Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Aurelija Sadauskaitė Teisėjas Egidijus Mockaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-195-380/2018 Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00007-2016-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 1.2.14.12.2; 1.2.26.2; 1.1.8.1.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2018 m. liepos 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 189 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems).

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. A. nuteistas už tai, kad naudojosi didelės vertės turtu, žinodamas, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent: L. A., veikdamas kartu su S. A., laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 4 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, iki 2015 m. gegužės 5 d. 7.50 val. žinodamas, kad automobiliai vogti, naudojosi 6 994,80 Eur vertės automobiliu TOYOTA PRIUS, valstybinis Nr. (duomenys neselbtini), VIN (duomenys neskelbtini), pagrobtu 2015-05-04 Olandijoje iš Olandijos piliečio G. J. van der R. (G. Johan van der Ros), ir 2 3316 Eur vertės automobiliu TOYOTA RAV, valstybinis Nr. LV EE 5555, VIN JTMZE31V00D010413, pagrobtu 2015-05-01 Olandijoje iš Olandijos kompanijos „Louwman Rotterdam BV“, t. y. važiavo Lietuvos Respublikos kryptimi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gminoje, Lenkijos Respublikoje, kol 2015 m. gegužės 5 d., apie 7.50 val., buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos Goldapės apskrities policijos komisariato pareigūnų.

Be to, L. A. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 6 d. 16.35 val. prie parduotuvės „Norfa“, esančios Stoties g. 45, Tauragės m., viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, tarpusavio konflikto metu su R. K. pastarąjį sugriebė už rūbų, stūmė į parduotuvės sieną, paskui prisitraukė prie savęs, parvertė ant žemės ir gulinčiam R. K. vieną kartą spyrė į veidą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam L. A. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Taigi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į visas nuteistajam L. A. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. BK 189 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos šios bausmių rūšys: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų; BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos šios bausmių rūšys: viešieji darbais arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kaip matyti, apylinkės teismas L. A. už šių nusikaltimų padarymą paskyrė griežčiausią minėtų straipsnių sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų L. A. bausmei individualizuoti, vertinimo, nustatant konkrečios laisvės atėmimo bausmės dydį nuteistajam L. A..

Nuteistasis L. A. apeliaciniame skunde prašo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti į lygtinį paleidimą. Tačiau pažymėtina, jog klausimus dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sprendžia bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas. Toks teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 360 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytais atvejais klausimus dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimų nagrinėja ir nutartimi išsprendžia bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas rašytinio proceso tvarka.

Kita vertus, iš apeliacinio skundo turinio visumos galima spręsti, kad nuteistasis prašo atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokios šio įstatymo nuostatos teismų praktikoje aiškinamos taip, kad net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidedamas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo; kad sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nagrinėjamoje byloje L. A. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 189 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnyje, padarymą paskirta subendrinta 1 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu, ir L. A. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 2 mėnesiams, tačiau apylinkės teismas nemanė, kad L. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir BK 75 straipsnio netaikė. Pažymėtina, kad nuteistojo L. A. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, nukreiptos prieš vienus pagrindinių įstatymo saugomų teisinių gėrių – nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, taip pat viešąją tvarką. Kaip minėta, L. A. nusikalto ir buvo teisiamas, būdamas praeityje ne kartą teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Taigi jis yra recidyvistas, o tai sunkina jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tačiau apylinkės teismas šios BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veiką padarė recidyvistas – nepripažino L. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o apygardos teismas, esant tik nuteistojo apeliaciniam skundui, negali bloginti jo teisinės padėties. Todėl sprendimas dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pripažinimo nepriimamas, tačiau šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas vertina kartu su kitomis bausmės individualizavimui reikšmingomis aplinkybėmis. Anksčiau L. A. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė (kaip minėta, L. A. anksčiau buvo ne kartą teistas laisvės atėmimu ir užsienio valstybių teismų) nebuvo pakankama jį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nes, kaip matyti, L. A., turėdamas neišnykusį teistumą, vėl padarė tyčinius nusikaltimus, už kuriuos buvo nuteistas šioje byloje. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu L. A. yra nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos), t. y. už analogiško pobūdžio nusikaltimų padarymą. Nors šis nuosprendis nėra įsiteisėjęs, tačiau iš paminėto nuosprendžio nustatyta, kad L. A. savo padarytas nusikalstamas veikas pripažino ir savo kaltės neginčijo. Šie duomenys rodo, kad apelianto L. A. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad L. A. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nuteistojo L. A. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad dėl padarytų nusikaltimų jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, apylinkės teismo buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir į ją kartu su kitomis bausmės individualizavimui svarbiomis aplinkybėmis teismas atsižvelgė skirdamas bausmę nuteistajam L. A.. Tad šiuo pagrindu dar kartą švelninti bausmę apeliantui nėra pagrindo. Apelianto skunde akcentuojamos aplinkybės, kad jis nukentėjusiojo R. K. atsiprašė ir šis jam pretenzijų nereiškia, civilinio ieškinio atsisakė, taip pat nesudaro pagrindo švelninti bausmę, kuri savo dyžiu yra mažesnė nei straipsnio, pagal kurį jis nuteistas (BK 284 straipsnis), sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Nuteistasis L. A., apeliaciniame skunde nurodydamas, kad jam paskirta per griežta bausmė, mini ir BK 38 bei 39 straipsnius. Tačiau šiuose baudžiamojo įstatymo straipsniuose reglamentuoti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutai, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis) ir kai yra lengvinančių aplinkybių (BK 39 straipsnis), nagrinėjamu atveju negali būti taikomi, nes nenustatyta baudžiamajame įstatyme numatytų būtinų šių institutų taikymui sąlygų visuma.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bei individualizuodamas nuteistajam L. A. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytas nusikalstamas veikas, nuteistojo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę. Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, yra adekvati jo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, todėl nėra jokio pagrindo ją švelninti. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą įskaityti į nuteistajam L. A. paskirtą bausmę jo sulaikymo Lenkijoje pagal Europos arešto orderį laiką. Nuteistasis L. A. savo gynėjo prašymą palaikė, nurodė, kad pagal Europos arešto orderį Lenkijoje jis buvo sulaikytas 39 dienas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnio 1 dalis). BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be sprendimų dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, priverčiamosios medicinos priemonės, turi būti nurodytas ir sprendimas dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai yra tam pagrindas. Vadinasi, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo į bausmę įskaityti šio asmens toje baudžiamojoje byloje paskirto kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką. Laikinas sulaikymas (BPK 140 straipsnis) savo pobūdžiu prilygsta kardomajam kalinimui (suėmimui), todėl, nors BK ir BPK tiesiogiai nėra nustatyta, į paskirtą bausmę turi būti įskaitomas ne tik kardomojo kalinimo (suėmimo) (BK 66 straipsnis), bet ir laikino sulaikymo laikas, vieną kardomojo kalinimo (laikino sulaikymo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2006, 2K-408/2012). Šios nuostatos turi būti taikomos ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo Lietuvos Respublikai buvo suimtas (sulaikytas) užsienio valstybėje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-681/2006, Nr. 2K-317-303/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2016-11-11 dėl L. A. buvo išduotas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros arešto orderis, kurį vykdant, kaip konstatuota Marijampolės apylinkės teismo 2018-01-23 nutartyje, L. A. Lenkijos teisėsaugos institucijų 2018-01-22 buvo perduotas Lietuvos teisėsaugos pareigūnams ir sulaikytas Lietuvos Respublikoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-70083-15 (t. 1, b. l. 176–177). Tačiau nuteistojo L. A. apeliacinės instancijos teismui pateiktas Zeliona Guros apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimas dėl užsienio valstybės persekiojamo asmens laikino sulaikymo yra nepakankamas nustatyti, kada konkrečiai L. A. buvo sulaikytas Lenkijoje pagal šioje byloje priimtą Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-11-08 nutartį paskirti įtariamajam L. A. suėmimą, kurios pagrindu 2016-11-11 buvo išduotas Europos arešto orderis (t. 1, b. l. 168–173) (paminėtas Europos arešto orderis buvo išduotas ne tik dėl šioje byloje Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-11-08 nutarties skirti įtariamajam L. A. kardomąją priemonę – suėmimą, ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00007-16, bet ir Kauno apylinkės teismo 2016-09-22 nutarties ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016-10-18 nutarties, priimtų ikiteisminio tyrimo bylose Nr. 01-1-18732-16 ir Nr. 01-1-70083-15, pagrindu). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nepateikti konkretūs duomenys dėl L. A. sulaikymo pagal Europos arešto orderį termino, nuteistojo L. A. ir jo gynėjo prašymas įskaityti į L. A. paskirtą bausmę jo sulaikymo Lenkijoje pagal Europos arešto orderį laiką negali būti patenkintas, dėl to L. A. turi kreiptis su prašymu į paskutinį nuosprendį priėmusį teismą, šiuo atveju į Kauno apylinkės teismą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. A. apeliacinį skundą atmesti.