Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas, I3-2518-583/2020

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-11-03
Bylos Nr.: I3-2518-583/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00060-2020-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Remigijus Arminas (pirm.), Aušrelė Mažrimienė, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas: V. S.
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: Palangos miesto savivaldybės administracija

Kategorijos

18.4.2Miesto žemė
18.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
18.12Kiti su nuosavybės teisių atkūrimu susiję klausimai
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. I3-2518-583/2020Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00060-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1; 18.12; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 3 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkaujantis ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,dalyvaujant pareiškėjai V. S.,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,

2020 m. spalio 6 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, NŽT) 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 16S-341-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. G.“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1) ir 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 16S-342-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. G.“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2).

Pareiškėja nurodo, jog sprendimu Nr. 1 nuosavybės teisės atkurtos jos dėdei J. G., o sprendimu Nr. 2 nuosavybės teisės atkurtos jos tėvui J. G., į jų tėvų (J. ir O. G.) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nuosavybės teisės atkurtos atlyginant kitu būdu – išmokant piniginę kompensaciją.

Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su skundžiamais sprendimais, kadangi tiek jos tėvas J. G., tiek jo palikimo paveldėtojai išreiškė aiškų norą nuosavybės teises į valdytą žemę atkurti natūra (buvusioje vietoje).

Akcentuoja, jog už valstybės išperkamą žemę apskaičiuotos piniginės kompensacijos neatitinka žemės vertės, yra neteisingos bei nepagrįstos teisės aktų normomis. Pareiškėjos nuomone atsakovė už valstybės išperkamą žemę privalėjo pasiūlyti lygiavertį žemės sklypą Palangos mieste, o ne atlyginti pinigais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėja V. S. nurodė, kad palaiko skundą, prašė jį tenkinti jame nurodytų aplinkybių pagrindu. Pažymėjo, jog J. G. yra jos tėvas, o J. bei O. G. yra jos seneliai. Paaiškino, jog 2019 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 16S-342-(14.16.3.) minimas J. G. yra jos dėdė. Teigia, kad ji nėra J. G. turto paveldėtoja.

Atsiliepimas

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nesutinka su skundo argumentais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius rašytinius duomenis piliečiai O. K., I. S., S. G., J. G. (miręs) ir J. G. (miręs), turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir O. G. nuosavybės teisėmis valdytą 0,0473 ha žemės sklypą Palangos mieste (duomenys neskelbtini). Mirus pretendentui J. G., pareiškėja tapo jo turto paveldėtoja ir jos teisėms bei pareigoms yra aktualus sprendimas Nr. 1. Pažymi, jog pareiškėja nėra J. G. turtinių teisių paveldėtoja ir sprendimas Nr. 2 jai nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Paaiškina, jog 0,2194 ha žemės sklypas, į kurį patenka buvusių savininkų valdytas 0,0473 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagal 2004 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartį buvo išnuomotas pastatus valdančiai UAB „Via Maris“. Dėl šios nuomos sutarties teisėtumo yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Kadangi buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė pagal įstatymus yra užimta nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuose planuose pastatams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas J. G. ir O. G. turto paveldėtojams buvo sprendžiamas kitais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatytais būdais.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo būdų – nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą. Pareiškėjai ir kiti pretendentai bei teisių perėmėjai 2012 m. rugpjūčio 24 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2016 m. balandžio 29 d., 2016 m. birželio 3 d., 2016 m. spalio 3 d., 2017 m. rugsėjo 12 d., 2019 m. balandžio 26 d. ir 2019 m. rugsėjo 20 d. raštais buvo kviečiami atvykti į NŽT Palangos skyrių dėl naujo iki 0,473 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo neatlygintinai nuosavybėn, tačiau ji ir kiti asmenys nepriėmė bendro sprendimo dėl naujo žemės sklypo pasirinkimo, atsisakymą pateikdami raštu, kuriame taip pat išreiškė pageidavimą susigrąžinti žemę natūra.

Remiantis nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais rašytiniais dokumentais matyti, jog pareiškėjos tėvas pageidavo susigrąžinti žemę natūra. Kadangi nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nepareikšta valia dėl atlyginimo būdo pakeitimo, pretendentams nepasirinkus naujo žemės sklypo Palangos mieste, nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos atlyginant pinigais. Pažymi, jog pareiškėja buvo informuota apie galimybę pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu, tačiau nei pareiškėja, nei kiti pretendentai minėta galimybe nepasinaudojo.

Dėl žemės vertės nustatymo ir apskaičiavimo nurodoma, kad priimant sprendimą Nr. 1 žemės vertė buvo apskaičiuota vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1243 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarkos“. Remiantis šio nutarimo 2 punktu, kompensuojama vidutinė žemės sklypo Palangos mieste vieno aro vidutinė vertė – 111,21 Eur. Sprendimu Nr. 1 J. G. nuosavybės teisės atkurtos į 0,00946 ha ploto žemę, todėl pinginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę yra 105,2 Eur. Atsakovės nuomone minėtos aplinkybės patvirtina, jog ji išnaudojo visas galimybes siekdama atkurti pareiškėjos paveldėtas nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir O. G. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį ir sprendimas Nr. 1 yra galutinis rezultatas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė Virginija Vermontaitė nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjai klaidingai buvo adresuotas ir išsiųstas 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 16S-342-(14.16.3.), kuris jai neturėjo būti įteikiamas. Teigia, jog NŽT neturi jokių duomenų, kad būtų J. G. turtinių teisių perėmėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad neturi teisinio suinteresuotumo dėl nagrinėjimo ginčo, prašė teismo skundą nagrinėti savo nuožiūra. Pažymėjo, kad dėl išperkamos žemės vertės yra pasisakę tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, šaliai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų ją išnagrinėti iš esmės ir nedalyvaujant Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovui.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 16S-341-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. G.“ bei 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 16S-342-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. G.“, kuriais nuspręsta pretendentams atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. G. ir O. G. išlikusį nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, jog minėtais sprendimais nutarta atkurti nuosavybės teises tik į buvusių savininkų išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje. Skundžiamais sprendimais nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos J. ir O. G. valdytą žemę (duomenys neskelbtini).

Dėl NŽT 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 16S-342-(14.16.3.) teisėtumo

Iš sprendimo Nr. 2 turinio nustatyta, kad juo nutarta J. G. atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,00946 ha žemės, atlyginant pinigais , iš viso 105,20 Eur. Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad pareiškėja nėra J. G. turtinių teisių paveldėtoja ir neturi teisinio pagrindo ginčyti minėto sprendimo.

Iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr. 57 esančių rašytinių dokumentų nustatyta, kad 1993 m. balandžio 19 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-201/93 m. buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kuriuo nuspręsta V. G., V. S., R. P., E. G., S. G., J. G., I. S. ir O. K. pripažinti nuosavybės teisę į J. ir O. G. žemę -4,73 arų, esančią (duomenys neskelbtini), Palanga (atkūrimo bylos 2-3 lapai). Iš minėto sprendimo turinio akivaizdu, jog pareiškėja ir J. G. buvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusiems savininkams iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę.

Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad J. G. yra jos dėdė, kuris jau yra miręs ir patvirtino, jog ji nėra jo turtinių ir neturtinių teisių paveldėtoja. Nurodė, kad buvo suklaidinta aplinkybės, jog jai buvo atsiųstas sprendimas Nr. 2, kartu su sprendimu Nr. 1.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog sprendimas Nr. 2 pareiškėjai buvo išsiųstas per apsirikimą. Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, jog pareiškėja neturi jokių subjektinių teisių į J. G. priklausiusią nekilnojamojo turto dalį, tačiau ji buvo suklaidinta to fakto, jog atsakovė jai išsiuntė sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės J. G.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje teisminėje praktikoje yra nurodęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-492/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt.). Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-78-624/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt.).

Įvertinus minėtas aplinkybes bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką konstatuotina, jog asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtu apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Pareiškėja nėra J. G. turto paveldėtoja, todėl akivaizdu, kad sprendimas Nr. 2 jai nesukelia jokių teisinių pasekmių ir ji neturi teisinio suinteresuotumo dėl jo panaikinimo, todėl skundas apimtyje, kurioje prašoma panaikinti NŽT 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 16S-342-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. G.“, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl NŽT 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 16S-341-(14.16.3.) teisėtumo

Nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka piliečio pasirinktu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) įtvirtintą nuostatą, pilietis turėjo teisę pareikšti valią, kokiu būdu pageidauja atkurti nuosavybės teises, ar jau išreikštą prieš tai valią pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tuo atveju, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų”, patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka).

Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad J. G. 1991 m. gruodžio 17 d. Palangos miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvams J. ir O. G. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje. 1991 m. lapkričio 26 d. Palangos miesto merui adresuotame rašte J. G. nurodė, kad pageidauja susigrąžinti minėtą žemės sklypą turėtoje vietoje. Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pirminiame prašyme J. G. pareiškė valią, jog siekia, kad nuosavybės teisės į buvusių savininkų išlikusį nekilnojamąjį turtą būtu atkurtos natūra. Kaip ir anksčiau minėta Palangos miesto apylinkės teismo 1993 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog J. G. yra vienas iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į 0,0473ha ploto žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), Palanga.

Remiantis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr. 57 esančiais rašytiniais dokumentais matyti, jog J. G. mirė (duomenys neskelbtini) Nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog pareiškėja paveldėjo J. G. turtą bei turtines teises, t. y. pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į jos tėvui J. G. tekusią jo tėvų J. ir O. G. išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Žemesnės instancijos teismas

NŽT Palangos žemėtvarkos skyrius 2020 m. sausio 30 d. J. G. turto paveldėtojams, tame tarpe ir pareiškėjai, išsiuntė raštą Nr. 16SD-(14.16.104.)-181 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“, kuriuo informavo asmenims, kad atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo pakeitimus, jie turi teisę nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir prašyti, jog už valstybės išperkamą žemę būtu atlyginta pinigais.

Pareiškėja, kartu su kitais asmenimis, 2012 m. liepos 27 d. NŽT Palangos žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą „Dėl informacijos pateikimo“ iš kurio turinio akivaizdu, kad pareiškėja pageidauja, jog nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini), Palangoje, esantį žemės sklypą būtų atkurtos natūra (buvusioje vietoje).

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes akivaizdu, jog J. G. pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises išreiškė valią, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o pareiškėja priėmusi palikimą J. G. išreikštos valios nepakeitė. Taip pat nei pretendentas, nei jo teisių perėmėja nenurodė ir neišreiškė valios dėl jokio kito nuosavybės teisų atkūrimo būdo, numatyto tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje. Taigi pareiškėja nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atkūrimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog atkuriant nuosavybės teisę natūra yra grąžinama laisva (neužstatyta) žemė savininko turėtoje vietoje, taigi konstatuotina, kad pretendentas ir jo teisių perėmėja siekė atkurti nuosavybės teises natūra buvusią savininko turėtoje vietoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad NŽT Palangos skyrius 2012 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.45.)-11 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją bei kitus pretendentus, jog 0,2194 žemės sklypas, į kurį patenka buvusių savininkų valdytas 0,0473 ha žemės sklypas, 2004 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi iki 2095 m. gruodžio 13 d. išnuomotas pastatus žemės sklype nuosavybės teise valdančiai UAB „Via Maris“. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu neatkurtas buvusių savininkų valdytas žemės sklypas pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuose planuose yra užimtas pastatams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu ir yra priskirtas valstybės išperkamai žemei.

Pareiškėja 2015 m. vasario 10 d. raštu Nr. 16SD-123-(14.16.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ buvo informuota, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo pakeitimais, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad NŽT Palangos skyrius 2012 m. rugpjūčio 24 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. birželio 3 d., 2016 m. spalio 3 d., 2017 m. rugsėjo 12 d., 2019 m. balandžio 26 d. ir 2019 m. rugsėjo 20 d. pranešimais pareiškėja bei kiti J. G. turtinių teisių paveldėtojai buvo kviečiami atvykti į Palangos skyrių, dėl naujo iki 0,0473 ha žemės sklypo pasirinkimo bendrosios nuosavybės teise neatlygintinai. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja, kartu su kitais pretendentais, priėmė bendrą sprendimą ir pasirinkimo žemės sklypą kuris būtų neatlygintinai perduotas nuosavybėn.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Kaip ir anksčiau minėta žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palangoje, 2004 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi iki 2095 m. gruodžio 13 d. išnuomotas pastatus žemės sklype nuosavybės teise valdančiai UAB „Via Maris“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-656-552/2016, nurodė, kad žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, iki 1995 m. birželio 1 d. buvo Palangos miestui nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje ir jis patenka į patvirtiną ir galiojantį Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą. Ginčo sklype yra UAB „Via Maris“ nuosavybės teise priklausantys trys nebaigti statyti statiniai, o Nekilnojamojo turto registre nustatyta žemės sklypo paskirtis atitinka sklypo dydį, t. y. jis nėra aiškiai per didelis ar neproporcingas mažaaukštei gyvenamajai statybai. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutarties turinį akivaizdu, kad buvusiems savininkams J. ir O. G. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas yra užimtas detaliojo plano sprendiniais suprojektuotu žemės sklypu, kuris yra reikalingas jame esantiems pastatams eksploatuoti, taigi žemė yra priskiriama valstybės išperkamai ir nėra galimybės atkurti nuosavybės teises pareiškėjos pageidaujamu būdu.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014 lapkričio 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalis numato, kad jeigu mieste naujų žemės sklypų yra tiek, kad visiems piliečiams, turintiems teisę pagal šį įstatymą šiame mieste atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, būtų galima perduoti neatlygintinai nuosavybėn po naują žemės sklypą, tačiau šie piliečiai Vyriausybės nustatyta tvarka kviečiami rinktis iš šiame mieste suformuotų naujų žemės sklypų, kvietime nurodytu laiku neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių) rinktis arba atvykę per vieną mėnesį nuo kvietime nurodytos datos nepasirenka iš siūlomų naujų žemės sklypų, arba jiems naujų žemės sklypų perduoti neatlygintinai nuosavybėn nėra galimybių dėl laisvos žemės fondo žemės šiame mieste trūkumo, naujų žemės sklypų nepasirinkusiems ar (ir) negavusiems neatlygintinai nuosavybėn piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais. Piliečiams, kurie esant išvardytoms sąlygoms nepasirinko ar (ir) negavo neatlygintinai nuosavybėn šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų naujų žemės sklypų, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo atitinkamame mieste vertės pinigų suma, kurią nustato Vyriausybė.

Vertinant 1991 m. gruodžio 17 d. pretendento J. G. prašymo turinį ir aplinkybę, jog pareiškėja Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais nepakeitė pretendento išreikštos valios, akivaizdu, kad pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises natūra į žemę buvusių savininkų turėtoje vietoje. Duomenų apie kitus pareiškėjos prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama valia dėl ginčo žemės atkūrimo, nagrinėjamoje byloje nėra. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja kartu su kitais J. G. turtinių teisių paveldėtojais pasirinko naują iki 0,0473 ha ploto žemės sklypą, kuris būtu buvęs jiems neatlygintinai perduotas nuosavybėn.

Apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pretendento ir jos teisių paveldėtojos prašyme išreikšta valia buvo nuosavybės susigrąžinimas buvusioje vietoje ir Atkūrimo įstatymo numatytais terminais valia nebuvo keičiama, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises kitu būdu, kaip priimti sprendimą atlygti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises atkuriant atlyginant pinigais.

Pažymėtina ir tai, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę.

Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Įvertinus anksčiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 16S-341-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. G.“, kuriuo buvo nuspręsta J. G. atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir O. G. išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant pinigais, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl piniginės kompensacijos dydžio

Pareiškėja skunde akcentuoja, jog sprendimu Nr. 2 nustatyta piniginė kompensacija už beveik vieno aro žemės sklypą Palangos mieste (105,20 Eur) neatitinka žemės rinkos vertės, prieštarauja teisingumo principui.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką.

Kadangi pareiškėja ir kiti pretendentai nepasirinko nei vieno iš jiems siūlyto naujo iki 0,0473 ha ploto žemės sklypo, valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. 1234 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika) nuostatomis.

Anksčiau minėtame 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat akcentavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pinginės kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Metodika. Pažeidimų, kurie būtu padaryti NŽT taikant Metodikos nuostatas nenustatyta.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 16S-341-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. G.“ bei 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 16S-342-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. G.“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos V. S. skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjai Remigijus ArminasEglė KiaurakytėAušrelė Mažrimienė