Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio, Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. B., nukentėjusiosios L. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Genovaitės Ročienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant mokytis arba dirbti ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu T. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusios L. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiajai iš kaltinamosios T. B. 388,76 Eur (trys šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai 76 ct) turtinės žalos ir 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos.

Kitoje dalyje nukentėjusios L. L. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. B. nuteista už tai, kad 2015 m. birželio 28 d., apie 21.40 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) , viešoje vietoje, girdint pašaliniams asmenims, konflikto metu, įžūliu elgesiu – išraudama L. L. viršugalvio vidurinėje dalyje kairėje ir dešinėje pusėse plaukus 7 x 14 cm plote, suduodama kojos keliu ne mažiau kaip 10 smūgių į kojas ir viršutinę kūno dalį, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinio kelio srityje, odos nubrozdinimu dešinio raktikaulio srityje, šiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde T. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Netenkinus prašymo priimti išteisinamąjį nuosprendį, sumažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį ir sumažinti paskirtą laisvės apribojimo bausmę iki 3 mėnesių. Nurodo, kad tarp nukentėjusiosios ir T. B. įvyko abipusis konfliktas. Nukentėjusioji neneigė, kad pirmoji trenkė nuteistajai per rankas ir išmušė telefoną. Be to, viešosios tvarkos sutrikdymo padariniai kilo ne tik dėl nuteistosios veiksmų. Nustačius, kad vyko abipusis konfliktas, teismas turėjo vertinti ir nukentėjusiosios veiksmus, tačiau to nepadarė. Teismas taip pat nesvarstė ar nuteistoji neveikė būtinosios ginties sąlygomis. T. B., kibdama nukentėjusiajai į plaukus, gynėsi nuo jos agresijos, prašė leisti paskambinti mamai. Ištrūkusi iš nukentėjusiosios, paskambino pusbroliui ir pasakė, kad ją užpuolė. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad nuteistoji iš esmės pripažino teismo nustatytas faktines aplinkybes. Ji neneigė, kad konfliktavo su nukentėjusiąja, buvo įsikibusi jai į plaukus. Dėl šių priežasčių nuteistosios atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta pripažinimas padarius nusikalstamą veiką. Kita lengvinančia atsakomybę aplinkybe turėjo būti pripažinta tai, kad konfliktą lėmė provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Dėl šių aplinkybių manytina, kad teismas paskyrė T. B. per griežtą bausmę. Apeliantė nesutinka ir su priteistu civiliniu ieškiniu. Mano, jog pirmos instancijos teismas priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį (asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 iki 579 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015). Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiajai priteisė 3 kartus didesnę žalą, nei maksimali teismų praktikoje priteisiama neturtinė žala.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji L. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendį. Nurodo, kad nesutinka su daliniu T. B. išteisinimu bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimu. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė Genovaitė Ročienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria T. B. išteisinta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir toje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant ją kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei paskiriant 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Šią bausmę subendrinus su 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, jai skirti galutinę 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant mokytis arba dirbti ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Akcentuotina, kad teismo nuosprendyje 2016 m. kovo 15-31 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 83TPK-75/2016 nepaneigtas. Nukentėjusiajai, sutinkamai su šiuo aktu, dėl adaptacijos sutrikimų, atsiradusių po šio įvykio, buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Asmuo, atlikdamas tyčinius teisei priešingus veiksmus, turi numatyti, kad gali atsirasti tam tikros neigiamos pasekmės. Taigi, konstatavus T. B. veiksmuose tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, bei ją už tai pripažinus kalta, ji turi atsakyti ir už iš šių jos tyčinių veiksmų, t. y. atsiradusių tiesiogiai jos įtakoje, kilusius padarinius – nesunkų nukentėjusiosios L. L. psichinės sveikatos sutrikdymą, kuris šiuo atveju kvalifikuotinas ir inkriminuotinas atskirai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistoji T. B. atsikirtime į prokurorės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad prokurorė apeliaciniame skunde visiškai nepagrindžia, kokie byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad T. B. veikė tyčia (tiesiogine ar netiesiogine) L. L. kilusių padarinių atžvilgiu. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, T. B. proceso metu tvirtino, jog nenorėjo ir nesiekė, nesuprato ir jos manymu negalėjo suprasti, kad dėl tarp jos ir nukentėjusiosios kilusio konflikto, gali atsirasti L. L. psichikos sutrikimas. Dėl šių aplinkybių, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad T. B. veiksmuose nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios, dėl ko pagrįstai ją išteisino dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Be to, prokurorė nepagrįstai prašo T. B. pripažinus kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei paskyrus jai bausmę, bausmę subendrinti su bausme paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą, iš dalies jas sudedant. Šiuo atveju bausmės turėtų būti bendrinamos apėmimo būdu, nes padarytos veikos sudaro idealiąją sutaptį. L. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nesutinka su jai priteistu neturtinės ir turtinės žalos dydžiu, tačiau nenurodo koks neturtinės ir turtinės žalos dydis jai turėjo būti priteistas (didesnis ar mažesnis, nenurodo konkretaus dydžio). Šiuo atveju pabrėžiama, kad T. B. įsitikinimu, pirmos instancijos teismas priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą, dėl jo išsamiai pasisakyta T. B. apeliaciniame skunde.Nukentėjusioji L. L. atsikirtime į T. B. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.Nurodo, kad nukentėjusioji L. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nesakė, nenurodė, kad trenkė nuteistajai T. B. per rankas. Atvirkščiai, duodama nuoseklius parodymus nukentėjusioji visada tvirtino, kad nepalietė fiziškai nei T. B. rankų, nei kitos jos kūno vietos, neįžeidinėjo ir nesityčiojo, o tik paprašė, kad paeitų rūkyti toliau nuo gyvenamojo namo. Po įvykio T. B. nesikreipė nei į medicinos, nei į kitas įstaigas dėl patirtų sužalojimų, kas įrodo, kad jai nebuvo padaryta jokia žala. Be to, įvykio metu telefoninio pokalbio metu nuteistoji T. B. nepasakė asmeniui, su kuriuo tuo metu kalbėjo, kad ją puola ar jai reikia pagalbos. T. B. tik pasakė tam asmeniui, kad kažkokia „priedurnė“ neleidžia rūkyti. Nuteistoji neskambino nei į policiją, nei mamai, o paskambino pusbroliui, kuriam pasakė, kad ją muša. Pažymėtina ir tai, kad pusbroliui nebuvo pasakyta, kad nuteistąją užpuolė. Šiuo konkrečiu atveju, esant pakankamai duomenų – nukentėjusiosios, liudytojų, policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, apžiūros protokolų, specialistų išvadų ir kt., apie nuteistosios T. B. neteisėtus veiksmus, kuriais ji padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, teismo nuosprendis turi būti apkaltinamasis. Pažymėtinas, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji T. B. savo kaltę pripažino visiškai, tik vėliau ėmė keisti parodymus. Nuteistosios T. B. versija apie būtinąją gintį atsirado tik teismo posėdžiuose. Tuo tarpu 2016 m. kovo 15-31 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-75/2016 konstatuota, kad nukentėjusioji L. L. serga psichikos sutrikimu – adaptacijos sutrikimu. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. S. paaiškino, kad nukentėjusioji susirgo šia psichikos liga būtent po 2016 m. birželio 28 d. dienos įvykio. Šioje byloje T. B. jokių parodymų apie savo psichinį santykį su veika ir jos padariniais nedavė. Ji nieko nepaaiškino apie tai, ar ji numatė, ar nenumatė, kad nuo jos veiksmų nukentėjusiajai bus padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jei numatė, tai ar norėjo tokių pasekmių, ar tik sąmoningai leido jiems atsirasti, ir pan. Ji apskritai neigė galėjusi nukentėjusiąją sužaloti, tai yra ji neigė ne tik padarinius, bet ir savo veiksmus. Po užpuolimo ligoninėse nukentėjusioji praleido du mėnesius. Per tą laikotarpį ji negalėjo būti mama savo vaikui, negalėjo išvykti vasaros atostogų, negalėjo nuvykti į sūnėno krikštynas ir pusseserės vestuves, negalėjo pasveikinti sesers per jos 30 jubiliejų ir kitose artimųjų ir draugų šventėse neturėjo galimybės dalyvauti. Daugiau nei metus laiko nukentėjusioji negalėjo dirbti dėl fizinės išvaizdos, prarastos psichologinės ir fizinės sveikatos. Visas aukščiau išvardintas aplinkybes patvirtina medicininės pažymos iš gydymo įstaigų. Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina faktus, kad nukentėjusioji vos per 2-3 mėnesius neteko apie 10 kilogramų svorio – nebetiko nešioti rūbai, todėl teko pasirūpinti 2-3 dydžiais mažesniais drabužiais. Nukentėjusioji nemiegodavo naktimis – sapnuodavo nesibaigiančius košmarus, kankino nuolatinė baimė dėl jos pačios ir nepilnamečio vaiko saugumo. Nukentėjusioji nurodo, kad tenkinus jos bei prokurorės apeliacinius skundus, teismo prašo visiškai tenkinti pateiktą jos civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė savo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Nukentėjusioji L. L. ir jos gynėja advokatė Eglė Grucytė palaikė nukentėjusiosios ir prokurorės apeliacinius skundu bei prašė juos tenkinti. Nuteistoji T. B. ir jos gynėjas advokatas M. V. palaikė nuteistosios apeliacinį skundą. Nuteistoji T. B. nurodė, kad pripažįsta, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nurodė, kad nukentėjusiosios atsiprašė, atlygino dalį žalos ir vadovaujantis BK 93 straipsniu, prašo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės. Nuteistosios T. B., nukentėjusiosios L. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Genovaitės Ročienės apeliaciniai skundai atmetami. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmos instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir niekas nekaltas nėra nubaustas.Dėl nukentėjusiosios L. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Genovaitės Ročienės apeliacinių skundų.Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalimi, kuria T. B. išteisinta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir toje dalyje prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusioji L. L. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su daliniu T. B. išteisinimu. Prašydama T. B. pripažinti kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, prokurorė nurodo, kad yra nepaneigtas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 83TPK-75/2016. Nukentėjusiajai, sutinkamai su šiuo aktu, dėl adaptacijos sutrikimų, atsiradusių po šio įvykio, buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tuo tarpu asmuo, atlikdamas tyčinius teisei priešingus veiksmus, turi numatyti, kad gali atsirasti tam tikros neigiamos pasekmės.Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Ši veika gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531-699/2015). Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407-788/2016).Nors 2016 m. kovo 15-31 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-75/2016 nustatyta, kad L. L. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė atsiradusiu psichikos sutrikimu, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog T. B. veiksmuose nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios nesunkiai sutrikdyti nukentėjusios L. L. sveikatą. T. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nesiekė savo veiksmais ir negalėjo numanyti, kad nuo jos veiksmų galėjo sutrikti nukentėjusiosios psichika. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmos instancijos teismas, nukentėjusioji L. L. bei liudytojai nenurodė, jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog kaltinamosios veiksmai buvo nukreipti sužaloti nukentėjusiąją. Taigi visa tai rodo, jog T. B. negalėjo numatyti, jog dėl jos veiksmų nukentėjusioji susirgs psichine liga.Be to, atkreipiamas dėmesys, jog atsiradusiam psichikos sutrikimui įtakos galėjo turėti ir kiti veiksniai, įvykę iki konflikto su T. B.. Pati nukentėjusioji L. L. parodė, kad dar iki įvykio su T. B., po komplikuoto nėštumo, buvo sutrikusi jos sveikata. 2015 m. balandžio mėnesį tyrėsi Klinikose, tačiau priežasčių nerado. Tada su šeimos gydytoja kalbėjo, kad reikia važiuoti į Santariškių ligoninę, bet nenuvažiavo. Jai buvo išrašyti vaistai, bet jų taip ir nepradėjo vartoti, nes reikėjo atlikti išsamesnius tyrimus. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas, nukentėjusiosios sutuoktinis E. L.. Šis liudytojas taip pat parodė, kad nukentėjusiosios sveikata iki įvykio nebuvo labai stipri, gal trūko tokio dalyko, kad ją galutinai sužlugdytų. Buvo labai sunkus nėštumas, kuris išsekino L. L.. Ji gulėjo ligoninėje dėl gresiančio persileidimo ir po gimdymo jai reikėjo atsigauti. Psichologinė būsena po gimdymo šiek tiek pasikeitė, nes fizinė būklė įtakojo psichologinę. L. L. buvo paskirti vaistai nuo psichikos, ji periodiškai vartojo kažkokius vaistus. Taigi visa tai patvirtina, jog atsiradusiam psichikos sutrikimui įtakos galėjo turėti ne tik T. B. veiksmai. Tuo tarpu Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese. Taigi visi aukščiau išdėstyti duomenys leidžia konstatuoti, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai T. B. išteisino pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji L. L. taip pat nurodė, jog nesutinka su turtinės ir neturtinės žalos priteisimu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ji teismo prašo priteisti didesnę pinigų sumą. Nukentėjusiosios atstovė taip pat prašė civilinį ieškinį tenkinti visiškai.BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas ir dėl jos kilusi žala. BPK 115 straipsnis nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji L. L. civiliniame ieškinyje prašė priteisti 17879,03 Eur turtinę žalą ir 20000 Eur neturtinę žalą.Pasisakant dėl turtinės žalos, nukentėjusioji nurodė, kad medikamentams išleido 401,61 Eur, tyrimams, konsultacijoms gydymui – 231,33 Eur, transportui – 440,03 Eur, kitos išlaidos – 146,06 Eur, turto pardavimo kainos skirtumas – 16660 Eur, iš viso – 17879,03 Eur. Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog dalis išlaidų yra nepagrįstos, o tarp dalies išlaidų ir įvykio nėra priežastinio ryšio, todėl jų nepriteisė. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusioji dėl įvykio patyrė 388,76 Eur išlaidų ir jas priteisė iš T. B..CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį ir iš T. B. priteisė 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl nusikalstamos veikos patyrė sužalojimus, neteko dalies plaukų, pablogėjo jos psichinė sveikata. Teismas taip pat įvertino žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, atsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir pagrįstai priteisė 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad nukentėjusiajai priteista suma neturtinei žalai atlyginti atitinka formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, 2K-473/2013, 2K-447/2010).Dėl nuteistosios T. B. apeliacinio skundo.Apeliaciniame skunde nuteistoji prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apeliantė pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, laisvė, nuosavybė. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-66-942/2017, 2K-141/2015, 2K-520-303/2015).Nagrinėjamu atveju T. B. kaltė įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Nukentėjusioji L. L. parodė, kad prie namo pamatė rūkančią merginą ir paprašė jos čia nerūkyti. Mergina sakė atstoti, teigė, jog ji nepilnametė ir jai nieko nepadarys. Kaltinamoji rūkė ir pūtė į ją dūmus. L. L. nuolatos prašė nerūkyti ir bandė pasiekti cigaretę, bet nepasiekė. Besivaikydama tos cigaretės, išmušė telefoną, kuris nukrito į žolę. Tada kaltinamoji pasikėlė telefoną ir nagais puolė jai per veidą, jį subraižė. T. B. ją tampė, pradėjo spardyti. Kažkuriuo momentu pajuto, kad kaltinamoji ją paleidžia ir pamatė, kad atbėga kaimynas K. D.. Tuomet pamatė, kad guli ant žemės plaukų kuokštas, o viršugalvis plikas. Plaukus surinko ir nusinešė prie gėlyno. Pirmas pribėgo K. D., vėliau atbėgo P. P., L. B., Š. M., I. L.. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai K. D., P. P., L. B., Š. M., I. L.. Liudytojai parodė, kad matė kaip kaltinamoji įspyrė kaimynei L. L. į koją ir griebė jai už palaidų plaukų bei kelis kartus dešiniu keliu bandė spirti kaimynei į galvą. Matė numestus šalimais nurautus plaukus. Nukentėjusioji verkė, buvo paklaikusi. Liudytojai patvirtino, kad dėl šio įvykio buvo šokiruoti, girdėjo triukšmą iš kitų kaimynų. Visa tai patvirtina ir objektyvieji bylos duomenys. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. birželio 29 d. specialisto išvadoje Nr. G1747/15(02) L. L. konstatuotas plaukų išrovimas galvoje, poodinė kraujosruva dešinio kelio srityje, odos nubrozdinimas dešinio raktikaulio srityje. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad aukščiau paminėti liudytojai patvirtino, jog įvykį per langą matė ir visą laiką verkė L. L. sūnus. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas E. L., kuris parodė, kad įvykį per langą matė jų vaikas, kas jį labai sukrėtė, teko lankytis pas psichologus. Liudytoja R. Ž. patvirtino, kad G. L. pas ją pradėjo lankytis nuo 2015 m. rugpjūčio pradžios, buvo apie 20 konsultacijų. Vaikas buvo labai atsiribojęs nuo aplinkos, užsidaręs savo pasaulyje, agresyvus. Visas aukščiau paminėtas aplinkybes iš dalies patvirtino ir pati T. B., kuri parodė, kad dėl įvykusio konflikto galėjo būti sutrikdyta viešoji tvarka, šokiruoti kaimynai. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistoji T. B. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje padarymo, pripažino visiškai. Taigi visa tai visiškai patvirtina, kad T. B. savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde teigiama, kad T. B., kibdama nukentėjusiajai į plaukus, gynėsi nuo jos agresijos ir veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris, savo ruožtu, turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-696/2017, 2K-P-135-648/2016).Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog egzistavo pavojingas kėsinimasis. Nors T. B. parodė, kad nukentėjusioji priėjo prie jos ir pradėjo trankyti jai per rankas, kibo į plaukus, tačiau šių aplinkybių nepatvirtino nei vienas liudytojas. Be to, byloje nėra pateikti medicininiai dokumentai, kuriuose T. B. būtų užfiksuoti sužalojimai. Tuo tarpu nukentėjusiosios versiją, jog ji tik bandė T. B. iš rankų išmušti cigaretę, o tada T. B. ją užpuolė, yra patvirtinta aukščiau išanalizuota įrodymų visuma. Taigi pažymima, jog nukentėjusiosios L. L. veiksmai, kuomet ji bandė iš T. B. rankų išmušti cigaretę, negali būti laikomi realiu, pavojingu kėsinimusi, kuriuo siekiama pažeisti ar pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, nurodytos BK 28 straipsnio 2 dalyje – asmuo (jo gyvybė, sveikata, lytinė laisvę ir pan.), nuosavybė, būsto neliečiamybė, kitos teises, visuomenės ar valstybės interesai.T. B. teigia, jog jos atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta pripažinimas padarius nusikalstamą veiką. Kita lengvinančia atsakomybę aplinkybe turėjo būti pripažinta tai, kad konfliktą lėmė provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Šiame kontekste pažymima, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmos instancijos teisme T. B. pripažino tik tam tikras faktines aplinkybes, t. y. jog konflikto metu naudojo fizinį smurtą, tačiau teigė, jog konfliktą pradėjo nukentėjusioji. Be to, T. B. apeliaciniame skundė prašė ją išteisinti, kas rodo, jog ji savo kaltės nepripažįsta, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad T. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog konfliktą lėmė provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24-895/2017, 2K-68/2014). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji T. B. neįžeidinėjo, smurto prieš ja nevartojo. L. L. prašė T. B. nerūkyti prie namo ir eiti rūkyti kitoje vietoje. Šį prašymą ji išreiškė kelis kartus. T. B. nepasišalinus ir ėmus pūsti dūmus į ją, ji bandė pasiekti cigaretę, tačiau jos nepasiekė. Taigi paminėti L. L. veiksmai nėra laikomi provokuojančiais ar rizikingais.Pasisakant dėl T. B. paskirtos bausmės pažymima, jog bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.Skirdamas Bausmę T. B. pirmos instancijos teismas įvertino tai, kad T. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ji neteista, administracinėmis nuobaudomis bausta, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur yra vertinama kaip atkakli, nekonfliktiška ir darbšti, Kauno J. U. katalikiškoje pagrindinėje mokykloje buvo vertinama patenkinamai, T. B. šeima nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruota, VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos Psichikos sveikatos centro apskaitoje nėra registruota, VšĮ Kauno Kalniečių poliklinikos psichikos sveikatos centro duomenų bazėje neužregistruota, mokosi (duomenys neskelbtini) valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje, dalinės nuosavybės teise yra įgijusi ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini). Įvertinus šias aplinkybes T. B. pagrįstai skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant mokytis arba dirbti ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas aukščiau paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina aiškiai per griežta.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiek nuteistoji T. B., tiek jos gynėjas advokatas M. V. prašė T. B., vadovaujantis BK 93 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, jog nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 93 straipsnį teismas gali, bet neprivalo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362-942/2015, 2K-296/2012). Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji pateikė duomenis, jog atsiprašė nukentėjusiosios ir atlygino 300 Eur žalos, tačiau pažymima, jog minėti veiksmai buvo atlikti jau priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tuo tarpu nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmos instancijos teisme nuteistoji savo kaltės nepripažino ir nesiekė atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Apeliaciniame skunde taip pat savo kaltės nepripažino ir prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistosios veiksmus ir jos elgesį po nusikalstamos veikos padarymo bei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, o taip pat į nukentėjusiajai padaryto sužalojimo mąstą, dėl prieš ją padaryto nusikaltimo, nuteistosios ir jos elgesio vertinimą, teisėjų kolegiją konstatuoja, jog nėra pagrindo T. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu, pažymint, kad BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.Nuteistoji taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu ir teigia, kad pirmos instancijos teismas priteisė 3 kartus didesnę neturtinę žalą, nei maksimali teismų praktikoje priteisiama neturtinė žala. Tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka, kadangi nukentėjusiajai priteista suma neturtinei žalai atlyginti atitinka formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, 2K-473/2013, 2K-447/2010). Be to, kiekvienu atveju nustatant neturtinės žalos dydį teismas vertina konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Plačiau dėl civilinio ieškinio pasisakoma atsakant į nukentėjusiosios L. L. apeliacinio skundo motyvus, todėl šių motyvų aukštesnysis teismas nebekartoja.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus vedėjos pažymos, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nukentėjusiajai L. L., išlaidas sudaro 121,59 Eur dydžio advokato užmokestis ir 0,24 Eur kitos išlaidos, iš viso 121,83 Eur. Minėtas išlaidas prašoma priteisti valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos padarymo metu T. B. buvo nepilnametė, šiuo metu ne tik dirba, tačiau ir mokosi (duomenys neskelbtini) valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje, todėl privalo mokėti už mokslą. Iš nuteistosios T. B. taip pat yra priteistas civilinis ieškinys (388,76 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti), kurį ji privalės atlyginti, todėl, įvertinus nuteistosios turtinę padėtį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios T. B., nukentėjusiosios L. L. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Genovaitės Ročienės apeliacinius skundus atmesti.