Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-04-23 · Civilinė byla Nr. 2-879-196/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-04-23Lietuvos apeliacinis teismas
  2. B2-2275-653/2016Sprendimas · 2016-11-09Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-23
Bylos Nr.
2-879-196/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02157-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Konstantinas Gurinas
Suinteresuotas asmuo
I. M.
Pareiškėjas
R. K.-B.
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-879-196/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02157-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2341-653/2014 pagal pareiškėjos R. K.-B. pareiškimą dėl BUAB „Interkons“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja R. K.-B. kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB „Interkons“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad atsakovas nustojo vykdyti įsipareigojimus valstybinėms institucijoms tik po to, kai 2013-03-01 teismo sprendimu buvo patenkintas pareiškėjos ieškinys darbo byloje. Pareiškėjos manymu, įmonės bankrotas buvo planuotas kaip priemonė išvengti atsiskaitymo su ja bei išvengti mokesčių mokėjimo. Susipažinus su įmonės dokumentais nustatyta, kad įmonės valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su įmonės valdymu, nebuvo gautas akcininko pritarimas automobilio įsigijimui už sumą, viršijančią įstatuose nustatytą ribą. Taip pat buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai: kai bendrovė buvo faktiškai nemoki ir bendrovės vadovas apie tai žinojo, 2013-02-19 buvo išmokėtas neaiškios kilmės avansas R. G. – 2500 Lt ir šie pinigai nėra grąžinti; 2013-02-28 įsakymu buvo skiriamos premijos darbuotojoms N. B. ir V. Ž. – po 763 Lt; 2013-03-01, t.y. po 2013-03-01 teismo sprendimo dėl kreditorės reikalavimo darbo byloje, iš bendrovės buhalterės buvo įsigyta transporto priemonė už 6000 Lt, nors tam nebuvo poreikio ir už nepagrįstai didelę kainą, nes po 2 mėnesių antstolis įvertino šią priemonę 1400 Lt suma, o bankroto procese ši priemonė nebuvo parduota, bet utilizuota, nes buvo neeksploatuojama mažiausiai metus, taip pat ši transporto priemonė nebuvo apdrausta. Įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą būtų apribotos arba panaikintos: tarp perduotų dokumentų nėra įrodymų, leisiančių suvokti verslo santykius tarp įmonės ir jos verslo partnerio – UAB „Zepter International“. Šios įmonės yra susijusios, nes tiek I. M., tiek kitas akcininkas – P. B., buvo UAB „Zepter International“ darbuotojais. Iš bankroto administratoriaus buvo gauta 2009-06-10 bendradarbiavimo sutartis Nr. 40/z_2009, kurioje numatytas fiksuotas mėnesinis mokestis 9 327 Lt, o nagrinėjant pareiškėjos darbo bylą įmonės advokatai pateikė kito turinio tą pačią sutartį, kurioje numatytas 695 Lt mokestis. Esant tokiems galimo klastojimo faktams ir trūkstant apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti ar UAB „Zepter International“ nėra skolinga BUAB „Interkons“. Susipažinus su buhalterinės apskaitos dokumentais tapo aišku, kad juose nėra galimybės nustatyti tikslių duomenų apie šios įmonės pajamas, jų priskaitymo pagrįstumą. Nepavyko rasti buhalterinių ataskaitų, kurių pagrindu būtų galimybė įsitikinti minėto komisinio mokesčio skaičiavimo pagrįstumu, ar yra minėto verslo partnerio įsiskolinimas įmonei, kurį galima būtų panaudoti atsiskaitymams su kreditoriais. Nebuvo pateikti pirminiai dokumentai, leidžiantys įsitikinti UAB „Zepter International“ sumokėtų sumų teisingumu. Taip pat nėra galimybės nustatyti ar įmonė turi reikalavimo teisę dėl nesumokėto komisinio mokesčio laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo dėl klientų sumokėtų piniginių įnašų pagal pirkimo-pardavimo sutartis, kurių sudarymui tarpininkavo UAB „Interkons“ darbuotojai. Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio iki balandžio mėn. bendrovėje vyko aktyvus piniginių lėšų gryninimas, mokėjimai iš kasos, nes banko sąskaita buvo areštuota (avansas R. G., premijos darbuotojoms, 2013-02-28 vadovas pasiėmė iš kasos 4620 Lt ir nėra dokumentų apie panaudojimą; automobilio įsigijimas; 2013-03-12 iš UAB „Zepter International“ gautas lėšas vadovas paskirsto atlyginimų išmokėjimui, o ne skubiai vykdytino sprendimo įvykdymui; 2013-03 nurašoma 605,14 Lt kuro išlaidoms, 2013-04 nurašom 131,33 Lt kuro išlaidoms, kurių negalėjo turėti; 2013-04-30 įmonės vadovas I. M. išmoka sau 179,75 Lt atlyginimo, nors įmonė jau buvo nemoki, tačiau įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo).

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo (buvęs įmonės vadovas) I. M. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame su pareiškėjos prašymu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsakovas BUAB „Interkons“ atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad peržiūrėjo administratoriui perduotus dokumentus ir sandorių, prieštaraujančių įmonės veiklai, nenustatė. Pareiškėjos nurodytos sumos buvo nedidelės ir skirtos darbuotojams arba įmonės reikmėms, t. y. nebuvo išgrynintos ar kitais neteisėtai pasisavintos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartimi pripažino BUAB „Interkons“ bankrotą tyčiniu. Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytas automobilio pirkimo aplinkybes, pažymėjo, kad nei atsakovas, nei suinteresuotas asmuo neginčijo fakto, kad ankščiau įmonė neturėjo ilgalaikio turto, kad jos turtą iš esmės sudarė tik piniginės lėšos, šį faktą patvirtina ir byloje esantis balansas už 2012 m., ir faktas, kad bankroto proceso metu nebuvo nustatytas kitas įmonės turtas tik 2013-03-01 įsigytas automobilis, bankroto procese skirtas vien utilizavimui. Teismo teigimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad po automobilio įsigijimo įmonė pakeitė veiklos sritį arba įmonės veikla buvo organizuojamą kitu būdu, nei iki tol, kuomet įmonė neturėjo poreikio naudotis automobiliu, suinteresuotas asmuo I. M. nei atsiliepime į prašymą, nei teismo posėdžio metu nepaaiškino kokiu konkrečiu įmonei naudingu tikslu buvo įsigytas ir naudojamas automobilis, kokių konkrečių veiksmų buvo imtasi tam, kad būtų išsaugotas įmonės verslas. Įmonei veikiant nuostolingai, nesant duomenų apie atsiradusį įmonės poreikį turėti automobilį ir juo naudotis įmonės veiklos tikslais, 2013-03-01 automobilio pirkimo sandoris už 6000 Lt, kuro išlaidų nurašymas nuo 2013 m. sausio iki balandžio mėn., panaudojant tam įmonės kasoje esančius grynuosius pinigus, teismo manymu, leidžia daryti išvadą apie tyčinius veiksmus, siekiant sumažinti vienintelį įmonės turtą (pinigines lėšas) tam, kad nebūtų atsiskaityta su įmonės kreditoriais. Byloje dalyvaujantys asmenys neginčijo, jog įmonės verslas buvo iš esmės grindžiamas ilgalaike bendradarbiavimo sutartimi tarp UAB „Interkons“ ir UAB „Zepter International“ dėl tarpininkavimo parduodant prekes. Atsakovo administratorius, teigdamas, jog jam buvo perduoti visi įmonės dokumentai, nenurodė pagrįstų atsikirtimų, pagrindžiančių, jog pagal perduotus pirminius dokumentus yra galimybė patikrinti kokio dydžio komisinius mokesčius turėjo mokėti UAB „Zepter International“ skirtingais laikotarpiais, ar UAB „Zepter International“ nėra skolinga BUAB „Interkons“. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dokumentai prie darbuotojų darbo užmokesčio žiniaraščių yra pakankamai informatyvūs ir objektyviai pagrindžia UAB „Zepter International“ visų prievolių atsakovui įvykdymą. Teismo manymu, tai leidžia daryti išvadą apie netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes pagal byloje esančius įrodymus negalima objektyviai įsitikinti ar įmonė turi kito turto – debitorinį reikalavimą UAB „Zepter International“, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog įmonės bankrotą nulėmė tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, prieštaraujantys įmonės interesams, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Suinteresuotas asmuo I. M. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl BUAB ,,Interkons“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neteisinga teismo išvada, kad suinteresuotas asmuo nepaaiškino kokiu konkrečiai bendrovei naudingu tikslu buvo įsigyta bei naudojama transporto priemonė. BUAB „Interkons“ ūkinė komercinė veikla buvo grindžiama ilgalaike bendradarbiavimo sutartimi tarp bendrovės ir UAB ,,Zepter International“. Bendradarbiavimo sutarties su UAB ,,Zepter International“ nutraukimas sąlygojo neatidėliotiną poreikį imtis veiksmų verslo išsaugojimui – ieškoti naujų klientų, plėtoti verslo santykius su kitomis įmonėmis ir pan. Tokioje veikloje transporto priemonės naudojimas (įskaitant kuro sąnaudas) buvo neišvengiamas. Be to, vieno žinomo sandorio sudarymas savaime negali būti pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. siekiančiu išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

2. Sprendimu išmokėti premijas už gerus darbo rezultatus darbuotojoms buvo siekiama ne tik paskatinti darbuotojas, bet ir jas išsaugoti bendrovėje, t. y. mėginant įveikti susidariusius finansinius sunkumus, egzistavo būtinybė užtikrinti kvalifikuoto personalo išlaikymą įmonėje. Teismas, nevertindamas minėtu BUAB „Interkons“ vadovo sprendimu siekto tikslo, padarė nepagrįstą išvadą dėl neva nesąžiningų šio asmens veiksmų bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu.

3. Sprendimas išmokėti BUAB „Interkons“ darbuotojui R. G. avansą neturėjo jokios neigiamos įtakos bendrovės turtinei padėčiai, kadangi tokiu būdu bendrovė iš dalies atsiskaitė su darbuotoju už jo atliktas darbo funkcijas bei šiuo pagrindu avanso dydžiu sumažino galutinę darbuotojui mokėtiną sumą. Dėl to nepagrįstos teismo išvados pripažinti avanso išmokėjimą bendrovei ekonomiškai nenaudingu.

4. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dokumentai prie darbuotojų darbo užmokesčio žiniaraščių yra pakankamai informatyvūs ir objektyviai pagrindžia UAB ,,Zepter International“ visų prievolių bendrovei – įsipareigojimo sumokėti komisinį mokestį pagal šalių sudarytą bendradarbiavimo sutartį- įvykdymą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo būtų tyčia netinkamai organizavęs bendrovės buhalterinę apskaitą, kaip tai numatyta Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Be to, netgi tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai dėl aplaidumo, vien tik ši aplinkybė, remiantis teismų praktika, neįrodytų vadovo tyčios dėl įmonės bankroto.

5. Byloje nėra duomenų apie tai, kad suinteresuotas asmuo būtų naudojęs bendrovės turtą savo asmeniniais interesais ar perleidęs jį susijusiems subjektams, t. y. nesąžiningai siekęs asmeninės naudos. Priešingai, piniginės lėšos buvo naudojamos išimtinai bendrovės interesais: transporto priemonė įgyta bendrovės nuosavybėn, siekiant panaudoti ją naujų verslo partnerių paieškai; išmokant premijas bei avansą darbuotojams turėtas tikslas išlaikyti kvalifikuotą personalą bei atsiskaityti už atliktas darbo funkcijas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad priimdamas nurodytus sprendimus bendrovės vadovas elgėsi sąžiningai, išliko lojalus bendrovei, todėl nėra teisinio pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti kaip neteisėtus bei lėmusius bendrovės privedimą prie bankroto tyčia. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių aplinkybių nevertino ir tai turėjo įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui byloje.

Atsiliepimas

Pareiškėja R. K.-B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Teismas teisingai konstatavo, kad byloje nebuvo įrodytas poreikis naudotis automobiliu bendrovės veikloje, kurį būtų nulėmęs veiklos krypties pokytis. Automobilio įsigijimu buvo siekiama vieno tikslo – vengiant atsiskaitymo su pareiškėja pagal 2013-03-01 priimtą teismo sprendimą, iššvaistyti vienintelį bendrovės turtą ir taip sumažinti kreditorių galimybes patenkinti savo turimus turtinius reikalavimus. Toks tikslas sudaro pagrindą konstatuoti tyčinio bankroto požymių buvimą, tuo labiau, kad tokiu sandoriu buvo sudarytos prielaidos tęsti šią neteisėtą veiklą ir toliau mažinti bendrovės turtą, iššvaistyti lėšas ir taip tyčia privesti įmonę prie bankroto.

2. Išmokos darbuotojams atliktos tuo metu, kai įmonė jau ilgą laiką (nuo 2011 m.) buvo sunkios finansinės būklės, todėl tokiomis faktinėmis aplinkybėmis vienintelio realaus įmonės turto – piniginių lėšų švaistymas neatitiko įmonės interesų ir jis parodo tyčinius direktoriaus veiksmus, nukreiptus į kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus apribojimą.

Šalies argumentai

3. Apelianto skunde nurodytas argumentas apie balansų ir kreditorių – debitorių sąrašų nesudarymą nėra tinkamas, kadangi UAB ,,Interkons“ nėra pirminių apskaitos dokumentų ir duomenų, kurių pagrindu tie balansai/sąrašai galėtų būti sudaryti, o tai buhalterinės apskaitos vedimo taisyklių/reikalavimų grubus pažeidimas.

4. Faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie sąmoningai ir tyčia atliktų veiksmų ir kilusių įvykių seką, kuri sąlygojo įmonės bankrotą.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB ,,Interkons“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad sutinka su atskiruoju skundu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Interkons“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagrįstumo patikrinimas.

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublik?s įstatymai. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju.

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžtas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).

2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ pasikeitimai, susiję ir su tyčinio bankroto samprata. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais.

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių, nustato nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, sudarymu bei kitų nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sprendimų priėmimu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013-03-01 pirkimo-pardavimo sutartimi UAB ,,Interkons“ įsigijo transporto priemonę – automobilį iš bendrovės buhalterės už 6 000 Lt (t. 1, b. l. 100). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai teisėtą transporto priemonės įsigijimą, kuri buvo reikalinga verslo išsaugojimui (naujų klientų paieškai, plėtojant verslo santykius su kitomis įmonėmis ir pan.) tuo metu, kai buvo nutraukta ilgalaikė bendradarbiavimo sutartis su UAB ,,Zepter International“, vertino kaip tyčinio bankroto požymį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad minėto sandorio sudarymo metu įmonės finansinė būklė nebuvo gera, įmonė neturėjo ilgalaikio turto, bendrovės turtą sudarė tik piniginės lėšos (UAB ,,Interkons“ balansas už 2012 m., t. 1, b. l. 95), byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad po automobilio įsigijimo įmonė pakeitė veiklos sritį arba įmonės veikla buvo organizuojamą kitu būdu, nei iki tol, kuomet įmonė neturėjo poreikio naudotis automobiliu, sprendė, kad automobilio įsigijimas už 6 000 Lt yra pagrindas išvadai esant tyčiniams veiksmams, siekiant sumažinti vienintelį įmonės turtą (pinigines lėšas) tam, kad nebūtų atsiskaityta su įmonės kreditoriais. Nors apeliantas skunde teigia, kad transporto priemonės įsigijimą sąlygojo bendradarbiavimo sutarties su UAB ,,Zepter International“ nutraukimas ir dėl to kilęs poreikis imtis veiksmų verslo išsaugojimui, tačiau byloje nepateikė jokių įrodymų, kad bendradarbiavimo sutartis buvo nutraukta ir kada, bei nenurodė kokių veiksmų buvo imtasi, siekiant verslo išsaugojimui.

Apeliantas neginčija fakto, kad pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu bendrovės turtinė padėtis buvo sunki, tačiau teigia, kad transporto priemonė buvo įsigyta už realią jos kainą, buvusią sandorio sudarymo metu. Iš bylos duomenų matyti, kad 2013-05-02, t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo transporto priemonės sandorio sudarymo dienos, antstolė šį turtą įvertino 1 400 Lt, t. y. daugiau kaip keturis kartus mažesne suma, nei kaina (6 000 Lt) už kurią šis turtas buvo įsigytas (t. 1, b. l. 157-159). CPK 681 straipsnyje nustatyta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą. Tuo atveju jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turo vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 681 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų, kad turto arešto akte antstolės atliktas transporto priemonės įvertinimas būtų buvęs ginčijamas. Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas transporto priemonės įsigijimo kainą, nepagrįstai vadovavosi 2013-05-02 turto arešto aktu, nes antstolė transporto priemonės vertei nustatyti nebuvo kreipusis į turto vertintojus ar paskyrusi tam reikalingą ekspertizę. Taip pat byloje nėra duomenų, kad transporto priemonė po jos įgijimo būtų sugedusi, apgadinta ar pan., dėl ko jos vertė būtų žymiai sumažėjusi per tokį trumpą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad transporto priemonė galimai buvo įsigyta už nepagrįstai didelę kainą, pagrindžia ir ta aplinkybė, kad transporto priemonės dėl jos prastos būklės nepavyko parduoti ir bendrovės bankroto proceso metu, dėl ko ji buvo priduota sunaikinimui (t. 1, b. l. 21).

Apeliacinio skundo argumentais nepaneigti ir pirmosios instancijos argumentai dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, kuriais remiantis negalima nustatyti ar įmonė turi debitorinį reikalavimą UAB „Zepter International“, ar kitą turtą.

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

Bylos duomenimis nustatyta, to neginčija ir apeliantas, kad įmonės finansinė padėtis buvo bloga jau nuo 2011 m., tačiau įmonei veikiant nuostolingai, bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, priėmė sprendimus išmokėti premijas dviems bendrovės darbuotojoms (t. 1, b. l. 92-93), suteikti finansinę paramą bendrovės darbuotojui (t. 1, b. l. 118-119) taip dar labiau sumažindamas įmonės turtą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad esant priimtam 2013-03-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjos ieškinys dėl atleidimo iš darbo bei iš dalies patenkintam darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimui, taip pat šio sprendimo įvykdymo užtikrinimui esant pritaikytam UAB ,,Interkons“ turto areštui (t. 1, b. l. 78-79), bendrovės lėšos buvo naudojamos kuro pirkimui, automobilio registravimo išlaidoms (t. 1, b. l. 113), kas patvirtina įmonės turto naudojimą ekonomiškai nenaudingais tikslais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti bendrovės vadovo veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kaip sąmoningas įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimas.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog BUAB ,,Interkons“ tapimas nemokia turi tyčinio bankroto požymių (CPK 185 str.). Kartu pažymėtina, kad įmonės tyčinio bankroto požymių nustatymas nereiškia, jog visi šioje byloje nustatyti įmonės vadovės veiksmai ar sprendimai yra neteisėti, ar kad jais visais sąmoningai siekta įmonę privesti prie bankroto. Konkrečių veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams, pagal jam suteiktus įgaliojimus patikrins bankroto administratorius (ĮBĮ 20 str. 5 d.).

Dėl nurodytų motyvų, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjasKonstantinas Gurinas