- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-07
- Bylos Nr.
- 2A-627/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00647-2011-98
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- F. L. B. P.
- Atsakovas
- Telšių rajono savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Telšių rajono savivaldybės administracija, Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejus „Alka“
- Kategorijos
- 30.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės F. L. B. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-349-267/2013 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovui Telšių rajono savivaldybei dėl kompensacijos priteisimo už nuosavybės teise priklausiusių meno vertybių nusavinimą visuomenės reikmėms (tretieji asmenys – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Telšių rajono savivaldybės administracija, Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejus „Alka“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė F. L. B. P. 2011 m. spalio 25 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovo Telšių rajono savivaldybės 2 448 000 Lt kompensaciją už nacionalizuotas meno vertybes, kurios naudojamos visuomenės poreikiams tenkinti (I b. t., 40 – 46 l.).
Nurodė, kad jos sutuoktiniui Aleksandrui A. B. P., jo tėvams J. F. ir J. B. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė Švėkšnos ir Vilkėnų dvarams priklausanti žemė, rūmai, juose jų įsigytos meno vertybės, šeimos relikvijos; kad 1940 m. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, tuometinė valdžia prievarta nacionalizavo visą Plateriams priklausantį turtą Švėkšnos ir Vilkėnų dvaruose, visos juose buvusios meno vertybės buvo nacionalizuotos ir išvežtos, ir didžioji jų dalis – 58 meno kūriniai, perduoti Telšių muziejui „Alka“, kurio steigėjas yra Telšių rajono savivaldybės taryba; šie kūriniai yra saugomi ir apskaitomi kaip Telšių rajono savivaldybės tarybos nuosavybė; šių kūrinių sąrašas ir vertė nustatyta nepriklausomos ekspertės dr. J. Š.. Ieškovės teigimu, po jos sutuoktinio mirties ji tapo vienintele jo turto, taigi ir nacionalizuotų meno vertybių paveldėtoja; ji, siekdama sugrąžinti nacionalizuotas meno vertybes, daug kartų kreipėsi į Lietuvos valstybines institucijas, vėliau - į teismą, tačiau meno kūriniai jai nebuvo grąžinti, o Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2002 m. lapkričio 18 d. nutartyje konstatavo, kad paimtos ir perduotos muziejui meno vertybės tapo valstybės nuosavybe, kurios ankstesniems savininkams negrąžinamos pagal Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, taigi ieškovė savo konstitucinę teisę į nuosavybę gali apginti tik prašydama priteisti iš atsakovo kompensaciją už nacionalizuotas ir išlikusias meno vertybes, naudojamas visuomenės poreikiams tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių rajono savivaldybė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (37 – 40 l.). Nurodė, kad ieškinio reikalavimas suformuluotas Lietuvos valstybės atžvilgiu; kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. lapkričio 18 d. nutartyje konstatavo, jog muziejinės vertybės, sudarančios valstybinių muziejų fondą, yra valstybės nuosavybė. Atsakovo teigimu, jokia valstybinė institucija nesikreipė į jį dėl sutikimo perimti ieškinyje minimas meno vertybes, atsakovas nepriėmė jokio sprendimo dėl sutikimo perimti šias meno vertybes, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra priėmusi jokio nutarimo dėl šių vertybių perdavimo savivaldybei, taigi savivaldybė nėra šių meno vertybių savininkė.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Vyriausybės, atsiliepime į ieškinį prašė pašalinti jį iš bylos, kadangi neaiškus jo suinteresuotumas bylos baigtimi (II b. t., 140, 141 l.). Nurodė, kad Vyriausybė nedisponuoja teismui reikalinga informacija, dokumentais ir faktiniais duomenimis, galinčiais būti įrodymais nagrinėjant šią civilinę bylą. Pažymėjo, kad Telšių rajono savivaldybė, kuri yra trečiojo asmens Žemaičių muziejaus „Alka“ steigėja, turėtų nurodyti, kokiu pagrindu muziejus valdo, naudoja ir disponuoja meno vertybėmis, už kurias ieškovė prašo priteisti kompensaciją.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija atsiliepime į ieškinį prašė pašalinti ją iš bylos, kadangi šios bylos išsprendimas neturės įtakos Kultūros ministerijos teisėms ir pareigoms (II b. t., 23 – 25 l.). Nurodė, kad negali pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriuo byloje nurodytos meno vertybės buvo perduotos Telšių rajono savivaldybei, nes toks aktas, trečiojo asmens žiniomis, nebuvo priimtas; pagal teisinį reglamentavimą vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai yra savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas, o dokumentus, kurių pagrindu Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejus „Alka“ valdo, naudoja ir disponuoja minėtomis kultūros vertybėmis, turėtų pateikti Telšių rajono savivaldybė, kaip muziejaus savininkė.
Trečiasis asmuo Telšių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės ieškinį prašė jį atmesti (I b. t., 120 – 123 l.). Nurodė, kad ji nepagrįstai įtraukta į bylos nagrinėjimą, nes administracija nėra trečiojo asmens Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejaus „Alka“ steigėja; ieškinyje minimos meno vertybės jai nepriklauso, administracija jų neapskaito. Pažymėjo, kad ieškinyje minimos meno vertybės nepriklauso nei administracijai, nei Telšių rajono savivaldybei, jie nėra apskaitomi šiuose juridiniuose asmenyse.
Trečiasis asmuo Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejus „Alka“ atsiliepime į ieškinį nurodė, jog nesutinka su juo (I b. t., 82 l.). Teigė, kad muziejuje saugomais ieškinyje nurodytais eksponatais naudojasi plati visuomenė, dvarų paveldo tyrinėtojai, menotyrininkai, istorikai ir kiti asmenys.
2013 m. birželio 10 d. Šiaulių apygardos teismo posėdyje ieškovės atstovas sumažino ieškinio reikalavimą ir prašė priteisti 1 341 550 Lt dydžio kompensaciją už 58 meno vertybes (III b. t., 28 – 31 l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu atmetė ieškinio dalį dėl 1 341 550 Lt dydžio kompensacijos priteisimo, be to, nutraukė l CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu dėl ieškinio reikalavimo, susijusio su 1 106 450 Lt kompensacijos priteisimu, ieškovės atstovui atsisakius šios dalies reikalavimo (III b. t., 32 – 36 l.).
Teismas nurodė, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovės F. L. B. P. teisės gauti iš atsakovo Telšių rajono savivaldybės 1 341 550 Lt piniginę kompensaciją už okupacinės valdžios nusavintą Platerių šeimos turto dalį – 58 paveikslus, kurie į Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejų „Alka“ pateko 1940 metais iš nacionalizuotų Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų; šalys pripažįsta, kad ieškovė F. L. B. P. yra vienintelė Platerių turto paveldėtoja, kad jos sutuoktiniui Aleksandrui A. B. P., kuris mirė 1997 m. spalio 14 d., buvo atkurta nuosavybės teisė į 1940 metais nusavintą nekilnojamąjį turtą, vadovaujantis 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“; byloje nėra ginčo, kad 58 paveikslai iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų 1940 metais okupacinės valdžios buvo nusavinti ir pateko į Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejų „Alka“, kur eksponuojami šiuo metu.
Teismas pažymėjo, kad prie nagrinėjamos bylos pridėtoje Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-146-04-2002, iškeltoje pagal ieškovės F. L. B. P. ieškinį atsakovui Žemaičių muziejui „Alka“ dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. lapkričio 18 d. nutartyje konstatavo, kad „įstatymų leidėjas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į muziejines vertybes, o Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos; tokia yra įstatymo leidėjo valia, todėl nesant specialaus įstatymo, jokia valstybės institucija neturi teisės priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo į kilnojamuosius daiktus, t. y. atkurti buvusių savininkų subjektines teises į konfiskuotus ar nacionalizuotus kilnojamuosius daiktus“. Teismo nuomone, šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, nes Telšių rajono savivaldybė negali pakeisti įstatymų leidėjo valios.
Pasak teismo, Konstitucinio teismo aktuose nurodyta, jog tik įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai); įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia (tarp jų) Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
Teismo teigimu, 1995 m. birželio 8 d. Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis draudė grąžinti muziejines vertybes ankstesniems savininkams; Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 9 d. nutarime teigiama, kad 1995 m. birželio 8 d. Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kuria nustatyta, jog okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.) nusavintos ir valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės negrąžinamos ankstesniems savininkams, neprieštarauja Konstitucijai, kultūros vertybių suvalstybinimas gali būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų, numatančių nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas, inter alia (tarp jų), teisingą atlyginimą; 2003 m. gegužės 29 d. priimtoje naujoje Muziejų įstatymo redakcijoje nuostata, draudžianti grąžinti muziejų fondų vertybes ankstesniems savininkams, išliko, tačiau ir vėl nebuvo aptartas kompensacijos už šį natūra negrąžinamą turtą mokėjimo klausimas.
Teismas nurodė, jog, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad ieškinyje išvardintos meno vertybės yra paimtos visuomenės poreikiams, o tai, kad įstatymų leidėjas nepriėmė specialaus įstatymo, numatančio teisingą atlyginimą, turto savininkams neužkerta kelio reikalauti kompensacijos tiesiogiai taikant Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, tačiau tokio pobūdžio reikalavimai gali būti reiškiami ne savivaldybėms, kurių teritorijose esančiuose muziejuose saugomas visuomenės poreikiams paimtas turtas, bet Lietuvos valstybei, nes tik įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai). Teismo nuomone, tinkamas atsakovas šioje byloje yra valstybė, o tai ieškovei buvo išaiškinta 2011-10-28 Šiaulių apygardos teismo nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2-1322-357/2011), kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės F. L. B. P. ieškinį dėl kompensacijos priteisimo, ir kurioje teismas nurodė, jog byla teisminga Vilniaus apygardos teismui; be to, nagrinėjamos bylos 2013 m. birželio 10 d. teismo posėdyje ieškovės atstovams teismas pasiūlė pradinį netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu. Teismas nustatė, kad, ieškovei nesutikus keisti atsakovą, ieškinys atmestinas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui (CPK 45 str.). Atmesdamas ieškovės ieškinį dėl 1 341 550 Lt dydžio kompensacijos priteisimo, teismas nurodė, kad nepasisako dėl ieškovės pateiktų įrodymų, pagrindžiančių jos teisę į kompensaciją, pakankamumo, prašomos priteisti kompensacijos dydžio, neanalizuoja argumentų, susijusių su ieškinio senatimi, kaip neįtakojančių priimamo sprendimo teisėtumo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė F. L. B. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (III b. t., 39 – 42 l.). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:
Teismas neteisingai sprendė, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal jį atsakyti, kadangi ginčo meno vertybės yra valdomos ir apskaitomos Telšių rajono savivaldybės įsteigtame Žemaičių muziejuje „Alka“; Telšių rajono savivaldybė yra tas subjektas, kuris įgyvendina savininko teises ir pareigas muziejaus atžvilgiu; pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo (toliau – VSTVNDĮ) 4 straipsnio 2 dalį, Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomos meno vertybės yra savivaldybės ilgalaikis materialus turtas nuo jų perdavimo 1940 metais. Ši išvada darytina, nes ginčo meno vertybės yra vietinės reikšmės, paneigti tą aplinkybę, kad ginčo meno vertybės nėra atsakovo nuosavybė, privalo atsakovas Telšių rajono savivaldybė, tačiau jokių įrodymų dėl to atsakovas nepateikė; byloje nėra įrodymų, kad meno vertybės patikėjimo ar kokios nors kitos teisės pagrindu buvo perduotos valstybės institucijų savivaldybės žinion; tą neigia ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija; nesant įrodymų, kad meno kūriniai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, taikytinas VSTVNDĮ, nustatantis kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių ir paminklų savininkus; kad vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai nuosavybės teise priklauso savivaldybei;Pagrindinis atsakovo Telšių rajono savivaldybės argumentas dėl to, kad jai nepriklauso nuosavybės teise ginčo meno kūriniai, buvo CPK 4 straipsnio norma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1361/2002 pagal ieškovės kasacinį skundą Žemaičių muziejui „Alka“, kuria teismas iš esmės netenkino reikalavimo grąžinti kūrinių buvusiai savininkei dėl to, kad Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 27 d. nutarimu pažymėjo, jog meno kūriniai negali būti grąžinami natūra, tačiau tuo nebuvo panaikinta ieškovės teisė reikalauti kompensacijos už nusavintus meno kūrinius pagal Konstitucijos 23 straipsnį; toje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovė turi nuosavybės teisę į meno vertybes, o teismai konstatavo, kad tokios teisės ieškovė neturi, bet nebuvo sprendžiamas klausimas, kam šios meno vertybės priklauso nuosavybės teise, todėl nepagrįsta apygardos teismo pozicija, kad ginčo meno vertybės priklauso Lietuvos Respublikai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Telšių rajono savivaldybė prašo jį atmesti (III b. t., 48 – 52 l.). Nurodo, kad ieškovė netinkamai interpretuoja VSTVNDĮ 4 straipsnio 2 dalį, teigdama, kad pagal šią normą ginčo kūriniai, už kuriuos prašoma kompensacijos, nuosavybės teise priklauso savivaldybei, nes šios normos paskirtis – nustatyti savivaldybės turimo turto pobūdį, jei toks turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, ji nenustato vietinės reikšmės kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių ir paminklų savininkų. Atsakovo teigimu, jis 2012 m. sausio 1 d. rašte Nr. M7-393 „Dėl informacijos pateikimo“ bei atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčo meno vertybės nuosavybės teise savivaldybei nepriklauso, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas neteikė įrodymų, patvirtinančių, jog meno vertybės nėra savivaldybės nuosavybė. Atsakovas pažymi, kad ieškovės minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo konstatuota, kad nutarties priėmimo dieną meno vertybės yra valstybės nuosavybė, ir jos ankstesniems savininkams negrąžinamos. Atsakovo nuomone, ginčo paveikslus nusavino ne savivaldybė, o okupacinė valdžia, bet savivaldybė nėra okupacinės valdžios teisių ir pareigų perėmėja; Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra įstatymo dėl kilnojamojo turto grąžinimo, kad reikalingas specialus įstatyminis restitucijos vykdymo reguliavimas, o tai yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Atsakovo vertinimu, aplinkybė, jog iki šiol nepriimtas įstatymas dėl kilnojamojo turto grąžinimo, kuriame būtų aptarti klausimai, susiję su restitucijos taikymu, nesuponuoja, kad savivaldybė turi sumokėti kompensaciją už jos teritorijoje esančiame muziejuje eksponuojamas meno vertybes.
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija prašo patenkinti ieškovės apeliacinį skundą (III b. t., 46, 47 l.). Nurodo, kad sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais; kad muziejinių vertybių savininką atskleidžia muziejaus apskaitoje ir finansinėse ataskaitose nurodyti muziejinių vertybių finansavimo šaltiniai, kaip to reikalauja teisės aktai, reglamentuojantys viešojo sektoriaus subjektų apskaitą.
Tretieji asmenys Kultūros ministerija ir Žemaičių muziejus „Alka“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus apie tai, kad 2014 m. sausio 8 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 16 Žemaičių muziejus „Alka“ tapo valstybiniu muziejumi, pasikeitė jo statusas, ir jo steigėju tapo Kultūros ministerija; be to, Kultūros ministerija pateikė 2014 m. sausio 31 d. Žemaičių muziejaus „Alka“ savininko turtinių ir neturtinių teisių bei pareigų perdavimo ir priėmimo akto kopiją, kurios duomenimis, Telšių rajono savivaldybė perdavė, o Kultūros ministerija priėmė, vadovaudamasi Vyriausybės 2014 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 16 „Dėl biudžetinės įstaigos Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejaus „Alka“ savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto perėmimo ir perdavimo“, valstybės nuosavybėn Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejaus „Alka“ savininko turtines ir neturtines teises bei pareigas (III b. t., 66 - 71 l.). Trečiųjų asmenų pateikti dokumentai prijungiami prie bylos (CPK 314 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas ir tinkamai pritaikė civilinio proceso taisykles ir materialinės teisės normas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, Lietuvos Respublikos Seimas leidžia įstatymus.
Pagal Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi ginčo santykio metu), Valstybinių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė; šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 16 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.) nusavintos ir valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės negrąžinamos ankstesniems savininkams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodydamas, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės kultūros objektai, o tai reiškia, kad konstitucinės normos neatmeta galimybės atskirus nacionalinės reikšmės kultūros objektus paversti valstybės nuosavybe; kita vertus, toks kultūros vertybių suvalstybinimas galėtų būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, jog įstatymų leidėjas nepriėmė specialaus įstatymo, numatančio teisingo atlyginimo už negrąžintas ankstesniems savininkams muziejines vertybes tvarką, neužkerta kelio individualioje byloje tiesiogiai taikyti Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį (Konstitucijos 6 str.); priešingu atveju įstatymų leidėjui būtų suteikta galimybė piktnaudžiauti jam visuomenės patikėtomis galiomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-633/2011).
VSTVNDĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas yra: žemė, pastatai ir statiniai, įrenginiai ir kiti nekilnojamieji daiktai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei; vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei; kitas ilgalaikis materialusis turtas. CK 4.67 straipsnis nustato, kad valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka.
Apygardos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tarp jų, kad ieškovė F. L. B. P. yra sutuoktinė ir vienintelė turto paveldėtoja Aleksandro A. B. P., mirusio 1997 m. spalio 14 d., kuriam 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1940 metais nusavintą nekilnojamąjį turtą, tarp kurio buvo ir Švėkšnos bei Vilkėnų dvarai, o 58 paveikslai iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų 1940 metais okupacinės valdžios buvo nuvežti į Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejų „Alka“, kur šiuo metu yra eksponuojami (I b. t., 8 - 11 b. l.).
Nagrinėjamu atveju apygardos teismas teisingai sprendė, kad ginčo meno vertybės buvo paimtos visuomenės poreikiams. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1361/2002 pagal ieškovės F. L. B. P. kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 28 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatuotos aplinkybės, tarp jų, kad ieškovės vyrui priklausę meno kūriniai buvo paimti kaip kultūros paminklai; kad negalima sutikti, jog ginčo daiktai, paimant juos saugoti į muziejų, neperėjo valstybės nuosavybėn; pažymėjo, kad turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog kultūros vertybės turi visuomeninę vertę, todėl, esant ypatingam nuosavybės objektui, būtinas ir specialus teisinis reguliavimas, o tai yra įstatymo leidėjo prerogatyva (II b. t., 2, 3 l.).
Be to, apygardos teismas teisingai nurodė, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje turi būti reiškiamas Lietuvos valstybei, kuri gali sureguliuoti kompensacijos už nusavintų meno kūrinių atlyginimo klausimą, kad tai, jog įstatymų leidėjas nesureguliavo nurodyto klausimo, neužkerta kelio šioje byloje tiesiogiai taikyti Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams, teisingai atlyginant. Beje, pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas bei, turint omenyje Konstitucinio Teismo 1999-03-16 nutarimo išvadas, konstitucinis nuosavybės teisės apsaugos garantijos principas įpareigoja Lietuvos valstybę, kuri faktiškai valdo nacionalizuotą piliečio turtą, kuris paimtas visuomenės poreikiams ir negrąžintinas piliečiui natūra, sumokėti piliečiui teisingo dydžio kompensaciją už paimtą turtą. Juo labiau kad trečiųjų asmenų muziejaus „Alka“ ir Kultūros ministerijos apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai paaiškinimai bei 2014 m. sausio 31 d. Žemaičių muziejaus „Alka“ savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų perdavimo ir priėmimo akto kopija (III b. t., 66 - 71 l.) patvirtina, jog nuo 2014 m. sausio 8 d. muziejus „Alka“ tapo valstybiniu muziejumi, o jo steigėjas – Kultūros ministerija; taigi yra pagrindo teigti, jog šiuo metu ginčo meno vertybės priklauso Lietuvos valstybei (CPK 185 str., Muziejų įstatymo 5 str. 2 d.).
Neturi pagrindo ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, nustatydamas tinkamą atsakovą nagrinėjamoje byloje, turėjo vadovautis VSTVNDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Telšių rajono savivaldybės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad VSTVNDĮ 4 straipsnio 2 dalis nenustato vietinės reikšmės kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių ir paminklų savininkų. Beje, minėta, jog šis įstatymas reguliuoja valstybės ir savivaldybės apskaitoje esančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką (1 str.); o tai, kad VSTVNDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas yra ir vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės bei paminklai, kurie nuosavybės teise priklauso savivaldybei, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo meno vertybės nuosavybės teise priklauso Telšių rajono savivaldybei. Juolab kad ir pagal CK 4.67 straipsnį, turtą visuomenės poreikiams paima valstybė, o ne savivaldybė. Taigi byloje nėra pagrindo teigti, kad Telšių rajono savivaldybei atsirado pareiga sumokėti ieškovei kompensaciją pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį už ieškovės nurodytas meno vertybes.
CPK 45 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu; jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, jog byloje atsakovu gali būti patrauktas kitas asmuo, turi išaiškinti ieškovui teises, prašant tokį asmenį patraukti dalyvauti byloje atsakovu (CPK 43 straipsnis) ar jį pakeisti tinkamu atsakovu; ieškovui nesutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas bylą nagrinėja iš esmės (CPK 45 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2014).
Nagrinėjamu atveju, 2013 m. birželio 10 d. Šiaulių apygardos teismo posėdžio, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, protokolo duomenimis, teismas išaiškino teisę pareikšti ieškinį kitam atsakovui ir pasiūlė ieškovės atstovams įtraukti į bylą tinkamą atsakovą, t. y. Lietuvos valstybę, tačiau ieškovės atstovai atsisakė įtraukti į bylos nagrinėjimą atsakovu Lietuvos valstybę, nurodydami, kad valstybės įtraukimo klausimas jau buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos teisme, kuris nurodė kreiptis į Šiaulių apygardos teismą (III b. t., 28 – 31 l.). Tačiau byloje nepateikta šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, o iš informacinės teismų sistemos LITEKO matyti, kad ieškovė 2011 m. buvo kreipusis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu Lietuvos valstybei ir trečiajam asmeniui Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejui „Alka“ dėl kompensacijos priteisimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi nustatė, kad ieškinys paduotas su trūkumais, įpareigodamas pašalinti ieškinio trūkumus, tačiau teismo nustatytu terminu ieškovei neištaisius nustatytų ieškinio trūkumų, teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
Konstatavus, kad apygardos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai išaiškino teisę pakeisti byloje atsakovą į Lietuvos valstybę ar reikšti reikalavimą ir Lietuvos valstybei, o ieškovė atsisakė tai padaryti, darytina išvada, kad apygardos teismas turėjo pagrindo atmesti ieškinį, pareikštą netinkamam atsakovui (CPK 43, 45, 185 str.). Juolab kad, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, ieškovė 2013 m. liepos mėn. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Telšių rajono savivaldybei ir Lietuvos valstybei, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų solidariai jos naudai kompensaciją už nacionalizuotas meno vertybes, šeimos relikvijas, tarp jų ir už nagrinėjamoje byloje nurodytus 58 meno kūrinius, perduotus Telšių muziejui „Alka“, o byla Vilniaus apygardos teisme 2013 m. spalio 25 d. nutartimi yra sustabdyta kol įsiteisės teismo sprendimas, priimtas Šiaulių apygardos teisme išnagrinėjus bylą pagal ieškovės F. L. B. P. ieškinį atsakovui Telšių rajono savivaldybės tarybai dėl kompensacijos priteisimo už Platerių šeimai nuosavybės teise priklausiusių meno vertybių nusavinimą visuomenės reikmėms, t. y. nagrinėjamoje byloje. Taigi ieškovė, paduodama Vilniaus apygardos teisme ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl nurodytos kompensacijos priteisimo, po priėmimo skundžiamo sprendimo nagrinėjamoje byloje netiesiogiai pripažino, kad ir nagrinėjamu atveju ieškinys turėjo pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria nutraukta bylos dalis dėl 1 106 450 Lt kompensacijos priteisimo CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu, kadangi apeliantė, prašydama panaikinti teismo sprendimą, nenurodė apie nesutikimą su šia teismo sprendimo dalimi, nenurodė ir jos panaikinimo motyvų (CPK 306 str. 1 d. 4 p., 320, 323 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą.