Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-1280-580/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-06-12
Bylos Nr.: e2-1280-580/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02199-2016-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jūra Marija Strumskienė
Ieškovas: BUAB „Rukainių pirtis“
Atsakovas: M. R.

Kategorijos

2.2.4.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-1280-580/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02199-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 2.2.4.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė,sekretoriaujant R. M.,dalyvaujant ieškovo atstovei E. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Rukainių pirtis“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Top consult“, ieškinį atsakovui M. R. (M. R.) dėl žalos bei palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas BUAB „Rukainių pirtis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Top consult“, prašo iš atsakovo M. R. priteisti 696 221,77 Eur žalą bei 5 proc. metines palūkanas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodo, kad atsakovas nuo 1999-09-16 iki 2015-03-12 ėjo UAB „Rukainių pirtis“ direktoriaus pareigas, o nuo 2004-04-28 buvo bendrovės akcininkas. Vilniaus apygardos teismo 2015-02-23 nutartimi UAB „Rukainių pirtis“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Top consult“. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2015-03-06.

Žemesnės instancijos teismas

Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2015-02-23 nutartį bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo išsiuntė įsakymus, kuriais informavo M. R. apie jo pareigas po bankroto bylos iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2015-04-28 išdavė vykdomąjį raštą, kuriuo atsakovas įpareigotas perduoti bankroto administratoriui visą bankrutuojančios įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Vilniaus apygardos teismo 2015-08-31 nutartimi už įpareigojimų nevykdymą M. R. paskirta 150 Eur bauda. BUAB „Rukainių pirtis“ vadovas M. R. bankroto administratoriui neperdavė nei bendrovės turto, nei dokumentų.

Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir tuo pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą. Ieškovas rėmėsi 2012-12-31 datai sudarytu bendrovės balansu, pagal kurį bendrovės turtas sudarė 109 440 Lt. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad BUAB „Rukainių pirtis“ įsipareigojimai buvo didesni nei deklaruoti ir šie įsipareigojimai buvo pradelsti vykdyti. Vilniaus apygardos teismo 2014-10-17 nuosprendyje baudžiamojoje byloje NR. 1A-193-562/2014 konstatuota, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų bendrovė išvengė 129 748 Lt privalomų mokesčių ir kitų mokėjimų. Pradelsti mokėjimai 129 748 Lt viršijo viso į 2012-12-31 balansą pateikto turto vertę.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2014-10-17 nuosprendyje nurodyta, jog atsakovas 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė bendrovės direktoriui išmokėtų 206 133 Lt (59 700,24 Eur). Nėra duomenų, jog atsakovas šią sumą įmonei grąžino ar panaudojo įmonės veiklai. Ieškovas laikė, jog atsakovui 206 133 Lt išmokėti be pagrindo.

Ieškovas įrodinėja, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kai įmonės vadovas sąmoningai daugiau nei metus laiko nuo 2012-12-31, kai įmonė tapo nemoki, neteikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, žinodamas apie įmonės nemokumą, žalos dydis sudaro 604 825 Eur (kreditoriniai reikalavimai), 31 696,01 Eur (2012-12-31 balanse turėtas ir neperduotas turtas), 59 700,24 Eur (į apskaitą neįtraukta direktoriui išmokėta suma), viso 696 221,77 Eur.

Šalies argumentai

Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė ieškinio motyvus ir prašė ieškinį tenkinti.

Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nenurodytos, atsiliepimas nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl bankrutuojančios įmonės vadovo pareigos atlyginti jo vadovavimo metu padarytą žalą dėl nesikreipimo į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, prašant priteisti žalą, kurią sudaro kreditorinių reikalavimų suma, neperduotas turtas bei įmonės direktoriui grynaisiais išmokėti pinigai.

Ieškinio pagrindu nurodomos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas šioje byloje neteisėtą atsakovo veikimą įrodinėja tuo, kad atsakovas, kaip asmuo turėjęs teisę ir pareigą paduoti teismui prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, šia teise nepasinaudojo ir tuo sukėlė žalą įmonės kreditoriams, kadangi jų reikalavimai dėl įmonės nemokumo nebuvo patenkinti.

Dėl pareigos kreiptis dėl įmonės bankroto

Atsakingų asmenų pareigos paduodant prašymą bankroto bylų kėlimo klausimu reglamentuotos Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnyje. Ieškovo nurodomo įmonės nemokumo susidarymo metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies redakcija nustatė, jog įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo metu nuo 2016-01-01 teisės normos redakcija yra pakeista ir atsakingų subjektų ratas apibrėžtas kitu redakciniu būdu. Šiuo metu galiojanti redakcija nurodo, jog kartu su įmonės vadovu atsako ir kiti asmenys pagal kompetenciją. Jie privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai. Šioje byloje taikoma žalos padarymo metu, t. y. iki 2016-01-01 galiojusi normos redakcija, kaip teisės norma, žalos padarymo metu reguliavusi asmenų elgesį.

Sprendžiant dėl asmens pareigos atlyginti žalą dėl nesavalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalinga nustatyti dvi aplinkybes: 1) asmuo turėjo teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo; 2) buvo aplinkybės, sudariusios pagrindą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016-01-01) nurodyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę, o šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais privalo: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal šiuo metu galiojančią redakciją nuo 2016-01-01 teisė kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo numatyta ir kitiems asmenims, veikiantiems pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintiems teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Juridinio asmenų registro duomenys patvirtina, jog nuo 2002-12-04 iki 2015-03-12 buvo įmonės vadovu, o nuo 2004-04-28 įmonės akcininku (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kadangi M. R. daugiau nei 10 metų prieš įmonės bankrotą buvo ir vienintelis akcininkas ir įmonės vadovas, tai jo kompetencija pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo laikoma nustatyta.

Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016-01-01) buvo nurodoma, jog įmonės vadovui ar savininkui pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo privaloma tada, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis įtvirtina, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai nustatyti Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurio nuostatas šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.

BUAB „Rukainių pirtis“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015-02-23 nutartimi, tenkinant Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą. Nustatydamas įmonės finansinę padėtį teismas rėmėsi paskutiniu įmonės balansu, pateiktu už 2012 metus, kuriame nurodyta, jog įmonės turto vertė sudaro 109 440 Lt, iš jų 71 002 Lt trumpalaikis turtas ir 38 438 Lt ilgalaikis turtas. Vilniaus apygardos teismo 2015-02-23 nutarties priėmimo metu turimais duomenimis įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai sudarė 336 959,24 Lt, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 20 152,77 Lt, o skola UAB „Bennet distributors“ – 1 010,75 Lt. Tuo remdamasis teismas patvirtino, jog BUAB „Rukainių pirtis“ yra nemoki.

Ieškovas prašo konstatuoti, jog įmonė buvo nemoki 2012-12-31, nes tuo metu turėjo, bet nebuvo įtraukusi į balansą 129 748 Lt vėliau baudžiamojoje byloje nustatytų įsipareigojimų valstybės biudžetui. 2012 metų balansas, ieškovo nuomone, turi būti vertinamas atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kad BUAB „Rukainių pirtis“ išvengė turtinės prievolės – privalomųjų įmokų 67 602 Lt PVM, 45 204 Lt GPM, 8 942 Lt PSD, 7 976 Lt VSDĮ ir 24 Lt įmokų į Garantinį fondą, viso 129 784 Lt.

M. R. yra nuteistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-29 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-155-298/2013. Šis teismo nuosprendis peržiūrėtas apeliacine tvarka ir iš dalies pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2014-10-17 nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-193-562/2014. M. R. minimoje baudžiamojoje byloje nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01, būdamas UAB „Rukainių pirtis“ direktoriumi, veikdamas pagal UAB „Rukainių pirtis“ įstatus bei Akcinių bendrovių įstatymą, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, tyčia, apgaulingai, per įmonės finansininkę K. B. tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: 2006-01-01 – 2010-08-01 buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, dėl to pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2006-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėse PVM deklaracijose per mažai deklaravo 67 602 Lt mokėtino PVM, taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui 206 133 Lt išmokėtų išmokų, dėl to pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2007-2009 metų mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijoje ir metinėse A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje per mažai deklaravo 45 204 Lt mokėtino GPM ir 8 942 Lt PSD, o taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio, dėl to per mažai deklaravo 7 976 Lt mokėtinų valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. dėl to iš dalies negalima nustatyti 2006-01-01 – 2010-08-01 metų bendrovės UAB „Rukainių pirtis“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o taip pat siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie įmonės veiklą, t. y. apskaitos registruose neapskaitė visų gautų pajamų bei darbuotojams mokamo darbo užmokesčio, dėl to pateikė mokesčių deklaracijose neteisingus duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, mokėtiną į biudžetą pridėtinės vertės mokestį, gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį, Valstybinei mokesčių inspekcijai 2006-01-01 – 2010-08-01 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, dėl to per mažai deklaravo viso 129 748 Lt mokesčių.

Iš baudžiamojoje byloje priimti teismo nuosprendžio matyti, jog mokesčiai buvo nedeklaruoti ir nuslėpti laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01. Paskutinis BUAB „Rukainių pirtis“ finansinis dokumentas – balansas už 2012 metus, patvirtina, jog įmonės turimas turtas sudarė 109 440 Lt. Įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, jog įmonė per mažai deklaravo 129 748 Lt įvairių mokesčių, gaunama, kad 2012-12-31 įmonės įsipareigojimai viršijo turimą turtą, o balansas už 2012 metus yra neigiamas. 2006-2010 metais paskaičiuoti mokesčiai 2012 metais, kai buvo sudaromas paskutinis balansas, yra pradelsti įsiskolinimai valstybės biudžetui. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad 2012-12-31 įmonė pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalį buvo nemoki.

Pareigos pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį nevykdymas yra neteisėtas, kreditorių interesus pažeidžiantis veiksmas, kuris, skirtingai nei įmonės vadovo civilinė atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, yra atliekamas esant paprasto neatsargumo kaltės formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog būdamas įmonės vadovu ir veikdamas rūpestingai atsakovas turėjo suprasti, jog yra atsiradusios aplinkybės, pagal kurias įmonė teisės aktų pagrindu pripažintina nemokia. Remiantis išdėstytu, daroma išvada, jog M. R. 2012-12-31 turėjo žinoti įmonės padėtį ir dėl jos nemokumo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl nuostolių – kreditorinių reikalavimų, dydžio

Nustačius neteisėtus kaltus atsakovo veiksmus, spręstinas klausimas dėl atsakomybės dydžio. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 išaiškinta, kad įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-06 Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalgoje, publikuotoje Teismų praktikoje Nr. 45, atkreiptas dėmesys, jog įmonės nemokumo atveju žala laikytinas įsipareigojimų kreditoriams padidėjimas nuo to momento, kai įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis dėl įmonės nemokumo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą. Minėtos apžvalgos išvadų 9 punkte nurodyta, kad visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, gali būti pripažinti žala tik išimtiniais atvejais, jei ieškovas įrodo, kad jei ne vadovo delsimas, su kreditoriais būtų visiškai atsiskaityta. Taip pat kreditorių reikalavimų padidėjimas nuo teismo nustatyto nemokumo momento iki bankroto bylos iškėlimo momento automatiškai nereiškia žalos, pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes vadovas atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą.

Ieškovas prašo priteisti trijų rūšių žalą: pirma, kreditorinių reikalavimų sumą, antra, įmonės 2012 metų balanse įrašyto ir neišsaugoto turto, trečia, žalą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-29 nuosprendžiu nustatytą aplinkybę, jog bendrovės direktorius 2007-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir kitose privalomose deklaracijose neapskaitė 206 133 Lt bendrovės direktoriui išmokėtų išmokų.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas neįrodinėjo aplinkybių, kiek padidėjo įsipareigojimai kreditoriams nuo to momento, kai įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis dėl įmonės nemokumo, bendradarbiavimo su teismu pareigos nevykdė (CPK 8 straipsnis), jokių skaičiavimų ar samprotavimų, kaip turi būti įvertinamas įsipareigojimų kreditoriams padidėjimas neteikė. Atsakovas M. R., nors ir būdamas keletą kartų informuotas apie teismo procesą, neteikė procesinių dokumentų ir bylos nagrinėjime nedalyvavo. Esant tokioms aplinkybėms teismas remiasi byloje surinktais įrodymais dėl nuostolių dydžio ir daro išvadą, jog įsipareigojimų kreditoriams padidėjimas skaičiuotinas vertinant nuo 2012-12-31 iki bankroto bylos iškėlimo susidariusių skolų kreditoriams dydį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2015-07-21, 2015-08-25 bei 2016-10-21 nutartimis bankroto byloje patvirtintas kreditorinių reikalavimų sąrašas, kurį sudaro kreditoriniai reikalavimai:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (9 745,15 Eur);

VĮ Turto bankas (99 840,32 Eur);

Žemesnės instancijos teismas

AS „Reverta“ (23 728,74 Eur);

Nordea Bank AB Lietuvos skyrius (540 538,43 Eur);

UAB „Mineraliniai vandenys“ (346,77 Eur);

UAB „Gelsva“ (8,69 Eur);

UAB „Švyturys-Utenos alus“ (185,67 Eur);

Žemesnės instancijos teismas

UAB „Bennet distributors“ (292,73 Eur);

BUAB „Steiksa“ (68,05 Eur).

Vertinant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 9 745,15 Eur kreditorinį reikalavimą, atsižvelgiant į VSDFV Vilniaus skyriaus 2017-05-31 raštą Nr. (8.2)3E-14583, matyti, jog 2 700,32 Lt dalis yra susidariusi iki 2013-01-01, t. y. iki pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo dienos. Ši reikalavimo dalis nelaikytina įsipareigojimų kreditoriams padidėjimu ir nepriteisiama. Taip pat į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos kreditorinį reikalavimą įskaičiuota 7 976 Lt suma, jau yra priteista iš atsakovo M. R. baudžiamojoje byloje. Kadangi skola jau priteista kreditoriaus naudai, tai pakartotinai priteisti tos pačios skolos iš to paties asmens tik kitam kreditoriui nepagrįsta. Abi sumos turi būti atimtos iš kreditorinio įsiskolinimo sumos, viso 10 676,32 Lt arba 3 092,08 Eur. Likusi 6 653,07 Eur suma pripažįstama kreditorinių įsipareigojimų padidėjimu, nes skola susidarė nemokant įmokų už įmonės darbuotojus. Iškėlus bankroto bylą, darbuotojai nebūtų vykdę veiklos ir įsiskolinimas nebūtų susidaręs.

VĮ Turto banko 99 840,32 Eur kreditorinis reikalavimas yra pagrįstas Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimais. Vilniaus apskrities VMI 2017-05-31 rašte Nr. (7.1)46-MPD-6520 pažymėta, jog dalis mokestinio įsiskolinimo yra susidaręs pagal patikrinimo aktą ir jų mokėjimo terminas sueina 2011-05-19, t. y. iki ieškovo įrodinėtos pagrindo bankroto bylos iškėlimui atsiradimo dienos. Sudėjus šiuos mokėjimus iš viso sudaroma 75 459,27 Eur suma (6,95+2,03+5.69+12 998,56+3 927,54+14 662,76+2 285,10+685,53+1 491,09+19 578,93+5 873,49+13 941,60). Taip pat Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-155-298/2013 valstybės naudai priteista 67 602 Lt PVM, 45 204 Lt GPM, 8 942 Lt PSD įmokų, 24 Lt įmokų į Garantinį fondą, viso 121 772 Lt arba 35 267,61 Eur. Nuosprendžiu priteista suma susidariusi už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01, todėl patenka į patikrinimo aktu paskaičiuotą sumą, kurios mokėjimo terminas 2011-05-19. Mokesčiai, kurie susidaro nuo 2012-12-31 skaičiuojami iš 99 840,32 Eur atimant 75 459,27 Eur, gaunama 24 381,05 Eur. Kreditorinio reikalavimo dėl mokesčių atsiradimas susijęs su tuo, kad bendrovė, jau būdama nemoki, vykdė ūkinę veiklą ir šioje veikloje įgijo pareigą mokėti mokesčius. Dėl nemokumo BUAB „Rukainių pirtis“ neatsiskaitė su kitais ūkiniais subjektais, o taip pat nesumokėjo mokesčių. Laiku įvykdžius pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, mokestinė nepriemoka nebūtų susidariusi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-11-28 nutartyje Nr. 3K-3-624/2013 yra išaiškinęs, jog įmonės vadovai negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, o bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai. Ši teismų praktika nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes bylos aplinkybės yra skirtingos. Nagrinėjamoje byloje mokesčiai buvo nesumokėti dėl, kad įmonė tapo nemoki, tuo tarpu nutartyje Nr. 3K-3-624/2013 aptariamoje situacijoje įmonė turėjo mokesčius sumokėti vėliau, laiku mokesčiai nesumokėti ne dėl nemokumo, o dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Žemesnės instancijos teismas

AS „Reverta“ 23 728,74 Eur kreditorinis įsiskolinimas kilo iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-05-23 preliminariu sprendimu priteistos skolos. Iš Preliminaraus sprendimo matyti, kad reikalavimas kilo iš M. R. 2008-04-25 sudarytos kreditavimo sutarties Nr. OS/849, kurios vykdymas užtikrintas BUAB „Rukainių pirtis“ laidavimu, prisiimtu pagal laidavimo sutartį Nr. LOS/849 bei ją pakeitusį 2012-02-21 susitarimą dėl skolos grąžinimo. Preliminariu sprendimu skola priteista iš atsakovų M. R. ir BUAB „Rukainių pirtis solidariai. Kadangi skola jau yra priteista iš atsakovo, tai nėra pagrindo tos pačios skolos priteisti pakartotinai kito atsakovo naudai.

Nordea Bank AB Lietuvos skyrius 540 538,43 Eur reikalavimas susidarė vykdant 2010-09-30 sudarytą Laidavimo sutartį Nr. LBK 10/09/40D, kuria BUAB „Rukainių pirtis“ laidavo už M. R. 2008-04-07 sudarytą Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/04/20D. Iš 2008-04-07 Būsto kreditavimo sutarties matyti, jog šia sutartimi atsakovui suteiktas 651 645,04 Eur kreditas žemės sklypo su gyvenamuoju namu, baseinu ir kiemo aikštelėmis, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimui. Būsto kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.1 punkte nurodyta, jog kredito suma 651 645,04 Eur. Būsto kreditavimo sutarties vykdymas buvo užtikrintas ir hipoteka. Nordea Bank AB 2017-05-30 rašte Nr. OUT-9640 pažymėta, jog bankas 2012-05-17 davė sutikimą įkeisto turto pardavimui. Iš pirkėjo A. Š. bankui buvo iš viso pervesta 240 384,62 Eur, kurie paskirstyti: 226 781,08 Eur panaudoto ir negrąžinti kredito pagal Kreditavimo sutartį mažinimui; 12 989 Eur palūkanoms dengti ir 613,65 Eur reinvestavimo kaštams padengti. Nordea Bank AB 2015-03-19 pažymoje nurodyta, jog pagal Laidavimo sutartį BUAB „Rukainių pirtis“ bankui skolinga 423 023,19 Eur panaudoto kredito, 4 313,94 Eur nesumokėtų palūkanų, 113 201,30 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-11 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-26844-816/2014, kuria teismas remiasi CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu, matyti, jog Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą dėl 1 497 192,31 Lt skolos ir 16 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš M. R., G. R., BUAB „Rukainių pirtis“ išieškotojo Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB naudai. Iš Nordea Bank AB 2017-05-31 rašto Nr. OUT-9716 matyti, jog laikotarpiu nuo 2015-03-06 iki 2017-05-31 antstolė išieškojo iš M. R. ir bankui pervedė 165,74 Eur. Kadangi dėl skolos bankui išieškojimo iš atsakovo yra išduotas vykdomasis įrašas, tai ši skola pakartotinai iš atsakovo nepriteisiama.

UAB „Mineraliniai vandenys“ 346,77 Eur kreditorinis reikalavimas kilęs iš 2007-02-01 Paslaugų sutarties Nr. GV-108, iš jo 297,18 Eur sudaro negrąžintas avansas ir 49,59 Eur kompensacija už negrąžintą tarą. Pagal Paslaugų sutartį BUAB „Rukainių pirtis“ UAB „Mineraliniai vandenys“ teikė informacijos apie prekes teikimo paslaugą, kuri buvo apmokėta užsakovui sumokėjus 4 000 Lt. BUAB „Rukainių pirtis“ turėjo kas mėnesį teikti PVM sąskaitas faktūras, išrašomas pagal darbų perdavimo-priėmimo aktą. Iš teismui pateiktų duomenų neaišku, kada ir kokiu pagrindu kilęs įsiskolinimas, kadangi atsiskaitymo tvarka netiksli, už kokias paslaugas sudaromi darbų perdavimo-priėmimo aktai neatskleista, skolų tarpusavio suderinimo aktas ir taros suderinimo aktas BUAB „Rukainių pirtis“ atstovo nepasirašytas, dokumentai sudaryti po bankroto bylos iškėlimo. Laikoma, jog nenurodęs konkrečių skolos susidarymo aplinkybių ieškovas neįrodė (CPK 178 straipsnis), jog UAB „Mineraliniai vandenys“ reikalavimas yra susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo.

UAB „Gelsva“ 8,69 Eur kreditorinis reikalavimas kilęs iš 2007-12-28, 2007-10-24, 2009-10-30, 2007-10-24 perdavimo-priėmimo aktų, t. y. iki pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo, todėl nepriteisiamas.

UAB „Švyturys-Utenos alus“ 185,67 Eur kreditorinis reikalavimas susidaręs iš negrąžintos taros. Skolai patvirtinti pateiktas 2015-03-15 Tarpusavio skolų suderinimo aktas, kuriame nėra BUAB „Rukainių pirtis“ atstovo parašo, akte įrašyta priešingai nei reikalavime, jog skola už taros skolos nėra. Kadangi skolos susidarymo laikotarpis nežinomas, tai ši skola nepriteisiama. UAB „Švyturys-Utenos alus“ 2015-03-16 kreditoriniame reikalavime pažymėta, jog prašoma patvirtinti 13 983,75 Eur kreditorinį įsiskolinimą, kurį sudaro 185,67 Eur už tarą ir 13 798,08 Eur už reklamos paslaugas, tačiau teismo nutarties dėl reikalavimo už reklamos paslaugas tvirtinimo nepateikta.

UAB „Bennet distributors“ 292,73 Eur kreditorinis reikalavimas grindžiamas 2013-05-07 PVM sąskaita faktūra BVA000502462, 2013-05-21 PVM sąskaita faktūra Nr. BVA000505098, 2013-05-28 PVM sąskaita faktūra Nr. BVA000506299. Kadangi prekės priimtos ir už jas neatsiskaityta laikotarpiu, kai buvo pagrindas įmonei kelti bankroto bylą, skolos dydis laikomas įsipareigojimų kreditoriams padidėjimu.

BUAB „Steiksa“ 68,05 Eur kreditorinį reikalavimą patvirtinantys dokumentai nepateikti, todėl teismas reikalavimą šioje dalyje atmeta.

Apibendrinant daroma išvada, jog dėl tos priežasties, kad M. R. laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė bei jos kreditoriai patyrė 27 765,86 Eur žalą (3 092,08+24 381,05+ 292,73).

Dėl turto neperdavimo

Kita padarytos žalos dalis buvo grindžiama tuo, kad atsakovas po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratoriui neperdavė įmonės 2012 metų balanse įrašyto turto. Pareiga įmonės valdymo organui arba jo vadovui perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus įtvirtinta Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte. Vilniaus apygardos teismo 2015-02-23 nutartis iškelti bankroto bylą BUAB „Rukainių pirtis“ įsiteisėjo 2015-03-06. Vilniaus apygardos teismas 2015-04-28 išdavė vykdomąjį raštą, kuriuo M. R. buvo įpareigotas bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą bei dokumentus. Bankroto administratoriaus 2015-05-08 raštu Nr. RU/12 vykdomasis raštas pateiktas antstoliui.

Atsakovas pareigos perduoti bankrutuojančios įmonės turtą ir dokumentus antstoliui nevykdė, neteikė jokių dokumentų ir neperdavė turto. Neperduoto turto vertę ieškovas įrodinėjo paskutiniame BUAB „Rukainių pirtis“ pateiktame 2012 metų balanse įrašyto turto verte. VĮ Registrų centrui pateiktame balanse nurodoma, jog turtas sudaro 109 440 Lt, iš jų ilgalaikis turtas 38 438 Lt ir trumpalaikis turtas 71 002 Lt (63 694 Lt atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 502 Lt per vienerius metus gautinos sumos, 6 806 Lt pinigai). Atsakovas nei teismui, nei bankroto administratoriui neteikė nei duomenų nei paaiškinimų, kur yra į paskutinį įmonės balansą įtrauktas turtas. Iš Vilniaus apskrities VMI 2017-05-31 rašto Nr. (7.1)46-MPD-6520 matyti, jog įmonė 2013 m. pradžioje teikė mokesčių deklaracijas, kas patvirtina, jog įmonė veiklą vykdė trumpą laiką po 2012-12-31, kai atsirado įmonės nemokumą rodančios aplinkybės. Veikdamas kaip atsakingas ir rūpestingas vadovas ir pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą turėdamas pareigą organizuoti bendrovės veiklą, atsakovas realiai baigus įmonės ūkinę veiklą, turėjo saugoti bendrovės turtą. Bendrovės ūkinėje veikloje kuria komercinius santykius su kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis, kurie apie bendrovės galimybę vykdyti finansinius įsipareigojimus gali spręsti pagal duomenų VĮ Registrų centrui pateikimą, todėl tai, jog įmonės vadovas yra ir vienasmenis akcininkas, neleidžia jam su įmonės turtu elgtis kaip su asmeniniu turtu.

Nuo paskutinio balanso sudarymo iki pareigos perduoti turtą atsiradimo dienos praėjo ilgas laiko tarpas ir turto sudėtis galėjo pakisti, tačiau iš teismui bankroto administratoriaus pateiktų duomenų bei bankroto administratoriaus paaiškinimų dėl dokumentų nepateikimo matyti, jog atsakovas niekaip neįrodė turto panaudojimo ir perdavimo. Pripažįstama, kad pareiga įrodyti aplinkybes, dėl kurių nebuvo galima perduoti turto bankroto administratoriui, priklauso atsakovui. Atsakovui neįrodžius turto pokyčio (CPK 178 straipsnis), vadovaujamasi ieškovo pozicija dėl turto sudėties ir laikoma, jog atsakovas bankroto administratoriui turėjo perduoti 2012 m. balanse nurodytos vertės turtą. Jeigu atsakovas būtų vykdęs pareigą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai 2012 metų balanse įtrauktas turtas turėjo būti perduotas bankroto administratoriui atsiskaitymui su kreditoriais, o ne toliau naudojamas bendrovės ūkinėje veikloje.

Bankroto administratorius 2017-03-17 raštu kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas pateikti informaciją apie 2012 metų balansą pasirašiusį asmenį, tačiau teismui atsakymas nepateiktas. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 6 punktas nurodo, jog už bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui yra atsakingas bendrovės vadovas. Kadangi įmonės vadovas turi įstatyminę pareigą teikti balansą registro tvarkytojui, tai jis atsakingas ir už balanse pateiktus duomenis.

Remiantis byloje išdėstytais argumentais, konstatuojama, jog neperduodamas turto bankroto administratoriui atsakovas pažeidė įstatymines pareigas ir padarė 31 696,01 Eur žalą.

Dėl įmonės vadovui išmokėtų lėšų

Bankroto administratorius taip pat prašė iš atsakovo priteisti žalą, kylančią iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-29 nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, jog bendrovės direktorius 2007-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir kitose privalomose deklaracijose neapskaitė 206 133 Lt bendrovės direktoriui išmokėtų išmokų.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-29 nuosprendyje konstatuota, jog M. R. buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 206 133 Lt jam pačiam išmokėtų išmokų. Baudžiamojoje byloje šių išmokų mokėjimo pagrindas nėra tiksliai nustatytas. Išmokų suma gauta pagal 2010-05-31 Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (21.26)-448-873 surinktus duomenis, jog 2006-2009 metų laikotarpiu bendrovės vadovui išmokėta: 2006 m. – 21 632 Lt, 2007 m. – 30 000 Lt; 2008 m. – 23 002 Lt; 2009 m. – 127 349 Lt. Padaryta prielaida, jog išmokėtos sumos galėjo būti susijusios su bendrovės neapskaityto pelno dalimi, nuo kurios nesumokėtas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis bei privalomo sveikatos draudimo įmokos.

Ieškovas apskritai nenurodo, kokiu pagrindu pinigų sumos buvo išmokėtos atsakovui, tačiau laiko, jog šios sumos turi būti grąžintos, nes nėra pateikti dokumentai, kad šios lėšos panaudotos įmonės veikloje. Baudžiamojoje byloje priimtais procesiniais sprendimais buvo nustatytas lėšų dydis, tačiau nenustatytas lėšų įsigijimo pagrindo neteisėtumas. Atsakovas buvo pripažintas kaltu ne dėl pinigų išmokėjimo sau pačiam, o taip pat ir įmonės darbuotojams, tačiau dėl šių lėšų neapskaitymo įmonės buhalterinėje apskaitoje ir mokesčių nesumokėjimo. Dėl to, kad M. R. 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio ir 206 133 Lt direktoriui išmokėtų sumų, konstatuota, jog atsakovas nedeklaravo ir nesumokėjo 45 204 LT GPM ir 8 942 Lt PSD. Teismo nuosprendyje nebuvo konstatuota, jog 206 133 Lt M. R. buvo išmokėti neteisėtai, o tik paskaičiuoti mokesčiai nuo šių pajamų.

Atsižvelgiant į padarytą prielaidą, jog išmokėtos lėšos gali būti įmonės pelno dalis, kuri atsakovui išmokama kaip akcininkui, pažymėtina, kad būdamas vienasmeniu akcininku atsakovas turėjo teisę spręsti dėl dividendų išmokėjimo ir pelno paskirstymo (Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovas neįrodinėjo, jog priimant sprendimus dėl pelno paskirstymo, buvo Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių buvo draudžiamas dividendų išmokėjimas. Teismo priimtu nuosprendžiu M. R. išmokėtos sumos buvo apmokestintos, tuo sudarant pagrindą jam teisėtai disponuoti minėtomis lėšomis. Vertinant, jog M. R. 206 133 Lt išsimokėjo kaip bendrovės pelno dalį, nuo kurių vėliau turėjo sumokėti mokesčius, jo pareiga grąžinti pinigus bendrovei nekyla, todėl ieškinys dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui kaip akcininkui ir įmonės vadovui atmetamas.

Ieškovo nurodytas išmokėtų lėšų grąžinimo pagrindas, kuriuo reikalaujama, jog atsakovas pateiktų įrodymus dėl lėšų panaudojimo bendrovės veikloje yra susijęs ne su civilinės, o su darbuotojo materialinės atsakomybės taikymu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-06 Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalgoje, publikuotoje Teismų praktikoje Nr. 45, atkreiptas dėmesys, jog vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė, kadangi bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, o taip pat ir įmonės darbuotojas, nes su juo sudaroma darbo sutartis. Kiekvienu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria reikšmingos informacijos ir pan., jis pažeidžia jam, kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą pareigą, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.

Atsakomybių atribojimas turi ypatingą reikšmę dėl to, kad vadovo civilinei atsakomybei ir darbuotojo materialinei atsakomybei taikomos visiškai skirtingos atsakomybės sąlygos. Darbo kodekso 254 straipsnyje įtvirtinta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus Darbo kodekso 255 straipsnyje. Tai pat taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas treji metai, kuris numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.

Ieškovas nėra pareiškęs ieškinio dėl darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo, teismui reiškiamas ieškinys tik dėl civilinės atsakomybės taikymo, o materialinės atsakomybės sąlygos nebuvo įrodinėjamos. Taip pat ieškovas nėra pateikęs kokių nors įrodymų, jog lėšos M. R. buvo išmokėtos kaip darbuotojui, siekiant lėšų panaudojimo bendrovės ūkinėje veikloje ir atsakovui nepatvirtinus lėšų panaudojimo bendrovės veikloje.

Viso atsakovas turėtų būti pripažįstamas atsakingu už padarytą 59 461,87 Eur (27 765,86+31 696,01) žalą. Skaičiuodamas su kreditoriniais reikalavimais susijusios žalos dydį ieškovas iš kreditorinių reikalavimų sumos atima 69 860,98 Eur (241 216 Lt), kuriuos sudaro 241 216 Lt pagal 2012 m. balanso 18 eilutę „Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“. Ieškovo motyvai, kodėl ieškiniu prašoma iš kreditorinių įsipareigojimų sumos atimti 2012 m. balanso 18 eilutėje nurodytą sumą teismui neatskleisti. Įmonės balanse ilgalaikiai įsipareigojimai yra tie, kuriuos įmonė turės įvykdyti vėliau nei per ateinančius vienerius metus, o trumpalaikiai įsipareigojimai laikomi tie, kurie turi būti įvykdyti per vieną įmonės įprastinės veiklos ciklą arba per vienerius metus. Nepaisant to, kad ieškovo argumentai dėl atsakovo padėties palengvinimo, sumažinant įsiskolinimo dalį, neaiškūs, teismas savo iniciatyva už ieškinio ribų neišeina, iš kreditorinių reikalavimų sumos atima 69 860,98 Eur ir ieškinį tenkina tik dalyje dėl žalos, atsiradusios dėl turto neperdavimo, t. y. 31 696,01 Eur. Kitoje dalyje ieškinys atmetamas.

Ieškovas taip pat prašė priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos. Šis reikalavimas tenkinamas CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Ieškovas nuo žyminio mokesčio atleistas, todėl iš atsakovo žyminis mokestis proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiamas iš atsakovo į valstybės pajamas (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovo į valstybės pajamas pašto išlaidos nepriteisiamos, kadangi tenkinta nedidelė ieškinio dalis, o šių išlaidų bendra suma sudaro tik 3,76 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 263, 265, 270, 293 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti BUAB „Rukainių pirtis“ naudai iš M. R. 31 696,01 Eur (trisdešimt vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt eurus 1 euro centą) žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (31 696,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš M. R. į valstybės pajamas 692 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt du eurus) žyminio mokesčio .

Sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Jūra Marija Strumskienė