Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Paaiškina, jog teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atliko ne procesinių kreipimosi į teismą prielaidų vertinimą, tačiau pareiškimą ėmėsi nagrinėti materialine teisine prasme. Atkreipia dėmesį, jog pasikeitus faktinėms aplinkybėms, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nuostatos nenumato draudimo pakartotinai kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, jei kartą teismas jau yra atsisakęs iškelti bankroto bylą. Nurodo, jog negalima laikyti, kad pareiškėjo pareiškimas iškelti bankroto bylą yra tapatus ankščiau pateiktam pareiškimui. Atsisakius priimti pareiškėjo pareiškimą buvo nepagrįstai suvaržyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas įvertinus tai, jog pareiškėjui buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą dėl nesąžiningumo, sprendė, jog nėra pasibaigęs terminas tapačiam reikalavimui pateikti remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, numatančiu draudimą pakartotinai reikšti reikalavimus, kurie jau buvo išnagrinėti teisme, ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktu, numatančiu, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų.

Teismas pažymi, jog tam, kad fiziniam asmeniui būtų iškelta bankroto byla reikia priimti dvi nutartis, t. y. nutartį dėl pareiškimo priėmimo ir nutartį dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 straipsnio 4, 7 dalys). CPK 137 straipsnio 2 dalyje išvardintas atsisakymo priimti ieškinį (pareiškimą) pagrindų sąrašas. Atsisakymas priimti ieškinį (pareiškimą) kitais nei CPK 137 straipsnio 2 dalyje nenumatytais pagrindais yra neteisėtas ir laikytinas konstitucinės teisės kreiptis į teismą pažeidimu (Konstitucijos 30 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tapatus klausimas jau buvo išnagrinėtas (CPK 137 str. 2 d. 4 p.), t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-4638-937/2015 atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą dėl pareiškėjo nesąžiningumo (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas su pareiškimų dėl bankroto bylos iškėlimo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2016 m. liepos 4 d., t. y. praėjus daugiau negu metams nuo aukščiau minėtų teismų procesinių sprendimų priėmimo. Teismas sutinka su apelianto argumentu, jog FABĮ nėra numatyta draudimo pakartotinai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, jeigu kartą teismas jau yra atsisakęs iškelti bankroto bylą, tačiau pažymi, jog norint pakartotinai kreiptis, turi pasikeisti faktinės aplinkybės. Teismo vertinimu, šios aplinkybės gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą iš esmės, taigi ne pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo priėmimo stadijoje.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos turi būti taikomos atsižvelgiant į FABĮ paskirtį ir šiuo įstatymu reglamentuojamų civilinių teisinių santykių specifiką. Kasacinės instancijos teismas laikosi nuoseklios praktikos, nurodydamas, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Galima daryti išvadą, jog praėjus atitinkamam laiko tarpui nuo pareiškėjo nesąžiningais pripažintų veiksmų atlikimo, pareiškėjas vėl galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo ir tokiam pareiškimui negalėtų būti taikomos CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, pareiškimą atsisakė priimti remdamasis aplinkybėmis, kurios gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą iš esmės, todėl netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, dėl to skundžiama nutartis naikinama ir klausimas dėl pareiškimo priėmimo, kuris yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartį ir klausimą dėl pareiškimo priėmimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.