Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta patenkinti atsakovo P. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-223-08/2013 pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovams P. J., J. T., valstybės institucijos, teikiančios išvadas byloje – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretieji asmenys – Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, notarė V. T., dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas P. J. pateikė prašymą iš dalies pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį, kuria iš dalies patenkinus ieškovės S. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutarta areštuoti atsakovo ar kito asmens vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir 0,1503 ha bendro ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); uždraudžiant šį turtą parduoti ar kitaip perleisti, registruoti sandorius dėl jų ar kitaip keisti įrašus turto registre; naudotis šiuo turtu, jį tvarkyti ir kam nors jį saugoti, išskyrus ieškovę bei jos vaikus P. J. ir J. J., leidžiant ieškovei ir vaikams įeiti į namą, pakeisti bet kokius užraktus, kliudančius įeiti į namų valdos teritoriją ir namą, jeigu šis namas nėra išnuomotas ar parduotas; sodo pastatą ir 0,0677 ha bendro ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); kitą atsakovo vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą; pinigines lėšas, esančias bankuose: AB banke SNORAS, AB „Citadele“ banke, Danske Bank A/S, AB Ūkio banke, AB DNB banke, UAB Medicinos banke, AB Šiaulių banke, AB „Swedbank“, AB SEB banke.

Atsakovas prašė panaikinti minėta Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi ieškovei S. J. bei vaikams J. J. ir P. J. paliktas teises naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti. Teigė, jog atsakovas gyvena ginčo dviejų kambarių bute, kuris yra vienintelis jo turtas, tinkamas gyventi. Šalių santykiai yra konfliktiški, todėl gyvenimas viename bute yra neįmanomas (CPK 149 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė, nesutikdama su šiuo prašymu, teigė, kad atsakovas jos ir nepilnamečio vaiko sąskaita siekia pagerinti savo gyvenimo sąlygas, kad, pardavęs gyvenamąjį namą, jis pats nusprendė, jog butas yra tinkama vieta gyventi ieškovei ir vaikams Be to, nurodė, kad toks atsakovo prašymas jau buvo išnagrinėtas sprendžiant dėl jo skundų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi atmetė atsakovo P. J. prašymą panaikinti taikytą laikinąją apsaugos priemonę – ieškovei S. J. bei vaikams Jurgiui ir P. J. teises naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jį tvarkyti ir saugoti.

Teismas vadovavosi CK 3.65 straipsnio nuostatomis, jog laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos iki kol bus priimtas teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje, kad būtų apsaugoti vaikų, o taip pat vieno iš sutuoktinių interesai. Nustatė, kad ieškovė palaiko reikalavimą į dalį viso judviejų bendrai užgyvento turto ir išaiškino, kad nagrinėdamas prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas nesprendžia šalių ginčo dėl daiktinių teisių.

Remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad pagrįstas ieškovės teiginys, jog teismai jau nagrinėjo aplinkybes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo: Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 10 d. nutartyje nustatė, jog butu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini) turi teisę naudotis, jį tvarkyti ir saugoti atsakovas P. J., ieškovė S. J. ir vaikai J. J. bei P. J..

Sprendė, jog atsakovas kartu su prašymu iš dalies panaikinti šią laikinąją apsaugos priemonę nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodytą aplinkybę, kad nėra galimybės pasirūpinti nekilnojamuoju turtu (pvz., sumokėti už teikiamas administravimo ar komunalines paslaugas) (CPK 178 straipsnis), tuo tarpu įstatymas nenumato, kad šalių galimas konfliktiškas elgesys būtų pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnis). Tuo pagrindu atmetė atsakovo prašymą, kaip neįrodytą (CPK 185 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti jo prašymą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu ir panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi ieškovei S. J. bei vaikams J. J. ir P. J. suteiktą leidimą naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti. Atskirąjį skundą pagrindė šiais argumentais:

Teismas, atsisakydamas patenkinti jo prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, be pagrindo nevertino prašyme išdėstytų naujų aplinkybių, kurios paneigia būtinybę ieškovei su vaikais suteikti teises naudotis nurodytu butu, tai yra faktus, kad nepilnametis sūnus J. J. su motina ieškove S. J. nuo 2012-01-15 gyvena (duomenys neskelbtini), tuo tarpu ši laikinoji priemonė buvo pritaikyta 2010 m.Teismas be pagrindo sprendė, kad šalių galimas konfliktiškas elgesys būtų pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnis), nes būtent ieškovė elgiasi neadekvačiai, konfliktiškai, siekdama išprovokuoti jo neteisėtą elgesį, todėl taikytos priemonės naikintinos tam, kad būtų išvengta naujų galimų konfliktų, ikiteisminių tyrimų.Teismas be pagrindo nevertino to, jog ieškovės gaunamas darbo užmokestis, bei sūnaus J. J. pajamos suteikia galimybę gyventi savarankiškai.Teismas be pagrindo nevertino to, jog šios laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, nes jas pritaikė šališkas teismas – Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartimi nuo šios bylos nagrinėjimo nušalinti Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjai.Teismas be pagrindo nevertino to, jog taikyta priemonė yra nesusijusi su šioje byloje ieškovės S. J. pareikštais ieškinio reikalavimais, tai yra ginčo dalyku, – neprašoma šio buto nei padalinti, nei priteisti, prašoma nuosavybės teisę į šį turtą palikti jam. Taigi neegzistuoja būtina sąlyga tokios priemonės taikymui – grėsmė, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, todėl CPK 145 straipsnio nuostatos buto, esančio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu taikytos neteisėtai.Teismas be pagrindo neįvertino aplinkybės, jog P. J., kuris gimęs 1986-07-01, taikant šią priemonę buvo pilnametis, dabar jam 27 m., jis nedalyvauja nagrinėjamoje byloje – nėra nei kaip ieškovas, nei kaip trečiasis asmuo, už jį jokių reikalavimų nėra pareiškusi ir ieškovė.Teismas, nepasisakydamas šiais klausimais, tinkamai nemotyvavo nutarties, tuo pažeisdamas CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Ieškovė S. J. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti. Atsiliepimą grindžia teigdama, jog nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad ginčijamos laikinosios apsaugos priemones taikytos neteisėtai.

Teismas minimas priemones taikė konstatavęs, jog apeliantas pažeidžia ieškovės bei vaikų teises – pats ją su vaikais ir turtu perkraustė į minimą butą iš šalių bendro turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurį savavališkai pardavė. Atskirojo skundo argumentai dėl galimybės jiems nuomotis gyvenamąjį būstą yra nepriimtini dėl blogos finansinės būklės, teismuose nagrinėjimų užsitęsusių ginčų su atsakovu.Nepagrįsti atskirojo skundo teiginiai dėl taikytų priemonių bei nagrinėjamo ieškinio dalyko nesusietumo, nes butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra vienas iš dalintinos turto masės objektų.Teismo nutarties taikyti minimą priemonę teisėtumas bei pagrįstumas buvo tikrinami teismų instancine tvarka, o atsakovas, kaip teisingai nurodė teismas skundžiamoje nutartyje, nepateikė argumentų, įrodančių, jog taikyta priemonė naikintina dėl pasikeitusių aplinkybių

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip minėta, atsakovas P. J. atskirąjį skundą iš esmės grindžia teigdamas, kad skundžiamoje nutartyje teismas neteisingai aiškino bei taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pakeitimą bei panaikinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų nuostatas (CPK 144-152 str.), nesilaikė šiais klausimais formuojamos teismų praktikos taisyklių.

Nustatyta, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2922-803/2014 pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovams P. J., J. T., tretieji asmenys Danske Bank A/S Lietuvos filialas, Vilniaus miesto 5–ojo notarų biuro notarė V. T., institucija, teikianti išvadą byloje – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, turto padalinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, – Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. ir 2010 m. sausio 21 d. nutartimis, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d., 2012 m. vasario 1 d. 2013 m. vasario 5 d. nutartimis, o taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. spalio 10 d. nutartimis, taigi ne kartą, buvo sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo, panaikinimo, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių išaiškinimo, etc.

