- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-28
- Bylos Nr.
- 2-349-267/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00647-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- F. L. B. P.
- Atsakovas
- Telšių rajono savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Žemaičių muziejaus „Alka“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Telšių rajono savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Jonas Leikauskas
- Kategorijos
- 30.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės F. L. B. P. ieškinį atsakovei Telšių rajono savivaldybei, tretiesiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Telšių rajono savivaldybės administracijai, Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejui „Alka“ dėl kompensacijos priteisimo už P. šeimai nuosavybės teise priklausiusių meno vertybių nusavinimą visuomenės reikmėms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė F. L. B. P., atstovaujama Petro D. L. ir advokato dr. Jono Leikausko, iškėlė bylą teisme ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Telšių rajono savivaldybės tarybos 2448000 Lt kompensaciją už Švėkšnos ir Vilkėnų dvaruose buvusias ieškovės sutuoktiniui A. A. B. P. ir jo tėvams J. F. ir J. B. nuosavybės teise priklausančias meno vertybes, kurios 1940 metais sovietinės valdžios buvo prievarta nacionalizuotos ir šiuo metu naudojamos visuomenės poreikiams tenkinti – 58 meno kūriniai (48 kūriniai nacionalizuoti iš Švėkšnos dvaro ir 10 iš Vilkėnų dvaro) perduoti ir saugomi Telšių muziejuje „Alka“, kurio steigėjas yra Telšių rajono savivaldybės taryba. 2012 m. lapkričio 7 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, tenkinant ieškovės atstovų 2012-09-26 ir 2012-10-08 prašymus dėl atsakovo pakeitimo, buvo pakeista Telšių rajono savivaldybės procesinė padėtis iš trečiojo asmens į atsakovę. Ieškovės atstovai nurodė, kad kūriniai apskaitomi kaip atsakovės nuosavybė, o jų vertė – 2448000 Lt, nustatyta nepriklausomos dailėtyros ekspertės dr. J. Š.. Ieškinys grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, Konstitucine doktrina, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei CK 1.5, 1.125, 1.127, 1.129, 4.67, 4.93, 4.100, 6.271 straipsnių nuostatomis. Ieškinyje teigiama, kad nacionalizuotų meno vertybių atveju analogišką pusiausvyrą Lietuvoje užtikrina Konstitucijos 23 straipsnis, restituciją ribojantis Muziejų įstatymas, o kompensacijos dydis nustatytinas pagal CK 4.100 straipsnio (Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams) taisykles, taikant įstatymo analogiją, kadangi atitinkamo specialaus įstatymo dėl nacionalizuotų meno vertybių nėra. Ieškovė mano, kad teisingumas reikalauja už daugiau kaip prieš 70 metų nacionalizuotas meno vertybes, naudojamas visuomenės poreikiams, atlyginti taip pat, kaip ir už šiuo metu paimamą visuomenės poreikiams tokį pat turtą. Tik tokiu būdu, t. y. sumokant teisingo dydžio kompensaciją, bus užtikrintas ieškovės nuosavybės teisių atkūrimas bei nuosavybės teisių neliečiamumo ir gynimo principai. Ieškinio reikalavimai grindžiami ir Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-39-560/2010 (1 t., 40–46, 105, 155, 156, b. l., 2 t., 15–16 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovė Telšių rajono savivaldybė atsiliepimu į jai pareikštą ieškinį prašė ieškovės F. L. B. P. ieškinį dėl kompensacijos priteisimo už P. šeimai nuosavybės teise priklausiusių meno vertybių nusavinimą visuomenės reikmėms atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1361/2002, kurioje buvo sprendžiamas tų pačių meno vertybių grąžinimo klausimas, konstatavo, kad ginčo muziejinės vertybės yra valstybinė nuosavybė. Atsakovė paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas savivaldybė gali įgyti turtą perimdama valstybės turtą, kuris perduodamas savivaldybės nuosavybėn pagal įstatymus. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 6 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad savivaldybė turtą įgyja savivaldybės tarybos sutikimu perimdama valstybės turtą savivaldybių savarankiškosioms ir priskirtosioms (ribotai savarankiškoms) funkcijoms įgyvendinti, kai šis turtas perduodamas savivaldybių nuosavybėn pagal Vyriausybės nutarimus. Atsakovė akcentavo, kad nei iki 2002 m. lapkričio 18 d., kai buvo paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje konstatuota, kad ieškinyje minimos meno vertybės yra valstybės nuosavybė, nei po 2002 m. lapkričio 18 d. iki šios dienos jokia valstybės institucija nesikreipė į Telšių rajono savivaldybę dėl sutikimo perimti ginčo meno vertybes, o savivaldybės taryba nėra priėmusi jokio sprendimo dėl ieškinyje minimų vertybių perėmimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat nėra priėmusi jokio nutarimo dėl šių meno vertybių perdavimo Telšių rajono savivaldybei. Atsakovė įrodinėja, kad nėra ieškinyje nurodytų meno vertybių savininkė, taip pat ji nėra paveikslus nusavinusios okupacinės valdžios teisių ir pareigų perėmėja, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei kompensaciją iš Telšių rajono savivaldybės. Be to, atsakovė pareikštam reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį (1 t., 85, 87, 125, 126 b. l. 2 t., 38–40 b. l.).
