai patvirtino ir liudytoja R. M. nurodžiusi, kad D. P. prie jos priekabiavo, siūlė kartu gyventi, jos pavydėjo E. M.. Apkalbėdamas nuteistąjį, šis liudytojas gali siekti, kad E. M. būtų nuteistas griežta laisvės atėmimo bausme ir tokiu būdu liudytojas vėl galėtų tikėtis R. M. palankumo. Be to, D. P. parodymai, kad nuteistasis E. M. sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą ir L. D. nugriuvo, prieštarauja specialisto išvadai ir eksperto G. S. paaiškinimams, jog smilkinkaulį nukentėjusysis galėjo susižaloti ir smilkiniu atsitrenkęs į akmenį ar briauną. Jei nuteistasis E. M. būtų smogęs L. D. į veidą, tai veide turėjo likti smūgio pėdsakai, bet specialistas jų nenustatė.

2.3. Taip pat, anot apelianto, kyla pagrįstų abejonių dėl liudytojos R. Č., kuri neva matė, kaip nuteistasis gulinčiam prie balkono durų L. D. spyrė į galvą, parodymų patikimumo. Skunde teigiama, kad liudytojos parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių, todėl jais negalima grįsti nuteistojo kaltės. Per pirminę apklausą 2020 m. liepos 17 d. netrukus po įvykio liudytoja parodė, kad virtuvėje plaudama bokalus išgirdo garsą lyg griūtų žmogus, atbėgusi į salę pamatė ties balkono durimis gulintį L. D., kuris šiek tiek pasėdėjęs pats atsistojo ir išėjo namo. Apklausta papildomai 2020 m. lapkričio 25 d. R. Č. jau nurodė, kad išgirdusi bildesį atsisuko ir pamatė ant grindų gulintį L. D., prie kurio priėjęs E. M. spyrė nukentėjusiajam į galvą. Kitos apklausos 2020 m. gruodžio 8 d. metu R. Č. jau nurodė, kad prie ant grindų gulinčio L. D. buvo nuteistasis ir du jo draugai, matė, kaip iš pradžių E. M. spyrė L. D. į galvą, o po to terasoje nuteistasis E. M. su draugais toliau spardė nukentėjusįjį. Apklausiama teisme R. Č. jau nieko nebenurodė apie L. D. griuvimą, o neva matė, kaip iš kitos salės L. D. atitempė prie balkono ir tada E. M. spyrė nukentėjusiajam į galvą, o jo ginamojo E. M. veiksmų balkone negalėjo konkretizuoti (nei iš kurios nukentėjusiojo pusės priėjo, nei kur spirdamas pataikė), taip pat liudytoja nieko nenurodė apie E. M. draugų veiksmus. Be to, liudytojos parodymai apie nukentėjusiojo ir nuteistojo padėtį smūgio metu neatitinka faktinių aplinkybių. Liudytoja nurodė, kad L. D. gulėjo ant nugaros, jo galva buvo ant slenksčio į terasą, o E. M. jam spyrė iš baro pusės, tačiau baras yra dešinėje pusėje žiūrint nuo terasos pusės, todėl jo ginamasis, būdamas baro pusėje, niekaip negalėjo gulinčiam ant nugaros L. D. įspirti į kairį smilkinį.

2.4. Kaip pažymi skundo autorius, pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojos R. Č. parodymai sutampa su liudytojo D. P. parodymais, yra klaidinga. D. P. paaiškino, kad matė, kaip E. M. trenkė L. D. į veidą ir pastarasis nugriuvo, bet šis liudytojas nematė, kad E. M. būtų spyręs L. D.. Tuo tarpu liudytoja R. Č. parodymus davė tik apie tai, kad E. M. spyrė L. D. į galvą, bet nematė, jog E. M. būtų trenkęs nukentėjusiajam į veidą.

2.5. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančią specialisto išvadą ir ją surašiusio teismo medicinos eksperto paaiškinimus. Specialisto išvados 6 punkte nurodyta, kad pagal L. D. sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją negalima atmesti galimybės, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas. Duodamas paaiškinimus teisme ekspertas G. S. taip pat nurodė, kad nukentėjusysis vieno griuvimo metu galėjo susižaloti vieną sritį, o kito griuvimo metu – kitą sritį. Šios aplinkybės atitinka nuteistojo E. M. parodymus, kad L. D., būdamas labai girtas, keletą kartų griuvo. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis į ligoninę buvo pristatytas sąmoningas bei pats gydytojui nurodė, jog griuvo ir susižalojo, dėl to niekam neturėjo pretenzijų. Tai patvirtino teisme apklausta policijos pareigūnė D. K., bendravusi su L. D. priėmusiu gydytoju.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiosios J. H. įgaliotas atstovas advokatas Arnoldas Šukaitis prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nuosprendį nepakeistą.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, objektyviai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priimtas skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o nuteistojo veika teisingai kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas.

3.2. Įgaliotojo atstovo teigimu, nuteistojo parodymai, kad jis nesudavė L. D. nei vieno smūgio, o L. D. galėjo pats susižeisti nugriuvęs, pagrįstai atmesti kaip prieštaraujantys byloje surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams. Nuteistojo gynybinę versiją paneigė liudytojas D. P., tiesiogiai matęs, tiek kaip E. M. sudavė smūgį ranka L. D. dar sėdint bare prie staliuko, po kurio nukentėjusysis nugriuvo, tiek kaip po to E. M. spyrė L. D.. Liudytoja R. Č. taip pat nurodė, jog matė, kaip E. M. gulinčiam L. D. spyrė į galvą iš pradžių prie baro balkono durų, o po to ir balkone. Liudytojų R. Č. ir D. P. parodymai iš esmės sutampa ir vienas kitą papildo, be to, teismo medicinos eksperto G. S. surašyta specialisto išvada ir teisme duoti paaiškinimai patvirtina liudytojų parodymus apie matytas L. D. sužalojimo aplinkybes. Liudytoja O. R. parodė, kad valė kraujo dėmes R. Č. nurodytose vietose. Liudytoja V. N. patvirtino, jog pokalbio su R. Č. metu pastaroji pasakojo apie muštynes alaus bare ir kad bijojo eiti namo. Iš telefoninio pokalbio tarp R. Č. ir I. L. taip pat matyti, kad R. Č. matė įvykio aplinkybes. Nors R. Č. proceso eigoje savo parodymus tikslino, bet liudytoja paaiškino priežastis, kodėl iš pradžių ikiteisminio tyrimo pareigūnams neatskleidė visų aplinkybių. Be kita ko, užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp asmenų, besilankančių alaus bare, ar kitaip susijusių su nuteistuoju ne tik patvirtina nuteistojo E. M. ir jo artimųjų pastangas siekiant padėti išvengti E. M. baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą, bet yra reikšmingi atskleidžiant nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

5. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. M. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnyje, yra įrodyta. Pripažindamas E. M. kaltu, Panevėžio apygardos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl L. D. nužudymo

7. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog įvykio dieną E. M. buvo įvykio vietoje, alaus bare, ir bendravo su nukentėjusiuoju L. D.. Tačiau nuteistasis viso proceso metu tvirtino nei vieno smūgio nukentėjusiajam nesudavęs, L. D., anot E. M., nukrito pats ir taip susižalojo. Skunde pažymima, jog E. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl teismas turėjo jais vadovautis (2.1. punktas).

8. Prieš aptardama byloje surinktus duomenis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, pagrindžiančiais E. M. kaltę dėl L. D. nužudymo, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo E. M. parodymai, priešingai nei teigiama skunde, proceso metu kito. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. M. nurodė tik vieną epizodą, kuomet, anot jo, L. D. nukrito ir galėjo susižaloti (4 t., b. l. 109, 110), pirmosios instancijos teisme savo parodymus jis pakeitė, paaiškino matęs ne tik tai, kaip L. D. nukrito netoli išėjimo iš baro (prie terasos durų), bet ir liudytojo D. P. smūgį nukentėjusiajam į galvą baro terasoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks parodymų pakeitimas sietinas su byloje esančia specialisto išvada ir specialisto G. S. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad galvos sužalojimai L. D. buvo padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais – E. M., ikiteisminio tyrimo metu tvirtinęs, jog matė L. D. krentantį ant grindų vieną kartą, pirmosios instancijos teisme, atsižvelgęs į specialisto nurodytus du trauminius poveikius, papildomai nurodė ir neva D. P. suduotą smūgį nukentėjusiajam (parodymus pirmosios instancijos teisme E. M. davė po specialisto paaiškinimų). Toks parodymų koregavimas, atsižvelgiant į byloje surinktų jį kaltinančių įrodymų apimtį, teisėjų kolegijos vertinimu patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nėra pagrindo besąlygiškai vadovautis E. M. parodymais, o jo parodymai turi būti vertinami kitų baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų kontekste.

9. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti du tiesioginiai įvykio liudytojai – R. Č. ir D. P.. Abu šie liudytojai patvirtino matę smurtinius nuteistojo veiksmus L. D. atžvilgiu. Šių liudytojų parodymai papildo vieni kitus, kadangi remiantis D. P. parodymais buvo nustatytas pirmasis E. M. smūgis L. D. į galvos sritį, o remiantis R. Č. parodymais – toliau sekę smurtiniai nuteistojo veiksmai. Liudytoja R. Č. neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, teismas nenustatė jokių aplinkybių, susijusių su galimais nesutarimais tarp šios liudytojos ir E. M., jokių priešiškų jo ir minėtos liudytojos santykių nenurodo ir pats nuteistasis, priežastys, kodėl R. Č. turėtų apkalbėti nuteistąjį, nenurodytos ir apeliaciniame skunde. Liudytoja R. Č. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog įvykio dieną E. M. į barą atėjo su dar dviem asmenimis. Paaiškino, kad bare yra dvi salės ir liudytoja nematė, kas vyko kitoje (negu buvo ji) salėje, kurioje laiką leido nuteistasis, tačiau girdėjo, kaip joje E. M. ir L. D. aiškinosi tarpusavio santykius, tarp jų vyko konfliktas, girdėjo, kaip kitoje patalpoje buvęs nukentėjusysis nugriuvo. Išgirdusi bildesį išėjo iš virtuvės ir pamatė, kad L. D. guli aukštielninkas tarp salių durų, galva atsukta į balkoną (terasą). Tuomet E. M. su kitais asmenimis nukentėjusįjį atitempė prie terasos durų, kur nuteistasis spyrė gulinčiam L. D. į galvą. Po to E. M. (su kitais asmenimis) ištempė nukentėjusįjį į terasą, kur nuteistasis jam dar kartą spyrė, po ko pasodino ant suolo. Kuomet liudytoja pareikalavo nutraukti smurtinius veiksmus, pagrasino, jog kvies policijos pareigūnus, E. M. su draugais skubiai pasišalino. Nukentėjusysis atsistojęs irgi nuėjo, tačiau neilgai trukus nepažįstami asmenys liudytojai R. Č. pasakė, kad L. D. guli netoliese, pievoje. Liudytoja iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Kaip matyti, apklausiama pirmosios instancijos teisme ši liudytoja aiškiai įvardijo dvi vietas, kuriose matė E. M. smurtaujantį prieš L. D. – nukentėjusiajam gulint bare prie terasos durų bei pačioje terasoje. Būtent šias dvi smurto naudojimo vietas liudytoja nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. gruodžio 8 d., 2020 m. gruodžio 18 d. apklausos, 2 t., b. l. 75-79), šias vietas parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b. l. 80-92).

10. Tai, kad liudytoja R. Č. pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu pasakė, jog nieko nematė, o vėliau visų apklausų metu tvirtino mačiusi, jog smurtą vartojo būtent E. M., nelaikytina prieštaravimu, tai nedaro jos parodymų nepatikimais, kadangi ši liudytoja logiškai paaiškino, kodėl pirmos apklausos metu nenurodė visų aplinkybių, kurias matė įvykio dieną. Liudytoja paaiškino, jog pirmą kartą duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nieko nesakė, kadangi bijojo E. M. (kad pastarasis jai po darbo vakarais grįžtant namo nekeršytų). Nurodė iš pradžių galvojusi, kad L. D. viskas bus gerai, jis pasveiks, o tokių konfliktinių situacijų bare būna gan nemažai, konfliktavę asmenys vėliau lieka draugais, o ją apkaltina, kad iškviečia policijos pareigūnus. Sužinojusi, jog L. D. yra komoje, pareigūnams papasakojo viską, ką įvykio dieną matė. Aplinkybę, jog R. Č. bijojo dėl savo saugumo, patvirtina ir šios liudytojos dukters I. L. nurodytos aplinkybės, jog mama jai sakė apie muštynes, nurodė bijanti grįžti namo, pasakojo, jog po to, kai davė parodymus policijoje, visą laiką jautė baimę. Bijanti grįžti namo R. Č. nurodė ir seseriai V. N.. Liudytojos baimę dėl savo saugumo patvirtina ir byloje esantys pokalbių garso įrašai – parodymus apie E. M. smurtą R. Č. pirmą kartą davė 2020 m. lapkričio 25 d. (2 t., b. l. 73, 74), po šios apklausos liudytoja kalbėjo telefonu su dukra, kuriai nurodė bijanti dėl savo gyvybės („ai nežinau, bus kaip bus, mirsiu tai mirsiu žinok, jau susitaikiau viskas, tėvui viską susakiau žinok ką daryt jeigu manęs nebebus ir tiek žinių“, 3 t., b. l. 150-159, įrašas Nr. 818), taip pat ir su seserimi („Ti sakau aš tai namo tai bijosiu pareit“, 3 t., b. l. 150-159, įrašas Nr. 786). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad liudytojos R. Č. parodymai nėra prieštaringi, ši liudytoja tiesiog bijojo dėl savo saugumo, todėl iš karto nenurodė visų jai žinomų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai dėl šios liudytojos parodymų prieštaringumo (2.3. punktas) atmetami kaip nepagrįsti.

11. Skunde nurodoma ne tik R. Č. parodymų kaita proceso metu, kuri, kaip teismas pažymėjo anksčiau, yra suprantama, bet ir šios liudytojos nurodytos aplinkybės, kurios, anot gynėjo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių – akcentuojamos neva liudytojos R. Č. nurodytos nuteistojo ir L. D. padėtys spyrio metu, kurios, anot gynėjo, yra neįmanomos (2.3. punktas). Kaip matyti iš R. Č. parodymų pirmosios instancijos teisme, ši liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti iš kurios pusės ir į kurią tiksliai galvos vietą spyrė nukentėjusiajam E. M., teisme liudytoja paaiškino buvusi streso būsenoje ir tiksliai šių aplinkybių neįsidėmėjusi, tačiau pažymėjo esanti tikra, jog buvo spirta į galvos sritį. Taigi aptarti skundo argumentai prieštarauja liudytojos apklausoje pirmosios instancijos teisme nurodytoms aplinkybėms, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