Atsakovas P. J. pateikė prašymą, kuriuo iš esmės reikalaujama iš dalies pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį ir pakeičiant byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones sumažinti jų mastą panaikinant vieną iš jų – minėta Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi ieškovei S. J. bei vaikams J. J. ir P. J. paliktas teises naudotis butu, esančiu L.Giros g. 2-39, Vilniuje, jį tvarkyti ir saugoti. Savo reikalavimą atsakovas grindė tuo, kad pats gyvena šiame dviejų kambarių bute, kuris yra vienintelis jo turtas, tinkamas gyventi, kad šalių santykiai yra konfliktiški, be to, nei šalių pilnametis sūnus P. J., kuris yra gimęs 1986-07-01, nei nepilnametis sūnus J. J. su ieškove S. J. šiame bute negyvena (CPK 149 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė S. J., atsiliepdama tiek į atsakovo P. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tiek į jo atskirąjį skundą, neneigė, jog minimame bute nei ji, nei sūnus J. J. negyvena, teigia, kad jie gyvena Vilniaus rajone (taip tvirtinama atsiliepimų motyvuose, susijusiuose su aplinkybėmis tėvystės nuginčijimo byloje, etc.), kad pilnamečiam šalių sūnui P. J., kuris nedalyvauja nagrinėjamoje byloje – nėra nei ieškovas, nei trečiasis asmuo, – pats atsakovas Vilniuje nuomoja kitą butą. Beje, apeliantas savo atskirajame skunde tvirtina, kad ieškovė bei nepilnametis sūnus J. J. nuo 2012 m. nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), ten sūnus lanko mokyklą (remiamasi posėdžių protokoluose užfiksuotais pačios ieškovės paaiškinimais), tuo tarpu ieškovė S. J., nesutikdama su atsakovo reikalavimu iš dalies pakeisti taikytas priemones ir panaikinti minimą, o taip pat prieštaraudama jo reikalavimams, suformuluotiems atskirajame skunde, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra fakto instancija, iš viso neteikė įrodymų, paneigiančių pirmiau minėtus atsakovo teiginius (CPK 178 str.).

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje konstatuota, jog nepaisant to, kad apeliantė S. J. nurodo, jog pretenduoja į dalį viso, jos ir atsakovo bendrai užgyvento turto, tačiau, kaip matyti iš patikslintame ieškinyje suformuluotų reikalavimų, prašo konkretų turtą padalinti konkrečiu būdu, kad jokių reikalavimų, susijusių su butu, esančiu (duomenys neskelbtini), išskyrus tai, kad prašo šį turtą pripažinti atsakovo P. J. nuosavybe, nėra pareiškusi – yra pagrindas svarstyti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo klausimą, panaikinant draudimą kitiems asmenims, įskaitant atsakovą P. J., naudotis šiuo butu, jį tvarkyti ir saugoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pakeitimas atitinka ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų reikalavimus išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (civilinė byla Nr. 2-1273/2013).

Tokiu būdu, teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, susiklosčiusias bylos nagrinėjimo metu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad ši priemonė privalo būti taikoma ir toliau, kaip užtikrinanti vaikų, o taip pat vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų apsaugą (CK 3.65 str., CPK 178 str., 185 str.). Todėl spręstina, jog galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą užtikrina atsakovo jo ar kito asmens vardu įregistruoto nekilnojamojo turto, piniginių lėšų areštas (CPK 144 str.).

Kaip žinia, klausimai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pritaikytų priemonių panaikinimu, pakeitimu, etc. gali būti keliami ir sprendžiami bet kurioje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje, todėl ieškovės S. J. atsiliepime į atsakovo P. J. atskirąjį skundą minimas res judicata principas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Beje, Lietuvos apeliacinis teismas jau minėtoje 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje atmesdamas ieškovės argumentus šiuo klausimu, buvo nurodęs, kad Lietuvos apeliacinio teismo jau yra išaiškinta, jog teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo, panaikinimo neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios, taigi taikytos priemonės gali būti pakeistos bet kurioje proceso stadijoje, o ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti išaiškinimai nesaisto laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą nagrinėjantį teismą. Pažymėjo, kad ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai klausimas dėl minimų priemonių taikymo buvo nagrinėtas apeliacine tvarka, o klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo taip pat yra sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2623/2011, 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1841/2011, etc.).

Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir šį klausimą išsprendžia iš esmės – patenkina atsakovo P. J. prašymą ir iš dalies pakeisdama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikina ieškovei S. J. bei vaikams J. J. ir P. J. paliktas teises naudotis butu, esančiu L. Giros g. 2-39, Vilniuje, jį tvarkyti ir saugoti (CPK 263 str. 1 d., 185 str., 144 str.).

Teisėjų kolegija, priėmusi tokį sprendimą, išsamiai nenagrinėja ir nepasisako dėl kitų apelianto bei ieškovės S. J. procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, nes, kaip ne kartą yra nurodyta teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apyFgardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – ieškovei S. J. bei vaikams J. J. ir P. J. paliktas teises naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti.