Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-275-557/2018

Teisėjas V. Vainius Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32555-2017-3

2018 m. lapkričio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. R. gynėjui advokatui Mindaugui Martinaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo A. R. gynėjo advokato M. Martinaičio ir nukentėjusiosios A. R. įgaliotojo atstovo advokato H. Mackevičiaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.) ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nuosprendžiu iš A. R. priteista 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino įrodytu, kad A. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., – smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. 2017-06-26, apie 20.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), A. R. konflikto metu tyčia sugriebęs sutuoktinei A. R. už kairės rankos ją pastūmė, dėl to pastaroji atsitrenkė į sieną ir dėl to patyrė poodines kraujosruvas kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, kairės alkūnės sąnario išoriniame paviršiuje. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis tyčia ranka suėmęs A. R. už kaklo iš už nugaros pusės, jėga ją palenkė, taip sukėlė jai fizinį skausmą. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis tyčia rankų pirštais stipriai suėmė A. R. už abiejų šlaunų ir prispaudė ją prie virtuvinės spintelės, tokiu būdu padarė jai poodines kraujosruvas dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, kairės šlaunies išoriniame bei priekiniame paviršiuose. Tokiu būdu smurtaudamas A. R. nežymiai sužalojo sutuoktinę A. R..

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 37 str., A. R. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo ir bylą jam nutraukė.

Apeliaciniu skundu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo A. R. gynėjas M. Martinaitis prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir bylą nutraukti remiantis BPK 3 str. 1 d. 1 p. (skunde klaidingai nurodomas 6 p.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, jog nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla A. R. nutrauktina dėl netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 329 str. l p.). Teigia, jog teismas neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, kad A. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. Pažymi, jog Lietuvos A. T. (toliau – LAT) Senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodyta, kad nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nutarimo 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė kelia pagrįstų abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikų padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių buvimo. Nagrinėjamu atveju teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų. Abejotini duomenys negali būti patikimi įrodymai, pagrindžiantys kaltinamojo kaltę. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymi ir tai, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015).

Pasisakydamas dėl netinkamai pritaikytos BK 140 str. 2 d., nurodo, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-31S/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2913, 2K- 232/2014). Nagrinėjamu atveju yra aktuali kasacinio teismo formuojama praktika bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kitam, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, apkaltina kitą sutuoktinį (kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu teisme savo kaltės dėl jam inkriminuotos veikos padarymo nepripažino. Teismas, grįsdamas kaltinamojo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, vadovavosi išimtinai nukentėjusiosios A. R. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs bei išsamūs ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, kadangi savaip interpretavo įvykį bei nepagrįstai apkalbėjo kaltinamąjį, siekdama sau palankaus procesinio sprendimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji duodama parodymus iš esmės nurodė, kad 2017-06-26 įvykis buvo jai nereikšmingas ir iš viso nebūtų informavusi pareigūnų, jei nebūtų įvykęs 2017-06-28 konfliktas, kurio metu buvo sužalotas nagas (sutuoktiniams nepasidalijus kompiuterio buvo prispaustas nagas). Todėl pastaroji tik 2017-06-29 nuvažiavo į policiją bei parašė pareiškimą dėl abiejų įvykių, kai A. R. darbo reikalais buvo išvykęs į Vilnių. A. R. negalėjo motyvuotai atsakyti, kodėl 2017-06-26 telefonu nepranešė apie įvykį policijai bei neprašė pagalbos. Juolab deklaruodama artimus ir gerus santykius su dukra S. U., apie šį atvejį neinformavo ir jos, be to, ji iš karto nesikreipė į medikus dėl patirtų sužalojimų bei neprašė kaimynų iškviesti pareigūnus į įvykio vietą. Todėl yra nesuvokiama, kad nukentėjusioji, būdama apdairi ir rūpestinga moteris, turinti gyvenimiškos patirties skyrybų procesuose, būtų visiškai abejinga bei apatiška dėl prieš ją „pavartoto fizinio smurto“. Teismas neįvertino ir to, kad A. R. nebuvo suvaržyta judėjimo laisvė bei galimybė komunikuoti su išoriniu pasauliu, nes visą laiką naudojosi dviem mobiliojo ryšio telefonais (asmeniniu bei darbiniu). Šios priemonės iš pastarosios nebuvo paimtos, todėl ji turėjo ir galėjo fiksuoti viską, kas yra susiję su prieš ją vartotais neteisėtais veiksmais, įskaitant ir skambučius Bendrajam pagalbos centrui.

Teigia, jog į klausimą, kodėl ji laukė 2017-06-28, kai pačios inciatyva buvo išprovokuotas žodinis konfliktas su A. R., šiame procese liko neatsakyta. Neatsakyta ir į tai, ar nago nulaužimas yra daug svarbesnis ir žalos sukeliantis įvykis, nei iš jos žodžių nurodomas neva patirtas fizinis smurtas 2017-06-26. Mano, jog į šiuos klausimus turi būti atsakyta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Pabrėžia, kad byloje liko nepaneigti ir A. R. parodymai, kad kraujosruva kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, kairės alkūnės sąnario išoriniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, kairės šlaunies išoriniame bei priekiniuose paviršiuose galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių, t. y. šeimoje auga 5 metų amžiaus ir tam tikrą negalią turintis sūnus, kuris yra kitoks nei daugelis vaikų ir skirtingai supranta bei kitokiu būdu išreiškia savo emocijas aplinkiniams. Šis vaikas tiek prieš A. R., tiek prieš A. R. vartoja fizinį smurtą, t. y. įspiria, trenkia su ranka bei daiktu, rankomis suspaudžia arba įgnybia įvairias kūno vietas, kai pastarasis nori atkreipti dėmesį į save arba pykčio metu. Šį faktą patvirtina ir 2018-03-28 Klaipėdos lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, kad A. R. „agresyvius veiksmus gali iššaukti nesėkmė žaidime ar kasdieninėje veikloje, naujos veiklos pasiūlymas, netikėti pasikeitimai aplinkoje, jo žaidimo erdvės pažeidimas, kito vaiko šaukimas, jo norų nevykdymas. Kartais agresyvūs veiksmai vyksta be išoriškai akivaizdžios priežasties.“ Šį faktą patvirtino ir liudytoja S. U., nurodžiusi, kad brolis yra konfliktiškas ir dažnai susimuša su kitais vaikais. Vien nukentėjusiosios A. R. nenuosekliais bei neobjektyviais parodymais dėl jai padarytų sužalojimų aplinkybių bei mechanizmo negalėjo būti grindžiama A. R. kaltė dėl veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. padarymo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad A. R. parodymų apie 2017-06-26 A. R. padarytą jam inkriminuotą veiką vienareikšmiškai nepatvirtina ir byloje esančios specialistų išvados Nr. G1120/2017 ir Nr. pG1305/2017 (03), kurios nėra kategoriškos, o tik tikėtinos ir viena kitai prieštaraujančios. Išvados Nr. G1120/2017 2 p. nurodyta, kad „sužalojimai padaryti paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant; sužalojimai yra 1–4 parų senumo.“ Kitoje specialisto išvadoje Nr. G1120/2017 nurodyta, kad atskiros kraujosruvos ant A. R. kūno galėjo būti padarytos (gautis) ir suspaudus atitinkamą vietą pirštais. Jokios nuorodos į tai, kad pirštai turi ribotą ar kietą buką paviršių, nenurodyta. Teigia, jog šioje išvadoje neatsižvelgta į tai, kad kairio žasto viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje poodinė kraujosruva bei kairio žasto viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje poodinė kraujosruva yra skirtinguose aukščiuose ir trečdaliuose, įvertinant tai, jei buvo suspausta galbūt pirštais vienu metu. Tokie sužalojimai būdingi tik užsigaunant į kietus bukus daiktus, nes spaudžiant pirštais būtų likusios keletas kraujosruvų viena šalia kitos (keturi pirštai vienoje rankos pusėje) ir viena kraujosruva priešingoje pusėje (nykščio pėdsakas). Sužalojimas kairės alkūnės sąnario išoriniame paviršiuje atsirado alkūne atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar paviršių. Dešinės šlaunies viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje poodinė kraujosruva, per 2 cm žemiau jos kita poodinė kraujosruva, padarytos kietais bukais daiktais, taip pat galėjo būti padarytos suspaudžiant odą tarp 2 pirštų (įgnybiant, sužnybiant), nes įgnybiant kraujosruvos būna šalimais su nepažeistos odos tarpu arba šia sritimi atsitrenkiant į kietus bukus paviršius, nes šlaunies išorine sritimi galimi atsitrenkimai ir į baldus. Nustatyta, kad kairės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje poodinė kraujosruva padaryta kietu buku daiktu, kairės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje poodinė kraujosruva padaryta kietu buku daiktu. Teigia, jog A. R. kūne nustatytos melsvos arba violetinės spalvos poodinės kraujosruvos rodo, kad jos padarytos per 2 paras (A. Garmus, E . Kurapka, A. C. „Teismo medicina“ 77 psl.), nes 3–4 parą kraujosruvos jau įgauna ir žalią atspalvį (pakraščiuose). Mano, jog tai atskleidžia, kad anksčiau nurodytus sužalojimus A. R. patyrė ne 2017-06-26, bet 2017-06-27 arba 2017-06-28, įvertinant tai, kad į ekspertą buvo kreiptasi tik 2017-06-29. Be to, jokių kitų kūno sužalojimų kaklo (sprando) ar nugaros srityje ekspertas apžiūros metu nenustatė bei apklausos teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl šių sužalojimų neliko ant nukentėjusiosios kūno, jei kaklas buvo stipriai suspaustas pirštais, o nukentėjusioji nugara atsitrenkė į sienos smailų kampą. Teismo med. ekspertas R. P. Pečkus savo išvadose nustatė, tik kokio masto sužalojimai buvo padaryti A. R., tačiau iš jo išvadų nėra aišku, kas galėjo padaryti sužalojimus jai bei koks konkrečiai buvo sužalojimų padarymo mechanizmas. Nurodo, jog šios prielaidos nepašalintos ir bylos nagrinėjimo metu, todėl visos abejonės vertintinos A. R. naudai ir dėl to jis dėl inkriminuotos veikos turi būti išteisintas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. R. įgaliotasis atstovas H. Mackevičius prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti A. R. kaltu pagal BK 140 str. 2 d., paskirti nuteistajam A. R. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą 1 metus nesilankyti A. R. gyvenamojoje vietoje, nebendrauti bei neieškoti ryšių su A. R., nesiartinti prie A. R. gyvenamosios vietos arčiau negu 50 metrų atstumu (BK 67 str. 2 d. 8 p.), arba nuosprendį pakeisti ir skirti A. R. įpareigojimą 1 metus nesilankyti A. R. gyvenamojoje vietoje, nebendrauti bei neieškoti ryšių su A. R., nesiartinti prie A. R. gyvenamosios vietos arčiau negu 50 metrų atstumu (BK 67 str. 2 d. 8 p.); taip pat prašo priteisti nukentėjusiajai iš A. R. 5 000 Eur neturtinės žalos kompensaciją (arba padidinti teismo priteistą neturtinės žalos kompensaciją), 1500 Eur atstovavimo išlaidų bei pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginius apie neadekvatų nukentėjusiosios elgesį ir fizinius veiksmus prieš A. R..

Pasisakydamas dėl A. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo nurodo, jog nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti A. R. veiką mažareikšme ir šiuo pagrindu nutraukti baudžiamąją bylą bei atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 37 str. padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Taigi vertinant, ar nusikalstama veika gali būti laikoma mažareikšme, turi būti vertinama nusikalstama veika padaryta žala, nusikaltimo dalykas ir kiti nusikaltimo požymiai. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. R. veikos požymių, plačiau aptaria tik padarytos žalos dydį, tačiau paties apylinkės teismo pacituotoje Lietuvos A. T. praktikoje pažymima, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-3 19/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015), be to, sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 str. 1 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-299-648/2015). Nurodyta teismų praktika suformuota baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys taip pat buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 2 arba 3 dalis – už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą šeimos nariui ar mažamečiam asmeniui. Taigi aplinkybė, kad A. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nulemia tik veikos kvalifikavimą pagal BK 140 str. 2 d. (kadangi esant sunkesniam sveikatos sutrikdymui veika būtų kvalifikuota pagal BK 135 arba 138 str.), bet savaime nereiškia nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Pažymi ir tai, kad nuspręsdamas laikyti A. R. veiką mažareikšme, teismas visų pirma konstatavo, jog A. R. kaltinimuose nurodytą veiką atliko, t. y., kad jis tyčiniais veiksmais (suimdamas rankų pirštais, stumdamas į sieną, jėga palenkdamas, prispausdamas prie virtuvinės spintelės) nežymiai sužalojo nukentėjusiąją ir sukėlė jai fizinį skausmą. Taigi pats apylinkės teismas konstatavo, jog A. R. ne tik siekė, tačiau ir tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajai fizinę žalą. Mano, jog vien tik nukentėjusiosios patirtas sveikatos sutrikdymo mastas, kurį kaip nusikalstamos veikos požymį išskyrė pirmosios instancijos teismas, nėra pakankamas veikos mažareikšmiškumui konstatuoti.

Nurodo, jog įvertinus visus pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su tariamu nusikalstamos veikos mažareikšmiškumu, matyti, jog teismas, be nusikalstama veika padarytos žalos, neaptarė kitų A. R. veikos požymių, kurie turėtų lemti veikos priskyrimą prie mažareikšmių. Šiuo klausimu pažymi, kad LAT nuomone, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2013). Taigi nors diskrecijos teisė vertinti veiką kaip mažareikšmę paliekama bylą nagrinėjančiam teismui, priimdamas šį sprendimą teismas privalo įvertinti visus nusikalstamos veikos požymius, tačiau to pirmosios instancijos teismas nepadarė. Teismui nepateikus A. R. veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių analizės, lieka deklaratyvia apylinkės teismo išvada, jog šie požymiai nerodo pakankamo A. R. veikos pavojingumo. Įvertinęs kitus kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013 aptartus nusikalstamos veikos požymius (pažeistas vertybes ir jų pažeidimo laipsnį, veikos padarymo ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, tyčią ir jos tyčios kryptingumą), teigia, jog jokio pagrindo laikyti A. R. veiką mažareikšme šiuo atveju nėra.

Pasisakydamas apie nusikalstama veika pažeistas vertybes ir nusikaltimo dalyką, nurodo, jog, kaip minėta, nusikalstamos veikos, atliktos artimoje aplinkoje, laikomos visuomeninę reikšmę turinčiomis veikomis, o artimoje aplinkoje naudojamu smurtu pažeidžiama viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių vertybių – asmens sveikata. Kalbėdamas apie veikos padarymo ypatumus, pažymi, jog nukentėjusioji neatliko jokių neteisėtų, sąmoningai A. R. provokuojančių ar neadekvačių veiksmų, taip pat prieš jį nesiėmė jokių fizinių veiksmų (apylinkės teismo nurodyti argumentai apie neadekvatų nukentėjusiosios elgesį ir fizinius veiksmus, kaip minėta, nėra pagrįsti jokiais įrodymais). Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju nagrinėjama vyro smurtinių veiksmų panaudojimo prieš moterį situacija, t. y. situacija, kai smurtą naudoja akivaizdžiai fiziškai pranašesnis asmuo, dėl to nukentėjusiam asmeniui padaroma ne tik fizinė žala, tačiau ir sukeliamas didelis išgąstis bei stresas. Pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos padarymo būdo, pažymi, jog vien tai, kad A. R. nesmūgiavo nukentėjusiajai, nereiškia veikos mažareikšmiškumo, kadangi jo veiksmai akivaizdžiai buvo nukreipti į fizinio skausmo arba sužalojimų padarymą nukentėjusiajai, juo labiau, kad pagal teismų praktiką, fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 str. 2 d., taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės (kasacinės nutartys Nr. 2A-6/2012, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Tai reiškia, jog pakankamai pavojingomis gali būti ir veikos, kai kaltininkas smūgių nukentėjusiajam nesuduoda, o kitokiu būdu sukelia nukentėjusiajam skausmą ar fizinę žalą. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog dalimi A. R. fizinių veiksmų prieš nukentėjusiąją buvo ne tik sukeltas fizinis skausmas, tačiau ir paliktos teismo medicinos eksperto aprašytos žymės ant kūno. Aptardamas baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens tyčią ir jos kryptingumą, nurodo, kad pats apylinkės teismas, pripažindamas A. R. kaltu pagal BK 140 str. 2 d., kartu konstatavo ir tyčinį veikos pobūdį. Akivaizdu, jog A. R., imdamasis fizinės prievartos prieš nukentėjusiąją, suvokdamas savo fizinį pranašumą, negalėjo nesuvokti, jog sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą ir sveikatos sutrikdymą. Mano, jog kalbant apie kitus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo laiką ir vietą), nėra jokio pagrindo manyti, jog jie rodo mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl šie požymiai taip pat nesudaro pagrindo manyti, jog atlikta veika yra mažareikšmė.

Nurodo, kad nepagrįstais pripažintini apylinkės teismo nuosprendžio teiginiai, jog „Šiuo atveju bylos aplinkybėmis nustatyta, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios konfliktas, susijęs su galimomis skyrybomis, kurios šiuo metu vyksta, nukentėjusiosios filmavimas kaltinamojo, jo neleidimas filmuoti, lėmė nevisiškai adekvatų abiejų elgesį, be kita ko, pasireiškusį ir abiejų fiziniais veiksmais, kuriais kaltinamasis sukėlė pirmiau minėtus padarinius nukentėjusiajai.“ Teigia, jog apylinkės teismo nurodyti teiginiai apie nukentėjusiosios neadekvatų elgesį, fizinius veiksmus yra nepagrįsti, todėl šalintini iš nuosprendžio, o kalbant apie skyrybų procesą, kaip apie smurto panaudojimo pretekstą, pažymėtina, jog skyrybų procesas smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją metu net nebuvo prasidėjęs, be to, jau minėtoje LAT nutartyje (bylos Nr. 2K-299-648/2015) pasisakoma, jog nukentėjusiojo elgesys ir prasidėjęs skyrybų procesas savaime nelemia padarytos veikos mažareikšmiškumo. Mano, jog įvertinus visus nurodytus argumentus, teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti A. R. veiką mažareikšme, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir A. R. pagal BPK 329 str. 3 p. priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.

Pasisakydamas dėl teismo išvadų neatitikimo byloje esantiems įrodymams, nurodo, kad teismas nuosprendyje nurodo, jog „nustatyta, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios konfliktas, susijęs su galimomis skyrybomis, kurios šiuo metu vyksta, nukentėjusiosios filmavimas kaltinamojo, jo neleidimas filmuoti, lėmė nevisiškai adekvatų abiejų elgesį, be kita ko, pasireiškusį ir abiejų fiziniais veiksmais, kuriais kaltinamasis sukėlė pirmiau minėtus padarinius nukentėjusiajai.“ Pagal BPK 328 str. 3 p., apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Mano, kad bylos aplinkybių neatitinka šios pirmosios instancijos teismo išvados, nurodomos skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, t. y. išvados, kad nukentėjusiosios elgesys buvo ne visiškai adekvatus, taip pat, kad buvo abiejų asmenų (taigi – ir nukentėjusiosios) fiziniai veiksmai. Kaip paaiškino nukentėjusioji, konfliktai su A. R. prasidėjo nuo 2017-06-22, kai A. R. pareiškė nukentėjusiajai, jog nori skirtis, bei pradėjo vežti iš namų jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius daiktus. A. R. ėmus gabenti bendrą turtą, nukentėjusioji nutarė tai užfiksuoti, todėl ir filmavo bei fotografavo A. R. atliekamus veiksmus ir bendrą turtą. Nukentėjusioji paaiškino, kad 2017-06-26 vakare A. R. supykęs griebė nukentėjusiajai už rankos ir stūmė į sieną, o vėliau smurtinius veiksmus atliko virtuvėje. CK 3.88 str. 1 d. 1 p. bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei priskiria turtą, įgytą po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, o CK 3.92 str. 1 d. numato, kad „turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu“, be to, pagal CK 3.100 str. 4 d. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus asmenų santuoką. Šioje situacijoje A. R., pareiškęs, jog ketina skirtis su nukentėjusiąja ir nelaukdamas, kol turtą padalys teismas, ėmęs gabenti bendrą su nukentėjusiąja turtą, sukėlė visiškai adekvačią nukentėjusiosios reakciją – nukentėjusioji suvokė, kad neregistruotiną turtą išgabenus, vykstant skyrybų procesui, gali nebelikti jokių įrodymų apie turto buvimą, dėl to iš namų išgabentas turtas nepagrįstai tektų tik A. R. ir nebūtų dalijamas. Taigi šiuo atveju neadekvačia galima laikyti nebent A. R. reakciją – smurto prieš nukentėjusiąją vartojimą, tuo tarpu konstatuoti neadekvatų nukentėjusiosios elgesį pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Be to, visiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teiginys, jog neadekvatus abiejų sutuoktinių elgesys pasireiškė ir jų abiejų fiziniais veiksmais, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusioji ėmėsi kokių nors fizinių veiksmų prieš A. R.. Dėl to, net palikus nuosprendžio dalį dėl A. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės galioti, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinos teismo nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiosios neadekvatų elgesį ir fizinius veiksmus, jos tariamai atliktus prieš A. R..

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos kompensacijos dydžio nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priteisė akivaizdžiai per mažą neturtinės žalos kompensaciją. Priteisdamas nukentėjusiajai 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas nurodo, kad nusikalstama veika nukentėjusiosios pasąmonėje paliko tam tikrą atspindį, ji buvo sukrėsta ir įžeista, dėl nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė tik labai nežymų fizinį smurtą, konfliktinėje situacijoje abu asmenys elgėsi neadekvačiai, be to, nėra įrodymų dėl pablogėjusios nukentėjusiosios sveikatos. Teigia, jog teismas įvertino vos kelis iš CK 6.250 str. 2 d. numatytų neturtinės žalos kriterijų, be to, sprendimą sumažinti neturtinės žalos kompensaciją motyvavo tariamai neadekvačiu nukentėjusiosios elgesiu, kurio konstatuoti, kaip minėta, nebuvo visiškai jokio pagrindo. Nesutinka su teismo argumentu, kad nukentėjusioji patyrė tik labai nežymų fizinį smurtą, bei su tuo, kad nėra įrodymų apie pablogėjusią jos sveikatą. Veikos kvalifikavimui pagal BK 140 str. (taigi ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui) pakanka nustatyti tyčinius veiksmus, kuriais nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas. Nagrinėjamu atveju tyčiniais A. R. veiksmais nukentėjusiajai ne tik buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau ir paliktos žymės ant kūno, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad fizinis smurtas buvo nežymus. Nepaisant to, kad nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau patirtas dvasinis sukrėtimas taip pat yra susijęs su nukentėjusiosios sveikata – kaip numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo preambulėje, sveikata – tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė. Ši aplinkybė taip pat akcentuojama ir LAT 2010-03-09 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2010. Taigi plačiąja prasme nukentėjusiosios sveikatai pakenkta ne tik padarant jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau ir sukeliant susijaudinimą bei stresą.

Nurodo, jog tiek nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje, tiek ir skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog pagal LAT praktiką neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003). Įvertinęs visas nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes ir neturtinės žalos kriterijus, mano, jog priteista 150 Eur neturtinės žalos kompensacija yra per maža ir realiai nukentėjusiosios patirtos žalos neatlygina. Nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje išsamiai išdėstytas ir argumentuotas reikalautos neturtinės žalos kompensacijos pagrindimas, tačiau, kaip minėta, teismas aptarė tik kelis neturtinės žalos nustatymo kriterijus, o kitus kriterijus ignoravo bei nevertino nei nusikalstamos veikos pasekmių, nei tyčinio A. R. veiksmų pobūdžio, be to, mano, jog teismas netaikė ir protingumo bei sąžiningumo principų. Atsižvelgdamas į tai, prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti visus neturtinės žalos nustatymo kriterijus bei neturtinės žalos kompensaciją padidinti.

Pasisakydamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, nurodo, kad nukentėjusioji nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prašė teismo taikyti A. R. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą artintis prie nukentėjusiosios, kadangi, kaip nurodė nukentėjusioji, ji rimtai baiminasi dėl tolesnio A. R. smurto. Nukentėjusioji palaiko savo prašymą dėl nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo ir prašo apeliacinės instancijos teismo, panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažinus A. R. kaltu pagal BK 140 str. 2 d., taikyti jam ir baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą artintis prie nukentėjusiosios. Bet kuriuo atveju, net apygardos teismui palikus nuosprendį dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės galioti, pagrindas taikyti nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę išlieka – kaip numatyta BK 67 str. 2 d, baudžiamojo poveikio priemonės (tarp jų ir numatyta BK 67 str. 2 d. 8 p.) taikomos pilnamečiams asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais (taigi ir pagrindu, numatytu BK 37 str., t. y. atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo). Mano, kad A. R. yra pagrindas taikyti BK 67 str. 2 d. 8 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, kadangi net pripažinus A. R. veiką mažareikšme, byloje nustatyta, kad jis vartojo prieš nukentėjusiąją tyčinį smurtą, kuris ne tik paliko žymes ant nukentėjusiosios kūno, tačiau ir didelį dvasinį sukrėtimą. Kaip nurodė nukentėjusioji, ji ir šiuo metu bijo A. R., kurio buvimas šalia sukelia prisiminimus apie patirtą smurtą, be to, kad nukentėjusioji buvo stipriai psichologiškai traumuota, patvirtino ir liudytoja S. U.. Įvertinus nurodytas aplinkybes, mano, jog tiek nuteisus A. R. pagal pareikštą kaltinimą, tiek palikus galioti sprendimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, jam taikytina BK 67 str. 2 d. 8 p. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė. Mano, kad nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą ir būtinybę pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti bei priimti naują nuosprendį, arba pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos kompensacijos priteisimo bei baudžiamojo poveikio priemonės taikymo.

Pasisakydamas dėl nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų priteisimo, nurodo, kad nukentėjusioji A. R. už atstovavimą ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje iš viso yra patyrusi 1 500 Eur išlaidų. Tik priėmus skundžiamą nuosprendį, pastebėta, kad teismui nebuvo pateikti atstovavimo išlaidas patvirtinantys įrodymai. Mano, jog nors minėti įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą priteisti visas nukentėjusiosios atstovavimo išlaidas. Iš pateikiamų dokumentų matyti, kad A. R. sąskaita už teisines paslaugas išrašyta 2017-11-13, be to, ji buvo apmokėta bankiniu pavedimu tą pačią dieną. Taigi negali būti jokios abejonės dėl šių išlaidų realumo ir jų atsiradimo laiko, t. y. dėl to, kad šios išlaidos patirtos iki prasidedant bylos procesui pirmosios instancijos teisme. Pažymi ir tai, kad BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi BPK nenumato taisyklės, jog atstovavimo išlaidos gali būti priteistos tik tuo atveju, jei įrodymai apie jas pateikti iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos. Pažymi, jog iš apylinkės teismo argumentų matyti, kad atstovavimo išlaidos nukentėjusiajai nepriteistos ne dėl tos priežasties, kad A. R. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o dėl to, kad teismui nebuvo pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai. Dėl šių aplinkybių mano, jog nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos pagal pateiktus įrodymus priteistinos ir tuo atveju, jei teismo nuosprendžio dalis dėl A. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės bus palikta galioti. Be to, nurodo, jog tuo atveju, jei apygardos teismas nuspręstų nepriteisti atstovavimo išlaidų už teisines paslaugas, suteiktas pirmosios instancijos teisme, turėtų būti išspręstas klausimas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo už papildomai apeliacinės instancijos teisme suteiktas teisines paslaugas. Šiuo klausimu papildomai pažymi, jog Klaipėdos apygardos teismo praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teisme gali būti papildomai priteisiamos atstovavimo išlaidos, kurias nukentėjusysis patyrė pirmosios instancijos teisme (pvz., 2017-06-08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-146-361/2017).

Teismo posėdyje gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. R. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiosios A. R. atstovo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta A. R. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje smurtaudamas nežymiai sužalojo sutuoktinę A. R..

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas įrodytu, kad A. R. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., t. y. kad jis konflikto dieną smurtaudamas nežymiai sužalojo sutuoktinę, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, ir išvadą dėl A. R. kaltės įvykdžius BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. LAT yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodyta A. R. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, iš esmės rėmėsi nukentėjusiąja pripažintos A. R. parodymais apie A. R. smurtinius veiksmus prieš ją tarpusavio konflikto metu, pažymėdamas, kad nors prieštaravimų tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų pašalinti nepavyko, tačiau nukentėjusiajai nustatyti ne tik rankos sužalojimai (kraujosruvos), kurie galėjo atsirasti, kai, pasak A. R., jis apglėbė nukentėjusiąją, siekdamas atimti iš jos mobilųjį telefoną, kad ši liautųsi filmavusi, bet rastos pirštų žymės ir ant šlaunų, o tai atitinka nukentėjusiosios parodymus dėl jos sužalojimo aplinkybių. Todėl teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai yra A. R. smurtinių veiksmų prieš ją pasekmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia apylinkės teismo išvada sutikti negalima, nes jokių objektyvių, neginčytinų ir abejonių nekeliančių duomenų, išskyrus pačios nukentėjusiosios A. R., kuri, pasak A. R., jį apkalba dėl prasidėjusio skyrybų proceso, nenuoseklius parodymus, byloje nėra.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp sutuoktinių R. kilo konfliktas. Tačiau A. R., skirtingai nei nurodė nukentėjusioji, nuo pat pirminės apklausos nuosekliai teigė, kad jis prieš savo žmoną nesmurtavo – jos nestūmė ir ji neatsitrenkė į sieną, nebuvo sugriebęs už kaklo, taip pat nebuvo atsiklaupęs ir rankomis stipriai jos šlaunų nespaudė, pasak jo, tai ji, įvykio dieną vaikščiodama ir viską filmuodama, provokavo konfliktą, į jo prašymus nefilmuoti nereagavo, o kai jis priėjęs pastarąją apkabino ir paėmė telefoną, kad ši nefilmuotų, tai dar muistydamasi sudavė jam alkūne į šoną. Tuo tarpu nukentėjusioji A. R., priešingai nei nurodė A. R., tvirtino, kad 2017-06-26 vakare kilus konfliktui, A. R. sugriebė ją už rankos ir stūmė į sieną, vėliau, jai tvarkantis virtuvėje, priėjo ir atsitūpė šalia jos, o kai ji, pastumdama spintelės dureles jam įdaužė, A. R. griebė už šlaunų ir stipriai suspaudė. Buvo sugriebęs ir už kaklo ir stipriai spaudė, lenkė prie žemės. Ji jautė didelį skausmą.

Kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios A. R. parodymai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip pakankamai patikimi, paneigiantys A. R. parodymus bei patvirtinantys jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. Vertinant nukentėjusiosios parodymus, visų pirma būtina atsižvelgti į tai, jog ji pati yra nurodžiusi, kad jos ir sutuoktinio santykiai iki nagrinėjamo įvykio jau buvo pašliję, nes, pasak A. R., vyras pasakė, kad nusprendė skirtis ir pradėjo vežti iš namų jų santuokoje įgytus daiktus, todėl ji viską filmavo, fotografavo, filmavo ir įvykio dieną, dėl to kilo konfliktas. Šiuo metu teisme nagrinėjama civilinė byla pagal A. R. ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės. Taigi neatmestina tikimybė, kad tarp šalių esant konfliktiniams santykiams (esant tokioms aplinkybėms, reikia itin rezervuotai vertinti proceso dalyvių parodymus, patikrinti jų patikimumą kitų bylos duomenų kontekste), nukentėjusioji gali siekti nepagrįstai apkaltinti savo sutuoktinį, siekdama jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir piniginės kompensacijos už tariamai padarytą žalą. Be to, nukentėjusiosios parodymai kelia abejonių ir dėl to, jog A. R., kaip pati nurodė, konflikto dieną patyrusi nevienkartinį sutuoktinio smurtą, nei į policiją, nei į gydymo įstaigą iš karto po įvykio nesikreipė. Kaip pati nurodė, policijai pareiškimą parašė tik po to, kai 2017-06-28 išklius konfliktui, A. R. stipriai sužalojo jos nagą sukeldamas didelį skausmą, nurodė, kad tai buvo lemtingas įvykis, jei jo nebūtų buvę, greičiausiai policijai pareiškimo nebūtų rašiusi. Tačiau dėl 2017-06-28 įvykio, kuomet, pasak nukentėjusiosios, A. R. konflikto namuose metu, norėdamas atimti iš jos rankų nešiojamąjį kompiuterį, tyčia tarp kompiuterio atverčiamų dalių stipriai suspaudė jos dešinės rankos IV pirštą, dėl to padarė jai poodines kraujosruvas dešinės rankos plaštakos IV piršto tarpfalanginių sąnarių srityje, prokuroro 2017-12-21 nutarimu A. R. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 str. 3 d. 1 p. pagrindu, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Šiame nutarime prokuroras pažymėjo, kad 2017-06-28 A. R. tiesioginių smurtinių veiksmų prieš žmoną neatliko, o atimdamas kompiuterį, nenumatė, kad dėl jo veiksmų jai gali būti sužalotas pirštas dėl neatsargumo. Taigi, kaip matyti, nepasitvirtino nukentėjusios A. R. parodymai, kad 2017-06-28 konflikto metu A. R., norėdamas atimti iš jos rankų nešiojamąjį kompiuterį, tyčia tarp kompiuterio atverčiamų dalių stipriai suspaudė jos dešinės rankos pirštą, padarydamas minėtus sužalojimus. Be to, kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nukentėjusiajai teismo medicinos eksperto konstatuotus sužalojimus (nedidelės, 1x1, 1,5x1, 2x1 cm kraujosruvos kairės rankos žasto užpakaliniame paviršiuje bei alkūnės sąnario išoriniame paviršiuje, dešinės ir kairės šlaunų viršutinio trečdalio išoriniame ir priekiniame paviršiuose), kyla abejonių, ar šie sužalojimai, kurie, kaip nurodė ekspertas R. P. Pečkus, yra 1–4 parų senumo (objektyvi apžiūra vyko 2017-06-29), galėjo būti padaryti A. R., kai, pasak nukentėjusiosios, pastarasis sugriebęs ją už rankos pastūmė ir ji atsitrenkė į sieną, po to tyčia rankų pirštais stipriai suėmė ją už abiejų šlaunų ir prispaudė ją prie virtuvinės spintelės.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1120/2017(03) konstatuota, kad A. R. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, kairės alkūnės sąnario išoriniame paviršiuje, dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, kairės šlaunies išoriniame bei priekiniame paviršiuose, dešinės plaštakos IV piršto tarpfalanginių sąnarių srityje. Sužalojimai padaryti paveikus nurodytas vietas kietais bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant. Apžiūros metu stebėta poodinių kraujosruvų spalva leidžia teigti, kad sužalojimai yra 1–4 parų senumo (objektyvi apžiūra vyko 2017-06-29). Pagal apžiūros metu stebėtą sužalojimų išsidėstymą A. R. kūne galima išskirti maždaug 7–8 trauminio poveikio vietas. A. R. sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 39).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomos specialisto išvadoje Nr. pG 1305/2017(03) konstatuota, kad remiantis specialisto išvados Nr. G 1120/2017(03) duomenimis bei atsižvelgus į bylos aplinkybes, darytina išvada, jog 1,5x1 cm dydžio poodinė kraujosruva A. R. kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, atsižvelgiant į jos dydį, galėjo būti padaryta ir stipriai suspaudus ranką pirštais. 1x1 cm dydžio poodinė kraujosruva A. R. kairės alkūnės sąnario išoriniame paviršiuje taip pat galėjo gautis ir suspaudus alkūnę pirštais. Gretimai esančios 2x1 cm ir 1x1 cm dydžio poodinės kraujosruvos A. R. dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje taip pat galėjo gautis nuo šlaunies suspaudimo pirštais. Apžiūros metu konstatuotos poodinės kraujosruvos po 1x1 cm dydžio kairės šlaunies išoriniame paviršiuje bei priekiniame paviršiuose taip pat A. R. galėjo būti padarytos spaudžiant pirštais (t 1., b. l. 43–44). Taigi šioje išvadoje ekspertas konstatavo, kad A. R. nustatyti sužalojimai, be kitų būdų, galėjo būti padaryti ir stipriai spaudžiant pirštais, o tai iš dalies atitinka nukentėjusiosios parodymus, kad A. R. ją griebė už rankos ir stūmė į sieną, po to stipriai rankomis suspaudė jos šlaunis.

