- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-1341-794/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20412-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Atsakovas
- V. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-987-534/2020 pagal ieškovo bankroto administratoriaus mažosios bendrijos (toliau – MB) „Penktas šansas“ ieškinį atsakovui V. R. dėl administravimo išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Meniva“ buvusio vadovo 5 500 Eur administravimo išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Meniva“ 2019 m. sausio 9 d. buvo iškelta bankroto byla, 2019 m. balandžio 9 d. teismo nutartimi patvirtinta administravimo išlaidų suma 5 550 Eur, iš kurių 1 665 Eur bankroto administratoriaus atlyginimas, 2019 m. gegužės 13 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir ji likviduota. UAB „Meniva“ vadovu dirbo atsakovas V. R., kuris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Ieškovas vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 10, 11 dalimis, prašo priteisti administravimo išlaidas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. R. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad trumpai vadovavo bendrovei. Į teismą nesikreipė, nes mokesčių inspekcija ir finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba paėmė bendrovės finansinius dokumentus. Nurodė, kad ieškovas į administravimo išlaidas įrašė pinigų sumas, kurios su bankrutuojančios įmonės administravimu nesusijusios.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškovo bankroto administratoriaus MB „Penktas šansas“ ieškinį atsakovui V. R. dėl administravimo išlaidų atlyginimo tenkino; priteisė iš atsakovo V. R. ieškovo bankroto administratoriaus MB „Penktas šansas“ naudai 5 550 Eur administravimo išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. liepos mėn. 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; valstybei 167 Eur žyminį mokestį.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas V. R. neatliko įstatyme numatytų veiksmų, nors buvo bankrutuojančios įmonės vadovas ir akcininkas. Teismas konstatavo, jog tarp nustatytų atsakovo (buvusio įmonės vadovo) neteisėtų veiksmų (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) ir atsiradusių nuostolių yra priežastini ryšys, kadangi būtent įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygoja situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti bankroto administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovas suteikė administravimo paslaugas bankrutuojančiai įmonei, todėl turi teisę į bankroto administratoriaus atlyginimą ir kitų bankroto administravimo išlaidų atlyginimą.
6. Teismas atmetė atsakovo V. R. atsikirtimą, kad ieškovas turėjo pateikti ne tik ieškovo išlaidas patvirtinančius įrodymus, bet ir sutartis dėl elektros energijos tiekimo, kelionės lapus, ryšių priemonių naudojimosi ir patalpos nuomos sutartis. Ieškovas atliko BUAB „Meniva“ likvidavimą, kas savaime reikalauja išlaidų paruošiant archyvui dokumentus, tvarkant buhalterinę apskaitą, teikiant dokumentus registro įmonei, mokesčių inspekcijai, taip pat reikalingas ir transportas, ir ryšių priemonės, ir patalpos, ir kvalifikacijos kėlimas.
7. Teismas taip pat atmetė atsakovo V. R. atsikirtimą, kad Valstybinė mokesčių inspekcija paėmė dokumentus, todėl negalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad atsakovas V. R., įsigydamas UAB „Meniva“ akcijas, būdamas UAB „Meniva“ vadovu, turėjo pasirūpinti buhalterijos dokumentų išsaugojimu, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne siekti išsaugoti bendrovę, laukti pasekmių, sąlygotų ikiteisminio tyrimo ar mokesčių inspekcijos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovas V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
8.1. Atsakovas nurodo, kad bankroto administratorius nepateikė dokumentų patvirtinančių, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti.
8.2. Apeliantas pažymi, kad šioje byloje neįrodyta, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė žąlą administratoriui arba MB „Penktas Šansas“. Kildina klausimą dėl ieškovo nurodytos žalos atsiradimo priežastinio ryšio, t. y. ar atsakovams įvykdžius įstatyme nurodytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų buvę galima išvengti žalos, kuria prašo priteisti ieškovas - bankroto administravimo išlaidas, apeliantas mano, kad atsakymas neigiamas.
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas MB „Penktas Šansas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovui administravimo išlaidos yra priteistos remiantis tinkamais rašytiniais įrodymais, kurie yra pakankami tam, kad pagrįsti patirtas įmonės bankroto administravimo išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
12. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
13. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl esminių bylos faktinių bylos aplinkybių
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. sausio 9 d. Kauno apygardos teisme UAB „Meniva“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas ieškovas. 2019 m. balandžio 9 d. minėto teismo nutartimi patvirtinta administravimo išlaidų suma 5 550 Eur, iš kurių 1 665 Eur bankroto administratoriaus atlyginimas. Pagal juridinių asmenų registro išrašą atsakovas V. R. nuo 2015 m. balandžio 22 d. buvo UAB „Meniva“ akcininkas ir vadovas, kuris vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi konstatavo, kad bankroto bylos BUAB „Meniva“ iškėlimo dienai įmonė nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių neturėjo, teismas sprendė, kad BUAB „Meniva“ turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, todėl yra pagrindas BUAB „Meniva“ taikyti supaprastintą bankroto procesą (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-387-657/2020).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
15. Atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovo bankroto administratoriaus MB „Penktas šansas“ ieškinys, pareikštas atsakovui, tenkintas, iš atsakovo ieškovui priteista 5.550,00 Eur įmonės administravimo išlaidų.
