- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-17
- Bylos Nr.
- 2A-1343-555/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00079-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- A. M.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonei Turto bankui, Kaišiadorių rajono savivaldybei
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-5610-840/2022 pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui ir Kaišiadorių rajono savivaldybei dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti, kad jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – 200,45 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius ir jų dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 1980 m. sausio 21 d. jis pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) ūkyje traktorininku ir jo šeimai buvo skirtas butas. Gyvenat (duomenys neskelbtini) ir pagausėjus šeimai iki 7 asmenų, (duomenys neskelbtini) ūkis 1989 m. pardavė jam išsimokėtinai namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini) Kas mėnesį buvo mokamos įmokos už namą su ūkiniais pastatais, įmokos buvo fiksuojamos knygoje. Jam namas buvo suteiktas kaip darbuotojui, taip pat buvo atliekamos kas mėnesinės įmokos, o kai perėjo dirbti į kitą darbą, reikėjo susimokėti 5 000, ką jis teigė ir yra padaręs, taip pat mokėjo investiciniais čekiais. Nors visas įmokas atliko, tačiau jokių nuosavybę patvirtinančių dokumentų negavo. Pareiškėjas paminėjo, kad pats pasistatė malkinę. (duomenys neskelbtini) tarybos ūkinėje knygoje Nr. (duomenys neskelbtini) (el. Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjo vardu įregistruota namų valda, adresu: (duomenys neskelbtini) kuriai vėliau suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2006 m. norėjo susitvarkyti dokumentus dėl namo, t. y. 2006 m. lapkričio 20 d. atlikti namo ir ūkinių pastatų kadastriniai matavimai, suteikti unikalūs numeriai: namui – (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui – (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre statiniai nėra įregistruoti. Pareiškėjas norėjo įregistruoti nuosavybės teises į įgytą turtą, tačiau, neturėdamas nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, to atlikti negalėjo. Jis kreipėsi į seniūniją, kurioje jam pasakė gyventi, todėl toliau jokių veiksmų neatliko ir gyveno šiuose namuose iki šiol. Pareiškėjas teigė, kad yra visos nurodytos sąlygos pripažinti, kad jis ginčo nekilnojamuosius daiktus įgijo pagal įgyjamąją senatį, kadangi: jis nėra jų savininkas, nors įgijo daiktus išsimokėtinai, tačiau nėra išlikę jokių įrodymų patvirtinančių įsigijimą; daiktai valdomi kaip savo sąžiningai, nepertraukiamai, teisėtai ir atvirai nuo 1989 m., t. y. daugiau nei 10 m.; niekas neturi daugiau teisių į šį daiktą nei pareiškėjas, niekas neteigia, kad daiktas pradėtas valdyti nesąžiningai, jokie tretieji asmenys nebuvo pareiškę pretenzijų į nekilnojamuosius daiktus; tik pareiškėjas prižiūri nekilnojamuosius daiktus, moka mokesčius, tvarko ir remontuoja. Kitokiu būdu pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybė nurodė, kad neturi jokių duomenų apie ginčo nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, kuris su pagalbiniais pastatais nėra įtrauktas į (duomenys neskelbtini) balansą. Kaišiadorių rajono savivaldybė neturi nuosavybės ar kitokių teisių į šį daiktą. Taip pat jokių patvirtinančių ar paneigiančių duomenų, susijusių su (duomenys neskelbtini) ūkiu, neturi. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad neturi jokio teisinio intereso dėl šios bylos, kadangi teismo sprendimas neturės jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms, todėl prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
4. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas teismui atsikirtimo argumentų į pareiškėjo reikalavimus nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui A. M. ir jo šeimai (duomenys neskelbtini) ūkis 1989 m. suteikė žinybinį gyvenamąjį namą, šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini). (pagal nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla Nr. (duomenys neskelbtini), namui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, pareiškėjas pats patvirtino, kad jam namas buvo suteiktas kaip darbuotojui, kadangi jis dirbo (duomenys neskelbtini) ūkyje. Tokias aplinkybes patvirtina ir (duomenys neskelbtini) Tarybos ir viršaičio (duomenys neskelbtini) 1986-1990 m. ūkinės knygoje nurodyta informacija, kad pareiškėjas su šeima gyvena (duomenys neskelbtini) ūkio žinybiniame name.
7. Teismas nurodė, kad, pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 24 straipsnio 1 dalį (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.), juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame CK 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑554/2010). Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad ginčo gyvenamasis namas ir prie jo esančiais pastatais, perdavimo naudotis ir valdyti pareiškėjui metu, priklausė (duomenys neskelbtini) ūkiui.
8. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, kad jam buvo suteiktas namas kaip darbuotojui, bet taip pat suteiktas įsigyti išsimokėtinai, t. y. jis kas mėnesį atlikdavo įmokas, kurios buvo žymimos žurnale, vėliau reikėjo sumokėti 5 000,00 (kokia valiuta nenurodė), kad įgyti namą visiškai, kuriuos teigia sumokėjęs, tačiau byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių apie mokėtas įmokas ar galutinį mokėjimo atlikimą. Iš pareiškėjo pateiktų taupomųjų knygelių negalima padaryti išvados, kad turėti pinigai buvo panaudoti būtent nurodyto gyvenamojo namo įsigijimui. Dėl to teismas laikė neįrodyta aplinkybe, kad pareiškėjas ginčo statinius galėjo įgyti išsimokėtinai iš (duomenys neskelbtini) ūkio ir kad nuosavybės teisė jam buvo perleista, tik nesutvarkyta jos teisinė registracija.
9. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) valdybos 1991 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 56 „Dėl valstybinių įmonių perregistravimo“ nutarta perregistruoti (duomenys neskelbtini) ūkį į (duomenys neskelbtini) ūkį ir įregistruoti jo įstatus. Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) valdytojo 1992 m. lapkričio 5 d. potvarkiu Nr. 625 įregistruota (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ ir jos įstatai. Byloje nėra duomenų, koks turtas įregistruojant žemės ūkio bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ buvo inventorizuotas ir perduotas šiai bendrovei. Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) valdybos 1992 m. gruodžio 11 d. potvarkio Nr. 377-v 3 punkte nurodyta, kad vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 744 „Dėl žemės ūkio įmonių veiklos nutraukimo“, (duomenys neskelbtini) ūkio įmonei priklausiusius ir neprivatizuotus objektus perduoti (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai, kuri užtikrina turto apsaugą ir apskaitą. (duomenys neskelbtini) ūkio 1992 m. spalio 28 d. turto perdavimo (duomenys neskelbtini) savivaldybei aktu buvo perduoti gyvenamieji namai, tačiau konkretūs šių namų adresai nenurodomi, prie kai kurių pastatų minimos pavardės asmenų, kurie šiuose namuose / butuose gyvena, pareiškėjo pavardė šiame akte neminima. Teismas sprendė, kad susiklostė tokia situacija, jog ginčo statiniai nebuvo perleisti, privatizuoti, įtraukti ar apskaityti (duomenys neskelbtini) savivaldybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) ūkį perregistravus į (duomenys neskelbtini) ūkį ir įregistravimus žemės ūkio bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, jai būtų perduotas ginčo objektas, ar ginčo objektai buvo perleisti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims.
10. Vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Dėl to, teismas laikė, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai, kaip tarybinio ūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti tarybinio ūkio nuosavybė. Taigi ginčo statiniai, kaip buvęs ūkio turtas, t. y. pagal tuometinę santvarką sukurtas valstybinėmis lėšomis, šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės / valstybės nuosavybėje. Nors ginčo statiniai nebuvo perduoti Kaišiadorių rajono savivaldybei, tačiau nei ši aplinkybė, nei tai, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai ir teisės į juos nustatyta tvarka valstybės vardu nebuvo įregistruotos, nepaneigia tokio namo, kaip valstybės turto ir viešosios nuosavybės teisės objekto, teisinio statuso, kuris yra išlikęs iki šiol. Teismas pažymėjo, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.
11. Teismas nurodė, kad, nepaisant to, jog pareiškėjas gyvenamąjį namą kartu su kitais statiniais valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, nustatytas imperatyvus draudimas (valstybei ar savivaldybei priklausančio daikto atžvilgiu), kuris eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti gyvenamąjį namą kartu su kitais statiniais įgyjamąja senatimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pareiškėjas nuo 1989 m. gyveno ginčo name, nors ir nėra daikto savininkas, tačiau įgijo jį sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai kaip savo daiktą, kurį valdo jau daugiau kaip 10 m. Visą laiką mokėjo mokesčius, tvarkė, remontavo, prižiūrėjo ginčo turtą, kaip savo, 1992 m. pasistatė malkinę. Į ginčo turtą niekas nėra pareiškęs pretenzijų ir į jį VĮ Registrų centre nebuvo įregistruotos kieno nors nuosavybės teisės. Pareiškėjas kreipėsi į visus archyvus, ieškodamas įgijimo dokumentų ar mokėtų įmokų, tačiau jų niekur nėra. Gyvenamas namas su pagalbiniais pastatais nėra įtrauktas į (duomenys neskelbtini) balansą, savivaldybė nereiškia jokių teisių į šį daiktą.
1.2. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino objektyviai į įrašus, padarytus (duomenys neskelbtini) tarybos ir viršaičio (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 m. ūkinės knygoje bei (duomenys neskelbtini) tarybos ūkinės knygoje, nes akcentuoja apie žinybinį namą, o tiesa yra ta, kad pareiškėjo šeimai buvo suteiktas žinybinis butas, net ne namas. Išrašai iš knygų yra įvertinti ne pagal metų eiliškumą. 1986-1989 m. pareiškėjas su šeima gyveno žinybiniame ūkio bute, o tik nuo 1989 m. gyveno name, kuris nebuvo žinybinis, o įgytas išsimokėtinai.
1.3. Visi neprivatizuoti objektai, žemės ūkio įmonėms nutraukiant veiklą, turėjo būti perduoti agrarinės reformos tarybai. (duomenys neskelbtini) ūkis 1992 m. spalio 28 d. turto perdavimo aktu neprivatizuotus objektus perdavė (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarybai. Prie kiekvieno perduoto gyvenamojo namo (buto) nurodytos pavardės asmenų, kurie gyveno tuose namuose. Objektų adresais nenurodyti, nes 1992 m. kaimuose dar nebuvo gatvių pavadinimų ir namų numeracijos. Šiame akte pareiškėjo pavardė nėra nurodyta.
1.4. Pirmosios instancijos teismas laikė neįrodyta aplinkybę dėl pareiškėjo darytų mokėjimų (duomenys neskelbtini) ūkiui už gyvenamą namą su ūkiniais pastatais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad jam pasikreipus į visus archyvus, buvo gauti atsakymai, jog prašomų duomenų nėra arba dokumentai archyvui saugoti neperduoti. Be to, priešingai nei nurodyta sprendime, pareiškėjo gyvenamasis namas su kitais statiniais dar iki perdavimo (duomenys neskelbtini) reformos tarybai, buvo nupirktas pareiškėjo iš ūkio išsimokėtinai, todėl visiškai nesutiktina, kad tai yra valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas. Kaišiadorių rajono savivaldybė į pareiškėjo valdomą turtą taip pat neturi nuosavybės ar kitokių teisių, neturi teisinio intereso šioje byloje. Šiuo atveju egzistuoja nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto konstatavimui būtinų sąlygų visuma.
1.5. Pareiškėjas nesutinka, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuose valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo fizinis ar juridinis asmuo. Ginčo gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, pastatytas iš tuometinių blokų (vadinamų alytnamiais), neprižiūrėtas ir neremontuotas per 33 metus seniai būtų susiręs.
Atsiliepimas
13. Suinteresuotas asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad palaiko savo poziciją išdėstytą anksčiau byloje pateiktame atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą.
14. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
16. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo (apelianto) A. M. prašymas nustatyti juridinį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į namą su priklausiniais, pagrįstumo ir teisėtumo.
17. Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja
18. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių jo prašymo pagrįstumą. Apelianto vertinimu, teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, kad ginčo namas priklauso vietos savivaldybei. Apelianto vertinimu, pats teismas pripažino, kad namas buvo valdomas teisėtai, atvirai, nepertraukiamai daugiau kaip dešimt metų, todėl toks valdymas CK 4.68 straipsnio 1 dalies prasme turėjo transformuotis į nuosavybės teisę, įgytą įgyjamąja senatimi.
19. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
20. Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad namo pirkimo procedūra iki galo nebuvo įgyvendinta, todėl ginčo turtas liko valstybine nuosavybe, o nagrinėjamu atveju dėl pradėtos privatizavimo procedūros susidarė situacija, kai valstybės turtas – ginčo namas, kuriuo disponavo valstybinis ūkis, nebuvo privatizuotas, tačiau nebuvo ir perleistas / įtrauktas / apskaitytas savivaldybės / valstybės apskaitoje.
22. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo argumentais, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal Įstatymo 8 straipsnį, privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Pagal Įstatymo 14 straipsnį (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsnį (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus.
23. Priešingai nei teigia apeliantas, sutiktina su tuo, kad namas, kaip buvęs valstybinio ūkio turtas, jeigu jis nebuvo privatizuotas, po ūkio likvidavimo negalėjo likti kaip bešeimininkis, nes šis turtas buvo sukurtas tarybinio ūkio, t. y. iš esmės pagal tuometinę santvarką valstybinėmis lėšomis, todėl namas šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės / valstybės nuosavybėje. Kaip minėta, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Taigi, draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo, todėl apeliacinio skundo argumentai apie pareiškėjo sąžiningą, atvirą ir nepertraukiamą ginčo namo valdymą šiuo atveju nebeturi esminės reikšmės.
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir jų pagrindu tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų, suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
25. Pažymėtina, kad asmenys turi teisę savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, patys spręsti visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus, įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti visumą įrodymų ir padaryti pagrįstas išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nuo aptariamu klausimu formuojamos teismų praktikos nenukrypo ir padarė faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neįrodė nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo įgyjamąja senatimi vienos iš būtinų sąlygų – teisėto daikto valdymo.
26. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus, nėra tikslinga kartoti.
27. Taigi, daroma išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176 – 185 straipsniai), tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
28. Pareiškėjo (apelianto) A. M. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kitų byloje dalyvaujančių asmenų turėtų bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių duomenų nėra pateikta, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako.
29. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014 m. rugsėjo 24 d., Nr. 2014-12793; 2020 m. sausio 22 d., Nr. 2020-00970), CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.