Trečiasis asmuo Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejus „Alka“2012-05-31 atsiliepimu į pareikštą ieškinį su ieškovės pareikštais reikalavimai nesutiko. Nurodė, kad ieškinyje nurodyti 58 eksponatai į muziejų pateko 1940 metais iš nacionalizuotų Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų. Šie eksponatai yra Lietuvos valstybinio muziejų fondo dalis, saugoma Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejuje „Alka“. Muziejuje užtikrinta apsauga, jie yra išgelbėti nuo pražūties, restauruoti, įrėminti, eksponuojami. Saugomais eksponatais naudojasi plačioji visuomenė, dvarų paveldo tyrinėtojai, menotyrininkai, istorikai ir kt. besidomintys asmenys. 2012-11-29 muziejaus direktorė pateikė teismui dokumentus, susijusius su iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų nacionalizuotų meno vertybių apskaita, saugojimu ir restauravimu (1 t. 82 b. l., 2 t., 41–136 b. l.).
Trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujanti Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2012-11-30 atsiliepimu į ieškinį prašė pašalinti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, iš bylos, kadangi nėra aiškus galimas Vyriausybės suinteresuotumas šios bylos baigtimi. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nedisponuoja teismui reikalinga informacija, dokumentais, bei faktiniais duomenimis, galinčiais būti įrodymais nagrinėjamoje byloje. Pažymėjo, kad meno vertybės, už kurias prašoma priteisti kompensaciją, šiuo metu saugomos Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejuje „Alka“, o vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas, todėl Telšių rajono savivaldybė, kuri pagal Muziejų įstatymo 5 straipsnio 5 dalį yra minėto muziejaus steigėja, turėtų nurodyti, kokiu pagrindu šis muziejus valdo, naudoja ir disponuoja meno vertybėmis, už kurias ieškovė prašo priteisti kompensaciją (2 t., 140–141 b. l.).
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2012-11-30 atsiliepimu į pareikštą ieškinį, vadovaudamasi CPK 47 straipsnio nuostatomis taip pat prašė pašalinti Kultūros ministeriją iš bylos, nurodydama, kad sprendimas byloje neturės įtakos ministerijos teisėms ir pareigoms. Atsiliepime nurodoma, kad Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejus „Alka“ įtraukė eksponatus į buhalterinę apskaitą ne kultūros ministro įsakymu, kaip teigia muziejaus atstovė, nes teisės aktais yra nustatyta, kad muziejus „Alka“ ginčo muziejinių vertybių apskaitą turėjo vykdyti jau nuo 1992 metų. Kultūros ministerija nurodė negalinti pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriuo ginčo meno vertybės buvo perduotos Telšių rajono savivaldybei, kadangi toks teisės aktas, Kultūros ministerijos žiniomis, nebuvo priimtas. Kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių ir paminklų savininkus nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, kurio 4 straipsnyje konkrečiai įvardinta, kad vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai yra savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas (2 t., 23–25 b. l.).
Trečiasis asmuo Telšių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareikštą ieškinį taip pat nurodė, kad į bylą trečiuoju asmeniu yra įtraukta be teisinio pagrindo, o savivaldybei pareikštą ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįsta, nes ieškinyje nurodytos vertybės yra valstybės, o ne savivaldybės nuosavybė (1 t., 120 – 123 b. l.).
Teismo posėdyje ieškovės atstovai sutiko su ekspertų komisijos pateiktu 58 meno kūrinių, patekusių į Žemaičių „Alkos“ muziejų iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų, įvertinimu ir sumažino ieškinio reikalavimą iki 1341550 Lt, o likusios ieškinio reikalavimo dalies atsisakė.
Atsiliepimas
Atsakovės Telšių rajono savivaldybės atstovė R. D. ieškinį prašė atmesti, nurodė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, nes paveikslai yra valstybės nuosavybė.
Trečiojo asmens Telšių rajono savivaldybės žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė E. S. ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.
Kiti dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (3 t., 12, 13, 14, 15, 18, 20, 22 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas
Bylos iškėlimo stadijoje buvo prašoma priteisti 2448000 Lt kompensaciją, tačiau 2013-06-10 teismo posėdyje ieškovės atstovai, sutikdami su ekspertų komisijos pateiktu meno kūrinių įvertinimu pinigine išraiška – 1341550 Lt, atsisakė dalies ieškinio reikalavimo, t. y. sumažino prašomą priteisti kompensaciją iki 1341550 Lt. Jų atsisakymą teismas priėmė, todėl byla dėl ieškinio dalies – priteisti 1106450 Lt kompensaciją, nutrauktina (CPK 293 str. 4 p.).
Byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovės F. L. B. P. teisės gauti iš atsakovės Telšių rajono savivaldybės 1341550 Lt piniginę kompensaciją už okupacinės valdžios nusavintą P. šeimos turto dalį – 58 paveikslus, kurie į Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejų „Alka“ pateko 1940 metais iš nacionalizuotų Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų.
Šalys pripažįsta bylai reikšmingus faktus, kad ieškovė F. L. B. P. yra vienintelė P. turto paveldėtoja, kad jos sutuoktiniui A. A. B. P., kuris mirė (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1940 metais nusavintą nekilnojamąjį turtą vadovaujantis 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“. Taip pat byloje nėra ginčo, kad 58 paveikslai iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų 1940 metais okupacinės valdžios buvo nusavinti ir pateko į Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejų „Alka“, kur eksponuojami šiuo metu. Bylos medžiaga ir pateikti įrodymai (1 t. 8 – 11, 27, 28, 53, 54, 55 b. l.) leidžia teismui spręsti, kad šalių pripažinti faktai yra nustatyti, todėl teismas bylos įrodymų, susijusių su šalių pripažintais faktais, neanalizuoja (CPK 182 str. 5 p., 187 str.).
Prie nagrinėjamos bylos pridėtoje Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-146-04-2002, iškeltoje pagal ieškovės F. L. B. P. ieškinį atsakovui Žemaičių muziejui „Alka“ dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. lapkričio 18 d. nutartyje konstatavo, kad „įstatymų leidėjas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į muziejines vertybes, o Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. Tokia yra įstatymo leidėjo valia, todėl nesant specialaus įstatymo, jokia valstybės institucija neturi teisės priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo į kilnojamuosius daiktus, t. y. atkurti buvusių savininkų subjektines teises į konfiskuotus ar nacionalizuotus kilnojamuosius daiktus“. Šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, nes Telšių rajono savivaldybė negali pakeisti įstatymų leidėjo valios.
Konstitucinio teismo aktuose yra suformuluota plati konstitucinė restitucijos – nuosavybės teisių į išlikusį turtą doktrina, kur nurodyta, kad tik įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai). Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
1995 m. birželio 8 d. buvo priimtas Muziejų įstatymas, kurio 5 straipsnio 2 dalis, draudė grąžinti muziejines vertybes ankstesniems savininkams. Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 9 d. nutarime konstatavo, kad 1995 m. birželio 8 d. Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kuria nustatyta, jog okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.) nusavintos ir valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės negrąžinamos ankstesniems savininkams, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo tai, kad kultūros vertybių suvalstybinimas gali būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų, numatančių nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas, inter alia, teisingą atlyginimą. 2003 m. gegužės 29 d. priimtoje naujoje Muziejų įstatymo redakcijoje nuostata, draudžianti grąžinti muziejų fondų vertybes ankstesniems savininkams, išliko, tačiau ir vėl nebuvo aptartas kompensacijos už šį natūra negrąžinamą turtą mokėjimo klausimas. Įstatyminį reglamentavimą negrąžinti muziejinių vertybių ankstesniems savininkams natūra Lietuvos Respublika tikėtina grindžia poreikiu išsaugoti šias vertybes visuomenei, padaryti jas visiems prieinamas. Tokią galimybę minėtame 1999 m. kovo 19 d. nutarime pripažino ir Konstitucinis Teismas.
Įvertinęs bylos medžiagą teismas sprendžia, kad ieškinyje išvardintos meno vertybės yra paimtos visuomenės poreikiams, o tai, kad įstatymų leidėjas nepriėmė specialaus įstatymo, numatančio teisingą atlyginimą, turto savininkams neužkerta kelio reikalauti kompensacijos tiesiogiai taikant Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, tačiau tokio pobūdžio reikalavimai gali būti reiškiami ne savivaldybėms, kurių teritorijose esančiuose muziejuose saugomas visuomenės poreikiams paimtas turtas, bet Lietuvos valstybei, nes tik įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
Kad tinkamas atsakovas šioje byloje yra valstybė ieškovei buvo išaiškinta jau bylos iškėlimo stadijoje, kai 2011-10-28 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1322-357/2011 teismas nurodė, kad byla teisminga Vilniaus apygardos teismui ir atsisakė priimti ieškovės F. L. B. P. ieškinį valstybei dėl kompensacijos priteisimo (1 t., 38 b. l.).
2013 m. birželio 10 d. teismo posėdyje ieškovės atstovams teismas pasiūlė pradinį netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu. Ieškovės atstovams nesutikus keisti atsakovą, teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir ieškinį atmeta kaip pareikštą netinkamam atsakovui (CPK 45 str., CK 178 str.). Atmesdamas ieškinį teismas nepasisako dėl ieškovės pateiktų įrodymų, pagrindžiančių jos teisę į kompensaciją, pakankamumo, prašomos priteisti kompensacijos dydį, neanalizuoja ieškinyje ir atsiliepimuose pateiktų argumentų, susijusių su ieškinio senatimi, kaip neįtakojančių priimamo sprendimo teisėtumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 270 str., 293 str. 4 p., teismas
nusprendžia:
Bylą dėl ieškinio reikalavimo dalies, susijusios su 1106450 Lt kompensacijos priteisimu, nutraukti.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.