Kauno apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant suinteresuotų asmenų valstybės įmonės Turto banko ir Kaišiadorių rajono savivaldybės atstovams,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui ir Kaišiadorių rajono savivaldybei dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas atmestinas.

Iš pareiškėjo A. M. pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 1980 m. sausio 21 d. buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini) tarybiniame ūkyje, Kaišiadorių rajone, traktorininku. Darbo sutartis su Kalviu tarybiniu ūkiu buvo nutraukta 1992 m. gegužės 27 d. (b. l. 108–111). Iš Kaišiadorių rajono Kruonio apylinkės tarybos ir viršaičio (duomenys neskelbtini) kaimo 1986–1990 metų ūkinės knygos matyti, kad įrašytas A. M. ūkio valda (eilės Nr. (duomenys neskelbtini)), kur nurodyta, kad gyvena (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio žinybiniame name, (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 12–13). Iš Kruonio apylinkės tarybos ūkinės knygos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo (eilės Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, kad A. M. šeima gyvena ūkio bute, (duomenys neskelbtini) kaime (knyga nuo 1991 m. iki 1995 m.; paskutinis atliktas įrašas apie duomenų patikrinimą 1995 m. sausio 1 d., b. l. 80–86). Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Kruonio seniūnijos pažymoje nurodyta, kad A. M. namų valdai suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) (b. l. 16).

Iš Gyvenamojo namo techninio paso ir Respublikinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro kadastrinių brėžinių (parengti 1992 m. balandžio 20 d.) matyti, kad (duomenys neskelbtini) k., Kaišiadorių r. sav., yra gyvenamasis namas (pastatytas 1989 m., plane pažymėtas 1A1/b); daržinė (pastatyta 1989 m., plane pažymėta 2J1/m); tvartas (pastatytas 1989 m., plane pažymėtas 3J1/b); ūkinis pastatas (pastatytas 1989 m., plane pažymėtas 4J1/m) (b. l. 38–47). Pareiškėjo užsakymu 2006 metais buvo atlikti pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) k., Kaišiadorių r. sav., kadastriniai matavimai, parengta kadastrinių matavimų byla Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 22–37), iš kurios matyti, kad šiuo adresu yra gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 1989 m., plane pažymėtas 1A1b); tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 1989 m., plane pažymėtas 3I1b, su priestatais: daržine, pastatyta 1989 m., plane pažymėta 1i1ž; ūkio pastatu, pastatytu 1989 m., plane pažymėta 2i1ž; malkine, pastatyta 1992 m., plane pažymėta 3i1ž); ir kiti kiemo statiniai – kanalizacijos šuliniai, aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti 1989 m.). Tačiau nei patys statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), nei daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti (b. l. 15, 70–72).

Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdybos 1991 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 56 „Dėl valstybinių įmonių perregistravimo“ nutarta perregistruoti kalvių tarybinį ūkį į (duomenys neskelbtini) valstybinį ūkį ir įregistruoti jo įstatus (b. l. 9). Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdytojo 1992 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 625 „Dėl žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir jos įstatų įregistravimo“ įregistruota Kaišiadorių rajono žemės ūkio bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ ir jos įstatai (b. l. 10). Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 11 d. potvarkio Nr. 377-v 3 punkte nurodyta, kad vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 744 „Dėl žemės ūkio įmonių veiklos nutraukimo“, neprivatizuotus objektus perduoti Kruonio apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kuri užtikrina turo apsaugą ir apskaitą (b. l. 11). Kaišiadorių rajono (duomenys neskelbtini) valstybinio ūkio 1992 m. spalio 28 d. turto perdavimo Kruonio apylinkės savivaldybei aktu buvo perduoti gyvenamieji namai, tačiau konkretūs šių namų adresai nenurodomi, prie kai kurių pastatų minimos pavardės asmenų, kurie šiuose namuose / butuose gyvena, pareiškėjo pavardė šiame akte neminima (b. l. 79–81).

Kauno regiono valstybės archyvo 2021 m. spalio 8 d. ir 2022 m. kovo 22 d. rašte nurodoma, kad Kaišiadorių rajono Kruonio apylinkės (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio 1989–1992 metų, Kaišiadorių rajono Kruonio apylinkės agrarinės reformos tarnybos ir Kaišiadorių rajono Kruonio apylinkės Tarnybos ir viršaičio 1989 –1995 metų dokumentuose žinių apie, tai, kad buvo sudaryta A. M. gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sutartis, nėra (b. l. 12, 79). Kaišiadorių rajono savivaldybės archyvui nebuvo perduoti dokumentai apie (duomenys neskelbtini) tarybiniam ūkiui priklausiusius pastatus (b. l. 14). Taip pat nėra duomenų, kad 1992 m. Kaišiadorių rajono valdybos potvarkiuose būtų duomenų apie Kaišiadorių valstybinio ūkio likvidavimą (b. l. 8).

Pareiškėjas A. M. prašo nustatyti, kad jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – 200,45 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius ir jų dalis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi jis nėra jų savininkas; daiktai valdomi kaip savo sąžiningai, nepertraukiamai, teisėtai ir atvirai nuo 1989 m.; niekas neturi daugiau teisių į šį daiktą nei pareiškėjas, niekas neteigia, kad daiktas pradėtas valdyti nesąžiningai, jokie tretieji asmenys nebuvo pareiškę pretenzijų į nekilnojamuosius daiktus; tik pareiškėjas prižiūri nekilnojamuosius daiktus, moka mokesčius, tvarko ir remontuoja.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015).

Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir pareiškėjo A. M. duotų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjui A. M. ir jo šeimai (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis 1989 m. suteikė žinybinį gyvenamąjį namą, šiuo metu esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (pagal nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla Nr. (duomenys neskelbtini), namui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, pareiškėjas pats patvirtino, kad jam namas buvo suteiktas kaip darbuotojui, kadangi jis dirbo (duomenys neskelbtini) tarybiniame ūkyje. Tokias aplinkybes patvirtina ir Kaišiadorių rajono Kruonio apylinkės Tarybos ir viršaičio (duomenys neskelbtini) kaimo 1986–1990 metų ūkinės knygoje nurodyta informacija, kad A. M. su šeima gyvena (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio žinybiniame name (b. l. 13).

Pagal 1964 m. CK 24 straipsnio 1 dalį (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), su šiuo adresu esančiais pastatais, perdavimo naudotis ir valdyti pareiškėjui A. M. metu, priklausė (duomenys neskelbtini) tarybiniam ūkiui.

Pareiškėjas A. M. teigia, kad jam buvo suteiktas namas kaip darbuotojui, bet taip pat suteiktas įsigyti išsimokėtinai, t. y. jis kas mėnesį atlikdavo įmokas, kurios buvo žymimos žurnale, vėliau reikėjo sumokėti 5000 (kokia valiuta nenurodė), kad įgyti namą visiškai, kuriuos teigia sumokėjęs. Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie mokėtas įmokas ar galutinį mokėjimo atlikimą. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Iš pareiškėjo pateiktų taupomųjų knygelių (b. l. 101–106) negalima padaryti išvados, kad turėti pinigai buvo panaudoti būtent nurodyto gyvenamojo namo įsigijimui. Todėl laikytina neįrodyta aplinkybė, kad pareiškėjas A. M. statinius, šiuo metu esančius adresu: (duomenys neskelbtini), galėjo įgyti išsimokėtinai iš (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio ir kad nuosavybės teisė jam buvo perleista, tik nesutvarkyta jos teisinė registracija (CPK 185 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos.

Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės nario turtines ir neturtines teises bei pareigas.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdybos 1991 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 56 „Dėl valstybinių įmonių perregistravimo“ nutarta perregistruoti (duomenys neskelbtini) tarybinį ūkį į (duomenys neskelbtini) valstybinį ūkį ir įregistruoti jo įstatus. Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdytojo 1992 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 625 įregistruota Kaišiadorių rajono žemės ūkio bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ ir jos įstatai (b. l. 10). Byloje nėra duomenų, koks turtas įregistruojant žemės ūkio bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ buvo inventorizuotas ir perduotas šiai bendrovei. Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 11 d. potvarkio Nr. 377-v 3 punkte nurodyta, kad vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 744 „Dėl žemės ūkio įmonių veiklos nutraukimo“, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei priklausiusius ir neprivatizuotus objektus perduoti Kruonio apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kuri užtikrina turto apsaugą ir apskaitą (b. l. 11). Kaišiadorių rajono (duomenys neskelbtini) valstybinio ūkio 1992 m. spalio 28 d. turto perdavimo Kruonio apylinkės savivaldybei aktu buvo perduoti gyvenamieji namai, tačiau konkretūs šių namų adresai nenurodomi, prie kai kurių pastatų minimos pavardės asmenų, kurie šiuose namuose/ butuose gyvena, pareiškėjo pavardė šiame akte neminima (b. l. 79–81). Iš ko spręstina, kad susiklostė tokia situacija, kad ginčo statiniai, šiuo metu esantys adresu: (duomenys neskelbtini), nebuvo perleisti, privatizuoti, įtraukti ar apskaityti Kaišiadorių rajono savivaldybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) tarybinį ūkį perregistravus į (duomenys neskelbtini) valstybinį ūkį ir įregistravimus žemės ūkio bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, jai būtų perduotas ginčo objektas, ar ginčo objektai buvo perleisti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

Jau minėta, kad vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl gyvenamasis namas ir kiti statiniai, kaip tarybinio ūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti tarybinio ūkio nuosavybė. Taigi statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), kaip buvęs ūkio turtas, t. y. pagal tuometinę santvarką sukurtas valstybinėmis lėšomis, šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės / valstybės nuosavybėje. Nors statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), nebuvo perduoti Kaišiadorių rajono savivaldybė, tačiau nei ši aplinkybė, nei tai, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai ir teisės į juos nustatyta tvarka valstybės vardu nebuvo įregistruotos, nepaneigia tokio buto, kaip valstybės turto ir viešosios nuosavybės teisės objekto, teisinio statuso, kuris yra išlikęs iki šiol. Pažymėtina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Nepaisant to, kad pareiškėjas A. M. gyvenamąjį namą kartu su kitais statiniais valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, nustatytas imperatyvus draudimas (valstybei ar savivaldybei priklausančio daikto atžvilgiu), kuris eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti gyvenamąjį namą kartu su kitais statiniais įgyjamąja senatimi (CK 4.68–4.71 straipsniai).

Atsižvelgus į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo A. M. pareiškimas dėl gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų statinių ir jų dalių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. M. pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.