Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-10-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-825-300-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-06-02Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-10-10Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-10
Bylos Nr.
1A-825-300-2014
Teisminio proceso Nr.
1-67-1-00629-2013-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis
L. Š.
Advokatai
Genadijus Lukminas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-825-300/2014Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00629-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.; 1.2.5.4.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,gynėjui advokatui Genadijui Lukminui,nuteistajam L. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Birutos Dapkuvienės apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, nuteistasis L. Š. įpareigotas 6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista iš L. Š. J. L. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 23 d. apie 19 val. 30 min, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia metė į savo žmoną I. Š. puodą pataikydamas jai į kairę šlaunį, vieną kartą ranka jai sudavė į galvą, po to rankomis sugriebęs už plaukų savo uošvę J. L. jos galvą ne mažiau kaip vieną kartą trenkė į spintą, jai pasisukus bėgti pasivijęs ne mažiau kaip keturis kartus kumščiais sudavė į nugarą, po to vieną kartą ranka į kaklą sudavė savo žmonai I. Š. ir stipriai prirėmęs ją prie spintos, ranka sugriebė ją už plaukų ir ne mažiau kaip tris kartus jos galvą trenkė į spintą, po to laikydamas už plaukų prilenkė ją prie grindų ir tampė po namus, taip nukentėjusiajai I. Š. padarydamas poodines kraujosruvas kakle, dešinėje nugaros pusėje ir kairėje šlaunyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajai J. L. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, L. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. gruodžio 23 d. apie 19 val. 30 min, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia metė į savo žmoną I. Š. puodą pataikydamas jai į kairę šlaunį, vieną kartą ranka jai sudavė į galvą, po to, rankomis sugriebęs už plaukų savo anytą J. L., jos galvą ne mažiau kaip vieną kartą trenkė į spintą, jai pasisukus bėgti, šaukdamas „Užmušiu“, „Pakasiu“, ją pasivijo ir ne mažiau kaip keturis kartus kumščiais sudavė jai į nugarą, po to vieną kartą ranka į kaklą sudavė savo žmonai I. Š. ir stipriai prirėmė ją prie spintos, ranka sugriebė ją už plaukų ir ne mažiau kaip tris kartus jos galvą trenkė į spintą, laikydamas už plaukų prilenkė ją prie grindų ir tampė po namus, po to I. Š. sakydamas „Dar gausi“, J. L. sakydamas „Tave pakasiu“, išeidamas iš namų pasakė „Padegsiu aš jus“, taip nukentėjusiosioms I. Š. ir J. L. sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Šalies argumentai

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Biruta Dapkuvienė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį: pripažinti L. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti paskiriant 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo. Pripažinti L. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį paskiriant 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes iš dalies sudėti ir galutinę bausmę L. Š. paskirti 1 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Skunde nurodo, kad nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir paskirtos per švelnios bausmės. Atkreipia dėmesį, kad, jeigu kaltinamasis po kiekvieno savo išsakyto grasinančio pobūdžio žodžio būtų atlikęs ir veiksmą, tai jo veiką reikėtų kvalifikuoti jau kaip pasikėsinimą padaryti konkrečią veiką (nužudymą, padegimą). Teigia, kad grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas. Konkrečiu atveju, pasak prokurorės, nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiajai I. Š. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, J. L. sukeltas fizinis skausmas. Šios aplinkybės, apeliantės įsitikinimu, kaip tik ir įrodo, kad L. Š. elgesys buvo siekimas įbauginti nukentėjusiąsias, priversti jas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o jo veiksmai buvo pasikartojantys, jis grasinimus išsakė ne vieną, o keletą kartų. Taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiosios patvirtino, kad L. Š. sutuoktinės atžvilgiu smurtą naudoja ne pirmą kartą, o grasinimai buvo realūs. Nukentėjusioji I. Š. parodė, kad jos sutuoktinis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o nukentėjusioji J. L. parodė, kad kaltinamojo elgesys buvo neprognozuojamas ir kaltinamojo grasinimai jai atrodė realūs.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė, pateiktu apeliaciniu skundu nesutikdama su apylinkės teismo priimtu sprendimu dėl L. Š. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir teigia, kad L. Š. elgesys buvo siekimas įbauginti nukentėjusiąsias, priversti jas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o jo veiksmai buvo pasikartojantys, jis grasinimus, kurie buvo realūs, išsakė ne vieną, o keletą kartų. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog vien grasinančio turinio žodžių pavartojimas konflikto metu nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų prokurorė, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ar kad jos nebuvo tinkamai įvertintos.

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, dėl to ginčo ir nėra, kad L. Š., smurtaudamas sutuoktinės ir uošvės atžvilgiu, ir nukentėjusiajai I. Š. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajai J. L. sukeldamas fizinį skausmą, vartojo grasinančio pobūdžio žodžius „Užmušiu“, „Pakasiu“, „Dar gausi“, išeidamas iš namų pasakė „Padegsiu aš jus“. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar L. Š. išsakyti žodžiai tikrai buvo tokie realūs, ir ar susiklosčiusioje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų būtų siekęs įbauginti nukentėjusiąsias.

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą (kasacinė nutartis Nr. 2K-627/2012). Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų – nuteistojo L. Š. parodymų (91–92 b. l.), matyti, kad jis neneigė atlikęs jam inkriminuotus veiksmus – pasakęs grasinamojo pobūdžio žodžius, tačiau iš jo duotų paaiškinimų matyti ir tai, kad jis taip pasielgė nesusivaldęs, ir kad jis realiai negalvojo įvykdyti savo išsakytų žodžių, nes jis savo šeimą myli, o po konflikto iškart išvažiavo pas tėvus. Iš nukentėjusiosios I. Š. parodymų matyti, kad, nors jos vyras L. Š. yra grasinęs ir anksčiau, tačiau veiksmų jis nesiima, o šiuo metu jie gyvena kartu, yra susitaikę (92–93 b. l.). Ir nors nukentėjusioji J. L. nurodė bijojusi L. Š. dėl jo išsakytų žodžių, nes mano, kad jis galėjo įvykdyti išsakytus grasinimus (93–94 b. l.), tačiau iš visumos kaltinamojo duotų paaiškinimų, nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad L. Š. ir J. L. santykiai dar iki konflikto nebuvo geri, be to, jis J. L. atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, o tai galėjo paveikti ir jos pažiūrį į L. Š.. Taip pat iš aptartų nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad L. Š., smurtaudamas nukentėjusiųjų atžvilgiu, nebuvo pasiėmęs jokio asmenį galinčio žaloti įrankio, o iškart po smurtavimo jis iš namų pasišalino pats, savanoriškai, jokių veiksmų, iš kurių būtų buvę matyti, kad jis ruošėsi įvykdyti savo išsakytus žodžius, neatliko. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad anksčiau aprašytas L. Š. neginčijamai netinkamas elgesys, jo konfliktinėje situacijoje išsakyti grasinamojo pobūdžio žodžiai nukentėjusiosioms nebuvo siekis įbauginti nukentėjusiąsias, priversti jas manyti, kad grasinimai galėtų būti įvykdyti, tai, kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, buvo labiau spontaniškas ir niekuo nepaaiškinamas pykčio prasiveržimas, itin emocionali jo reakcija. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. Š. smurtiniai veiksmai vertintini kiekvienas atskirai pagal tuo metu sukeltus neigiamus padarinius nukentėjusiųjų sveikatai, bet ne kaip asmens terorizavimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Taigi nenustačius atitinkamos L. Š. tyčios terorizuoti, t. y. savo veiksmo suvokimo kaip kryptingo bauginimo ir noro kelti kitam asmeniui baimę ir nesaugumo jausmą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas, nenustatęs žmogaus terorizavimo požymių ir pagal šį kaltinimą išteisinęs L. Š., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, nes baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012).

Taip pat apeliaciniu skundu prokurorė, teigdama, kad nuteistajam L. Š. yra paskirta per švelni bausmė, prašo pripažinti L. Š. kaltu ne tik dėl tos nusikalstamos veikos, dėl kurios jis skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas, bet ir antrą kartą jį pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Šioje situacijoje kolegija pažymi, kad toks prokurorės reikalavimas ne tik visiškai nepagrįstas ir neatitinkantis baudžiamojo proceso kodekso nuostatų (BPK 3 str. 1 d. 8 p.), bet ir prieštaraujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, BK 2 straipsnio 6 daliai. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad baudžiamojo proceso kartojimas dėl identiško teisiškai reikšmingo fakto, taip pat draudimo antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką nesilaikymas yra pagrindas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Todėl toks prokurorės reikalavimas laikytinas neteisėtu ir yra atmetamas.

Be to, pastebėtina ir tai, kad, išskyrus deklaratyvų ir visišką nemotyvuotą prokurorės skundo teiginį, kad nuteistajam L. Š. yra paskirta per švelni bausmė, apeliantės skunde nenurodyti jokie konkretūs teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės „švelnumą“ nuteistajam, dėl to tokie prokurorės teiginiai, nenurodžius juos pagrindžiančių argumentų, laikytini deklaratyviais ir visiškai nepagrįstais.

Esant aptartoms aplinkybėms prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Birutos Dapkuvienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas