Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Dzedulionio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1038-1100/2021, kuriuo R. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, R. A. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jai paskirta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo R. A. faktinio sulaikymo dienos vykdant skundžiamą nuosprendį.

R. A. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki teismo nuosprendžio vykdymo dienos, o pradėjus jį vykdyti – panaikinama.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį J. A., jo atžvilgiu apeliacinis skundas nėra paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

12. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir galimybės atidėti šios bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į tai ir byloje nenustačius padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teismas pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

13. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 41 straipsnio 2 dalis numato, kad bausme siekiama: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti arba apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; ir 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

14. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; ir 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas skiria bausmę pagal to BK specialiosios dalies straipsnio, kuris numato atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2021 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirdamas nuteistajai R. A. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, įstatymo nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo jį keisti nėra.

Dėl galimybės atidėti R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą

16. BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, pagal šį teisinį reguliavimą, bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik esant įstatymo įtvirtintoms sąlygoms, o jo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

17. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje esančių bausmės tikslų. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar asmeniui pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo visų aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, kurios susijusios su padaryta veika bei nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį pobūdį.

18. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad egzistuoja formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnį, t. y. apeliantei paskirta laisvės atėmimo bausmė nesiekia BK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ketverių metų termino. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad turi būti nustatytas ir materialusis BK 75 straipsnio taikymo pagrindas. Kartu pažymėtina, kad pagal kasacinę praktiką, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-91/2014).

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajai R. A. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę ir pasirinkdamas netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ne tik tai, kad apeliantei paskirtos bausmės dydis nesiekia pusės BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyto trukmės vidurkio, tačiau ir kitas nagrinėjamam institutui reikšmingas aplinkybes.

20. R. A. buvo pripažinta kalta padariusi vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Ji, veikdama kartu su J. A., iš nukentėjusiosios R. K. striukės dešinės kišenės pagrobė nukentėjusiajai priklausančius pinigus – 470 Eur. Nuteistosios veika yra baigta, ja buvo sukelta 470 Eur dydžio turtinė žala nukentėjusiajai R. K. Kaip matyti, R. A. veika atitinka visus kišenvagystės požymius pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, t. y.: a) veika padaryta viešoje vietoje, b) pagrobtas svetimas turtas, ir c) šis turtas pagrobtas iš kito asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. R. A. kišenvagystę įvykdė veikdama tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad turtas yra svetimas ir siekė neatlygintinai jį užvaldyti, suprasdama ir tai, kad turto savininkui bus padaryta turtinė žala, tačiau nekeitė savo pasirinkto elgesio modelio ir tęsė bei pabaigė nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistoji savanoriškai atlygino sukeltą turtinę žalą, nereiškia, kad jos padaryta veika yra mažiau pavojinga.

21. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvams, jog nuteistajai R. A. privaloma skirti realią terminuoto laisvės atėmimo bausmę, siekiant užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Iš pateiktos bylos medžiagos matyti, jog nuteistoji iki skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio buvo teista 10 kartų, iš kurių paskutinius kartus: 1) Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo 2008 m. birželio 26 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo įsidarbinti ar užsiregistruoti darbo biržoje; 2) Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 1 metams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2008 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir jai paskirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas buvo atidėtas 3 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms; 3) Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams; 4) Vilniaus miesto 3-o apylinkės 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su 2011 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams; 5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 9 mėnesiams, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 6 mėnesiams; 6) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad prieš išvardintų nuosprendžiu priėmimą nuteistoji R. A. buvo teistas dar keturis kartus.

22. Teismas pastebi ir tai, kad pagal Administracinių nusižengimų registro 2021 m. sausio 27 d. duomenis, per paskutinius tris metus administracine tvarka R. A. bausta aštuonis kartus, iš jų daugiausia dėl administracinių nusižengimų, susijusių su transporto ir kelių ūkiu.

23. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką R. A. padarė neišnykus ankstesniam jos teistumui. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu, asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, yra laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Kaip minėta anksčiau, BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalimi, yra priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Taigi apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog apeliantė per laiko tarpą nuo paskutinio jos atžvilgiu priimto teismo sprendimo nepadarė jokių naujų nusikalstamų veikų.

24. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai jos prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nevertino kaip apeliantės atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

25. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši lengvinanti aplinkybė konstatuotina nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir teismų praktiką asmens prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Toks prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę aplinkybės: kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-491/2007, 2K-513/2007, 2K-638/2010, 2K-106/2011, 2K-312-697/2016 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

26. Iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, jog nuteistoji R. A. teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino tik baudžiamojoje byloje surinkus neginčijamus įrodymus dėl jos kaltės, o ne laisva valia. R. A. apklausta ikiteisminio tyrimo metu siekė, kad baudžiamojon atsakomybėn dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos nebūtų patrauktas jos sutuoktinis J. A., nurodė mažesnę pagrobtą pinigų sumą (t. 1, b. l. 51-52). Teisminio bylos nagrinėjimo metu ji pilnai pripažino padariusi nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistosios prisipažinimas buvo padarytas, siekiant trečdaliu sutrumpinti bausmės laiką, pritaikius BK 64(1) straipsnio nuostatas ir visiškai prieštarauja nuoširdaus gailėjimosi ir aktyvaus bendradarbiavimo sampratai, ir negali būti pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

27. Be to, kaip matyti iš nuteistąją charakterizuojančios medžiagos, ji yra linkusi į sistemingą naujų nusikalstamų veikų nuosavybei darymą, nedaro išvadų dėl savo neteisėto ir pavojingo elgesio modelio ar dėl savo veiksmų galimai kilsiančių pasekmių. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. A. ankstesniais teismo sprendimais buvo pripažinta pasitikėjimo vertu asmeniu ir jos atžvilgiu jau ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Tačiau to nepakako, norint sulaikyti ją nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ir nuteistoji naują nusikalstamą veiką padarė dar neišnykus jos anksčiau turimam teistumui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantės argumentai tiek dėl jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tiek dėl jos darytų išvadų dėl savo elgesio ir noro pasitaisyti, yra labiau deklaratyvaus pobūdžio, kadangi iš apeliantės veiksmų yra aiškiai matyti, kad ji iš esmės nėra suinteresuota taisytis ir laikytis visuomenėje priimtų elgesio ir įstatymų normų, siekia švelnesnės bausmės paskyrimo.

28. Darytina išvada, kad tik paskyrus nuteistajai realią laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą, iš nuteistosios R. A. būtų atimta galimybė vykdyti naujus nusikaltimus ir taip būtų apsaugoti likę visuomenės nariai nuo pavojingų jos veiksmų.

29. Teismas sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad laisvės atėmimo bausmė iš esmės sukels nuteistajai tam tikrus nepatogumus. Pažymėtina, kad skunde nurodomos aplinkybės, t. y. kad apeliantė su vyru J. A. augina tris nepilnamečius vaikus ir neturi kam palikti jų prižiūrėti, taip pat, kad vyriausiajam jų vaikui diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas bei kiti elgesio ir organizmo funkcijų sutrikimai, buvo apeliantei žinomi ir iki nusikalstamos veikos darymo momento. Atkreiptinas dėmesys, kad tą dieną, kai apeliantė įvykdė nusikalstamą veiką, ji buvo gavusi ir pašalpą už vaikus, tačiau tai, kad ji turėjo piniginių lėšų, nesustabdė jos nuo tokio elgesio. Nuteistoji, žinodama, kad turi pareigą rūpintis ir auginti savo ir sutuoktinio nepilnamečius vaikus, turi ir pareigą laikytis įstatymų ir nenusikalsti, visgi ji nekeitė ir anksčiau ne kartą pasirinkto nusikalstamo elgesio modelio, bendromis pačios ir sutuoktinio pastangomis nusikalto. Tokiais veiksmais R. A. prisiėmė ir galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką, todėl tai, kad jai skirta bausme yra pabloginama jos šeimos padėtis, yra tik netinkamo jos elgesio rezultatas.

30. Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2021 m. birželio 8 d. nuosprendžiu skyrė nuteistajai R. A. proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę bei realų jos vykdymą, išsamiai įvertino nuteistąją charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.