Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių O. V. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-452-547/2013 pagal ieškovių O. V., A. S. patikslintą ieškinį atsakovams A. S., Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM Varėnos raj. žemėtvarkos skyriui, tretiesiems asmenims Varėnos II notarų biuro notarei L. M., Lietuvos notarų rūmams, VĮ Registrų centro Alytaus filialui dėl palikimo priėmimo, testamento nuginčijimo, dovanojimo sutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo Varėnos rajono 2-ojo notarų biuro notarė L. M. nurodė, kad P. S. sudaryti testamento į notarų biurą atėjo pats, jokio pagrindo ar įrodančio dokumento, kad testatorius buvo neveiksnus ar nesuprato savo veiksmų, nebuvo (T.1, b.l. 62-63).

Trečiasis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas nurodė, kad neturi jokio teisinio intereso šioje byloje, nes registruoja nekilnojamuosius daiktus bei teises į juos pateiktų dokumentų pagrindu (T.1, b.l. 67-68).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės O. V. ir A. S. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2013-11-19sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškinio reikalavimus – nuosavybės teisių įgyvendinimo ir paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą kad O. V. po A. S., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą; panaikinti 2003-06-04 dovanojimo sutartį, patvirtintą notarės D. K., dalyje dėl ½ dalies gyvenamojo namo ir ½ dalies gyvenamojo namo priklausinių: pagalbinio ūkio paskirties pastato 3I1 m, pagalbinio ūkio paskirties pastato 6I1p, kitų statinių - kiemo įrenginių (lauko tualeto, šulinio), esančių (duomenys neskelbtini), nuo sudarymo momento ir panaikinti jų dalies teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre A. S. vardu (registro Nr. (duomenys neskelbtini)); atnaujinti ieškovei A. S. praleistą ieškinio senaties terminą 2003-05-06 pirkimo-pardavimo sutarčiai, ginčyti; pripažinti, kad 2003-05-06 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. 2796V), Alytaus apskrities viršininko administracija pardavė P. S., žemės sklypą, kurio plotas 0,09 ha, esantį (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise su ieškove A. S.; panaikinti 2003-06-04 dovanojimo sutartį, patvirtintą notarės D. K., dalyje dėl ½ dalies 0,09 ha žemės sklypo, bei šios dalies registraciją P. S., o vėliau – A. S. vardu; priteisti iš visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 38-45). Apeliančių nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas bei pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų reikalavimus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantės O. V. teigimu, teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pažeidė procesinės teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Byloje šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais patvirtintas faktas, kad ieškovė O. V. po savo motinos A. S. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą. P. S. priklausė tik ½ dalis šių pastatų, o likusi ½ dalis pastatų priklausė O. V. motinai A. S., jos turto dalį įgijo teisę paveldėti likę įpėdiniai. Aktyvius veiksmus dėl palikimo priėmimo po A. S. mirties atliko ne tik jos sutuoktinis P. S., tačiau ir O. V., kuri po motinos mirties su tėvu vedė bendrą ūkį, bendrai rūpinosi turtu. Apeliantė palikimą priėmė faktiniais veiksmais ir byloje pakanka įrodymų, kad O. V. visus daiktus naudojo kaip savo, naudojosi daržu bei gyvuliais. Tuo tarpu darbai, kurie buvo atlikti A. S., atlikti jam tapus dovanoto turto savininku, o ne iškarto po A. S. mirties.

2. Apeliančių nuomone, teismo išvados dėl reikalavimo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti dalyje negaliojančia yra nepagrįstos. Žemės sklypas buvo įgytas P. S. vardu, tačiau prie pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutarties pridėta tik A. S. mirties liudijimas, bet nebuvo pateikta jokių duomenų apie galiojančią santuoką su ieškove A. S.. A. S. nėra davusi rašytinio sutikimo, kurio pagrindu būtų galima laikyti turtą asmenine P. S. nuosavybe, todėl 2003-05-06 sudarytoje sutartyje nepagrįstai nėra nuorodos apie turto priklausymą sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Investiciniai čekiai įgyti P. S. vardu po santuokos sudarymo, abiejų sutuoktinių buvo naudojami jų bendriems tikslams. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą atnaujinti praleistą terminą pirkimo-pardavimo sutarčiai ginčyti, nes byloje nėra įrodyta, kad apie pirkimo - pardavimo sandorį A. S. sužinojo po šio sandorio sudarymo. Teismas nevertino jos asmeninių savybių, bei tų aplinkybių, kad tik iš notarės L. M. išreikalavus visus pirkimo – pardavimo sutarties dokumentus, tapo aišku, kad žemės sklypą Alytaus apskrities viršininko administracija pardavė, pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad už žemės sklypą sumokėta 594 rub. valstybės vienkartinėmis išmokomis iš asmeninės P. S. sąskaitos. Valstybės vienkartinės išmokos buvo asmeninė piliečių nuosavybė, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Be to, statiniai, esantys minėtame žemės sklype, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu priklausė P. S. asmeninės nuosavybės teise. Nors žemės sklypas buvo įgytas santuokoje, tačiau sklypas po P. S. asmeninės nuosavybės teise valdomais statiniais turėjo būti parduodamas asmeninės nuosavybės teise. Netenkinus reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu nėra pagrindo naikinti Nekilnojamojo turto duomenis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl ½ dalies žemės sklypo priklausymo P. S., o vėliau – A. S.. Apeliantė A. S. nenurodo objektyvių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo sužinoti apie žemės sklypo įgijimą, iki sueinant ieškinio senaties terminui. Jos sveikatos būklę patvirtinantys dokumentai nepateikti, todėl ieškovė neįrodė, kad ieškinio senaties terminas valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarčiai ginčyti yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliančių prašymas prie bylos prijungti papildomus dokumentus atmestinas, nes nėra aplinkybių, kurioms esant apeliacinės instancijos teismas priima naujus įrodymus.

Atsakovas A. S. nurodė, kad nėra pagrindo nustatyti juridinį faktą dėl palikimo priėmimo, nes po motinos A. S. mirties jokio palikimo ji nepriėmė. Reikalavimai dėl pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutarčių dalies panaikinimo yra nepagrįsti, nes 0,0900 ha žemės sklypas nėra bendra jungtinė nuosavybė su ieškove A. S., todėl P. S. galėjo laisvai disponuoti šiuo turtu. Pažymi, kad dovanojimo sutartis patvirtinta notaro, ieškovės apie dovanojimo sutarties sudarymą žinojo nuo pat jos pasirašymo dienos ir tam neprieštaravo. Palaiko prašymą taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai vertino įrodymus, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Kartu su apeliaciniu skundu apeliančių O. V. ir A. S. teismui pateiktą rašytinį įrodymus – išrašą iš medicininių dokumentų – atsisakytina priimti, kadangi šis dokumentas jau buvo pateiktas į bylą, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (T.2, b.l. 134, CPK 314 str.).

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje nustatyta, kad ieškovės O. V. motina A. S. mirė (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 36). Ieškovė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po motinos mirties ji priėmė palikimą, pradėdama turtą faktiškai valdyti.

Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė padaręs išvadą, jog ieškovė neįrodė prašomo nustatyti fakto pareiškime nurodytu pagrindu (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, motyvais bei išvadomis, todėl jų nekartoja.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Išvadą, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, galima padaryti tik išanalizavus ir įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą – atsakovo aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus. Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti ir po trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą.

Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, nes palikimo priėmimas iš dalies, su sąlyga ar išlygomis įstatymo nuostatų yra draudžiamas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, svarbu atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2001). Spręsdamas klausimą, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, teismas turi vertinti konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesį po šio daikto ar daiktų paėmimo, t.y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nurodytų palikėjos daiktų austas (lovatiesių, siuvimo mašinos, skarelių, kt.) pasiėmimas negali būti laikomas palikimo priėmimu. Pati ieškovė nuo 1978-12-18 savo gyvenamąją vietą buvo nurodžiusi kitu adresu – (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 131). Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Tai, kad ieškovė padėjo tėvai prižiūrėti gyvulius, sklype sodino daržoves ir nusiėmė derlių, neįrodo, jog ji rūpinosi paveldimu turtu kaip savo. Nors ieškovė nurodė, kad ji atliko kitus aktyvius veiksmus palikimui priimti, tačiau šiems savo argumentams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliančių argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Taigi, teismas nekonstatuoja įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendime.

Dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Apeliantės O. V. ir A. S. nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas reikalavimas pripažinti, kad 2003-05-06 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. 2796V) Alytaus apskrities viršininko administracija pardavė P. S. žemės sklypą, kurio plotas 0,09 ha, esantį (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise su ieškove A. S..

Byloje nustatyta, kad ieškovė A. S. susituokė su (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 33).

Pagal bendrą taisyklę – turtas, įgytas sutuoktinių po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d.). Preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.).

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodomas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turtui priskirti prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės yra reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas, pagrindas, turto pobūdis. Už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojoj nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.).

Kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis (šiuo atveju atsakovas), manydamas, kad šis turtas priklausė tėvui P. S. asmeninės nuosavybės teise, privalėjo leistinais įrodymais (CK 3.89 str. 2 d.) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčo žemės sklypas įgytas privatizuojant jį Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio pagrindu. Žemės reformos įstatymo (1992-01-16 įstatymo Nr. I-2214 redakcija (nuo 1992-01-25)) 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 9 straipsnio 4 dalis įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų naudojamus valstybinės žemės sklypus, nustatė jų įsigijimo tvarką. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 4.1. punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami nekonkurso tvarka, taikant nominalią žemės sklypo kainą privačių namų valdų savininkams – šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai (4.1.1. p.). Tokiu būdu norėdamas įsigyti naudojamą žemės sklypą asmuo turėjo pateikti dokumentą, kurio pagrindu jis naudojasi žemės sklypu, sklypo planą, notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys (Nutarimu patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 4 punktas).

Byloje nustatyta, kad Varėnos rajono valdybos 1992 m. spalio 15 d. potvarkio 669-v Dėl esamų privačių namų valdų pardavimo, 3 priedo 73 punkte buvo nuspręsta parduoti P. S. naudojamą namų valdos žemės sklypą (T.1, b.l. 153-158). P. S. 2003 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi už 594,00 rub. įsigijo 0,09 ha namų valdos žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). nuosavybės teise (T.1, b.l. 150). Už žemės sklypą buvo sumokėta 1992-09-28 P. S. priklausančiais investiciniais čekiais (T.1, b.l. 159). Investiciniai čekiai, įgyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ pagrindu, kuriais buvo sumokėta už ginčo turtą - asmeninė kiekvieno piliečio nuosavybė. Iš byloje esančių (duomenys neskelbtini) gatvės ūkinių knygų duomenų bei (duomenys neskelbtini) seniūno 2003-01-10 pažymos Nr. 41, nustatyta, kad namų valdoje esantys statiniai buvo registruoti P. S. vardu (T.1, b.l. 84-91, 97), todėl jis pagal įstatymą turėjo teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą privatinėn nuosavybėn. Iš tų pačių ūkinių knygų duomenų nustatyta, kad ieškovė A. S. niekada negyveno namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėjo jai nuosavybės teise priklausančių statinių. Į bylą nepateikta Žemės reformos įstatymo nustatyto šalių susitarimų ar kitų sandorių, iš kurių turinio galima būtų nuspręsti apie velionio P. S. valią pirkti žemės sklypą bendrosios jungtinės nuosavybės teise su ieškove A. S.. Apeliantės šių aplinkybių nenuginčijo ir nepateikė įrodymų, kad ieškovė A. S. buvo tinkamas ginčo žemės sklypo privatizavimo subjektas, turėjusi teisę privatizuoti ginčo žemės sklypą Žemės reformos įstatymo pagrindu. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad A. S. pripažino, jog ji turėjo savo žemės ir rūpinosi jos sutvarkymo reikalais, o Petras turėjo savo, kuria jis taip pat ja rūpinosi, reiškia, kad ieškovė A. S. į šią žemę ji nereiškė pretenzijų, nėra paneigti jokiais byloje surinktais įrodymais (CPK 185 str.). Byloje nustatyta ne tik aplinkybė, kad ieškovė A. S. neturėjo teisės dalyvauti ginčo žemės sklypo privatizavime, bet ir kita turinti svarbią reikšmę aplinkybė – jog ginčo žemės sklypas buvo privatizuotas tik už P. S. investicinius čekius. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad investiciniai čekiai yra asmeninė nuosavybė, todėl akivaizdu, kad A. S. nėra prisidėjusi prie ginčo žemės sklypo įsigijimo. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, jog žemės sklypas buvo privatizuotas santuokos metu, jis, kaip nuosavybės objektas, buvo įgytas kaip asmeninė P. S. nuosavybė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo pripažinti šį turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir pagrįstai šį reikalavimą atmetė.

Teismas atmetė šį reikalavimą ir kitu pagrindu – pritaikęs ieškinio senaties institutą. Apeliančių įsitikinimu, teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2013 m. vasaros, kai A. S. sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovė yra praleidusi senaties terminą ir nenurodė jokių svarbių priežasčių jam atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senaties instituto taikymas yra svarbus tais atvejais, kai yra nustatomas teisės pažeidimas. Tačiau, jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje 21 p.). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovė A. S. nebuvo tinkamas subjektas, privatizuojant namų valdos žemės sklypą, t.y. nenustačius jos teisių pažeidimo, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atmesti šio ieškinio reikalavimo dėl ieškinio senaties.

Dėl kitų ieškinio reikalavimų. Ieškovės taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančiu P. S. testamentą, sudarytą 2012-04-19, patvirtintą notarės L. M. (reg. Nr. 1343 M). Pagal CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktą apeliaciniame skunde be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodoma, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais pagrindais ginčijamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas), kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 str.) – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kadangi ieškovės apeliaciniam skunde nenurodo, jokių argumentų dėl šio atmesto ieškinio reikalavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu plačiau nepasisako (CPK 306 str. 1 d. 4 p.).

Apeliančių teigimu, teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl ½ dalies 2003-06-04 dovanojimo sutarties panaikinimo, bei VĮ Registrų centras 1997-04-03 nekilnojamojo turto registre įregistruoto gyvenamojo namo ir priklausinių (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) registro duomenų ir ½ dalies 0,09 ha žemės sklypo, registro duomenų panaikinimo.

Įvertinus bylos aplinkybes ir nenustačius ieškovės O. V. prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji po motinos mirties priėmė palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti, bei netenkinus ieškovės A. S. reikalavimo pripažinti 0,09 ha žemės sklypą bendrąja jungtine nuosavybe, t.y. nepripažinus ieškovėms teisės į ginčo namų valdą, nėra pagrindo teigti, jog pastatų ir žemės sklypo teisinė registracija, bei 2003 m. birželio 4 d. sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią P. S. padovanojo atsakovui, savo sūnui A. S. 0,09 ha namų valdos žemės sklypą, gyvenamąjį namą lAlm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), su priklausiniais – pagalbinį ūkio pastatą 3Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pagalbinį ūkio pastatą 6I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius – kiemo įrenginius (lauko tualetą, šulinį) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) tikrai ar tariamai pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus. Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, susijusias su šalių teisinių santykių kvalifikavimu ir ginčo turto nuosavybės teisės nustatymu, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą. Nenuginčijus nuosavybės teisės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo turto teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre atsakovo vardu yra neteisėta ir naikintina, nes jokių kitų pagrindų teisinės registracijos nuginčijimui ieškovės nenurodė.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovių O. V. ir A. S. apeliacinis skundas netenkinamas, Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 str., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas A. S. pateikė teismui prašymą priteisti 700,00 Lt išlaidų advokato pagalbai (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas) apmokėti (T.3, b.l. 69-70). CPK 98 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Ieškovių apeliacinis skundas atmestas, todėl atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) II skyriaus 8 punkte rekomenduojami užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžiai apskaičiuojami pagal koeficientus (pagrindas - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Atsakovo prašoma bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš ieškovių (iš kiekvienos po 350,00 Lt), kadangi ji neviršija nustatytų maksimalių dydžių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovių O. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvienos po 350,00 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) advokato pagalbos išlaidų.