Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. R., A. D., R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių J. R., A. D. ir R. D. ieškinį atsakovui Labdaros ir paramos fondui „Lietuvos socialinių programų fondas“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius, todėl nepagrįstai sprendė, kad šalių žodinis susitarimas laikytinas rizikos sutartimi. Kadangi rizikos sutartis yra tokia, kurią sudarant sutarties šalims nėra žinoma, ar jos gaus kokios nors naudos, arba nežinomas galimos naudos dydis, arba naudos gavimas priklauso nuo atsitiktinių, dažnai nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių, o šalims buvo žinomas galimos naudos dydis, t. y. buvo numatyta, kad projekto vykdytojui projektui įgyvendinti bus skiriama 2 mln. Lt, tai šalių sudaryta sutartis negali būti vertinama kaip rizikos sutartis.

Ieškovės (apeliantės) pažymėjo, kad tarp ginčo šalių sudaryta žodinė sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip sąlyginė, nes atitinka sąlyginio sandorio požymius (CK 1.66 straipsnis). Apeliantės akcentavo, kad jos įsipareigojo parengti projektą ir paraišką, o atsakovas įsipareigojo tuo atveju, jeigu paraiška bus tinkamai įvertinta ir parengtas projektas gaus finansavimą, projekto įgyvendinimui įdarbinti ieškoves. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad šalių susitarimas yra ne tik sąlyginis, bet ir fiduciarinis sandoris. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės visuomet elgėsi sąžiningai, bendradarbiavo su atsakovu, juo pasitikėjo, o atsakovas, nesudarydamas darbo sutarčių ir pasinaudodamas apeliančių žiniomis bei darbu bei vėliau vienašališkai nutraukdamas sutartį, elgėsi nesąžiningai jų atžvilgiu. Taigi apeliančių pagrįsti ir protingi lūkesčiai, kad atsakovas tinkamai įvykdys savo įsipareigojimus, neišsipildė.

Teismo padaryta išvada, kad nebuvo atsakovo besąlyginio įsipareigojimo (t.y. bet kuriuo atveju) įdarbinti ieškoves su konkrečiomis sąlygomis mokant joms iš anksto suderintą darbo užmokestį yra nepagrįsta, nes byloje esantys įrodymai patvirtino apie atsakovo įsipareigojimą, jei paraiška bus tinkamai įvertinta ir projektas gaus finansavimą, įdarbinti apeliantes. Tai pripažino ir atsakovas teismo posėdžio metu. Atsakovas nevykdė savo pareigos elgtis sąžiningai sutarties vykdymo metu (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis), nes vienašališkai nutraukė projekto administravimo ir finansavimo sutartį, kai tuo tarpu ieškovės visas savo prievoles įvykdė tinkamai: parengė paraišką ir projektą, projektui buvo suteiktas finansavimas ir pervestas 100 000,00 Lt avansas. Projekto administravimo ir finansavimo sutartis buvo nutraukta, nes atsakovo tikrieji interesai buvo kitokie nei jis išreiškė išankstinio susitarimo pradžioje (mažinti socialinę atskirtį kaimiškose bendruomenėse, įgyti projektų rengimo bei administravimo patirties, dirbti konsultanto pareigose projekte). Atsakovas norėjo lengvai pasipelnyti ir reikalavo iš apeliančių 100 000,00 - 150 000,00 Lt išpirkos už įmonę. Tai buvo vienintelė sąlyga leisti vykdyti apeliančių parengtą ir laimėtą projektą. Jis neįdarbino apeliančių ir nesugebėjo pats, be jų pagalbos, tęsti pradėtų darbų. Teismas nurodytų faktų nevertino, todėl padarė klaidingas išvadas. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantės nedėjo reikiamų pastangų, kad būtų pasirašytos tokios darbo sutartys, kurios būtų tenkinę abi šalis. Apeliantės į bylą pateikė jų parengtus darbo, vėliau bendradarbiavimo, sutarčių projektus. Šie byloje esantys įrodymai pagrindžia tai, kad ieškovės dėjo maksimalias pastangas, jog darbo sutartys būtų pasirašytos. Darbo sutartys buvo nepasirašytos tik dėl subjektyvių atsakovo veiksmų. Taigi, nors CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, tačiau taip būna tik tada, kai šalys elgiasi sąžiningai. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl nesąžiningos šalies veiksmų, tai šiai šaliai taikoma civilinė atsakomybė, t. y. kyla pareiga atlyginti sąžiningai šaliai padaryti nuostolius (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Be to, teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą. Taigi egzistavo visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti atsakovo veiksmai (neįdarbino ieškovių), žala (išlaidos, kurios apeliantės patyrė rengdamos ir įgyvendindamos projektą), priežastinis ryšys (jei atsakovas būtų tinkamai įvykdęs prievolę įdarbinti ieškoves, vienašališkai nebūtų nutraukęs Projekto finansavimo ir administravimo sutarties, žala apeliantėms nebūtų atsiradusi).

Teismas nepakankamai motyvavo, kodėl pagal ieškovių pateiktus įrodymus neįmanoma nustatyti kiekvienos iš šalių dalyvavimo projekte rengime. Apeliantės pateikė teismui žalos apskaičiavimą, posėdžio metu davė išsamius paaiškinimus; taip pat kreipėsi į kitas institucijas, kurios galėtų objektyviai ir nešališkai įvertinti projekto rengimo kaštus, tačiau teismas atsisakė juo priimti. Be to, jei, teismo nuomone, ieškovės nuostolių dydžio negali įrodyti, tai teismas turėjo vadovautis CK 6.249 straipsnio dalies nuostatomis ir žalos dydį nustatyti pats.

Apeliantės pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti UAB „Rezit“ paaiškinimus.

Atsakovas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės nenorėjo sudaryti darbo sutarčių abiem šalims priimtinomis sąlygomis bei nurodo, kad apeliantės nutyli faktus, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovė J. R. paaiškino, jog nesėkmės atveju, t.y. projektui nelaimėjus ir ieškovių neįdarbinus Labdaros ir paramos fonde, jokių pretenzijų atsakovui neturės. Apie tai, kad ieškovės investicijas darė savo rizika, patvirtino ir liudytoja I. V. teismo posėdyje. Atsiliepime atsakovas teigė, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas Finansavimo ir administravimo sutartį nutraukė dėl objektyvių priežasčių, siekdamas išvengti gresiančių materialinių nuostolių dėl ieškovių atsisakymo pasirašyti darbo sutartis atsakovui, kaip darbdaviui, priimtinomis sąlygomis su ieškovių visiška materialine atsakomybe.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Ginčas byloje kilo dėl ieškovių (apeliančių) J. R., A. D., R. D. ir Labdaros ir paramos fondui „Lietuvos socialinių programų fondas“ žodinio susitarimo teisinio kvalifikavimo, t. y. ar šalys sudarė rizikos, ar ekvivalentinę sutartį, ar atsakovas prisiėmė konkrečius įsipareigojimus dėl ieškovių įdarbinimo.

CK 6.160 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sutartys pagal naudos apibrėžtumą yra skirstomos į rizikos sutartis ir ekvivalentines. Rizikos sutartys – tokios, kuriose nėra konkrečiai nustatytas naudos gavimas ar šalių pareigų dydis, o ekvivalentinės – tokios, kuriose sudarymo metu konkrečiai nurodoma gaunama nauda ir jos dydis ar šalių pareigų dydis. Apeliančių teigimu, šalių žodiniu susitarimu buvo žinomas gaunamos naudos dydis – 2 mln. Lt bei nustatytos šalių pareigų dydis. Jų vertinimu, ši sutartis laikytina sąlygine, nes ieškovės įsipareigojo parengti projektą ir paraišką, o atsakovas įsipareigojo tuo atveju, jeigu paraiška bus tinkamai įvertinta ir parengtas projektas gaus finansavimą, projekto įgyvendinimui įdarbinti ieškoves. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šalių žodinis susitarimas priskirtinas prie padidintos rizikos sutarčių (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), nes iš byloje esančių įrodymų bei šalių paaiškinimų, negalima nustatyti, konkrečių šalių pareigų dydžio. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys susitarė sėkmės atveju, t. y. laimėjus konkursą ir pasirašius projekto ir finansavimo ir administravimo sutartį, dėl ieškovių įdarbinimo, jų pareigų ir darbo užmokesčio, tačiau nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas įsipareigojo sutikti su visomis kitomis ieškovių siūlomomis darbo sutarčių sąlygomis. Tokiu atveju darytina išvada, kad apeliantės prisiėmė riziką, susijusią su tuo, kad net laimėjus konkursą ir pasirašius projekto ir finansavimo ir administravimo sutartį, atsakovas gali siūlyti jam priimtinas darbo sutarčių sąlygas (išskyrus ieškovių pareigas ir darbo užmokestį) ir nesutikti su jų siūlomomis.

Apeliantės taip pat teigia, kad žodinis susitarimas, kurį sudarė šalys, yra fiduciarinio pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su šia apeliančių nuomone, nes šalys sudarė susitarimą, kurio tikslas buvo parengti projektą „Iššūkis moteriai: šeima, karjera, bendruomenė (JAI)“, laimėti konkursą ir pasirašyti Projekto finansavimo ir administravimo sutartį. Tam, kad šis tikslas būtų įgyvendintas žodinio susitarimo šalys turėjo kooperuotis, bendradarbiauti. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama, apeliančių argumentus dėl atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas pažeidė šias pareigas.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

Nagrinėjamoje byloje ieškovės apeliaciniame skunde išdėstė argumentus dėl atsakovo atsakomybės už fiduciarinių pareigų pažeidimą bei įsipareigojimų apeliantėms nevykdymą, dėl kurių atsirado nuostolių ieškovėms. Šiuo klausimu pasisako bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (CPK 320 straipsnis).

Civiliniame kodekse ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Apeliantės teigia, kad atsakovas pažeidė fiduciarines pareigas, nes nesudarė darbo sutarčių ir pasinaudojo apeliančių žiniomis bei darbu, o vėliau vienašališkai nutraukė Projekto finansavimo ir administravimo sutartį. Nagrinėjamos bylos duomenimis, atsakovas parengė darbo sutarčių projektus, pranešė SODRAI apie ieškovių įdarbinimą, tačiau ieškovės nesutiko su darbo sutarties projekto sąlygomis dėl visiškos materialinės atsakomybės ir atsisakė sudaryti atsakovo parengtas darbo sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepažeidė fiduciarinių pareigų ir žodinį susitarimą su ieškovėmis vykdė. Nesant atsakovo neteisėto neveikimo, nėra vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui nekyla pareiga atlyginti ieškovių patirtus nuostolius dėl projekto parengimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Projekto finansavimo ir administravimo sutarties šalys buvo atsakovas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Europos socialinio fondo agentūra. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutartinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad neįvykdoma, ar netinkamai įvykdoma sutartis (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Apeliantės nebuvo šios sutarties šalys, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui nekyla pareiga atsakyti ieškovėms dėl vienašalio šios sutarties nutraukimo.

Nenustačius sutartinės atsakomybės sąlygų, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone nėra prasminga pasisakyti dėl žalos dydžio nustatymo pagrįstumo.

Dėl įrodymų prijungimo

Apeliantės prašo prijungti prie bylos UAB „Rezit“ paaiškinimus, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos prijungti prie bylos.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai atsisakė priimti, ar, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė prijungti minėtus įrodymus, nes ieškovių atstovas juos pateikė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, o procesas vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, ieškovės nuo ieškinio padavimo teismui dienos buvo atstovaujamos profesionalaus advokato, todėl konstatuotina, kad įvertinimas, kiek kainuotų analogiško projekto parengimas, galėjo būti pateiktas anksčiau. Be to, jis galėtų būti reikšmingas tik žalos dydžio įvertinimui. Kadangi nagrinėjamoje byloje žalos dydžio nustatymo klausimas nėra reikšmingas, todėl apeliančių pateiktus įrodymus atsisakytina priimti ir prijungtini prie bylos (CPK 314 str.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas procesinių bei materialinių teisės normų nepažeidė, todėl sprendimo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, spręstinas klausimas dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovas nepagrindė apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl šios jo naudai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Ieškovių J. R., A. D., R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.