- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-15
- Bylos Nr.
- 2A-1946-450/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-11522-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- A. D.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui A. D. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 911,15 Lt už aplinkai padarytą žalą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros vyriausiasis valstybinis apsaugos inspektorius, 2011-06-27 patikrinęs žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį atsakovui, nustatė, kad atsakovas, vykdydamas minėto žemės sklypo tvarkymo darbus, Margio ežero apsaugos juostoje ir zonoje sunaikino natūralią žolinę augmeniją 355 kv. m. plote, neteisėtai užpildamas ją smėliu ir gruntu. Neteisėtais A. D. veiksmais buvo padaryta žala aplinkai. Ji apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 patvirtinta Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodika. Gamtoje nei vienas procesas nevyksta mechaniškai, todėl bet kokie darbai negali būti prilyginami „sugadinto daikto pataisymui“. Atsakovui 2012-01-23 buvo duotas privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-2, kuriuo nurodyta išvežti Margio ežero apsaugos juostoje neteisėtai supiltą smėlį, tačiau šis reikalavimas, priešingai nei nurodo atsakovas, nebuvo įvykdytas. Margio ežero pakrantės apsaugos juostoje augmenija formavosi per daugelį metų ir buvo itin reikšminga teritorijos ekosistemos formavimui. Pašalinus natūralią žolinę augmeniją, sutriko natūralūs apsaugos juostoje buvusio biotipo gamtiniai procesai. Sunaikinus natūralią žolinę augmeniją ir jos vietoje užsėjus kultūrines žoles, objektyviai negali būti staiga atkurta pirminė aplinkos būklė. Žolių užsėjimas yra tik priemonė, galinti padėti ežero apsaugos juostos ekosistemai per ganėtinai ilgą laiko tarpą sugrįžti į pirminę būklę.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškovo reikalavimu nesutiko. Paaiškino, kad 2011-06-27 pareigūno atlikto patikrinimo metu smėliu buvo užpilta 177,5 kv. m., o ne 355 kv. m. pakrantės apsaugos juostos dalis. Ieškovas reikalauja padarytos aplinkai žalos pinigine išraiška, tačiau atsakovas, vykdydamas ieškovo nurodymą, jau atlygino žalą natūra, t. y. jam priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 35,5 m ilgio, atitinkamai 355 kv. m ploto pakrantę ties Margio ežeru atkūrė iki pirminės būklės: pašalino smėlį, atgabeno ir paskirstė augalinį gruntą, pasėjo kultūrinių žolių mišinį. Šios priemonės atkūrė velėną ir natūralią žolinę augmeniją. Atlyginus žalą natūra, pakartotinis tos pačios žalos atlyginimas antrą kartą pinigais yra negalimas, nes leistų kreditoriui nepagrįstai praturtėti. Aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimas yra ne kuo kitu, o žalos aplinkai atlyginimu natūra. Nurodė, kad patikrinimo aktas Nr. 12.10-50 neįrodo, kad iš pakrantės nebuvo pašalintas smėlis, kadangi surašytas pažeidus imperatyvių viešosios teisės normų nustatytą procedūrą, nedalyvaujant žemės sklypo savininkui ar jo įgaliotam atstovui. Ieškovo teiginiai apie natūralius gamtinius procesus ir jų sutrikdymą yra teorinio pobūdžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros vedėjas Z. B., 2011-06-27 patikrinęs žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį A. D., nustatė, kad atsakovas, vykdydamas minėto žemės sklypo tvarkymo darbus, Margio ežero apsaugos juostoje ir zonoje, sunaikino natūralią žolinę augmeniją, neteisėtai užpildamas ją smėliu ir gruntu. Pažeidimo padarymo faktas ir aplinkybės yra nustatytos administracinėje byloje (2011-12-19 administracinio teisės pažeidimo protokolas, Trakų rajono apylinkės teismo 2012-04-27 nutartis, priimta byloje Nr. II-14-272/2012, Vilniaus apygardos teismo 2012-07-02 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. ATP-804-195/2012). Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti žalos gamtai padarymo faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (182 str. 2 p.)). Ieškovas 2012-01-23 privalomajame nurodyme Nr. VR-12.2-2 įpareigojo atsakovą nukelti neteisėtai užtvertą tvorą, pašalinti tvoros stulpus, kitus tvoros elementus ir vielos tinklą; išvežti supiltą smėlį ežero apsauginėje zonoje bei apsauginę juostą užpilti augaliniu gruntu ir apsėti žolių mišiniu. Ieškovas 2011-09-26 Patikrinimo akte Nr. VR-12.10-125 ir 2012-04-27 Patikrinimo akte Nr. VR-12.10-50 užfiksuotais duomenimis įrodinėja, kad 2012-01-23 privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-2 neįvykdytas, t. y. smėlis iš ežero apsauginės juostos neišvežtas (aptiktas apie 30 cm sluoksnis), o užpiltas augalinės kilmės gruntu (apie 5 cm storio), jame pasėtos žolių sėklos. Byloje iš esmės atsakovas neginčija padaręs žalą, tačiau įrodinėja, kad ją yra atlyginęs natūra, o ieškovui nereikalaujant kitų nuostolių atlyginimo, jis negali būti baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką. Nagrinėjamu atveju atsakovas pripažįsta, jog pasėjo kultūrinę žolę, t. y. nepasirūpino, kad būtų pasėta toje vietoje aplinkai artima žolė. Taip pat byloje iš pateiktų į bylą nuotraukų matyti, kad buvo atvežtas gruntas, pro jį matosi smėlis. Pateiktoje vaizdinėje medžiagoje dar aiškiau matyti, kad smėlis nėra išvežtas. Taigi atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2012-01-23 privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-2 nėra įvykdytas, o ginčas dėl 2012-04-27 Patikrinimo akto Nr. VR-12.10-50 teisėtumo šioje byloje nėra reikšmingas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2012-09-06 sprendimą, įvertinęs 2011-09-26 Patikrinimo akte Nr. VR-12.10-125 užfiksuotus duomenis, taip pat nustatė, kad reikalavimas nėra įvykdytas. Atsakovas nenuginčijo 2012-01-23 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-2 ir jo pagrįstumas jau yra patikrintas teismo. Esant šioms aplinkybėms, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad jis atlygino žalą natūra, kaip neįrodytą. Ieškovui kyla deliktinė atsakomybė pagal specialiąją normą už padarytą žalą biologinei gamtos būklei, t. y. žolės sunaikinimą, todėl ieškovo reikalavimas dėl jos atlyginimo yra teisėtas, o atsakovo argumentas, kad atsakovui siekiama taikyti dvigubą atsakomybę, atmestinas kaip nepagrįstas (Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis).
Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalis numato, kad žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką. 2012-01-23 raštu Nr. VR-12.6-16 pranešė atsakovui, kad neteisėtai sunaikinus 355 m² žolinės augmenijos yra padaryta 911,15 Lt žala gamtai ir pateikė detalų žalos dydžio apskaičiavimą, vadovaudamasis Aplinkos ministerijos 1995-12-14 įsakymu Nr. 198 patvirtinta „Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodika“. Atsakovas nurodė, kad sunaikintas plotas yra mažesnis, tačiau įrodymų, patvirtinančių šį argumentą nepateikė, kitokio apskaičiuotos žalos dydžio nenurodė.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.263 straipsnio 2 dalį, žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo. Byloje yra įrodytas pažeidimo padarymo faktas, atsakovas neginčija padarytos neteisėtos veikos, sukėlusios žalą gamtai, todėl iš atsakovo priteisė 911,15 Lt. ieškovui ir valstybės biudžetui 78,72 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas A. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas vienpusiškai įvertinus faktines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, CPK reikalavimus dėl byloje surinktų įrodymų tinkamo, visapusiško ir objektyvaus vertinimo.
1. Atkreipė dėmesį į nelogišką ir ydingą sprendimo aprašomosios dalies nuostatą, kad ieškovas „...2011.09.26. patikrinimo akte Nr. VR-12-10-125 (b. l. 6) .. užfiksuotais duomenimis įrodinėja, kad 2012.01.23. privalomasis nurodymas Nr. 12.2-2 neįvykdytas...“, kadangi privalomojo nurodymo neįvykdymo faktinė aplinkybė gali būti konstatuota ir įrodinėjama tik vėlesne data nei privalomasis nurodymas priimtas ir jokiu būdu ne dokumentu, priimtu prieš 4 mėn. iki privalomojo nurodymo parengimo. Pastaroji nuostata šalintina iš skundžiamo sprendimo.
2. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepasirūpino, kad „...būtų pasėta toje vietoje aplinkai artima žolė“. Žolės pasėjimas žemės sklypo 10 m. pločio Margio ežero pakrantės apsaugos juostoje buvo privalomas, nes tai buvo nurodyta ieškovo 2012.01.23. privalomame nurodyme Nr. VR-12.2-2. Šiame dokumente yra privalomai nurodoma pakrantės apsaugos juosta užpilti augaliniu gruntu ir apsėti žolių mišiniu. Privalomame nurodyme nėra nustatyta pakrantę apsėti kokiu nors ypatingu ar „artimu aplinkai“ žolių mišiniu. Atsižvelgiant į ieškovo institucijos veiklos pobūdį, išimtinai ieškovas (jo padaliniai) yra labiausiai kompetentingi duoti privalomuosius nurodymus aplinkosaugos srityje, jis privalo parinkti ir pareikalauti įgyvendinti optimaliausią ir labiausiai faktinę situaciją atitinkančią aplinkos atkūrimo priemonę. Todėl 2012.01.23. privalomasis nurodymas Nr.12.2-2 negali neatitikti šių reikalavimų dėl optimaliausių aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo. Savo ruožtu, 2012.01.23. privalomasis nurodymas ir buvo duotas būtent aplinkos atkūrimo priemonių klausimu (LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 6 d., 18 str. 5 p., 20 str. 1 d. 4 p.), t. y. ne bet kokiu kitu, o vieninteliu tikslu - likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Įvykdžius 2012.01.23. privalomąjį nurodymą dalyje dėl smėlio pašalinimo, pakrantės apsaugos juostos užpylimo augaliniu gruntu ir užsėjimo žole, laikytina, kad aplinkos atkūrimo priemonės yra įgyvendintos maksimaliai tinkamai. Įvykdžius ieškovo nurodytas aplinkos atkūrimo priemones, kurias nustatyti yra tik ieškovo prerogatyva, laikytina, kad sužalotas aplinkos objektas atkurtas iki pradinės (pirminės) geriausios būklės, nes pirminė būklė nustatoma pagal turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę (LR aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 2 d., 3 d.). Jeigu ieškovas mano, kad minėtos aplinkos atkūrimo priemonės nedavė maksimalaus efekto, jis pradiniame privalomame nurodyme privalėjo nustatyti kitus, griežtesnius reikalavimus dėl aplinkos atkūrimo priemonių. Bet kuriuo atveju, atsakovo įtakos nustatant aplinkos atkūrimo priemonių mąstą ir būdą, nebuvo. Nagrinėjamu atveju, būtent ieškovas nepasirūpino nurodyti atsakovui, kad ..“būtų pasėta toje vietoje aplinkai artima žolė“. Tokiu būdu, įgyvendinus aplinkos atkūrimo priemones, nurodytas 2012.01.23. privalomame nurodyme Nr. 12.2-2, ir vadovaujantis su LR Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 2 d., 1 str. 19 p., laikytina, kad neigiamas poveikis aplinkai buvo pašalintas, aplinka buvo atkurta iki pradinės būklės, t. y. pasiekti tikslai, nustatyti Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 3 d. Priešingu atveju, būtų kvestionuojamas ir pats 2012.01.23. privalomasis nurodymas Nr. 12.2-2 dėl nustatytų įgyvendinti priemonių apimties, efektyvumo ir, atitinkamai, jį parengusio asmens kompetencija. 2012.04.27. Patikrinimo aktu Nr. VR-12.10-50, kaip rašytiniu įrodymu, nagrinėjamoje byloje vadovautis negalima, nes jis parengtas pažeidus jį parengusio pareigūno kompetenciją: sutinkamai su LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatomis, atlikti patikrinimus ir patekti į privatiems asmenims nuosavybės teisėmis priklausančią privačią teritoriją (Įstatymo 2 str. 7 d.) žemės sklypo savininkui nedalyvaujant yra leidžiama, tačiau tik esant minėto įstatymo 17 str. 2 d. nustatytoms sąlygoms ir aplinkybėms – „kai privačios teritorijos savininko arba valdytojo rasti negalima arba jie atsisako dalyvauti patikrinime ir vengia skirti įgaliotą atstovą, arba atsisako įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į privačią teritoriją“. Nesant šių aplinkybių, pareigūnas privalo vadovautis minėto įstatymo 17 str. 1 d., kuri draudžia aplinkos apsaugos pareigūnui patekti į privačią teritoriją be teritorijos savininko, valdytojo, jų įgalioto atstovo. Todėl visi pareigūno atlikti patikrinimai yra neteisėti, kaip ir neteisėti ir nesukeliantys jokių teisinių pasekmių bei įpareigojimų jų metu surašyti dokumentai. Tokiu būdu, ieškovo pateiktas kartu su dubliku 2012.04.27. patikrinimo aktas Nr. VR-12.10-50 teisinės galios ir įrodomosios reikšmės neturi, nes surašytas pažeidus nurodytų imperatyvių viešosios teisės normų nustatytas procedūras. Surašant šį „dokumentą“ ir nedalyvaujant žemės sklypo savininkui ar jo įgaliotam atstovui, pareigūnas nebuvo saistomas jokių veiksnių ir ribojimų, todėl į šį dokumentą įrašė ne tai, ką jis matė (faktines aplinkybes), o tai, ką norėjo matyti (savo subjektyvią nuomonę ir norus).
3. Teismas netinkamai įvertino atsakovo į bylą pateiktos vaizdinės medžiagos (11 vnt. fotonuotraukų popierine forma, fotonuotraukų skaitmenine forma), kuria atsakovas įrodinėjo, kad jis tinkamai įvykdė 2012.01.23. privalomojo nurodymo įpareigojimus dėl smėlio išvežimo, augalinio grunto užpylimo ir žolės užsėjimo, turinį. 2012.09.14. lydraščiu atsakovas pateikė į bylą 11 vnt. fotonuotraukų popierine forma, kompaktinį diską su fotonuotraukomis ir popierine forma pateiktų fotonuotraukų turinio rašytinį aprašymą. Atsakovo pateiktų fotonuotraukų turinį teismo posėdžio metu paaiškino ir atsakovo atstovas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįvykdė 2012.01.23. privalomojo nurodymo, t. y. iš Margio ežero pakrantės apsaugos juostos neišvežė smėlio, nes tai matyti iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų. Teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovo pateiktos pakrantės fotonuotraukos yra darytos 2011 m. gruodžio mėn. 29 d., 2012 m. sausio mėn. 4 d. (fotonuotraukos popierine forma Nr. 1-3) ir 2012 m. rugsėjo mėn. 4 d. (fotonuotraukos popierine forma Nr. 4 - 11). Fotonuotraukomis atsakovas įrodinėjo, kokia aptariamos pakrantės būklė buvo 2011.12.29. ir 2012.01.04. (t.y. šiomis dienomis smėlis iš pakrantės dar nebuvo išvežtas, tačiau tai pakrantės būklė iki 2012.01.23. privalomojo nurodymo priėmimo), ir kaip aptariama pakrantė atrodė 2012.09.04. Pastarosios (2012.09.04.) darytos fotonuotraukos visiškai įrodo aplinkybę, kad iš visos atsakovui priklausančios Margio ežero pakrantės apsaugos juostos (10 m. pločio, 35 m. ilgio) yra pašalintas smėlis, pakrantėje paskirstytas augalinis gruntas, jis užsėtas žole, žolė prigijo, suvešėjo ir yra tvarkingai nušienauta. Tokiu būdu, ieškovo 2012.01.23. privalomame nurodyme nustatytos aplinkos atkūrimo priemonės buvo tinkamai įgyvendintos ir tai yra įrodyta atsakovo pateiktomis fotonuotraukomis. Šiomis nuotraukomis įrodyta, kad žala gamtai yra atlyginta natūra, t. y. atsakovas atkūrė iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Mano, kad į bylą pateiktais įrodymais yra nustatyta, kad iki aptariamų veiksmų atlikimo pakrantės apsaugos juostoje augo žolinė augmenija, ieškovo pateiktose fotonuotraukose akivaizdžiai atsispindi, kokius darbus atliko pakrantės apsaugos juostoje ir koks jų rezultatas (5 m pakrantės juostos buvo užpilta smėliu, o kiti 5 m. - augaliniu gruntu ir užsėta žolių mišiniu), o pateiktomis į bylą 2012.09.04. darytomis fotonuotraukomis įrodyta, kad aptariama pakrantė grąžinta į tokią būklę, kuri buvo iki teisės pažeidimo padarymo, t. y. atkurta iki pradinės būklės. Savo ruožtu, šiomis fotonuotraukomis nesiekta sudaryti teisinių prielaidų taikyti jam kokius nors kitus žalos atlyginimo būdus, nei nustatytus įstatyme (LR CK 6.281 str. 1 d.), o įrodinėja, kad žala yra atlyginta vienu iš šioje normoje nurodytu būdu (natūra). Dėl aplinkos atkūrimo priemonių, kaip žalos gamtai atlyginimo būdo natūra, pasisakoma LR saugomų teritorijų įstatymo 34 str. 1 d. kurioje nurodyta, kad žalos atlyginimo natūra būdu yra objekto ar teritorijos pradinės būklės atkūrimas. Savo ruožtu, sąvoka „atkūrimas“ negali būti aiškinama kitaip, nei tam tikro materialaus objekto pradinės būklės atstatymu, atgaminimu ir pan. Dėl aplinkos atkūrimo priemonių, kaip žalos gamtai atlyginimo natūra pasisakoma ir LR aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 19 p. Aplinkos atkūrimo, t. y. žalos gamtai atlyginimo natūra priemonės ir būdai nustatomi ne kur kitur, o įgaliotos institucijos privalomame nurodyme (LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 6 d.).
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad „Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2012-09-06 sprendimą, įvertinęs 2011-09-26 Patikrinimo akte Nr. VR-12-10-125 (b. l. 6) užfiksuotus duomenis, taip pat nustatė, kad reikalavimas nėra įvykdytas (b. l. 63-65)“. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012.09.04. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-2622-629/2012 tokio teiginio iš viso nėra, yra tik nurodyta (sprendimo 3 ir 4 psl.), kad 2011.09.26. jo žemės sklype buvo atliktas pakartotinis patikrinimas, kurio metu buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. VR-12-10-125 kuriame, savo ruožtu, buvo užfiksuoti tie patys pažeidimai, kaip ir 2011.06.24. patikrinimo akte Nr. VR-12.10-79, t. y. 2011.09.26. aptariamos pakrantės būklė iš esmės atitiko 2011.06.24. nustatytą pakrantės būklę ir 2011.06.24. užfiksuoti pažeidimai, 2011.09.26. dar nebuvo pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad 2011.09.26. patikrinimo akto turiniu yra neįmanoma įrodyti aplinkybės, kuri atsirado arba galėjo atsirasti po šio akto surašymo, t. y. aplinkybės, kad nėra įvykdytas privalomasis nurodymas, priimtas 2012.01.23. Šią aplinkybę galima įrodyti tik vėlesniu, nei 2012.01.23. patikrinimo aktu.
5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi aplinkybe, kad administracinio proceso tvarka nenuginčijo 2012.01.23. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-2. Privalomojo nurodymo teisėtumas nepagrindžia ir neįrodo ieškinio pagrįstumo ir nepaneigia atsikirtimų. Nors ir ginčijo aptariamo privalomojo nurodymo pagrįstumą ir teisėtumą administraciniame procese, tačiau skundo nepatenkinus, jį įvykdė, t. y. įgyvendino jame nustatytas aplinkos atkūrimo priemones. Šioje byloje įrodinėja, kad tai yra žalos gamtai atlyginimas natūra ir pakartotinis jos atlyginimas pinigais yra nepagrįstas, neteisėtas ir negalimas.
6. Teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad atsakovas neįrodė, kad atlygino žalą natūra (LR CPK 178 str.), kadangi ši aplinkybė yra visiškai įrodyta procesiniuose dokumentuose ir pateikta vaizdine medžiaga. Ieškovas nepaneigė pateiktų įrodymų dėl aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo fakto ir atitinkamai, žalos atlyginimo natūra.
Šalies argumentai
7. Ieškovo ir teismo sprendimo teiginiai dėl negalimumo atkurti sužalotą aplinką iki pradinės būklės yra išdėstyti tik prielaidų forma ir negrindžiami leistinais įrodymais. Ieškovo procesiniuose dokumentuose ir teismo sprendime išdėstyti teiginiai apie natūralius gamtinius procesus ir jų sutrikdymą, bei pasekmes apie negalimumą atkurti aplinkos iki pirminės būklės yra tik teorinio pobūdžio samprotavimai. Kadangi ieškinys yra turtinio pobūdžio (dėl žalos/nuostolių atlyginimo), šie teiginiai turėjo materializuotis faktinėmis aplinkybėmis, grindžiamo turtinio reikalavimo forma. Ieškovas neįrodė, kad jis negalėjo pateikti atsakovui privalomojo nurodymo, kuriuo, pasak atsakovo, būtų kitokiu būdu atkurta natūrali žolinė augmenija ir kiti jo nurodomi procesai. Atsakovas vykdė privalomąjį nurodymą tuo būdu, kuris jame nustatytas. Jeigu buvo tikslas, optimalesnis aplinkos atkūrimo būdas, 2012.01.23. privalomasis nurodymas Nr. 12.2-2 neatitinka reikalavimų ir tikslų, kurių pasiekimui jis buvo parengiamas - atkurti aplinką iki pradinės būklės, kuri nustatoma pagal turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę arba įgyvendinti lygiavertes alternatyvas (LR Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 3 d., 1 str. 19 p.).
8. Ieškinį teismas tenkino, vadovaudamasis LR aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad „padariusieji žalą privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo ir atlyginti visus nuostolius“, t.y. teismas konstatavo atsakovo pareigą įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, kurios neabejotinai yra žalos atlyginimu natūra (LR saugomų teritorijų įstatymo 34 str. 1 d.), sumokėti padarytos žalos įkainojimu nustatytą pinigų sumą. Minėta norma (aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 2 d.) nepaneigia jo išdėstytų teiginių, kad aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimas yra vienas iš alternatyvių žalos gamtai atlyginimo būdų. Be to, minėto įstatymo nuostata nepaneigia teisinio reguliavimo, nustatyto LR CK 6.281 str. 1 d. ir numatančio alternatyvius žalos atlyginimo būdus (žalos atlyginimas natūra arba jos atlyginimas pinigais). LR aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 2 d. aptariami ne tik tiesioginiai nuostoliai, atsiradę dėl aplinkybių (pažeidimų), nurodytų šio įstatymo 32 str. 1 d. 1 - 4 p., t. y. šioje normoje paminėtais nuostoliais gali būti ir yra ne tik 1 d. 1 - 4 p. nurodyti tiesioginiai nuostoliai (žala) - turto netekimas, sužalojimas (nagrinėjamu atveju - tiesioginė žala gamtai), tačiau ir kiti normoje nenurodyti nuostoliai: tiek tiesioginiai nuostoliai - negautos pajamos dėl žalos gamtai, tiek kiti nuostoliai, nurodyti LR CK 6.249 str. 4 d., kuriuos gali patirti valstybė, aplinkosaugos institucijos, kiti asmenys dėl žalos aplinkai padarymo. Būtent šie nuostoliai ir aptariami LR aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 2 d. (... ir atlyginti visus nuostolius..., t. y. kitus, išskyrus tiesioginius (šio straipsnio 1 d. 1 - 4 p.) dėl žalos gamtai, kurie sutinkamai su LR saugojamų teritorijų įstatymo 34 str. 1 d. nuostata dėl aplinkos atkūrimo natūra, negali būti atlyginami natūra, o dėl savo pobūdžio atlygintini tik kitu, alternatyviu žalos atlyginimo būdu - pinigais. Šiuos teiginius patvirtina LR aplinkos apsaugos Įstatymo 33 str. 2 d., kuriame atskiriamos sąvokos žala bei kiti nuostoliai, bei LR saugomų teritorijų įstatymo 34 str. 1 d. kuriame nustatytas prioritetinis žalos aplinkai atlyginimo būdas - žalos atlyginimas natūra bei pareiga atlyginti kitus galimus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius (LR CK 6.249 str. 1 ir 4 d.) atsiradusius lygiagrečiai su žala gamtai, kuri atlygintina natūra.
Nurodytus teiginius dėl dvigubos atsakomybes atsakovui už tą pačią žalą taikymo neteisėtumo patvirtina ir LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 str. 5 p., nustatantis, kad privalomieji nurodymai duodami kai padaroma žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės, kartu su šio įstatymo 24 str., nustatančiu, kad davus privalomąjį nurodymą 18 str. 5 p. nustatytu atveju (žalos aplinkai padarymas ir aplinkos atkūrimo priemonių privalomame nurodyme nustatymas) ir šio privalomojo nurodymo neįvykdžius, yra reiškiamas ieškinys teismui dėl žalos atlyginimo, t. y. šio įstatymo 18 str. 5 p. nustato, kad žala aplinkai gali būti atlyginama privalomame nurodyme nustatomomis aplinkos atkūrimo priemonėmis (žalos atlyginimas natūra) ir tik šių priemonių neįgyvendinus (neįvykdžius privalomo nurodymo - neatlyginus žalos natūra), yra reiškiamas ieškinys teismui dėl žalos atlyginimo. Tokiu būdu, įgyvendinus privalomame nurodyme nustatytas aplinkos atkūrimo priemones, laikytina, kad tiesioginė žala aplinkai yra atlyginta ir ji yra atlyginta natūra. Nagrinėjamu atveju, ieškovas kitos žalos (kitų nuostolių), išskyrus tiesioginę žalą dėl poveikio aplinkai - saugomai teritorijai - pakrantės apsaugos juostai (LR aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 1 d. 1 p.), kuri buvo atlyginta natūra, priteisti nereikalavo.
Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Teismo sprendime yra nustatytos visos būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu žalos aplinkai atlyginimo faktas kitu būdu (t. y. natūra) buvo neįrodytas teisminio proceso metu išnagrinėtais įrodymais, todėl mano, kad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus ištirtų įrodymų visumą. Apelianto skundas netenkinamas dėl žemiau nurodytų argumentų.
1. Dėl privalomojo nurodymo tinkamo neįvykdymo ir aplinkos neatkūrimo iki pirminės būklės.
Apeliantas savo neteisėtus veiksmus pripažįsta ir jų neginčija, tačiau visuose procesiniuose dokumentuose savo atsikirtimus į Departamento ieškinio reikalavimus grindžia iš esmės tik viena pagrindine aplinkybe - tariamu 2012 m. sausio 23 d. Departamento Trakų rajono agentūros pareigūnų Apeliantui duoto privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-2 įvykdymu. Pažymėtina, kad priešingai nei nurodo Apeliantas, Privalomasis nurodymas, kuriame be kitų įpareigojimų Apeliantui buvo nurodyta išvežti, pažeidžiant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Žin., 1992, Nr. 22-652; 1996, Nr. 2-43). 126.4. punkto reikalavimus supiltą smėlį Margio ežero apsauginėje juostoje ir apsauginę juostą užpilti augaliniu gruntu, apsėti žolių mišiniu, tinkamai nebuvo ir nėra įvykdytas.
Faktą, kad Apelianto nurodoma aplinkybė dėl Privalomojo tinkamo įvykdymo neatitinka tikrovės, įrodo 2012 m. balandžio 27 d. Departamento Trakų rajono agentūros patikrinimo Aktas Nr. VR-12.10-50, kuriame, patikrinus Apelianto žemės sklypą, konstatuota, kad: „smėlis iš Margio ežero apsauginės juostos neišvežtas (aptiktas apie 30 cm sluoksnis), o užpiltas augalinės kilmės gruntu (apie 5 cm storio), jame pasėtos žolių sėklos“, taip pat patikrinimo metu buvo atlikta faktinė aplinkybių foto fiksacija. Patikrinimo aktas buvo pateiktas ir ištirtas pirmos instancijos teisme, todėl mano, kad išnagrinėjus nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų visumą, įskaitant ir Apelianto pateiktas Margio ežero pakrantės juostos fotonuotraukas, Teismo sprendime buvo pagrįstai padaryta išvada, kad argumentas, jog Apeliantas atlygino žalą natūra yra neįrodytas.
2012 m. lapkričio 12 d. Departamento Trakų raj. agentūros pareigūnai, tiksliai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 72-3017; 2011, Nr. 85-4124) nuostatomis, atliko pakartotinį Apeliantui priklausančio žemės sklypo patikrinimą ir 2012 m. lapkričio 12 d. patikrinimo akte Nr. VR-12.10-162 (priedas Nr. 1) pakartotinai konstatavo, kad: „smėlis iš apsauginės juostos neišvežtas, bet apie 30 cm jo sluoksnis, užpylus jį apie 5 cm augaliniu sluoksniu, apsėtas kultūrinių žolių mišiniu“, be to pažeidimo faktas užfiksuotas ir patikrinimo metu atliktomis fotonuotraukomis (priedas Nr. 2). Patikrinimo akto kaip papildomo įrodymo pateikimo Teismui būtinybė kilo siekiant pateikti papildomą pagrindimą, patvirtinantį Privalomo nurodymo neįvykdymo faktines aplinkybes. Patikrinimo aktas Nr. VR-12.10-162 ir patikrinimo metu atliktos fotonuotraukos įrodo, kad Teismo sprendime padarytos išvados atitinka tikrovę - atsižvelgiant į akte nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Privalomasis nurodymas iki 2012 m. lapkričio 12 d. nebuvo tinkamai įvykdytas. Apelianto teiginiai dėl Privalomojo nurodymo tinkamo įvykdymo ir aplinkos atkūrimo iki pirminės būklės atkūrimo yra visiškai nepagrįsti.
Antra, nustačius aukščiau aprašytą Privalomojo nurodymo neįvykdymo faktą, mano, neturėtų būti svarstomas aplinkos atkūrimo iki pirminės būklės ar žalos atlyginimo klausimas. Apeliantas nurodo, kad aplinkos pirminė būklė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 5-75; 2005, Nr. 47-15 34 straipsnio 2 dalimi), vertinama pagal informaciją apie geriausią aplinkos būklę, tačiau neteisėtai supilto ir neišvežto smėlio aplinkybę, kas buvo nustatyta ir Teismo sprendime, Apeliantas ignoruoja. Dėl šių priežasčių galima daryti išvadą, kad aplinka iki pirminės būklės, atkurta nebuvo.
2. Dėl įrodymų tinkamo vertinimo.
Privalomojo nurodymo įvykdymo ir aplinkos atkūrimo aplinkybių įrodymui Apeliantas pateikė tik Margio ežero pakrantės, esančios ties jo sklypu fotonuotraukas. Apelianto pateiktos nuotraukos įrodo tik tai, kad ežero pakrantė buvo apsėta kultūriniais augalais, tačiau jokiu būdu neįrodo ir neleidžia konstatuoti, kad Privalomasis nurodymas, atsižvelgiant į jo turinį, yra tinkamai įvykdytas visoje apimtyje. Apeliantas nenurodė ir nepaaiškino, kokiais būdais buvo išvežtas neteisėtai pakrantėje supiltas smėlis, nepateikė teismui jokių kitų su Privalomo nurodymo vykdymu susijusių dokumentų, todėl manytina, kad Teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu ir CPK 185 straipsnio nuostatomis, tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą ir priėjo pagrįstą išvadą, kad Margio ežero pakrantės apsaugos juostos aplinka neatkurta iki pirminės būklės ir Privalomasis nurodymas įvykdytas netinkamai. Apelianto įrodinėjamas aplinkybes paneigia tiek 2012 m. balandžio 27 d., tiek 2012 m. lapkričio 12 d. Trakų rajono agentūros pareigūnų patikrinimo aktuose konstatuotos aplinkybės bei patikrinimų metu atliktos fotonuotraukos.
3. Dėl Privalomojo nurodymo ir žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju neteisėtais Apelianto veiksmais žala buvo padaryta savo esme sudėtingam objektui t. y. aplinkai. Pašalinus natūralią žolinę augmeniją, buvo sunaikinta ir toje vietoje per ilgą laikotarpį susiformavusi ekosistema, todėl Margio ežero pakrantės apsaugos juostos aplinkos pirminė būklė negalėjo būti staiga ir visiškai atstatyta bei atkurta atlikus vienkartinį veiksmą. Objektyviai tai yra trunkamasis procesas. Privalomieji nurodymai gali turėti daugiau negu vieną, kelis alternatyvius tikslus. Nagrinėjimu atveju Privalomasis nurodymas savo turiniu susideda iš komplekso įpareigojimų, kurių visuma, jeigu jie būtų tinkamai įvykdyti, padėtų Margio ežero pakrantės būklei renatūralizuotis, kas yra savaime ilgas procesas, ir per ganėtinai ilgą laiko tarpą sugrįžti į būklę, artimą buvusiai iki Apelianto atliktų neteisėtų veiksmų, būklę. Tinkamai neįvykdžius Privalomojo nurodymo, negalima teigti, kad buvo pasiekti Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 3 d. numatyti tikslai ar, kad žala aplinkai buvo atlyginta natūra. Išvežus neteisėtai supiltą smėlį, Margio ežero pakrantė negalėtų būti palikta dirvonuoti, todėl siekiant, kad vandens telkinio krantai būtų apsaugoti nuo kranto erozijos procesų, buvo būtina apsodinti pakrantę augmenija, tokiu būdu užtikrinant paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir jų veiklos jose reglamentavimo tikslų, numatytų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, įgyvendinimą. Atkreipė dėmesį, kad Apeliantas pats priėmė sprendimą užsėti pakrantę kultūrinių žolių mišiniu.
Privalomasis nurodymas, duotas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu, o ne 5 punktu, kaip nurodo Apeliantas, jo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas administracine teisena, ką įrodo įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2622-629/2012, kuriuo Privalomasis nurodymas buvo paliktas galioti. Nurodymas yra aiškus, pagrįstas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o klausimai dėl to teisėtumo, pagrįstumo ar tinkamumo apskritai neturėtų būti keliami civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo.
Apeliantas sunaikino būtent natūralią žolinę augmeniją, todėl negalima sutikti su išsakyta pozicija, kad kultūrinių žolių mišinio pasėjimas gali būti laikomas sugadinto daikto pataisymui, nes buvusi sunaikinta natūrali žolinė augmenija iškart atkurta natūra nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad Privalomasis nurodymas nebuvo tinkamai įvykdytas, galima daryti išvadą, kad žala aplinkai padaryta neteisėtais veiksmais, neatkūrus aplinkos iki pirminės būklės, atlyginta nebuvo. Apelianto argumentai nepaneigia fakto, kad žala tinkamai nėra atlygintina ir Apeliantas kaip padaręs žalą aplinkai asmuo turi pareigą, numatytą tiek Saugomų teritorijų įstatymo 34 str., tiek Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje „atkurti aplinkos būseną esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius“. Šiomis teisės aktų nuostatomis asmeniui, padariusiam žalą aplinkai, numatyta sudėtinė sankcija, numatanti dvi pareigas: tiek atkurti aplinkos būklę, tiek ir atlyginti visus nuostolius, tačiau nei vienos iš šių pareigų Apeliantas nėra įvykdęs, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl dvigubos atsakomybės yra nepagrįsti. Žalos dydis apskaičiuotas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 patvirtintų Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinio kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodika.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Ši byla nagrinėjama atsakovo apeliacinio skundo ribose.
Išnagrinėjęs bylą ir šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus bei teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas minėtus klausimus, atliko išsamų įrodymų tyrimą ir tinkamą jų kaip visumos, įvertinimą, šių įrodymų pagrindu teisingai nustatė teisiškai reikšmingus bylos faktus, nepažeidė žalos ir jos dydžio nustatymo materialinių teisės normų bei principų, tinkamai taikė procesines teisės normas (CPK 185 str.). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindų kitaip vertinti faktines aplinkybes, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Trakų rajono agentūra, 2011-06-27 patikrinusi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį A. D., nustatė, kad atsakovas, vykdydamas minėto žemės sklypo tvarkymo darbus, Margio ežero apsaugos juostoje ir zonoje, sunaikino natūralią žolinę augmeniją, neteisėtai užpildamas ją smėliu ir gruntu. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūra 2011-12-19 apeliantui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. VR-12.1-164 (b. l. 5) už tai, kad 2011-06-27 patikrinus A. D. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kuris randasi Margio ežero apsauginėje juostoje ir zonoje, nustatyta, kad jame sunaikinta natūrali žolinė augmenija, užpilant ją 355 kv. m. plote smėliu ir gruntu. Dešinėje sklypo pusėje yra vielos tinklo tvora, kuria užtverta Margio ežero apsauginė juosta iki vandens. Tokie pažeidimai yra užfiksuoti 2011-06-27 ir 2011-09-26 Patikrinimo aktuose bei fotonuotraukose. Trakų rajono apylinkės teismo 2012-04-27 nutartimi, priimta byloje Nr. II-14-272/2012, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012-07-02 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. ATP-804-195/2012, A. D. skundas netenkintas ir paliktas galioti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros 2012-01-23 nutarimas, kuriuo jam buvo paskirta 550 Lt administracinė bauda.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimu ir dėl žalos aplinkai atsiradimo fakto. Todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiau šiais aspektais nepasisakys. Ginčas yra dėl atsakovo civilinės atsakomybės egzistavimo teisinio žalos aplinkai atlyginimo reglamentavimo kontekste, t. y. atsakovas teigia, kad jis pilnai įvykdė Privalomąjį nurodymą ir atlygino žalą gamtai natūra. Kaip yra išaiškinęs Kasacinis teismas, vertinant išskirtinį - konstituciniu lygiu įtvirtintą valstybės rūpestį aplinkos apsauga (Konstitucijos 54 str. 1 d.), griežtosios civilinės atsakomybės už padarytą žalą aplinkai nustatymą įstatyminiu lygmeniu, galima manyti, jog šios normos paskirtis yra suteikti visų pirma būtent valstybės institucijoms, turinčioms įgalinimus aplinkos apsaugos srityje, papildomus svertus imtis priemonių žalai išieškoti, o ne žalą padariusių asmenų interesų apsaugai. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama aplinkos apsaugos valstybės politiką, rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas. Žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką (AAĮ 32 str. 4 d.).
Dėl Privalomo nurodymo vykdymo.
LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūra 2012-01-23 surašė Privalomą nurodymą Nr. VR-12.2-2 (b. l. 21 - 22), kuriuo A. D. nurodė nukelti neteisėtai užtvertą tvorą, pašalinti tvoros stulpus, kitus elementus ir vielos tinklą. Išvežti supiltą smėlį, Margio ežero apsauginėje juostoje ir apsauginę juostą užpilti augaliniu gruntu ir apsėti žolių mišiniu. Šiuos reikalavimus atsakovas turėjo įvykdyti iki 2012-04-23. Toks Nurodymas buvo patvirtintas 2012-02-15 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos departamento. Atsakovas tiek Privalomą nurodymą, tiek sprendimą, kuriuo jis buvo patvirtintas, apskundė ir 2012-09-06 Vilniaus apygardos administracinio teismo galutiniu, įsiteisėjusiu sprendimu, jo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas teigia, kad šį nurodymą jis pilnai įvykdė: pašalino užvežtą smėlį, užpylė vietovę gruntu ir pasėjo žolę, t. y. neigiamas poveikis gamtai buvo pašalintas, aplinka buvo atkurta iki pradinės būklės, t. y. pasiekti tikslai numatyti LR Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 3 d. Su tokiu apelianto argumentu, sutikti negalima. Kaip matyti iš 2012-04-27 patikrinimo akto Nr. VR-12.10-50 (b. l. 33), patikrinus, ar atsakovas įvykdė privalomame nurodyme nustatytus reikalavimus, nustatyta, kad smėlis iš Margio ežero apsauginės juostos neišvežtas (aptiktas apie 30 cm sluoksnis), o užpiltas augalinės kilmės gruntu (apie 5 cm storio), jame pasėtos žolių sėklos. Tvora taip pat nepašalinta - palikti tvoros elementai - stulpai. Situacija užfiksuota nuotraukose ir videokamera. Nors apeliantas teigia, kad šis rašytinis įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimų, kadangi jo nuomone, jis surašytas pažeidžiant jį parengusio pareigūno kompetenciją, t. y. sutinkamai su LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatomis, atlikti patikrinimą ir patekti į privatiems asmenims nuosavybės teise priklausančią privačią teritoriją (Įstatymo 2 str. 7 d.) nedalyvaujant žemės sklypo savininkui galima tik Įstatymo 17 str. 2 d. nustatytomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Šiuo atveju apeliantas apie tokį patikrinimą nebuvo informuotas ir jo metu nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apelianto vertinimu dėl pateikto rašytinio įrodymo leistinumo ir pagrįstumo. Viena vertus, toks formalių teisės aktų nesilaikymas, kai patekti į atsakovo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo teritoriją galima vien tik dėl to, kad ji ribojasi su Margio ežero pakrantės apsaugine zona, prie kurios yra laisvas priėjimas, kuriuo gali naudotis bet kas iš visuomenės narių, tame tarpe ir pareigūnas, surašęs šį patikrinimo aktą, neatima teisės tokį Aktą, kuris surašytas pareigūno, turinčio kompetenciją, nevertinti rašytiniu įrodymu (CPK 177 str.), kita vertus, pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmų, įvykdant privalomą įrodymą, t.y. atsakovo nuomone, atlyginant žalą aplinkai natūra, teisėtai rėmėsi visais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nelaikydamas 2012-04-27 patikrinimo akto prima facie įrodymu. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad apeliantas neįrodė, kad minėtame akte jį surašęs pareigūnas nurodė savo subjektyvią nuomonę, bet nekonstatavo faktinės padėties (CPK 178 str.). Iš esmės pirmos instancijos teismas teisingai vertino pateiktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad Privalomas nurodymas nėra įvykdytas, t. y. atsakovas nepašalino, neišvežė reikiamo kiekio smėlio, kurį jis pats buvo supylęs, nepakankamai atkūrė gruntą bei pasėjęs žolę, tokiu būdu neatkūrė buvusios gamtinės aplinkos, bei tuo pačiu neįrodyta, kad jis atlygino žalą natūra (CPK 178 str.). Apelianto pateiktos nuotraukos (b. l. 52 - 62), kuriomis mėginama iliustruoti padarytos gamtai žalos atlyginimą natūra (apeliantas nurodo nuotraukas Nr. 4 – 11), pirmos instancijos teismo iš esmės įvertino teisingai ir tokie įrodymai neeliminuoja atsakovo atsakomybės už žalos gamtai padarytus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodo, kad atsakovo fotonuotraukose užfiksuoti atsakovo atlikti veiksmai, Margio ežero pakrantėje užsėta žolė (kultūrinė), kuri yra nušienauta, jokiu būdu nepatvirtina buvusios aplinkos atkūrimo, kadangi kultūrinės žolės užsiėjimas, jos nušienavimas, greičiau vertintinas, kaip dekoratyvus tokios aplinkos sutvarkymas, bet ne buvusios laukinės (natūralios) gamtos atkūrimas. Kaip teisingai nurodė ieškovas, Margio ežero pakrantės apsaugos juostoje augmenija formavosi per daugelį metų ir buvo reikšminga teritorijos ekosistemos formavimuisi. Pašalinus natūralią žolinę augmeniją, sutriko natūralūs gamtiniai procesai, kurie išvežus smėlį bei atkūrus gruntą, užsėjus žolę, kaip priemonę, galinčią padėti ežero apsauginės juostos ekosistemai per ilgą laiką sugrįžti į pirmykštę padėtį, nereiškia natūralios aplinkos atkūrimą. Apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina kartu su ieškovo pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą, pateiktą 2012-11-12 Patikrinimo aktą Nr. VR-12.10-162 kartu su fotonuotraukomis (b. l. 92 - 93). Jame nustatyta, kad tvora iš apsauginės juostos pašalinta pilnai su visais jos elementais, tačiau smėlis iš apsaugos juostos neišvežtas, bet apie 30 cm jo sluoksnis, užpylus jį apie 5 cm storio augaliniu sluoksniu, apsėtas kultūriniu žolių mišiniu. Toks rašytinis įrodymas tik patvirtina aplinkybes, išdėstytas pirmos instancijos teismo sprendime, teisingai padarant išvadą, kad žala padaryta aplinkai nėra pilnai atlyginta natūra, kaip teigia apeliantas. Apeliacinis teismas turi įvertinti CPK 314 str. nustatytas įrodymų priėmimo sąlygas, tačiau, pagal LAT praktiką, teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalautini įrodymai, jei šalis šia teise nepiktnaudžiauja (LAT 2005-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2008-07-18 Nr. 3K-3-359-2008). Pažymėtina, kad ieškovas šį rašytinį įrodymą pateikė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, kurio kopija buvo išsiųsta ir apeliantui, pastarasis su rašytiniu įrodymu susipažino ir turėjo galimybę jį įvertinti.
Apeliantas 2013-07-02 pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą prijungti jo užsakymu, 2012 metų lapkričio mėnesį, atliktus Žvalgybinius geologinius tyrimus. Apeliacinis teismas, įvertindamas CPK 314 str. nustatytas įrodymų priėmimo sąlygas, mano, kad toks įrodymas, gautas iki bylos išnagrinėjimo pirmos instancijos teisme pabaigos (užsakymas atliktas 2012 metų lapkričio mėnesį), galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Teismas atkreipia dėmesį, kad UAB „Furgo Baltic“, atsakydama į atsakovo atstovo prašymą pateikti papildomą informaciją, tokią informaciją suteikia apie (duomenys neskelbtini) atliktus žvalgybinius geologinius tyrimus, tuo tarpu atsakovas nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 21), t. y. pateikti pažymoje duomenys visiškai neliečia atsakovo valdomo žemės sklypo. Apeliacinės instancijos teismas mano esant ir piktnaudžiavimo pobūdžio aplinkybių, kadangi toks rašytinis įrodymas pateiktas prieš pat paskirtą byloje teismo posėdį, kai šalis, teikianti išrodymą, jį turėjo galimybę pateikti pirmos instancijos teismui, ir/ar kartu su apeliaciniu skundu. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, toks rašytinis įrodymas atsisakytinas priimti ir grąžinamas apeliantui.
Apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmų, padarant žalą gamtai, teisėtai rėmėsi visais byloje esančiais rašytiniais įrodymais – patikrinimo aktais, administracinio teisės pažeidimo protokolais ir nutarimais, teismų sprendimais ir privalomuoju nurodymu, kuriuose yra duomenų, reikšmingų civilinėje byloje dėl gamtai padarytos žalos įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, patikslino ir konkrečiai nurodė, kokiomis atsakovo pateiktomis fotonuotraukomis remiantis yra padarytos teisingos išvados. Teismo sprendime padaryti formalūs trūkumai, kaip apelianto nurodyta aplinkybė, kad 2011-09-26 Patikrinimo akte Nr. VR-12.10-125 užfiksuotais duomenimis įrodinėja, kad 2012-01-23 privalomas nurodymas neįvykdytas, laikytinas formaliu trūkumu nustatant aplinkybes ir neturintis jokios reikšmės teismo sprendimo pagrįstumui ir padarytų išvadų teisingumui. Pažymėtina, kad atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jo atliktų veiksmų teisėtumą ar aplinkybę, kad jo veiksmais nebuvo padaryta žala gamtai, nebuvo sunaikinta augmenija ežero pakrantės apsauginėje zonoje (CPK 178 str.).
Dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Atsakovas atsako už gamtai padarytą žalą be kaltės, t. y. ieškovas neturėjo pareigos įrodyti visų civilinės atsakomybės sąlygų, priešingai, įrodinėjimo našta civilinėje byloje priklausė atsakovui – jis turėjo įrodinėti aplinkybes, šalinančias jo atsakomybės buvimą (CK 6.270 str. 1 d.). Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jo atliktų veiksmų teisėtumą ar aplinkybę, kad jo veiksmais nebuvo padaryta žalą gamtai, nebuvo sunaikinta augmenija ar ežero apsauginės juostos reljefas (CPK 178 str.). Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, esant visas būtinas sąlygas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę už gamtai padarytą žalą. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo padaręs žalą, privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Pirminė būklė nustatytina pagal turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę. Galima teigti, kad įstatyme įtvirtinta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia veikla aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas išimtis. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį. Žala gali būti priteista kaip išlaidos, susijusios su prevencinių priemonių, skirtų sumažinti žalą aplinkai ar užkirsti kelią jos atsiradimui, taikymu. Tada taikoma CK 6.249 straipsnio 4 dalis. Pastarasis atvejis laikytinas civiline atsakomybe už realią žalos grėsmę Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju žalos faktas, t. y. natūralios žolinės augmenijos sunaikinimas ežero apsaugos juostoje ir zonoje yra nustatytas. Žalos dėl augmenijos sunaikinimo ir pakrantės 355 kv. m. plote natūralios aplinkos pakeitimo dydis yra apskaičiuotas pagal Aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 patvirtintų Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodiką ir sudaro 911,15 Lt. Pažymėtina, kad atsakovas neginčijo apskaičiuoto žalos dydžio, įrodymų, paneigiančių šį žalos apskaičiavimą, teismui nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus bei padarė žalą aplinkai (CK 6.246 str. - 6.249 str.), taigi privalo ją atlyginti. Apeliantas neįrodė aplinkybių, kad jis įgyvendino privalomajame nurodyme nustatytas aplinkos atkūrimo priemones, todėl tiesioginė žala aplinkai nebuvo atlyginta natūra. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nepasisakytina, kadangi jie neturi reikšmės vertinant priimto sprendimo teisėtumą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad padarius žalą aplinkai, žala yra padaroma visai visuomenei. Todėl materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turi ne valstybės institucija, o valstybė. Tai reiškia, jog šioje byloje ieškovu procesine prasme yra Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, o ieškovu materialiąja prasme Lietuvos valstybė, kuriai ir turi būti priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010). Todėl šiuo aspektu skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad žala yra priteisiama ne Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, o valstybei.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, kad 911,15 Lt žalos atlyginimo suma yra priteisiama ne ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, o Lietuvos valstybės naudai.
Atsisakyti priimti atsakovo A. D. 2013-07-02 pateiktus rašytinius įrodymus: Žvalgybinius geologinius tyrimus ir Atsakymą į prašymą ir juos grąžinti jį patekusiam asmeniui.