Nors apeliacinės instancijos teismui gynėjo pateiktoje 2018-07-09 teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0169/18 teigiama, kad „tik viena esanti kraujosruva skaitoma, kad padaryta kietu buku daiktu - tiek kietam bukam daiktui traumuojant ranką, tiek ir priešingai - ranka atsitrenkiant į kietą buką daiktą, o suspaudimui pirštais - suspaudimas tarp kietų bukų daiktų - būdinga tai, kad būna kelios kraujosruvos priešingose rankos pusėje (lokalizacijos priešingose pusėse apimant ranką pirštais), nes spaudžiama nykščiu vienoje pusėje, o kitais pirštais - priešingoje pusėje, o įgnybiant kraujosruvos būna šalimais su nepažeistos odos tarpu. A. R. kūne nustatytos melsvos arba violetinės spalvos poodinės kraujosruvos padarytos 2 parų bėgyje, nes 3-4 parą kraujosruvos jau įgauna ir žalią atspalvį (pakraščiuose)“ (t. 3, b. l. 76–81), ši konsultacinė teismo medicinos specialisto išvada nepaneigia aukščiau minėtų specialisto išvadų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp minėtų teismo medicinos specialisto išvadų ir konsultacinės teismo medicinos specialisto išvados, buvo apklausti šias išvadas davę specialistai R. P. Pečkus ir P. Petreikis. Kaip matyti iš specialistų apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstyto išvadų pagrindimo, kraujosruvų padarymo laiko nustatymas teismo medicinos moksle yra pakankamai sąlyginis, tam tikrų požymių išryškėjimas priklauso nuo visos eilės faktorių, tokių kaip trauminio poveikio stiprumas, individualios nukentėjusiojo kūno savybės ir pan., todėl kraujosruvų padarymo laiko nustatymas keliolikos valandų ar net paros tikslumu nėra kategoriškas, tai pripažino ir specialistas P. Petreikis. Specialistas R. P. Pečkus, remdamasis ilgamete savo darbo praktika, įtikinamai pagrindė, kad suspaudimo pirštais atveju nebūtinai turi atsirasti ir nevisuomet atsiranda abipusės kraujosruvos, kaip teigiama specialisto R. Petreikio konsultacinėje išvadoje. Tuo būdu apeliacinės instancijos teismui pateikta teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada nepaneigia specialisto R. P. Pečkaus specialisto išvadose nurodytų tikimybių, kad nukentėjusiosios kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ir šiose išvadose nurodytu laiku bei būdu.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodytu, kad A. R. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios A. R. parodymus apie tai, kad sutuoktinis A. R. prieš ją smurtavo, patvirtina minėtos specialisto išvados Nr. G 1120/2017(03) ir Nr. G 1120/2017(03). Tačiau cituodamas šias specialisto išvadas ir vertindamas jas bei eksperto R G. Pečkaus paaiškinimus, apylinkės teismas nepagrindė, kad šiose išvadose nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai neabejotinai yra padaryti A. R. tyčiniais smurtiniais veiksmais, kaip nurodė A. R. – sugriebus ją už kairės rankos ir pastūmus, dėl to ji atsitrenkė į sieną, po to A. R. tyčia rankų pirštais stipriai suėmus jai už abiejų šlaunų ir prispaudus ją prie virtuvinės spintelės. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima suprasti, kad A. R. nukentėjusiajai konstatuotus sužalojimus padarė suspausdamas pirštais, ir šį, kaip vieną iš eksperto nurodytų galimų sužalojimo būdų, pirmosios instancijos teismas traktavo kaip A. R. kaltės įrodymą. Kaip nurodė nukentėjusioji, A. R. dar jai sugriebė už sprando ir stipriai spaudė bei lenkė prie žemės ir ji, kaip nurodė 2017-07-04 apklausos metu, net praėjus kelioms dienoms po konflikto dar jautė didelį skausmą (t. 1, b. l. 49), tačiau ekspertas jokių sužalojimų sprande nukentėjusiajai nekonstatavo. Be to, nukentėjusioji 2017-07-04 apklausos metu nurodė: „2018-06-26 <...> A. man griebė už kairės rankos ir mane tiesiog sviedė į sieną, aš atsitrenkiau nugara <...>“, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu A. R. būtų „tiesiog sviedęs“ smulkaus kūno sudėjimo nukentėjusiąją, kaip ji teigė, į sieną, A. R. neabejotinai turėjo patirti kur kas rimtesnių sužalojimų. Kaip minėta, jokie kiti sužalojimai, išskyrus smulkias kraujosruvas kairėje rankoje ir šlaunyse, nukentėjusiajai nekonstatuoti.

Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad R. augina neįgalų mažametį sūnų A., kuris, kaip nurodyta apygardos teismui pateiktoje Klaipėdos lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“, kurį lanko berniukas, pažymoje, individualioje veikloje su suaugusiu laikosi taisyklių, atlieka užduotis, tačiau būna, kad pasireiškia nepageidautinas elgesys – agresyvūs veiksmai, jie vyksta be išoriškai akivaizdžios priežasties ir nėra nuolatiniai ir vyksta skirtingu intensyvumu (t. 3, b. l. 17). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, taip pat ir į liudytojos A. R. dukros S. U. parodymus apie tai, kad jos vaikas (dukra) susimuša ar apsistumdo su broliu A., bei į A. R. parodymus, kad sūnus fiziškai kontaktuoja ir jei jam kas nors nepatinka, gali ir įspirti ar mesti kokiu nors daiktu, apsikabinęs stipriai suspaudžia (turi fizinės jėgos), kad atkreiptų dėmesį, nepaneigta pakankamai reali tikimybė, kad A. R. specialisto konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti ir vaikui kontaktuojant su mama ar kitomis aplinkybėmis. Juolab, kad nukentėjusioji nurodė, kad A. R. dar ją stipriai suėmęs už kaklo spaudė, lenkė prie žemės, jai labai skaudėjo ne tik tuo metu, bet ir kelias dienas po to, tačiau jokie sužalojimai kaklo srityje nukentėjusiajai nekonstatuoti.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. R. versija, jog konflikto su nukentėjusiąja metu jis nesmurtavo prieš sutuoktinę, byloje surinktais įrodymais nėra iki galo paneigta. Byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados ir šias išvadas davusio specialisto R. P. Pečkaus paaiškinimai patvirtina tik tą aplinkybę, kad A. R. galėjo būti sužalota jos nurodytu laiku ir būdu, tačiau nepaneigia ir pakankamai realios tikimybės, kad ji galėjo būti sužalota kitu laiku, kitomis aplinkybėmis ir kitų asmenų (ar pati patirti sužalojimus atsitrenkdama į aplinkos daiktus ir pan.). Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių A. R. parodymus, byloje nėra. Tuo tarpu A. R. yra neabejotinai ir tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi visų pirma dėl tarp šalių vykstančio santuokos nutraukimo proceso. Kaip minėta, iš karto po konflikto nukentėjusioji nesikreipė pagalbos nei į policiją ar medikus, nei į savo dukrą, nors turėjo tam visas galimybes. Į policiją nukentėjusioji kreipėsi tik po kelių dienų po dar vieno tarp sutuoktinių įvykusio konflikto, tačiau nukentėjusiosios kaltinimai A. R. minimo konflikto metu tyčia sužalojus jos pirštą ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino. Teismo medicinos specialisto konstatuoti A. R. kūno sužalojimai nepatvirtina ir jos parodymų dėl A. R. smurtavimo apimties, kuri, jei tikėti nukentėjusiąja, turėjo sukelti jai ženkliai rimtesnius sužalojimus. Kita vertus, gyvenimiškai neįtikinama, kad žymiai fiziškai stipresnis, stambesnio kūno sudėjimo A. R. būtų smurtavęs prieš smulkaus kūno sudėjimo, fiziškai silpnesnę sutuoktinę vienu iš pastarosios nurodytų būdų – spausdamas rankomis jos šlaunis prie virtuvinės spintelės, kaip nustatė apylinkės teismas, nes toks smurtavimo pobūdis ir tikslas duotoje situacijos apskritai nėra suprantami. Tiek A. R. siekiant atimti iš žmonos telefoną, kuriuo ji filmavo, tiek ir siekiant nutraukti patį filmavimo procesą, smurto pobūdis ir turėjo būti nukreiptas į šių tikslų pasiekimą, tuo tarpu šlaunų spaudimas rankomis prie spintelės negalėtų turėti įtakos nukentėjusiosios galimybei naudotis telefonu ir juo filmuoti. Galiausiai negalima kategoriškai paneigti pakankamai realios galimybės, kad nukentėjusiajai keletas nedidelių kraujosruvų rankoje galėjo būti padarytos, kai A. R., apglėbęs sutuoktinę, galimai norėjo atimti iš jos telefoną, šiai nereaguojant į jo prašymus nefilmuoti (pažymėtina, kad sužalojimai suspaudžiant pirštais būdingi čiupimui, kito žmogaus sugriebimui, o tokie veiksmai gali būti padaromi ir nesiekiant sužaloti). Taigi A. R. parodymai nei atskirai paimti, nei kontekste su kitais bylos įrodymais nėra tiek patikimi, kad nesant kitų neginčijamų kaltės įrodymų, vien jais būtų galimą grįsti A. R. kaltę.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų A. R. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją A. R. (nagrinėjamu atveju tėra objektyviais bylos duomenimis neginčijamai nepatvirtinti dviejų suinteresuotų pusių prieštaringi parodymai, keliantys abejones A. R. kaltumu), visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, ir A. R. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 3 p.), nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Nors A. R. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018-06-22 nuosprendį dėl netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir A. R. baudžiamąją bylą nutraukti, tačiau nustačius, kad A. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, skundžiamas nuosprendis, kuriuo A. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.) ir baudžiamoji byla jam nutraukta, naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes A. R. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 329 str. 3 p.).

Dėl nukentėjusiosios A. R. įgaliotojo atstovo apeliacinio skundo argumentų

Nukentėjusiosios A. R. atstovas advokatas pateikė apeliacinį skundą dėl nepagrįsto A. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas, t. y. dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo; nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymais nepagrįstų išvadų, jog nukentėjusiosios elgesys buvo neadekvatus ir kad ji atliko fizinius veiksmus prieš A. R.; dėl nukentėjusiajai priteistinos nepagrįstai mažos neturtinės žalos kompensacijos; dėl A. R. nepagrįstai netaikytos nukentėjusiosios prašytos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo artintis prie nukentėjusiosios ir atstovavimo išlaidų priteisimo (bylinėjimosi išlaidos nebuvo priteistos, nes tik priėmus skundžiamą nuosprendį, pastebėta, kad teismui nebuvo pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai). Tačiau nustačius, kad nagrinėjamu atveju A. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kiti baudžiamojo įstatymo tinkamo taikymo, bausmės skyrimo, neturtinės žalos dydžio klausimai šiuo atveju nebesprendžiami, todėl nukentėjusiosios A. R. atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo nuosprendžiu A. R. išteisinant, nukentėjusiosios A. R. atstovo prašymas priteisti nukentėjusiajai jos išlaidas, turėtas dėl atstovo teiktų teisinių paslaugų, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

A. R. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. R. paskirtą kardomąją priemonę panaikinti.

Nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios A. R. įgaliotojo atstovo advokato H. Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.