Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Gelvora“ prašo iš atsakovo V. V. priteisti 635,10 Eur skolą, 612,03 Eur palūkanas, 114,84 Eur delspinigius, 112,18 Eur palūkanų delspinigius, 5 % dydžio palūkanas už priteistą sumą (1474,15 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 18 % dydžio sutartines palūkanas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo pagrindinės skolos (635,10 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog „Swedbank“, AB (buvęs AB bankas „Hansabankas“) ir atsakovas V. V. 2009 m. kovo 17 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią „Swedbank“, AB, suteikė minėtoje sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitus sutartyje nustatytus mokėjimus „Swedbank“, AB naudai. Tačiau atsakovas netinkamai vykdė Sutartį, todėl bankas „Swedbank“, AB ją nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo V. V. grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų piniginių sumų sumokėjimo. 2009 m. gegužės 21 d. bankas „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią 2009 m. spalio 26 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 5 perleido ieškovei UAB „Gelvora“ visus reikalavimus atsakovo V. V. atžvilgiu. Ieškovė UAB „Gelvora“ Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė atsakovui V. V. apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, tačiau atsakovas pastarųjų nėra įvykdęs ir ieškinio parengimo dienai. Dublike, atsikirsdama į atsakovo atsiliepime išreikštą nesutikimą su ieškiniu, ieškovė, grįsdama reikalavimą priteisti 612,03 Eur dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, remiasi Sutarties 5.1 punktu, numačiusiu 18 % dydžio palūkanas, 6.37 straipsnio 1 dalimi, 6.213 straipsnio 1 dalimi, 6.221 straipsnio 3 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.261 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010. Nurodė, jog tai, kad Sutartis buvo nutraukta, neturėjo įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jei šios sąlygos pagal savo esmę liko galioti ir po sutarties nutraukimo. Mano, jog pagal Sutarties sąlygas palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo ieškovei dienos. Tai yra, šalys susitarė dėl palūkanų už naudojimąsi pinigais mokėjimo iki visiško skolos grąžinimo. Dublike atsikirsdama į prašymą mažinti paskaičiuotas mokėjimo palūkanas ieškovė nurodė, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas tokių palūkanų dydis gali būti mažinamas remiantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsnius ir kita). Nurodė, jog Sutartis pasirašyta 2009 m. kovo 17 d., jos pasirašymo dieną galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinamumo (toliau – Direktyva). Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį, kurio 3 dalis numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Tiek Direktyva, tiek CK 6.887 straipsnis nereglamentavo metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalių ribų, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Pažymėjo, jog šiuo metu Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio, reglamentuojančio bendrai vartojimo kainai taikomus reikalavimus, 2 dalyje preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Nors Vartojimo kredito įstatymo nuostatos negali būti taikomos tarp atsakovo ir banko „Swedbank“, AB, sudarytos Sutarties sąlygoms, nes įstatymas yra priimtas vėliau, nei buvo sudaryta pati Sutartis, ieškovė mano, jog Sutartyje numatyta 18 % palūkanų norma yra daug mažesnė, negu už numatytą Vartojimo kredito įstatyme, šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant atsakovo reikalavimą mažinti ieškovės prašomas palūkanas. Dublike atsikirsdama į atsakovo V. V. reikalavimą mažinti delspinigius ieškovė UAB „Gelvora“ atkreipia dėmesį, jog atsakovas V. V. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įsiskolinimas pagal Sutartį buvo apmokėtas, pažymėjo, jog nuo reikalavimo perleidimo naujajam kreditoriui UAB „Gelvora“ dienos, atsakovas V. V. nėra atlikęs jokių išmokų, kuriomis bent iš dalies būtų padengtas įsiskolinimas, be to, panašaus dydžio delspinigiai, kuriuos prašo priteisti ieškovė (0,1 % dydžio), teismų praktikoje yra pripažinti pagrįstais ir protingais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), mažinti delspinigių normą ir jų dydį remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, sistemiškai taikant su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir CK 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes, taip pat į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1190/2003; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Ieškovė taip pat nesutinka ir su atsakovo V. V. prašymu išdėstyti sprendimo vykdymą, nurodė, jog vien atsakovo pateikta pensijos gavimo pažymą negali suponuoti išvados, jog tai yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, Mano, jog vien atsakovo turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino išdėstymo, atkreipė dėmesį, kad atsakovas nuo reikalavimo perleidimo UAB „Gelvora“ neatliko nė vienos įmokos įsiskolinimui dengti. Toks atsakovo elgesys neatitinka šalių interesų pusiausvyros bei paneigia prievolės privalomumo bei vykdytinumo principus. Tenkinus tokį atsakovo V. V. prašymą, būtų pažeisti ieškovės UAB „Gelvora“ interesai. Pažymėjo, jog atsakovas neįrodė, kad jo esama turtinė padėtis galėtų būti vertinama kaip nurodytas išimtinis atvejis, sudarantis sąlygas sprendimo vykdymo išdėstymui.