16. Civiliniame kodekse nustatyta, kad kai įmonės administracijos vadovas nevykdo ar netinkamai vykdo jam CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti atsiradusią žalą (CK 2.87 str. 7 d.). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis imperatyviai įtvirtina įmonės vadovo ir/arba savininko prievolę, pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Nepateikę teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), turintys teisę įmonėje priimti atitinkamą sprendimą, privalo atlyginti dėl tokio neveikimo kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 str. 4 d.).
17. Kasacinis teismas išaiškino, kad įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia teisės aktuose jam imperatyviai nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės jos kreditoriams už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi, įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant ĮBĮ nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).
20. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, arba iš administratoriaus lėšų.
21. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį, prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo atsakovas V. R. nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo UAB „Meniva“ akcininkas ir vadovas.
23. Iš UAB „Meniva“ bankroto byloje esančių duomenų matyti, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
24. Kauno apygardos teismo įsiteisėjusioje 2019 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1048-657/2019, kuria nutarta iškelti bankroto bylą UAB „Meniva“, nurodyta, kad įmonė nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio jokios ūkinės-komercinės veiklos nevykdo, finansinės atskaitomybės dokumentų registrui įmonė nėra pateikusi. Nurodė, kad Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. spalio 30 d. duomenimis UAB „Meniva“ mokestinė nepriemoka buvo 8 281,97 Eur.
25. Vadovaujantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis besiremianti šalis turi pareigą jas įrodyti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nereikalaujama, kad visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
26. Atsakovas nesutikdamas su administravimo išlaidų dydžiu, nepateikė absoliučiai jokių šią poziciją patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kokie įrodymai galėtų šias aplinkybes patvirtinti, neprašė jų išreikalauti. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti įmonės nemokumu ir/ar atsakovo, kaip buvusio įmonėm vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas esant nemokiai įmonei, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme. Kaltė šiuo atveju preziumuojama ir jos atsakovas nepaneigė (6.248 str. 1 d.).
27. Vertinant priežastinio ryšio egzistavimą, iš byloje esančių duomenų matyti, kad įmonė turėjo turto, piniginių lėšų, dėl to pripažintina, kad jei atsakovas laiku kreiptųsi į teismą įmonė būtų turėjusi galimybę atlyginti bankroto byloje patirtas administravimo išlaidas, kurios, pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį, bankroto procese apmokamos pirmiausia. Atsakovo neveikimas laiku (tuo momentu, kai įmonė būti nemoki, tačiau dar turėjo turto administravimo išlaidoms apmokėti) nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei lėmė tai, kad bankroto proceso metu administratoriaus patirtos administravimo išlaidos nebuvo atlygintos (CK 6.247 str.).
28. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai vertino ieškovo patirtos žalos dydį, todėl nepagrįstai priteisė 5.550,00 Eur žalos atlyginimą. Kadangi atsakovas apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais dėl administravimo išlaidų nepagrįstumo, tačiau priešpriešinių įrodymų nepateikia, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto teiginį, kad bankroto administratorius nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos administravimo išlaidos yra pagrįstos į bylą pateiktais dokumentais, jos susiję su bankroto procesu, atliktu UAB „Meniva bankroto byloje, skirtos tinkamai užbaigti įmonės bankroto procedūras. Duomenų, kad sąskaitos buvo išrašytos už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos, byloje nėra, tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė, dėl ko nėra pagrindo šių išlaidų pripažinti faktiškai nepatirtomis. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad bankroto procedūros galėjo būti tinkamai užbaigtos šių išlaidų nepatyrus (CPK 178 straipsnis).
29. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, į žalos dydį taip pat įtraukiamos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (t. y. negautos pajamos), taigi, nepaisant to, kad ši žalos suma faktiškai nėra patiriama, ji turi būti atlyginama, kadangi asmuo turėjo teisėtą interesą ją gauti. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, į bankroto administravimo išlaidas įtraukiamos ir bankroto administratoriaus atlyginimas, taigi, ši bankroto administravimo išlaidų rūšis turi būti atlyginama bankroto proceso metu. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, atmestinas atsakovo argumentas, kad atsakovo atlygintinos žalos suma turi būti mažesnė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškinio reikalavimas yra įrodytas 5.550,00 Eur apimtimi ir nurodytą sumą, kaip faktiškai neatlygintas bankroto administravimo išlaidas, priteisė iš atsakovo.
30. Dėl kitų atsakovės argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Dėl bylos procesinės baigties
31. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, tinkamai, tiksliai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
32. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
33. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.
34. Ieškovas įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
35. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.