12. Kitas tiesioginis įvykio liudytojas, kurio parodymai yra aktualūs sprendžiant dėl smurtinių E. M. veiksmų (ne)atlikimo ir apimties, yra D. P.. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją (3 t., b. l. 22-24), tiek pirmosios instancijos teisme dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių, dėl E. M. elgesio (smurtinių veiksmų) šis liudytojas nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes – patvirtino matęs, kaip didžiojoje baro salėje E. M. smogė L. D. į veidą, kad po šio smūgio nukentėjusysis (atbulas) nukrito, teigė vėliau terasoje matęs, kaip E. M. buvo pakėlęs koją, ketindamas spirti L. D., tačiau paties spyrio nematė. Girdėjusi, kaip L. D., būdamas vienoje iš baro patalpų, griuvo bei mačiusi jį gulintį pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytoja R. Č., todėl liudytojo D. P. parodymų dalis dėl smūgio L. D. sudavimo, po kurio nukentėjusysis nukrito, laikytina teisinga. Kitoje gi dalyje šio liudytojo parodymai nėra nuoseklūs – pirmųjų apklausų metu, kuomet buvo apklausiamas kaip įtariamasis, D. P. neigė bet kokius smurtinius E. M. veiksmus (3 t., b. l. 44-46, 51-53), vėliau, apklausų metu nurodęs, jog E. M. visgi smurtavo L. D. atžvilgiu didžiojoje baro salėje, nuteistojo veiksmų prie išėjimo į terasą bei pačioje terasoje tvirtino nematęs, nors tuo metu buvo netoliese, todėl turėjo matyti veiksmus asmens, kartu su kuriuo atvyko į barą ir kurį vienintelį bare teigė pažinojęs. Taigi D. P. parodymai nėra nuoseklūs, jis akivaizdžiai nutyli kai kurias teisingai bylai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes. Visgi teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantis teismas tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas turi daryti analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-243-699/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju galima remtis ta liudytojo D. P. parodymų dalimi apie smurtinio pobūdžio veiksmus, kurią patvirtina kiti, nekeliantys abejonių, ištirti įrodymai, tai yra liudytojos R. Č. nurodytos aplinkybės dėl L. D. griuvimo, taip pat užfiksuotas telefoninių pokalbių turinys, kurių metu kaip smurtą vartojęs asmuo įvardinamas būtent E. M..

13. Svarbu pažymėti, kad pats E. M., iš karto po įvykio (tą pačią dieną) telefonu bendraudamas su liudytoju A. Z., pastarajam net kelis kartus pabrėžė, jog smurtą L. D. atžvilgiu naudojo būtent jis: „Aš ką tik buvau vagone, karoče L. (D. vardas L.) sudaužiau“, „sunešiojau L.“, „aš ką tik L. sulaužiau vagone“ (įrašai Nr. 566, 567, 3 t., b. l. 67-71). Liudytoja R. Č., telefonu bendraudama su seserimi V. N., dukra I. L., liudytojomis R. M. (buvusia L.), R. L., pastarosioms kaip smurtą naudojusį asmenį taip pat nurodė E. M.: „prie durų mačiau kaip spyrė, nu viskas aš nebeturėjau išeities, jie viską žina“ (įrašas Nr. 786); „kitos išeities neturėjau, turėjau aš jį išduoti, turėjau viską pasakyt“ (įrašas Nr. 818); „jie viską žino R. jau nebegali neigt žinok“ (įrašas Nr. 1223); „nu kad prie balkono durų spyrė nu, viską žino, kad jis (įrašas Nr. 1249) (3 t., b. l. 150-159). Taigi tiek paties nuteistojo, tiek liudytojos R. Č. pokalbių telefonu turinys taip pat patvirtina, jog smurtą L. D. atžvilgiu vartojo būtent E. M..

14. Nors skunde teigiama, neva liudytojas D. P. apkalba nuteistąjį, kadangi simpatizuoja jo žmonai R. M., tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Versiją, neva D. P. apkalba E. M., minėta liudytoja nurodė tik pirmosios instancijos teisme pažymėdama, jog D. P. yra prie jos priekabiavęs, siūlęs kartu gyventi. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja tokių aplinkybių nenurodė (2 t., b. l. 148, 149), priešingai, iš užfiksuoto jos ir D. P. pokalbio jau po L. D. sužalojimo matyti, kad jų bendravimas buvo draugiškas (į liudytoją R. M. kreipiasi kaip į D., įrašas Nr. 1586, t. 3, b. l. 138-147). Aptarti liudytojos parodymai, vertinant kitų ištirtų įrodymų kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, tėra siekis padėti nuteistajam, šiuo metu jau liudytojos sutuoktiniui, E. M..

15. Dėl L. D. nustatytų sužalojimų ir jo mirties priežasties byloje yra kelios specialistų išvados (1 t., b. l. 108, 109, 134-136). Šiose išvadose sužalojimai nustatyti tokie pat, dėl jų ginčo byloje nėra – tai muštinė žaizda pakaušyje ir kairės pusės smilkinkaulio-momenkaulio lūžis bei kiti išvadose nurodyti su jais susiję sužalojimai. Abu kartus specialistai konstatavo, jog sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, tačiau pirmojoje išvadoje nurodyta, jog pagal nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, atmesti galimybės, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti griuvinėdamas, negalima (specialisto išvados Nr. G 1202/2020(5) 6 punktas), tuo tarpu antrojoje specialisto išvadoje konstatuota, kad aprašyti galvos sužalojimai padaryti vienu metu, kieto buko daikto poveikyje, suduodant smūgius į pakaušio ir kairio smilkinio-momens sritis (specialisto išvados Nr. M 349/2020(5) 3 punktas). Pirmosios instancijos teisme specialistas G. S. paaiškino, jog galvos sužalojimai susidarė stiprios traumos poveikyje į kairiojo smilkinio sritį, į pakaušį; yra dvi trauminės vietos, ne mažiau kaip du trauminiai poveikiai; nugriuvus vieną kartą, susižaloti ir pakaušio, ir smilkinio negalima, jei nugriuvęs vieną kartą ir susižalojęs vieną sritį asmuo pajėgia atsikelti, judėti ir vėl griūti, taip jis gali susižaloti ir pakaušį, ir smilkinį. Atsižvelgiant į specialisto paaiškinimus teisme, prieštaravimų tarp aptartų išvadų nėra – L. D. smilkinį ir pakaušį galėjo susižaloti tiek griūdamas, tiek suduodant smūgius į šias vietas. Tačiau įvertinusi šias išvadas kitų įrodymų kontekste, tai yra atsižvelgus į liudytojų parodymus, aptartų telefoninių pokalbių turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog L. D. galvos sužalojimai, sąlygoję jo mirtį, atsirado būtent dėl smurtinių E. M. veiksmų. Aplinkybė, jog galvos traumą patyręs nukentėjusysis, atvežtas į ligoninę teigė susižalojęs pats, griūdamas, šios išvados nepaneigia. Skunde taip pat nurodoma, kad jeigu E. M. būtų smogęs L. D. į veidą, veide turėjo likti smūgio pėdsakai, tačiau specialistas jų nenustatė (2.2. punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog medicininiuose dokumentuose nebuvo užfiksuoti konkretūs išoriniai sužalojimai L. D. smilkinio srityje, nepaneigia specialisto išvados dėl smilkinkaulio-momenkaulio lūžio padarymo būdo, tai yra jog visi sužalojimai, taip pat ir minėto kaulo lūžis, buvo padaryti kietais bukais daiktais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad praktikoje gana dažnai medicininiuose dokumentuose aprašydami pacientų patirtų sužalojimų pobūdį, kiekį, išsidėstymą, dėl didelio pacientų kiekio, sunkios ligonio būklės, gydytojai jų visų neaprašo, o nurodo tik pagrindinius, dėl kurių gali grėsti pavojus gyvybei.

16. Proceso dalyvių prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-17-976/2020). Nors nuteistasis E. M. neigė naudojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tokius jo parodymus paneigia anksčiau aptarti duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažinti įrodymais ir tinkamai įvertinti. Liudytojai R. Č. ir D. P. patvirtino matę smurtinius nuteistojo veiksmus L. D. atžvilgiu, o minėta liudytoja R. Č. telefoninių pokalbių su kitais asmenimis metu ne kartą įvardino būtent E. M., kaip smurtą vartojusį asmenį. Smurtavęs prieš nukentėjusįjį pokalbio su liudytoju A. Z. metu patvirtino ir pats nuteistasis, nustatytas sužalojimo aplinkybes patvirtina ir aptartos specialistų išvados. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi apelianto kaltę pagrindžiančius įrodymus, įvertinusi jo gynėjo skundo argumentus ir atmetusi pateiktą versiją, kad L. D. susižalojo pats, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sužalojimus, dėl kurių L. D. mirė, jam padarė būtent E. M..

17. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. Č. nurodė, jog kartu su E. M. buvo ir du jo draugai, tai yra teigė, kad jie buvo trise. 2021 m. vasario 18 d. apklausos metu liudytoja nurodė, jog lauke terasoje aplink L. D. matė tris asmenis (tarp jų ir E. M.), kiti du asmenys taip pat galėjo spirti L. D., tačiau liudytoja gerai neįžiūrėjo, jie visi judėjo, kilnojo kojas, lyg spirtų, buvo apstoję L. D. ties galvos sritimi (2 t., b. l. 178, 179). Pirmosios instancijos teisme kitų dviejų asmenų veiksmų liudytoja nekonkretizavo, nurodė tik tai, kad E. M. įvykio dieną atėjo su dviem draugais. Šios aplinkybės akcentuojamos ir nuteistojo gynėjo skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog su nuteistuoju įvykio dieną galimai buvo dar du asmenys, kurie nebuvo nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, E. M. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi. Liudytoja R. Č. tiek apklausiama teisme, tiek ir jau minėtų telefoninių pokalbių metu kaip smurtavusį asmenį nurodė būtent E. M. (ir tik jį vieną), pats nuteistasis E. M., įvykio dieną kalbėdamas telefonu pripažino L. D. atžvilgiu vartojęs smurtą (tuo pačiu apie tai, kad kartu su juo smurtą vartojo ir kiti asmenys neminėjo). Pati liudytoja R. Č., ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi dar du su E. M. buvusius asmenis, nebuvo tikra dėl aplinkybės, jog pastarieji taip pat smurtavo L. D. atžvilgiu, kai tuo tarpu dėl E. M. smurtinių veiksmų liudytoja buvo kategoriška. Skundžiamame nuosprendyje (ir kaltinime) smurtiniai E. M. veiksmai nurodyti tiksliai remiantis liudytojų nurodytomis aplinkybėmis – vienas smūgis nukentėjusiajam į veidą didžiojoje baro salėje (kurį patvirtino liudytojas D. P. ir netiesiogiai liudytoja R. Č., mačiusi konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, taip pat ant grindų gulintį L. D. bei prieš tai išgirdusi bildesį) bei smurtiniai veiksmai prie išėjimo į terasą bei pačioje terasoje (kuriuos patvirtino liudytoja R. Č.). Išskyrus paties E. M. parodymus apie tai, kad L. D. atžvilgiu neva smurtavo ir liudytojas D. P. (tokie parodymai pagrįstai įvertinti kaip nuteistojo gynybinė pozicija), patikimų duomenų apie kitus asmenis, atlikusius L. D. atžvilgiu smurtinius veiksmus, byloje nėra. Taigi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nuosprendyje nurodytos tokios, kokias, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai pavyko nustatyti.

18. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog E. M., smurtaudamas L. D. atžvilgiu, suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, dėl smūgių kiekio ir jų lokalizacijos numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 129 straipsnyje numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra nužudė L. D. veikdamas netiesiogine tyčia. Tokia teismo išvada atitinka tiek nagrinėjamos bylos aplinkybes, tiek baudžiamojo įstatymo normas ir teismų praktikoje pateiktus jų turinio išaiškinimus. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, 2K-20-648/2021). Nagrinėjamu atveju smurtinių veiksmų buvo daugiau nei vienas – E. M. ne tik smogė nukentėjusiajam į veidą, po ko L. D. krito ant baro grindų, bet ir spyrė jam du kartus į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą. Nors aptartas fizinis smurtas nebuvo atliktas iš karto (į veidą smogta pagrindinėje baro salėje, į galvą spirta prie išėjimo į terasą ir terasoje), smurtinių veiksmų skaičius, jų pobūdis (stiprus smūgis, dėl kurio nukentėjusysis net nukrito ir du spyriai į galvą) patvirtina, jog E. M. suprato savo veiksmų pavojingumą, suvokė, kad egzistuoja aiški ir reali tikimybė mirtinoms pasekmėms kilti, ir nors mirtinų pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido šioms pasekmėms atsirasti. Jo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip padaryti veikiant netiesiogine tyčia.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo

19. Jeigu be nužudymo, viešoje vietoje, kaltininkas atlieka ir kitus veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką, jo padarytos veikos kvalifikuojamos kaip sutaptis pagal BK 129 straipsnį ir pagal BK 284 straipsnį. Nagrinėjamu atveju E. M. nusikalstamą veiką padarė viešoje vietoje – bare, kuriame tuo metu, kai buvo naudojamas smurtas, buvo ne tik liudytojai D. P. ir R. Č., bet ir visa eilė kitų asmenų (jog bare buvo ir kitų asmenų, patvirtino ne tik minėti liudytojai, bet ir pats nuteistasis). R. Č. nurodė sakiusi E. M., jog kvies policiją, kas patvirtina neigiamą jos reakciją į nuteistojo veiksmus. Liudytoja taip pat patvirtino, kad dėl įvykio labai išsigando, patyrė šoką. Kaip matyti, dėl nuteistojo smurtinių veiksmų L. D. atžvilgiu buvo sutrikdytas normalus baro darbas, šio baro lankytojų laisvalaikis, iškviesta greitoji medicinos pagalba, taigi sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Todėl tokie veiksmai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnį.

Dėl paskirtos bausmės

20. Už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą labai sunkų nusikaltimą E. M. buvo paskirta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė (už BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta taikant bausmių apėmimo būdą, taigi reikšmės galutiniam bausmės dydžiui šiuo atveju neturi). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nuteistasis padarė baigtą tyčinį labai sunkų nusikaltimą, susijusį su žmogaus gyvybės atėmimu. Ši nusikalstama veika sukėlė labai sunkias, skaudžias ir negrįžtamas pasekmes, veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Apygardos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas pagrįstai vertino ir nuteistojo asmenybę, ankstesnius jo teistumus. Kaip matyti, A. M. daromi nusikaltimai sunkėja – 2009 m. E. M. buvo nuteistas už nusikaltimą nuosavybei, 2011 m., 2014 m, 2016 m., 2018 m. teistas už įvairaus pobūdžio smurtinius nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismo E. M. paskirta bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinga ir proporcinga tiek padarytos veikos, tiek ir jo asmenybės pavojingumui.

Dėl civilinių ieškinių

21. Byloje buvo pareikšti du civiliniai ieškiniai – Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl L. D. gydymo išlaidų atlyginimo (2 t., b. l. 15-17) bei nukentėjusiosios J. H. civilinis ieškinys dėl laidojimo išlaidų ir neturtinės žalos atlyginimo (5 t., b. l. 168, 169). Turtinės žalos dydis abiem atvejais buvo pagrįstas dokumentais dėl patirtų išlaidų, L. D. sužalojo E. M., todėl iš jo pagrįstai priteistos nukentėjusiojo gydymo bei laidojimo išlaidos. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik L. D. sesers išgyvenimus dėl brolio netekties, bet ir aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. J. H. priteistas neturtinės žalos dydis (10 000 Eur) šiuo atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Dėl proceso išlaidų

22. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš E. M. valstybės naudai buvo priteista 1 133,06 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už būtinąjį gynėjo dalyvavimą procese. Analogiškas prašymas gautas ir apeliacinės instancijos teisme – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodyta, jog valstybės naudai iš E. M. turėtų būti priteista 223,94 Eur už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (6 t., b. l. 166).

23. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-147-489/2021). Nagrinėjamu atveju E. M. buvo paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Įvertinusi aptartą kasacinio teismo praktiką teisėjų kolegija konstatuota, jog už gynėjo darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis), todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.

24. Duomenis apie išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti pateikė ir nukentėjusiosios J. H. atstovas, nurodyta išlaidų suma – 700 Eur (6 t., b. l. 174, 175). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtų išlaidų atlyginimą advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų atlyginimą advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Nuteistojo gynėjo skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai liečiantys nukentėjusiosios J. H. interesus byloje (dėl jos brolio nužudymo nuteistą asmenį prašoma išteisinti), todėl ji kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą ir atstovaujant jai bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos turi būti atlygintos, todėl jos išieškotinos iš E. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. M. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.

Iš E. M. nukentėjusiosios J. H. naudai išieškoti 700 Eur jos patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms atlyginti.

Teisėjai Evaldas GražysJustas NamavičiusLinas Šiukšta