- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-60-221/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18735-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė
- Atsakovas
- M. Č.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. Č. individualios įmonės „Milčija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ ieškinį atsakovėms M. Č. individualiai įmonei „Milčija“, uždarajai akcinei bendrovei „Bauwerk Boen“ dėl trišalio skolų užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiu ieškovės ir atsakovių 2016 m. spalio 31 d. sudarytą trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 16/31/10 ir taikyti restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ 10 517 Eur sumą, jei atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ yra įvykdžiusi prievolę pagal ginčijamą skolų užskaitymo aktą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „GKF“. Bankroto administratorė nustatė, jog ieškovė 2016 m. spalio 31 d. sudarė trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 16/31/10 su atsakovėmis, kuriuo atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ (buvęs pavadinimas UAB „BOEN Lietuva“) įsipareigojo sumokėti atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“ 10 517 Eur, taip sumažindama ieškovės įsiskolinimą atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“ ir savo įsiskolinimą ieškovei. Priešpriešinių reikalavimų įskaitymas nebuvo įprasta įmonės praktika. Tą pačią dieną buvo atlikti keliolika analogiškų trišalių įskaitymų iš viso 188 249,82 Eur sumai. Ieškovės buvusio vadovo teismui pateiktame 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškime dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nurodyta, kad 2016 m. spalio 30 d. pradelsti ieškovės įsiskolinimai sudarė 3 604 896,81 Eur, pagal teismų išduotus vykdomuosius dokumentus jau buvo išieškoma iš viso 252 401,84 Eur suma. Taigi ieškovės finansinei situacijai esant nepalankiai, atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“ buvo suteikta pirmenybė, aplenkiant kitus kreditorius, kad būtų padengtas susidaręs ieškovės įsiskolinimas. Jeigu vietoje ginčijamo akto sudarymo, atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ būtų atsiskaičiusi teisės aktų nustatyta tvarka, gautos lėšos būtų nukreiptos visų kreditorių reikalavimams dengti. Ieškovės teigimu, yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos nuginčyti sandorį: sudaryti aktą nebuvo privaloma, įskaitymai pažeidė kreditorių teises, aktą sudariusi atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ privalėjo suvokti, jog toks prioritetinis atsiskaitymas trišalio skolų užskaitymo akto forma tik su ja, padarys žalos ne tik ieškovei, bet ir kitiems ieškovės kreditoriams, taip pat buvo pažeistas CK nustatytas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas. Po ginčijamo akto sudarymo praėjus trims savaitėms, 2016 m. lapkričio 25 d. buvo pateiktas ieškovės vadovo pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, 2016 m. gruodžio 9 d. ieškovei iškelta bankroto byla. Ginčijamo akto sudarymo metu ieškovė atitiko nemokios bendrovės sampratą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) prasme, o atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas dar daugiau prisidėjo prie ieškovės nemokumo. Ginčijamą sandorį sudarė verslininkai, kuriems keliami didesni reikalavimai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ atsiliepimu į ieškinį prašė teismo netenkinti ieškinio. Atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ nurodė, kad ieškinyje paminėtos faktinės aplinkybės apie ieškovę atsakovei nebuvo ir negalėjo būti žinomos. Atsakovė nėra atsakinga už ieškovės vadovo veiksmus, jo pasirašytus kitus trišalius aktus. Atsakovė savo veikloje pasirašo trišalius aktus, susitarimus dėl reikalavimų perleidimo, tarpusavio prievolių įskaitymo. Tokie veiksmai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams ir yra įprasta atsakovės verslo praktika. Ieškovės vadovo pareiškimas dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo taip pat negali būti pakankamas pagrindas ginčijamą aktą pripažinti negaliojančiu. Atsakovei nebuvo žinoma, kiek ieškovė turi kreditorių, mokėjimų atsiradimo pagrindas, laikas. Iki ginčijamo akto pasirašymo ieškovė atliko mokėjimus atsakovei, taigi vykdė savo skolinius įsipareigojimus. Ginčijamame akte nurodyta, kad jis pasirašytas siekiant pagreitinti atsiskaitymus, jame nenurodyta, jog jis pasirašytas suteikiant išskirtines teises atsakovei prieš kitus kreditorius, nenurodyti duomenys apie kitus skolinius įsipareigojimus. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovė turėjo suvokti apie prioritetinį atsiskaitymą, žalos padarymą ieškovei ir kitiems asmenims, kreditorių teisių pažeidimą. Nėra pagrindų pripažinti atsakovės nesąžiningumą sudarant trišalį aktą. Ieškovė kelia perteklinius reikalavimus domėtis kitais ieškovės kreditoriais. Atsakovė sąžiningai vykdo savo veiklą 24 metus, ji neturėjo pareigos vertinti ieškovės mokumą, jos įsipareigojimų vykdymo galimybes. Iki bankroto bylos iškėlimo įvykdyti visi atsiskaitymai yra teisėti ir pagrįsti. Ginčijamas sandoris nepažeidžia imperatyvių teisės normų, taip pat nėra pagrindo tenkinti ieškovės pareikštą ieškinį actio Pauliana pagrindu, todėl negali būti taikoma ir restitucija.
4. Atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ nepateikė atsiliepimo į ieškinį, tačiau pateikė teismui įrodymus, kad 10 517 Eur sumą 2016 m. lapkričio 24 d. pervedė į atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ sąskaitą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu patenkino ieškinį: pripažino 2016 m. spalio 31 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 16/31/10, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovių, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, priteisė ieškovei iš atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ 10 517 Eur sumą, valstybei iš atsakovių – po 118 Eur žyminio mokesčio.
6. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog 2016 m. spalio 31 d. ieškovė buvo nemoki. Dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei jos vadovas į Kauno apygardos teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 28 d., net nepraėjus mėnesiui po ginčijamo sandorio sudarymo. 2016 m. spalio 31 d. ieškovė turėjo 97 327,08 Eur įsiskolinimą darbuotojams, 252 401,84 Eur įsiskolinimą pagal vykdomuosius dokumentus ir pradelstus 3 604 896,81 Eur įsiskolinimus pagal kitus mokėjimo dokumentus. Ieškovė, atlikdama ginčijamus įskaitymus, suteikė pirmenybę žemesnės eilės kreditorei (atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“) gauti skolos apmokėjimą, kai tuo metu ieškovė turėjo įstatyminę pareigą pirmiau atsiskaityti pagal esančius vykdomuosius dokumentus. Be to, nesilaikyta pradelstų reikalavimų apmokėjimo kalendorinio eiliškumo tvarkos, nes iki įsiskolinimų atsiradimo atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“ ieškovė turėjo ankstesnių neįvykdytų įsipareigojimų. Teismas sprendė, kad atlikti įskaitymai pagal ginčijamą 2016 m. spalio 31 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 16/31/10 pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai, 2 dalis), todėl yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
7. Teismas, vertindamas actio Pauliana sąlygų egzistavimą, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas pareikšti actio Pauliana ieškinį, ieškovės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teismas vertino, kad ginčijamas aktas pažeidė kreditorių teises, kadangi jį sudarant ieškovė buvo faktiškai nemoki ir turėjo labai didelių įsiskolinimų kreditoriams. Toks ginčijamo trišalio skolų užskaitymo akto pasirašymas, kurio pagrindu buvo patenkinti atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ finansiniai reikalavimai, neabejotinai sumažino galimybę kreditoriams bent iš dalies patenkinti savo reikalavimus ir suteikė pirmenybę atsakovei patenkinti savo reikalavimus. Teismas nurodė, jog nėra duomenų, kad šalys privalėjo sudaryti ginčijamą trišalį skolų užskaitymo aktą, be to, ieškovė turėjo įstatyminę pareigą (CK 6.930¹ straipsnis) pirmiausia atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovei žinant, jog įmonė faktiškai nemoki, ginčijamas sandoris pažeis kitų kreditorių teises, nes iš jos jau buvo vykdomi išieškojimai priverstine tvarka, o jos vadovas pats netrukus po ginčijamo sandorio sudarymo kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovės UAB „Bauwerk Boen“ nesąžiningumą patvirtina tai, kad ji, būdama skolinga ieškovei, pakeitė atsiskaitymo su ieškove tvarką, t. y. užuot atsiskaičiusi su ieškove tiesiogiai, turimą įsiskolinimą sumokėjo M. Č. IĮ „Milčija“, jai prieinamomis priemonėmis nepasidomėjusi, ar sandorį su juo ketinanti sudaryti ieškovė neturi ir kitų kreditorių, ar sudarant tokį sandorį nebus pažeisti jų interesai. Ginčijamą sandorį sudariusi atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ veikė kaip verslininkė, kuriai keliami didesni reikalavimai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi. Teismas pažymėjo, kad atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ nepateikė įrodymų, kad jai prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar ieškovė neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai, neigė turėjusi pareigą pasidomėti kitais ieškovės kreditoriais. Teismas sprendė, kad atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“, būdama atidi ir rūpestinga verslininkė, tikslingai 2016 metų pradžioje neteikė ieškovei paslaugų net tris mėnesius, vėliau neteikė paslaugų birželį, t. y. tol, kol nebuvo apmokėtas susidaręs įsiskolinimas, o vėliau neatliktas bent dalinis skolos apmokėjimas. Įvertinęs pateiktus pardavimų žurnalų ir įplaukų duomenis už 2014–2015 metus, teismas nustatė, kad atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ paslaugos buvo teikiamos reguliariai, taip pat reguliariai ieškovė atsiskaitinėjo už suteiktas paslaugas, nors ir nepilnai. Toks atsakovės atsargumas 2016 metais, t. y. neteikimas paslaugų, kol nesumokėta visa skola ar kol neatliktas bent dalinis mokėjimas, teismui leido daryti išvadą, kad minimu laiku atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ nebuvo užtikrinta dėl ieškovės finansinio stabilumo. Iš pateiktų buhalterinių dokumentų teismas nustatė, kad ieškovė susidariusius įsiskolinimus atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“ likviduodavo atlikdama pavedimus, atsakovė nepateikė duomenų apie kitokį tarp šalių vykusį atsiskaitymą. Įvertinęs tai, teismas pripažino, kad, vykdant atsiskaitymus tarp ieškovės ir atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“, trišalių skolų užskaitymo aktų sudarymas nebuvo įprasta praktika. Teismo vertinimu, kadangi toks atsiskaitymo būdas buvo neįprastas, jis turėjo sukelti atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“ abejones dėl ieškovės mokumo ir paskatinti pasidomėti kitais ieškovės finansiniais įsipareigojimais, įvertinti galimas tokio sandorio pasekmes. Atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“, kaip rūpestingai ir atidžiai verslininkei, turinčiai nemažos ūkinės veiklos patirties, keistai turėjo atrodyti ir ginčijamame akte nurodyta aplinkybė, kad aktas sudaromas siekiant pagerinti atsiskaitymus, nors atsiskaitoma buvo ne tiesiogiai, o pasitelkiant trečiąjį asmenį, be to, nebuvo nurodyta, iki kada turi būti atliktas piniginių lėšų pervedimas. Visos šios aplinkybės teismui sudarė pagrindą išvadai, kad atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ turėjo suprasti apie susiklosčiusią sudėtingą ieškovės turtinę padėtį. Teismas konstatavo, kad atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“, nepaisydama kvalifikuotam subjektui taikomų atidumo ir rūpestingumo standartų, sandorį sudarydama neįvertinusi ieškovės galimybių jį sudaryti, elgėsi nesąžiningai. Egzistuojant visoms actio Pauliana sąlygoms, teismas šalių 2016 m. spalio 31 d. sudarytą trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 16/31/10 pripažintino negaliojančiu nuo sudarymo momento. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ įvykdė savo prievolę pagal ginčijamą aktą, teismas iš atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ ieškovei priteisė 10 517 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismo sprendime suabsoliutintas ieškovės, kaip bankroto administratorės, reikalavimo reikšmingumas. Civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja šalių lygiateisiškumo principas, kuris šiuo teismo sprendimu buvo pažeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 6, 17 straipsniai).
1.2. Pažeisti CPK 263, 270 straipsnių reikalavimai ir tai turėjo įtakos nepagrįsto bei neteisėto teismo sprendimo priėmimui. Teismas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės 2016 m. spalio 31 d. sudaryto trišalio skolų užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu. 2016 m. spalio 31 d. nė viena iš sandorio šalių nebuvo bankrutuojanti. Su bankrutuojančia įmone nebūtų sudaromi sandoriai, susiję su skolinių įsipareigojimų užskaitymu. Nebuvo atsižvelgta į atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ argumentus, kad 2016 m. spalio 31 d. ji nežinojo ir negalėjo žinoti ieškovės skolinių įsipareigojimo sudėties ir dydžio. Tikėtina, jog ir pati ieškovė 2016 m. spalio 31 d. nežinojo tikslių savo buhalterinės apskaitos duomenų, nes bendrovės balansus sudaro pasibaigus ūkiniams metams (paprastai sutampantiems su kalendoriniais metais). Tarpiniai balansai sudaromi tik esant konkrečiam tikslui, konkrečioms aplinkybėms. 2016 m. lapkričio 25 d. ieškovės vadovas, kreipdamasis į Kauno apygardos teismą dėl bankroto iškėlimo, pateikė buhalterinės apskaitos duomenis, kokie jie buvo 2016 m. spalio 31 d., tačiau nepateikė duomenų apie įmonės finansinę būklę 2016 m. lapkričio 25 d.
1.3. Neatsižvelgta, kad 2016 m. spalio 31 d. buvusiuose civiliniuose teisiniuose santykiuose atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ buvo kreditorė, o UAB „GKF“ – skolininkė, taigi CK 6.930¹ straipsnis reglamentavo UAB „GKF“, o ne M. Č. IĮ „Milčija“ pareigas.
1.4. Nepagrįstas teiginys, kad byloje nėra ginčo, jog 2016 m. spalio 31 d. ieškovė buvo nemoki. 2016 m. spalio 31 d. sandorio šalimi buvo ne BUAB „GKF“, o UAB „GKF“, kurios nemokumas nebuvo nustatytas. UAB „GKF“ nemokumo faktas buvo nustatytas tik Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, šioje nutartyje nurodyta, kad įmonė (UAB „GKF“) pagal 2016 m. spalio 31 d. duomenis neatitinka teisinio nemokumo apibrėžimo.
1.5. Pripažinus UAB „GKF“ netinkamus veiksmus (suteikta pirmenybė žemesnės eilės kreditoriui, nesilaikyta pradelstų reikalavimų apmokėjimo eiliškumo), padaryta nepagrįsta išvada, jog ieškovės ginčijamas trišalis skolų užskaitymo aktas, kurį ji pati inicijavo, pažeidė imperatyvias įstatymo normas, todėl yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Iš bylos eigos, ieškinio, teismo sprendimo turinio akivaizdu, jog siekiama nuginčyti 2016 m. spalio 31 d. trišalį sandorį. Dėl to pripažintina, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, neatskleidė ginčo esmės, todėl yra pagrindas ginčijamą teismo sprendimą panaikinti.
1.6. Nepagrįstai BUAB „GKF“ vertinta kaip kreditorė, nes tiek UAB „GKF“, tiek BUAB „GKF“ yra skolininkė atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ atžvilgiu. Neatsižvelgta, kad trišalis sandoris nenulėmė UAB „GKF“ finansinės būklės tokia apimtimi, kad dėl sudaryto trišalio sandorio UAB „GKF“ taptų nemoki. 2016 m. spalio 31 d. trišalio sandorio sudarymo iniciatoriumi buvo skolininkės UAB „GKF“ vadovas, nes siekė gauti įmonės veiklai būtinas transportavimo paslaugas. Atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ neturėjo pareigos teikti neatlygintinas transportavimo paslaugas. UAB „GKF“ siekė įrodyti, kad gali vykdyti skolinius įsipareigojimus užskaitos būdu. Buhalterinės apskaitos duomenys patvirtina, jog pasirašius trišalį sandorį UAB „GKF“ buvo suteiktos transportavimo paslaugos, taigi, pasiekė tuos tikslus, kurie buvo aktualūs konkrečiu momentu. Civiliniams teisiniams sutartiniams santykiams galioja sutarčių sudarymo laisvės principas.
1.7. Nepagrįstai spręsta, kad atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“, pasirašydama trišalį sandorį, turėjo pasidomėti UAB „GKF“ finansine padėtimi, kreditoriais. Toks veiksmas būtų pagrįstas, jeigu tai būtų pirmas sandoris su UAB „GKF“. Teismas pripažino, jog atsakovę M. Č. IĮ „Milčija“ ir UAB „GKF“ siejo ilgalaikiai civiliniai teisiniai santykiai. Atsiradusios problemos dėl nesavalaikio atsiskaitymo už suteiktas paslaugas buvo išsprendžiamos be teisminio nagrinėjimo.
1.8. Nepagrįstai nurodyta, jog aplinkybė, kad atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ nepateikė kitų trišalių užskaitymo aktų, nepatvirtina tokios praktikos buvimo. Teismas neįpareigojo pateikti su kitais ūkio subjektais sudarytų trišalių užskaitymo aktų. Nepagrįstai teigta, jog toks atsiskaitymo būdas buvo neįprastas ir jis turėjo sukelti abejones dėl UAB „GKF“ mokumo, paskatinti pasidomėti finansine būkle. Su UAB „GKF“ toks atsiskaitymo būdas anksčiau nebuvo taikomas, tačiau įmonės praktikoje taikomi įvairūs atsikaitymo būdai: užskaitymas, reikalavimų perleidimas/perėmimas, mainai ir kt.
1.9. Teismas nepagrindė savo išvados dėl visų sandorio šalių nesąžiningumo. Įrodymų visuma nepagrindžia atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ nesąžiningumo. Artėja įmonės veiklos 25-metis. Vykdydama nesąžiningą, neskaidrią veiklą, įmonė negalėtų veikti tiek metų, turėti tokios apimties materialų turtą, suteikti darbo vietas daugiau kaip šimtui darbuotojų.
1.10. Teismas tinkamai neįvykdė pareigos vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
Atsiliepimas
9. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ nepagrįstai nurodo, kad ieškovė neįrodė CK 6.66 straipsnio sąlygų.
2.2. Ieškovės kreditorių reikalavimai sudaro 11 032 926,3 Eur, o turtas pagal parengtą ieškovės balansą bankroto bylos iškėlimo dienai – 6 932 999 Eur. Ginčijamu aktu įmonė neteko 10 517 Eur vertės turto, kurį realizavus iki bankroto iškėlimo, lėšos būtų skirstomos CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies pagrindu, o jeigu turtas būtų realizuotas po bankroto bylos iškėlimo – pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą eiliškumą.
2.3. Atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ nepateikė įrodymų, jog domėjosi kita sandorio šalimi, o nepagrįstas neveikimas yra vertinamas kaip nesąžiningas elgesys.
2.4. Ieškovė ginčijamo akto sudarymo metu buvo nemoki, neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams padengti, turėjo pradelstų įsipareigojimų pagal vykdomuosius dokumentus, neišmokėto darbo užmokesčio darbuotojams, ankstesnių neįvykdytų įsipareigojimų.
2.5. Atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ ieškovės nemokumą vertina formaliai, t. y. neatsižvelgia į turimų skolų dydį. Ieškovės balanse nurodyti įsipareigojimai buvo daugiau nei 3,6 mln. Eur, o atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“, nustačiusi, jog formaliai trūksta 66 900,69 Eur iki ieškovės paskelbimo nemokia, konstatavo, jog yra pagrindas laikyti, kad ieškovė akto sudarymo dieną buvo moki. Esant pradelstų įsipareigojimų už daugiau nei 3,6 mln. Eur, papildomi 66 tūkst. Eur nebūtų iš esmės pakeitę situacijos. Be to, iškėlus ieškovei bankroto bylą, paaiškėjo, jog ieškovės įsipareigojimai dvigubai viršija jos turimą turtą.
10. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo patenkintas reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2016 m. spalio 31 d. trišalį skolų užskaitymo aktą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
13. UAB „GKF“ 2016 m. spalio 31 d. sudarė trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 16/31/10 su atsakovėmis M. Č. IĮ „Milčija“ bei UAB „Bauwerk Boen“, kurio pagrindu UAB „Bauwerk Boen“ įsipareigojo sumokėti M. Č. IĮ „Milčija“ 10 517 Eur, taip sumažindama ieškovės įsiskolinimą M. Č. IĮ „Milčija“ ir tuo pačiu sumažindama savo įsiskolinimą ieškovei. Sandorio sudarymo metu iš ieškovės turto buvo vykdomi išieškojimai teismų sprendimų pagrindu užvestose vykdomosiose bylose bendrai 252 401,84 Eur sumai, ieškovės pradelstos skolos kreditoriams sudarė 3 604 896,81 Eur, darbo užmokesčio įsiskolinimas – 97 327,08 Eur. UAB ,,GKF“ direktorius G. K. 2016 m. lapkričio 25 d. Kauno apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos UAB ,,GKF“ iškėlimo. Ieškovei bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi. Ieškovės bankroto administratore paskirta R. V.
14. Bankroto administratorė pareiškė actio Pauliana ieškinį, ginčydama šalių sudarytą trišalę sutartį dėl skolos apmokėjimo, argumentuodama ieškovės kreditorių interesų pažeidimu, kadangi atsakovei UAB „Bauwerk Boen“ įsipareigojus sumokėti 10 517 Eur atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“ buvo sumažintas ieškovės įsiskolinimas M. Č. IĮ „Milčija“ ir tuo pačiu sumažintas UAB „Bauwerk Boen“ įsiskolinimas ieškovei. Tokiu būdu atsakovei M. Č. IĮ „Milčija“ nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius (CK 6.930¹ straipsnis).
15. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį. Su sprendimu nesutinka atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, neobjektyviai vertino bylos aplinkybes, pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nepagrįstai sprendime konstatuota, jog ginčijamo įskaitymo metu ieškovė buvo nemoki, ginčijamu įskaitymu buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai, pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, nepagrįstai konstatuotas apeliantės nesąžiningumas kaip viena iš actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų. Teisėjų kolegija apeliantės skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
Dėl actio Pauliana taikymo
16. Actio Pauliana taikymui reikalinga skirtinga juridinių faktų sudėtis. Actio Pauliana ginčijami skolininko sudaryti sandoriai, kurių šis neprivalėjo sudaryti ir kuriais pažeidžiami kreditoriaus interesai (skolininkas tampa nemokus, būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui ir pan.), o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos tokios actio Pauliana tenkinimo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017; kt.).
Dėl apeliantės nesąžiningumo
17. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotą vieną iš būtinųjų actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų – apeliantės, kaip sandorio šalies, nesąžiningumą, argumentuodama tuo, jog nepagrįstai teismo laikyta nesąžininga sandorio šalimi.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015; kt.).
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, turimais kreditoriais, skolų mastu, ginčais teisme, daiktinių teisių suvaržymais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; kt.). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; kt.).
20. Apeliantė yra juridinis asmuo, verslininkė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, asmeniui, kuris yra verslininkas ir sudaro sandorius, keliami didesni pareigos domėtis kitos šalies turimais finansiniais įsipareigojimais ir jos turtine padėtimi reikalavimai nei įprastai. Tinkamas šios pareigos vykdymas, be kita ko, reiškia, kad verslininkas, sudarydamas sandorį ir remdamasis kontrahento pateikta informacija, žinodamas apie tam tikrus jo kreditorius, turi jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar nėra daugiau kreditorių, kuriems įsipareigojimai dėl sudaryto sandorio nebus vykdomi arba jų vykdymas iš esmės pasunkės. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantė, t. y. kita sandorio šalis, turėjo pareigą savarankiškai domėtis skolininko finansine padėtimi kreipiantis į viešuosius registrus, vykdomąsias bylas vykdančius antstolius ir kitomis prieinamomis priemonėmis. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad prieš ginčijamo sandorio sudarymą prašė ieškovės pateikti informaciją apie jos turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų dydį, vykdomus išieškojimus ir kt.
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pradžioje ieškovė atsiskaitydavo laiku, po to atsirado delsimas, apeliantė netgi buvo sustabdžiusi paslaugų ieškovei teikimą, iki buvo atsiskaityta už suteiktas paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant objektyvių duomenų apie atsiradusius ieškovės atsiskaitymo už suteiktas paslaugas vėlavimus, apeliantės nurodomos aplinkybės apie ankstesnius atsiskaitymus, kad tai ne pirmas šalių sudarytas sandoris, nereiškia, kad, prieš sudarydama trišalį sandorį, apeliantė neturėjo pareigos domėtis skolininkės UAB „GKF“ finansine padėtimi.
22. Atmestini apeliantės argumentai dėl trišalio atsiskaitymo. Apeliantė nurodo, kad toks atsiskaitymo būdas jos praktikoje buvo taikomas. Tačiau pati apeliantė pripažįsta, kad tarp jos ir ieškovės toks atsiskaitymo būdas nebuvo taikomas, t. y. tarp atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ ir ieškovės buvo nusistovėjusi praktika, jog mokėjimai buvo atliekami tiesiogiai, neatliekant įskaitymų per kitas įmones. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad toks atsiskaitymo būdas atsakovei turėjo sukelti įtarimų dėl ieškovės finansinės būklės.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje teisiškai reikšminga aplinkybė yra ir tai, jog ieškovė 2016 m. spalio 31 d. sudarė keliolika analogiškų trišalių sandorių dėl skolų įskaitymo. Nors tai tiesiogiai neįrodo atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ nesąžiningumo, tačiau rodo akivaizdų ieškovės nesąžiningumą, kas, visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ žinojo apie ieškovės finansinę būklę, bei tą aplinkybę, kad jai buvo suteiktas prioritetas prieš kitus ieškovės kreditorius.
24. Remiantis byloje nustatytų aplinkybių visuma, darytina išvada, kad atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ 2016 m. spalio 31 d. sudarydama ginčo sandorį netinkamai vykdė jai tenkančią pareigą prieinamomis priemonėmis pasidomėti apie kitos šalies, t. y. ieškovės UAB „GKF“, turtinę padėtį ir finansinius įsipareigojimus, nepaisydama kvalifikuotam subjektui taikomų atidumo ir rūpestingumo standartų ir sandorį sudarydama neįvertinusi ieškovės galimybių jį sudaryti, elgėsi nesąžiningai (CPK 178, 185 straipsniai, CK 6.66 straipsnio 2 dalis).
25. Ginčijamu aktu įmonė neteko 10 517 Eur vertės turto, kurį realizavus iki bankroto iškėlimo, lėšos būtų skirstomas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, o jeigu turtas būtų realizuotas po bankroto bylos iškėlimo – pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą eiliškumą.
Dėl ieškovės nemokumo
26. Apeliantės teigimu, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovė buvo nemoki. Apeliantės argumentai, kiek jie susiję su ieškovės mokumu, atmestini, kaip nepagrįsti.
27. Pažymėtina, kad ieškovės nemokumas konstatuotas Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo civilinėje byloje Nr. eB2-2903-260/2016. Priimdamas šią nutartį, Kauno apygardos teismas bankroto byloje vadovavosi ieškovės buhalteriniais dokumentais, suformuotais būtent 2016 m. spalio 31 d.
28. Apeliantės teigimu, trišalis sandoris nelėmė ieškovės nemokumo.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2013).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
30. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako.
31. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus. Apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti priimto sprendimo nėra pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, 2018 m. gegužės 30 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.