- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-22
- Bylos Nr.
- 2A-1979-553/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01551-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas, Liuda Uckienė
- Atsakovas
- L. V.
- Ieškovas
- M. Z.
- Advokatai
- Svetlana Radionova
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012-01-10 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. Z. ieškinį atsakovei L. V. dėl naudojimosi palėpe tvarkos nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. V. prašydamas nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), palėpe tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą (planą), pagal kurį ieškovas naudotųsi 31,28 kv. m. ploto patalpa, plane pažymėta indeksu 1-11, o atsakovė naudotųsi 27,86 kv. m. ploto patalpa, plane pažymėta indeksu 1-12, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas). Ieškovui priklauso 52/100 dalys gyvenamojo namo, atsakovei – 48/100 dalys gyvenamojo namo. Yra nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo rūsio, gyvenamųjų patalpų tvarka, tačiau nėra nustatyta naudojimosi palėpe tvarka. Ieškovas ne vieną kartą kreipėsi į atsakovę dėl naudojimosi palėpe tvarkos nustatymo šalių susitarimu, tačiau atsakovė nereagavo į ieškovo siūlymus. Ieškovo prašymu architektė V. P. parengė naudojimosi gyvenamojo namo palėpe tvarkos projektą (planą). Pagal paruoštą naudojimosi tvarkos projektą (planą) tiek ieškovui, tiek atsakovei tektų proporcingos palėpės dalys. Tokiu būdu nebūtų pažeistos nei vieno bendraturčio teisės. Nustačius naudojimosi palėpe tvarką, ieškovas kreipsis į atitinkamas institucijas dėl leidimo įsirengti atskirą įėjimą į palėpę (b. l. 1-2, 85-86).
Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog pagal 2003-11-17 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notaro, ji iš V. J. (buvusi pavardė – Z.) įsigijo 48/100 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir 48/100 dalis gyvenamojo namo. Atsakovei priklausančios gyvenamosios patalpos yra antrajame gyvenamojo namo aukšte. Virš atsakovei priklausančių gyvenamųjų patalpų yra palėpė, kurioje atsakovė įsirengė patalpą (mansardą). Sprendžiant šalių ginčą, teisinę reikšmę turi du faktai: pirma, kokiu būdu buvę sutuoktiniai pasidalijo gyvenamąjį namą, antra, koks yra ginčo patalpos teisinis statusas daiktinės teisės požiūriu. Palėpė, kurioje atsakovė įsirengė patalpą (mansardą), yra virš jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamojo namo dalies ir yra tiesiogiai fiziškai su ja susijusi bei niekaip nėra susijusi su patalpomis, nuosavybės teise priklausančiomis ieškovui, jis negali patekti į ginčo patalpas. Pagal 1999-01-05 turto pasidalijimo sutartį Nr. 2-6635, patvirtintą notaro, kuria ieškovas ir jo buvusi sutuoktinė pasidalijo gyvenamąjį namą, ieškovui atiteko patalpos, techninės apskaitos byloje pažymėtos indeksais: R-6 (36,15 kv. m. ploto); R-5 (6,44 kv. m. ploto); ½ dalis R-2 (2,50 kv. m. ploto); 1-5 (32,89 kv. m. ploto); 1-2 (10,46 kv. m. ploto); 1-3 (2,21 kv. m. ploto); 1-4 (14,55 kv. m. ploto) (patalpų bendras plotas – 105,20 kv. m.). Ieškovo sutuoktinei pagal aukščiau nurodytą sutartį atiteko patalpos, techninės apskaitos byloje pažymėtos indeksais: R-1 (2,04 kv. m. ploto); ½ dalis R-2 (2,50 kv. m. ploto); R-3 (6,23 kv. m. ploto); R-4 (8,17 kv. m. ploto); R-7 (8,89 kv. m. ploto); R-8 (4,56 kv. m. ploto); 1-1 (3,55 kv. m. ploto); 1-6 (4,26 kv. m. ploto); 1-7 (6,22 kv. m. ploto); 1-8 (6,60 kv. m. ploto); 1-9 (14,50 kv. m. ploto); 1-10 (18,03 kv. m. ploto); 1-11 (12,62 kv. m. ploto) (patalpų bendras plotas – 98,17 kv. m.). Nurodytos patalpos, priklausiusios buvusiai ieškovo sutuoktinei, pagal pirkimo-pardavimo sutartį perėjo atsakovės nuosavybėn. Ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės turto pasidalijimo sutartyje nenurodyta išlyga, jog ginčo patalpa neperduodama kartu su pagrindinėmis patalpomis, todėl laikytina, kad ginčo patalpa perėjo iš pradžių ieškovo sutuoktinės, o vėliau – atsakovės nuosavybėn. Ta aplinkybė, jog ieškovas ir jo buvusi sutuoktinė nepasidalijo palėpės, yra teisiškai reikšminga šioje byloje ir reiškia, kad, pasidalijus gyvenamąjį namą, palėpė, kuri pagal namo konstrukciją yra fiziškai susijusi su atidalytomis patalpomis ir šių patalpų atžvilgiu yra antraeilis daiktas, atiteko tam bendraturčiui, su kurio patalpomis palėpė yra fiziškai susijusi, t. y. atsakovei. Toks ginčo santykių aiškinimas atitinka atsakovės teisėtus lūkesčius, nes, pirkdama gyvenamojo namo dalį, ji buvo įsitikinusi, kad ginčo patalpa – palėpė – yra atsakovės patalpų priklausinys. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovas neturi teisės pretenduoti į atsakovės įrengtą patalpą (mansardą) ir prarado teisę naudotis palėpe. Atsakovė taip pat paaiškino, jog tarp šalių nebuvo ginčo dėl naudojimosi palėpe, kol atsakovė nepradėjo remontuoti palėpės. Atsakovė prašo palikti naudotis jai ta patalpų dalimi, kurioje ji įrengė patalpą (mansardą), sutinka, kad likusia palėpės dalimi naudotųsi ieškovas. Nustačius naudojimosi palėpe tvarką pagal ieškovo pasiūlymą, nei ieškovas, nei atsakovė negalės naudotis ta palėpės dalimi, kurioje atsakovė įrengė patalpą (mansardą) (b. l. 27-28, 86).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2012-01-10 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti ir nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), palėpe tvarką: M. Z. naudojasi 31,28 kv. m. ploto patalpa, naudojimosi palėpe tvarkos projekte (plane), parengtame architektės V. P., pažymėta indeksu 1-11; L. V. naudojasi 27,86 kv. m. ploto patalpa, naudojimosi palėpe tvarkos projekte (plane), parengtame architektės V. P., pažymėta indeksu 1-12. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo patalpa – palėpė – yra perleista ir nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl atsakovės paaiškinimai apie tai, kad ieškovo ir jos buvusios sutuoktinės turto pasidalijimo sutartyje nenurodyta išlyga, jog ginčo patalpa neperduodama kartu su pagrindinėmis patalpomis, todėl laikytina, kad ginčo patalpa perėjo iš pradžių ieškovo sutuoktinės, o vėliau – atsakovės nuosavybėn, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad palėpė yra bendro naudojimo patalpa, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti šalims (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovui priklauso 52/100 dalys gyvenamojo namo, atsakovei – 48/100 dalys gyvenamojo namo, todėl ieškovui priklauso 52/100 dalys palėpės, o atsakovei – 48/100 dalys palėpės (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Ginčas tarp šalių kilo dėl naudojimosi ginčo patalpa – palėpe – tvarkos. Ieškovas pateikė teismui naudojimosi palėpe tvarkos projektą (planą) (toliau – planas) (b. l. 4). Atsakovė nepateikė teismui naudojimosi palėpe tvarkos projekto (plano). Teismas pažymėjo, kad nustačius naudojimosi palėpe tvarką pagal planą, bus įgyvendinta dalių bendrosios nuosavybės teisėje adekvatumo taisyklė, tai yra tarp nustatytos naudojimosi tvarkos ir šalių dalių bendrosios nuosavybės teisėje egzistuos adekvatumas – šalims, kaip palėpės bendraturčiams, skirtinos naudotis realiosios palėpės dalys iš esmės atitiks jų idealiąsias dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Be to, nustačius naudojimosi palėpe tvarką pagal planą, tiek ieškovui, tiek atsakovei pagal savo naudingąsias savybes teks vienodo vertingumo palėpės dalys: bylos duomenys (b. l. 8, 12) patvirtina, jog gyvenamojo namo stogas nėra tolygus, jis yra nuožulnus, todėl vienoje pusėje palėpės aukštis yra didesnis, kitoje pusėje – mažesnis; nustačius naudojimosi palėpe tvarką pagal planą, tiek ieškovui, tiek atsakovei skirtinų naudotis patalpų aukštis bus labai panašus. Patikrindamas, ar planuojami pakeitimai dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas įvertino planą ir jame punktyrine linija pažymėtą sieną, skiriančią ieškovui ir atsakovei skirtinas naudotis patalpas, bei konstatavo jog siena, įrengtina nustačius naudojimosi palėpe tvarką pagal planą, yra nelaikanti siena, kadangi ji nelaiko apkrovų nuo kitų statinio konstrukcijų ir neužtikrina statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo; nurodyta siena laiko tik nuosavą svorį. Teismas pripažintino, jog nelaikančios sienos, skiriančios ieškovo ir atsakovės patalpas, įrengimas – tai statinio paprastasis remontas. Konstatuota, jog numatomas bendrosios dalinės nuosavybės objekto – palėpės – pakeitimas, t. y. ieškovo ir atsakovės patalpas skiriančios sienos įrengimas pagal planą, atitinka statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus bei nesukels šalims neigiamų pasekmių, susijusių su projekto ar aprašo parengimu ir statybą leidžiančio dokumento gavimu. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo siūlomas nustatyti naudojimosi palėpe tvarkos variantas yra teisėtas, adekvatus, racionalus bei optimalus naudojimosi bendrąja nuosavybe variantas, proporcingai užtikrinantis abiejų bendraturčių, t. y. ieškovo ir atsakovės, teises ir teisėtus interesus.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė L. V. apeliaciniu skundu prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2012-01-10 sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad spręsdamas ginčą ir taikydamas analogiją teismas taikė formalų kriterijų – bendrą taisyklę, tačiau ji gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu byloje nėra kitų reikšmingų aplinkybių. Nesant normų, reglamentuojančių faktinius santykius, teismas turi nagrinėti bylą vadovaudamasis CK 1.2, 1.5 straipsniuose įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas nepagrįstai taikė Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą, nes ginčo objektas nėra daugiabučio namo sudedamoji dalis. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas priklausė ieškovui ir jo buvusiai sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo argumentus iš atsiliepimo į ieškinį, kurių apeliacinės instancijos teismas nebekartoja. Apeliantė teigia, kad iš 1999-11-05 dalybų sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės, matyti, kad sutarties šalys siekė padalinti turtą tokiu būdu, kad atskirai naudotis gyvenamojo namo patalpomis ir tai patvirtina faktas, kad padalinus namą ir ūkinius pastatus nebeliko bendro naudojimo patalpų. Ieškovo elgesys bei veiksmai nesinaudojant ir neketinant naudotis palėpe taip pat įrodo apeliantės nurodytą buvusių sutuoktinių turto padalijimo būdą. Ieškovas pradėjo reikalauti iš apeliantės kompensacijos tik po to, kai ji įrengė palėpėje patalpą. Aplinkybė, kad bendraturčių sudarytais sandoriais gyvenamasis namas su priklausiniais buvo faktiškai ir teisiškai padalintas lemia tai, kad reikalavimas dėl naudojimosi palėpe tvarkos nustatymo iš viso neturėjo būti sprendžiamas. Apeliantė teigia, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį ji įgijo teisę naudotis palėpe. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nustatė netinkamą naudojimosi palėpe tvarką. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo pateiktas projektas yra neracionalus, neadekvatus ir negali būti realizuotas. Ieškovo pasiūlymas nenumato galimybės, kokiu būdu jis pateks į palėpę, nes įėjimas į palėpę yra tik apeliantei priklausančioje namo dalyje antrame aukšte. Ši aplinkybė lems ginčo šalių konfliktus ateityje (b. l. 94-97).
Atsiliepimas
Ieškovas M. Z. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2012-01-10 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad šalių ginčo santykiai ir daugiabučių namų savininkų santykiai yra panašūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė įstatymo analogiją ir pritaikė Daugiabučių namų savininkų įstatymą, aiškindamas bendro naudojimo patalpų sąvoką. Atsakovė be pagrindo palėpę laiko antraeiliu daiktu, o jai priklausančio gyvenamojo namo antrą aukštą – pagrindiniu daiktu. Palėpė yra susijusi su visu gyvenamuoju namu. Ieškovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas buvo informuotas, jog ieškovas kreipsis į atitinkamas institucijas dėl leidimo įsirengti atskirą įėjimą į palėpę (b. l. 101-102).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra aplinkybė, kad pasak atsakovės, ginčo objektas, t. y. dviejų aukštų gyvenamojo namo palėpė, kaip antraeilis daiktas atsakovei priklausančių gyvenamojo namo antro aukšto patalpų (t. y. pagrindinio daikto) atžvilgiu, priklauso atsakovei. Apeliantė teigia, kad 1999-11-05 notaro patvirtintoje tarp ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės (iš kurios atsakovė įsigijo gyvenamojo namo antro aukšto patalpas) sudarytoje sutartyje dėl gyvenamojo namo padalijimo nėra nurodyta išlyga, kad gyvenamojo namo palėpė neperduodama kartu su pagrindinėmis patalpomis, t. y. namo antru aukštu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtu apeliantės teiginiu dėl žemiau nurodytų motyvų.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. 7999-1007-0016) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui (52/100 šio pastato dalys) ir atsakovei (48/100 šio pastato dalys). Ieškovas taip pat nuosavybės teise valdo šalia gyvenamojo namo esantį pastatą – garažą (unikalus Nr. 7999-1007-0027) ir pastatą – šiltnamį (unikalus Nr. 7999-1007-0038). Gyvenamojo namo palėpė yra antraeilis daiktas viso gyvenamojo namo, o ne tik jo antro aukšto, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei, atžvilgiu. Gyvenamojo namo antras aukštas nėra ir negali būti įregistruotas kaip savarankiškas nekilnojamas daiktas, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi taisykle, jog antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą.
CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad gyvenamasis namas nėra daugiabutis (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys), tačiau šis argumentas nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą, kai siekdamas detalizuoti bendrojo naudojimo patalpų sąvoką, vadovaudamasis įstatymo analogija (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) taikė Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta bendrojo naudojimo patalpų sąvoka. Apeliantės argumentas, kad nesant normų, reglamentuojančių faktinius santykius, teismas turi nagrinėti bylą vadovaudamasis CK 1.2, 1.5 straipsniuose įtvirtintais bendraisiais teisės principais pripažintinas nepagrįstu. Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykiu (įstatymo analogija) (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymo analogijos taikymas nagrinėjamos bylos atveju neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams, kuriais teismas taip pat privalo vadovautis, aiškindamas ir taikydamas įstatymus (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Nors apeliantė teigia, kad ieškovas neturi teisės naudotis ginčo objektu (palėpe), tačiau apeliaciniame skunde ji taip pat pateikia argumentus dėl to, jog teismas nustatė netinkamą naudojimosi palėpe tvarką, o ieškovo pateiktas projektas yra neracionalus, neadekvatus ir negali būti realizuotas, kadangi ieškovo pasiūlymas nenumato galimybės, kokiu būdu jis pateks į palėpę, nes įėjimas į palėpę yra tik apeliantei priklausančioje namo dalyje antrame aukšte. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui ieškovas nurodė, jog nustačius naudojimosi palėpe tvarką pagal jo pateiktą planą (b. l. 4), jis kreipsis į atitinkamas institucijas dėl leidimo įsirengti atskirą įėjimą į palėpę. Tokiu būdu, ieškovas pripažįsta, kad prisiima visą atsakomybę dėl papildomo įėjimo į palėpę įrengimo, kad galėtų naudotis ta palėpės dalimi, kuri plane pažymėta indeksu 1-11, kadangi vienintelis įėjimas į palėpę yra dalyje, plane pažymėta indeksu 1-12, kuria naudotųsi atsakovė. Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, jog ieškovo pasiūlytas naudojimosi palėpe tvarkos planas yra neracionalus ir dėl to ateityje tarp gyvenamojo namo bendraturčių gali kilti papildomų konfliktų.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės L. V. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Apeliantės L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Trakų rajono apylinkės teismo 2012-01-10 sprendimą palikti nepakeistą.